Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėjas P.Karvelis Teisminio proceso Nr. 1-10-1-02054-2008-4

2011 liepos 7 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. S. ir T. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011-04-22 nuosprendžio, kuriuo A. S.:

- pripažintas kaltu pasikėsinus padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str.1d., 182 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. A. S. išteisintas, nesant jo veiksmuose šio nusikaltimo požymių ( LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

- pripažinta kalta pasikėsinus padaryti nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir nuteista laisvės atėmimu 1(vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1d. T. S. išteisinta, nesant jos veiksmuose šio nusikaltimo požymių(LR BPK 303 str. 5d. 1p.).

Taip pat šiuo nuosprendžiu, iš dalies patenkinus civilinį ieškinį, iš A. S. ir T. S. solidariai Z. J. naudai priteista 75000 (septyniasdešimt penkis tūkstančius) litų turtinei žalai ir 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Taip pat iš A. S. ir T. S. Z. J. naudai priteista po 2000 (du tūkstančius) advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. S. ir A. S., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą apgaule nepilnametės dukters K. S. naudai įgyti turtinę teisę į butą, esantį Gatvė 107-33, Vilniuje, kurio vidutinė rinkos vertė 142000 litų, 2007-03-27 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateikė prašymą patvirtinti žinomai netikrą dokumentą – 2006-12-23 E. G. R. asmeninį testamentą, kuriuo neva E. G. R. visą savo turtą palieka K. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jų valios, nes teismas, paskyręs ekspertizę, nustatė, jog T. S. ir A. S. pateiktą 2006-12-23 testamentą surašė ir E. G. R. vardu pasirašė ne E. G. R.

Tokiais savo veiksmais T. S. ir A. S. apgaule savo dukters naudai pasikėsino įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų T. S. ir A. S. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

A. S. teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. ir prašo jį išteisinti, o T. S. prašo jos veiką iš 182 str.2 d. perkvalifikuoti į BK 235 str. 1 d.

Pagal LR BK 182 str. dispoziciją sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule. Svetimas, tai yra kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, tai yra sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrą valią. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, rezultatas – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens(turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu jų „privertimas“ perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei arba laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, tai yra suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr.8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 straipsniai)“, 1999 m. birželio 18 d. nutarimo 19 redakcija 9,11,12 punktai).

Apklausta ikiteisminio tyrimo metu T. S. neigė padariusi nusikalstamą veiką ir parodė, kad 2006 m. Kūčių vakarą jie visi susėdo švęsti E. R. didesniame kambaryje. Pasikeitus dovanėlėmis, R. pasakė, kad myli jų dukrą K. kaip savo anūkę ir šį butą savo valia paliks jai. Atsistojusi ir paėmusi popieriaus lapą, E. R. ėmė kažką rašyti. Paklausta, ką rašo, atsakė, kad butą testamentu paliks K. Iki testamento surašymo nei ji (T. S.), nei jos vyras A. S. apie buto palikimą ar registraciją jame su R. nėra kalbėję. Parašytą lapą R. padėjo į sekciją (t.2, b.l. 23). Mirus E. R., testamentą rado jos vyras A. S., tvarkydamas mirusiosios daiktus. Kur vyras rado testamentą, tiksliai pasakyti negali. Dėl rasto testamento jiedu nenustebo, kadangi 2006 m. gruodį švenčiant Kalėdas, E. R., pasakė, kad norėtų butą palikti jų dukrai Karinai, yra sakiusi, kad artimųjų ji neturi, ji bendravo su keliomis draugėmis, kurios kartais užeidavo į svečius, pasikalbėdavo, dažniausiai užeidavo kaimynės: L. iš gretimos laiptinės ir Ona iš penkto aukšto. Jiedu su vyru žinojo, kad E. yra vienintelė buto savininkė ir dėl tolesnių veiksmų jie kreipėsi į advokatę, kuriai papasakojo, kaip rado testamentą. Advokatė patarė teisme sakyti, kad jiedu matė testamento surašymą, taip, neva, bus tvirčiau. Advokatė apsiėmė atstovauti jiems civilinėje byloje dėl testamento patvirtinimo, surašė ir pateikė prašymą teismui (t.2, b.l. 32). Po kelių teismo posėdžių dėl testamento patvirtinimo į procesą įstojus kitai šaliai – Z. J. atstovui, – sužinojo, kad E. R. minėtą butą 1995 m. testamentu paliko Z. J., kaip sužinojo vėliau, jos (E. R.) sūnėnui. Dėl to jie su vyru buvo labai nustebę, nes ruošdami dokumentus teismui, iš hipotekos buvo gavę atsakymą, kad E. R. testamentu nėra paskyrusi jokių paveldėtojų. Taip pat Žygimantų g. esančioje notarinėje kontoroje ją informavo, kad nėra jokio E. R. įregistruoto testamento, o kai jie kreipėsi į Lazdynų policijos nuovadą, esančią Architektų g., dėl leidimo palaidoti E. R., leidimas jiems nebuvo išduotas, kol nebuvo patikrinta, ar E. R. neturi giminaičių. Policijoje jie parašė sutikimą palaidoti E. R. savo lėšomis ir jiems buvo išduota pažyma (b.l 37).

