Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Valdo Vitunsko, Gyčio Večersko, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Vladui Incui, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau – LR BK) 182 straipsnio 1 dalį terminuotu laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Vadovaujantis LR BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, prie paskirtos bausmės pridėta dalis 2004-07-23 teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 (vieneri) metai 1 (vienas) mėnuo. Vadovaujantis LR BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 4 punktu ir 3 dalimi paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant M. S. be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos, ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (LR BK 70 straipsnis) – atlikti 40 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose. Šiuos darbus atlikti iki 2009-03-31.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas su dar vienu, nenustatytu asmeniu, apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą: nenustatytas asmuo užpildė AB (duomenys neskelbtini) 2004-12-13 kredito paraišką ir joje pasirašė už M. S. pamėgdžiojant jo parašą, o kaltinamasis M. S. 2004-12-15 AB (duomenys neskelbtini) Santakos filiale, Savanorių pr. 349, Kaune, privačių klientų vadybininkui T. R. pateikė žinomai suklastotus dokumentus, tai yra 2004-12-06 UAB (duomenys neskelbtini) pažymą, patvirtinančią, kad jis minėtoje bendrovėje eina vadybininko pareigas ir jam apskaičiuojamas 2700 Lt mėnesio darbo užmokestis bei socialinio draudimo pažymėjimą (duomenys neskelbtini) su įrašu, kad jis nuo 2003-01-27 UAB (duomenys neskelbtini) priimtas dirbti vadybininku, nors šioje bendrovėje nedirbo. Tokiu būdu, suklaidinęs banko darbuotoją, pasirašė 2004-12-15 vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 17000 Lt kredito suteikimo automobiliui pirkti ir tą pačią dieną pagal prašymą išmokėti grynuosius pinigus iš kasos gavo 16925 Lt, tokiu būdu apgaule savo ir nenustatyto asmens naudai įgijo svetimą AB (duomenys neskelbtini) turtą 16925 Lt sumai.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti, teismo nuosprendį palikti galioti.

Gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, teismo nuosprendį panaikinti, nuteistąjį išteisinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. S. apeliacinis skundas netenkinamas ir atmetamas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. LR BK 2 str. įtvirtintos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos. Įstatyme numatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jo padaryta veika buvo uždrausta baudžiamojo įstatymo, galiojusio nusikalstamos veikos padarymo metu. Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata yra pateikta Baudžiamojo Proceso Kodekso(toliau - BPK) 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus Baudžiamojo proceso kodekso straipsnius. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. BPK reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kolegijos nuomone, teismas tinkamai taikė įstatyme įtvirtintas baudžiamosios atsakomybės nuostatas. Teismas, tirdamas, vertindamas įrodymus ir priimdamas nuosprendį, įstatymo reikalavimus taikė tinkamai. Kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teisminio proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas tinkamai įvertino surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir vertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Byloje surinktų įrodymų, kurių turinys yra atskleistas teismo nuosprendyje, visuma sudaro pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad M. S. įvykdė jam inkriminuotą veiką.

Teismas pripažino apeliantą kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisė. Apeliantas ginčija kaltę ir jo nuteisimą pagal LR BK 182 straipsnio 1 dalį. Todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Iš apeliacinio skundo seka, kad apeliantas skundžia nuosprendį tuo pagrindu, kad teismas netinkamai vertino įrodymus. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius LR BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti.

Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Sukčiavimo kaip nusikaltimo išdavoje turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtu, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problematišku pažeistos teisės atstatymą.

Teismas pagrįstai nustatė, kad M. S. panaudodamas apgaulę įgijo svetimą turtą: t.y. jis AB (duomenys neskelbtini) vadybininkui T. R. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją - suklastotus dokumentus, patvirtinančius, kad tariamai jis užima vadybininko pareigas UAB (duomenys neskelbtini) ir jam apskaičiuojamas 2 700 Lt mėnesio darbo užmokestis, ir socialinio draudimo pažymėjimo (duomenys neskelbtini) įrašą, kad jis nuo 2003-01-27 UAB (duomenys neskelbtini) priimtas dirbti vadybininku, nors iš tikrųjų šioje įmonėje nedirbo, suklaidinęs banko darbuotoją, dėl ko suklydimo įtakoje kredito komitetas priėmė sprendimą išduoti vartojimo kreditą, pasirašė vartojimo kredito sutartį ir pagal prašymą išmokėti pinigus gavo 16 925 Lt.

Kaip jau minėta, apgaulė sukčiavime turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Šioje byloje esminė apgaulė reiškia, kad suklastoti dokumentai buvo pateikti tam, kad būtų galima apgaule pasisavinti bankui priklausančius pinigus, neketinant pinigus panaudoti pagal tikslinę vartojimo kredito sutarties paskirtį ir grąžinti kredito. Būtent, byloje nustatyta, kad nuteistasis atliko sukčiavimo veiksmus.

Nuteistasis M. S. tvirtina, kad kredito iš banko nepaėmė, dokumentuose jo parašai suklastoti. Kolegija konstatuoja, kad tokie apelianto argumentai prieštarauja byloje surinktiems duomenims. Tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu apeliantas nurodė, kad kažkas juo pasinaudojo, galėjo būti taip, kad jį apsvaigusį nuo alkoholio, nuvedė į banką ir ten jis pasirašė dokumentus vartojimo kreditui gauti. Pripažįsta, jog dokumentuose vartojimui kreditui gauti dalis parašų ir dalis tekstinių įrašų yra padaryti jo ranka. Šias aplinkybes, jog dokumentuose vartojimui kreditui gauti yra nuteistojo parašai ir rankraštiniai įrašai padaryti M. S., patvirtino specialisto išvados. Taigi, byloje nustatyta, kad 2004-12-15 Vartojimo kredito sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp (duomenys neskelbtini) ir kredito gavėjo M. S. bei prašyme Nr. 129131483 išmokėti grynuosius pinigus pasirašė ir įrašus šiuose dokumentuose padarė pats M. S.. Byloje nustatyta, kad nuteistasis veikė grupėje su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu byla išskirta, pagal bankui pateiktus suklastotus dokumentus nuteistajam buvo suteiktas kreditas automobiliui pirkti, kreditas pagal paskirtį nepanaudotas, kredito sutartyje nurodytų sąlygų nesilaikyta, pinigai bankui negrąžinti. Taigi, pinigai iš banko gauti ir užvaldyti panaudojus apgaulę.

