Panevėžio apygardos teismo nutartis

dalyvaujant asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – J. Z.

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – J. Z. (J. Z.) (toliau – ir Pareiškėjas), skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria pratęsta Pareiškėjui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (toliau – ir RPL), ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi Pareiškėjui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 261 straipsnyje, 307 straipsnio 3 dalyje, 308 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 6 punkte, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – RPL, kuri Rokiškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartimi pakeista į stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – RPL, pastaroji priverčiamoji medicinos priemonė Rokiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartimi pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – RPL, o ši priemonė Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartimi pakeista į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartimi ši priemonė pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – RPL.

2. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi J. Z., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, 310 straipsnio 1 dalyje, nepakaltinamumo būsenoje, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – RPL.

3. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. balandžio 7 d. nutartimi, patenkinus RPL teikimą, pratęsta J. Z. taikoma priverčiamoji medicinos priemonė.

5. Teismo posėdyje Pareiškėjo gynėja prašė skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

6. Skundas atmetamas.

7. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pagrįstai pratęsta Pareiškėjui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir tenkinti skundą nėra pagrindo.

8. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 straipsnio 6 dalyje ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 405 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris, parinkdamas medicininės priemonės rūšį, atsižvelgia į BK 98 straipsnyje nustatytus kriterijus, bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos teismas turi įvertinti tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata ir su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

9. Pažymėtina, kad, kaip teisingai nurodo J. Z., komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymo išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, bei galimybes maksimaliai užtikrinti reikalingų gydymo priemonių taikymą. Ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 2, 3 dalys).

10. Skundžiamą nutartį priėmęs apylinkės teismas, spręsdamas dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies tolesnio taikymo Pareiškėjui, atsižvelgė į Komisijos išvadą, kurioje nurodyta, kad stebėjimo laikotarpiu J. Z. būklė išliko nepakankamai stabili, klinikiniame vaizde išlieka ryški mąstymo patologija, ambivalencija, afektiniai svyravimai, sutrikusi emocinių impulsų kontrolė, sunkiai prognozuojamo, neadekvataus elgesio epizodai, jo miegas yra sutrikęs, stebimas neadekvatus juokas, į pastabas jis reagavo pykčiu, necenzūriniais žodžiais, atsisakydavo vaistų, kartais vaikščiojo koridoriumi tik su šortais; komisijos metu stebimas nerimas, įtampa, afektas blankus ir šaltas, mąstymas paralogiškas, nenuoseklus, embivalentiškas, ambitentiškas, aktyvios psichopatologijos neišsako, tačiau dėl klinikiniame vaizde stebimo gynybiškumo, mąstymo sutrikimų pagal formą jos pilnai atlesi negalima; pacientas yra nekritiškas ligos, gydymosi, baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų atžvilgiu.

11. BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodyta, kad teismas gali priimti nutartį pakeisti pirmiau taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, jeigu asmens sveikatos būklė pasikeitė.

12. Iš aukščiau aptartų duomenų visumos matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad J. Z. sveikatos būklė reikšmingai pasikeitė ir kad gydymas ambulatorinio stebėjimo sąlygomis būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Pareiškėjo psichikos būklė gydymo įstaigoje stebimu laikotarpiu buvo nestabili, o jo elgesys – neadekvatus bei destruktyvus. Tiek iš medicininių dokumentų, tiek iš Pareiškėjo skundo apygardos teismui matyti, kad J. Z. yra visiškai nekritiškas savo ligai ir būsenai, atsisako vartoti jam skiriamus vaistus, tokius savo veiksmus deklaratyviai siekdamas pateisinti karščio netoleravimu, o neadekvataus bei neprognozuojamo elgesio epizodus aiškina kaip charakterio ypatumus.

13. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad anksčiau taikyto ambulatorinio gydymo metu J. Z. nepakaltinamumo būsenoje padarė naujas baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas – neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, smurtavo prieš savo tėvą bei žiauriai elgėsi su šunimi, jį kankino, dėl ko šuo nugaišo. Dėl šių veikų jam buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Ši aplinkybė neginčijamai patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti vis dar būtinas Pareiškėjo tolesnis pastovus stebėjimas bei gydymas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, o ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis šiuo metu neturėtų teigiamos įtakos ne tik J. Z. elgesiui ir sveikatai, bet ir kritikai būklės atžvilgiu.

14. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama nutartimi Pareiškėjui pagrįstai pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymas, todėl Pareiškėjo skundas atmetamas, o Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. balandžio 7 d. paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. Z. (J. Z.) skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2022 m. balandžio 7 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.