Apklausta teismo posėdyje T. S. neigė padariusi nusikalstamą veiką ir parodė, kad vyras testamentą rado, tvarkydamas lovos bei sekcijos stalčius, kur tiksliai, pasakyti negali. Žinojo, kad butas priklauso E., apie kitą jos turtą nežinojo. 2006 m. gruodžio 23 d. Kūčių vakarą E. sakė, kad norinti butą palikti jų dukrai K., po šių savo žodžių, jiems su vyru dalyvaujant, ji paėmė popieriaus lapą ir ėmė kažką rašyti, ar tai buvo testamentas, – nežino. Kai jie rado testamentą ir pamatė surašymo datą, pamanė, kad tai būtent tas lapas, kurį 2006 m. Kūčių vakarą rašė E., ką tuomet rašė E, nežino, teksto nematė. Dar iki Kūčių E. yra kalbėjusi, jog butą nori palikti jų dukrai K. Kad butas testamentu paliktas E. sūnėnui J., sužinojo vėliau. Kas parašė testamentą nežino, prokurorei nepasakė tų aplinkybių, kuriomis tikėjo, nepasakė, kad testamentą rašė E., be to ir ekspertizės išvados buvo neigiamos (t.2, b.l. 200).

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. S. neigė padaręs nusikalstamą veiką ir parodė, kad praėjus 30 dienų po E. R. mirties, jis, betvarkydamas mirusiosios daiktus jos kambaryje, ant stalo, tarp laikraščių, rado testamentą. Jis buvo įsitikinęs, kad tai E. R. braižas, nes yra matęs jos rašytus kryžiažodžius. Žinojo, kad R. yra vienintelė buto savininkė, apie kitą turtą nežinojo. Kad E. R. butą testamentu yra palikusi kokiam giminaičiui, ji nėra užsiminusi. Dėl rasto testamento turinio nenustebo, nes R. minėjo, kad turtą paliks jo dukrai K. Dėl tolimesnių veiksmų jie su žmona kreipėsi į advokatę, kuri paaiškino, jog teismas turi patvirtinti, kad šį testamentą surašė būtent E. R.. Teismo posėdžio metu, parodė, jog matė, kaip pati R. surašė testamentą, nes jam taip sakyti patarusi advokatė. Dabar labai gailisi, kad teikė testamentą teismui.

Apklaustas teismo posėdyje A. S. neigė padaręs nusikalstamą veiką ir parodė, kad 2006 m. gruodžio mėn. per Kūčių vakarą E. R. pasikvietė juos į savo kambarį, pasakė, kad nori padaryti dovaną – palikti butą jų dukrai K. ir ėmė kažką rašyti. Daugiau ji nieko nesakė. Tik sakė, kad nori palikti butą. Namuose daugiau jokių svečių nebuvo. Kur R. padėjo pasirašytą popierių, jiedu su žmona nematė.