Nuteistasis teigia, kad šių faktų neprisimena, tuo metu gyveno asocialų gyvenimą ir vartojo daug alkoholio. Teisėjų kolegija pažymi, kad nesugebėjimas prisiminti esminių aplinkybių, apsvaigimas nuo alkoholio neatleidžia asmens nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nepagrįstas ir jokiais duomenimis nepatvirtintas apelianto teigimas, jog pasirašant dokumentus, jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir negalėjo suprasti savo veiksmų. Visų pirma, ši aplinkybė nėra patvirtinta jokiais įrodymais. Ją galima vertinti tik kaip kaltinamojo gynybos poziciją. Kita vertus, banko atstovės paaiškinimu patvirtinama, kad nerealu, jog banko atstovas pasirašytų sutartį su apsvaigusiu nuo alkoholio ar nesuprantančiu savo veiksmų asmeniu. Be to, aplinkybę, kad nuteistasis M. S. lankėsi banke ir pateikė asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus, patvirtina liudytojo T. R. parodymai. (t. 1. b. l. 114-117)

Nuteistasis M. S. tvirtina, kad jo asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus buvo praradęs ir jais nenustatytas asmuo pasinaudojo darydamas šį nusikaltimą. Šias aplinkybes nuteistasis tvirtino ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad asmens tapatybę patvirtinantys dokumentai buvo pamesti prieš nusikaltimo padarymą ar jais banke būtų pasinaudojęs kitas asmuo. Byloje užfiksuota, kad nuteistojo pranešimas apie pamestus dokumentus migracijos tarnybai pateiktas tik 2006-09-05. Šiame pranešime nurodoma, kad dokumentai pamesti 2004-12-15 (t. 1. b. l. 73). Tačiau kolegija pažymi, kad būtent 2004-12-15 buvo pasirašyta Vartojimo kredito sutartis. Be to, teisėjų kolegijai taip pat kelia pagrįstų abejonių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų pametimo prieš sutarties pasirašymą fakto tvirtinimas, nes šios aplinkybės pats nuteistasis M. S. tiksliai neprisimena. Įtariamojo apklausos protokole tvirtinama, kad dokumentai buvo pamesti 2004 m. vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje (t. 1. b. l. 129), toliau kitame įtariamojo apklausos protokole parodoma, kad asmens dokumentai buvo pamesti 2004 m. pabaigoje (t. 1. b. l. 135). Gi, neabejotinai nustatyta, kad nuteistasis banke lankėsi 2004-12-15, tą dieną jis padarė įrašus ir pasirašė banko dokumentuose kreditui gauti, juose įrašyti duomenys atitinka M. S. asmens tapatybės kortelėje esančius duomenis. Ta aplinkybė, kad bankas tyrimui pateikė nuteistojo asmens tapatybės kortelės nuorašą ir banko dokumentuose įrašyti nuteistojo asmens tapatybės kortelėje esantys duomenys, leidžia daryti išvadą, kad banke tvarkant dokumentus vartojimo kreditui gauti nuteistasis pateikė savo asmens dokumentą, jį turėjo ir tuo metu nebuvo praradęs. Be to, banko atstovė paaiškino, kad banke atliekant finansines operacijas, banko darbuotojas nustato piliečio asmenybę. Tai, rodo, kad banke būti ir asmens dokumentą pateikti galėjo tik nuteistasis, o ne kitas asmuo.

Teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas specialisto išvadomis. Specialisto išvados įrodymais yra tuo atveju, kai šias išvadas nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, pateikia reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, kuriam pavedama atlikti objektų tyrimą ir pateikti išvadą arba paaiškinimus jo kompetencijos klausimais, o išvadoje nustatyta aplinkybė pripažinta įrodyta gali būti tik tais atvejais, kai ji nustatyta ištyrus įrodymų visumą. Pažymima, kad specialisto išvadose nustatytas aplinkybes iš dalies pripažįsta ir pats nuteistasis M. S., t. y., kad ant kai kurių dokumentų pasirašė jis pats bei kiti netiesioginiai įrodymai.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. LR BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, 3 dalyje – kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, 4 dalyje – kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remiamasi duomenimis, atitinkančiais LR BPK 20 straipsnyje nustatytų duomenų pripažinimo įrodymais sąlygas.

LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad įrodymus teisėjai vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolas ir priimto nuosprendžio turinys rodo, kad LR BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų išnagrinėjimo ir vertinimo taisyklių buvo laikomasi. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl apelianto kaltumo.

Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde nurodo aplinkybę, kad asmuo, kuris paėmė paskolą su jo dokumentais veikia ir Čekijoje, nes iš valstybinės mokesčių inspekcijos gavo pranešimą apie Čekijos įmonėje, kurios jis tariamai yra valdybos narys, vykdomą mokestinį patikrinimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė nėra susijusi su skundžiamo Kauno miesto apylinkės teismo 2008-10-08 nuosprendžio teisėtumu ir pagrįstumu, todėl šią aplinkybę palieka nenagrinėtą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.