Mirus E., betvarkydamas jos butą, mirusiosios kambaryje išėmė visus E. daiktus iš sekcijos bei lovos stalčių ir sudėjo juos į krūvą. Tarp šių daiktų jis surado testamentą, kurį parodė žmonai T. Kodėl testamento surašymo data nurodyta 2006 m. gruodžio 23 d. nežino, nes viskas vyko gruodžio 24 d. vakare. Jeigu būtų žinojęs, kad testamentą surašė ne E., į teismą būtų nesikreipęs (t.2, b.l. 202-203).

Apklausta liudytoja advokatė Violeta Zabielienė paaiškino, kad 2007 metais į jos kontorą kreipėsi T. S. ir A. S.. Jie atsinešė asmeninį testamentą ir prašė surašyti prašymą teismui. Asmeniniu testamentu išreikšta testatorės valia. T. ir A. S. atneštame testamente buvo aiškiai parašyta, kad E. R. palieka visą savo turtą K. S.. Tokia formuluotė yra labiausiai paplitusi asmeniniuose testamentuose. Kitas reikalavimas tokiems dokumentams yra jų surašymo data ir vieta. Pateiktame testamente buvo nurodyta jo surašymo data 2006 m. gruodžio 23 d., tačiau nenurodyta surašymo vieta. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad jei nėra nurodyta asmeninio testamento surašymo data ir vieta, tai ši aplinkybė nedaro testamento negaliojančiu, jei iš kitų aplinkybių galima nustatyti kada ir kur jis buvo surašytas. Ji su S. buvo susitikusi ne vieną kartą, nes reikėjo patikrinti ar nėra kito testamento, ar nėra užvesta paveldėjimo byla. Iš centrinės hipotekos gavo informaciją, kuri kaupiama nuo 2001 metų, kad apie kitą testamentą duomenų nėra. Susitikimų metu S. pasakojo jai, kad jiedu su E. R. artimai bendravo. 2006 metų gruodžio 23 d. vakarą E. R. kaltinamiesiems ne kartą minėjo, jog butą nori palikti K., nes ją labai myli. Nors testamente nebuvo nurodyta jo surašymo vieta, tačiau iš S. aiškinimų ji buvo įsitikinusi, kad testamentas buvo surašytas E. R. bute. Ji surašė kaltinamiesiems pareiškimą teismui dėl asmeninio testamento patvirtinimo. Kadangi teismo proceso metu buvo pateikti seni E. R. rašysenos pavyzdžiai, ji pateikė teismui prašymą, kad būtų pateikti nauji R. rašysenos pavyzdžiai, tačiau teismas šį prašymą atmetė. Teismas paskyrė rašysenos ekspertizę, kuri nustatė, kad 2006 metų gruodžio 23 d. asmeninį testamentą surašė ir pasirašė ne E. R.. Dėl šios aplinkybės, teismas pareiškėjų prašymą atmetė. Skųsti teismo nutartį apeliacine tvarka T. ir A. S. atsisakė dėl sunkios finansinės padėties (b.l. 193-194).

2009 metų balandžio 2 d. telefoninių pokalbių suvestine Nr. 1 nustatyta, kad T. S. kalbėjo telefonu ir sakė: „Na, ką gynėja, papasakojau viską kaip buvo, kad mes nematėme, kaip ji rašė ir ką. Na, kad ne mes rašėme, tačiau nesakiau, kad mes žinome, kas. Vienintelis dalykas, kur pamelavome, sakau, yra, kad Violeta pasakė, kad esame matę. Vienintelis dalykas, kad teisme aštuonerių metų neįsūdytų. Dar ir L. teis, su kuo K. liks, jei abu. Svarbiausia, kuo mažesnę bausmę gauti.“( t. 2, b. l. 7-8).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008-03-06 ekspertizės akto Nr. 11-3589 (07) išvadoje nurodyta, kad tyrimui pateiktą 2006-12-23 testamentą surašė ir E. G. R. vardu pasirašė ne E. G. R. (t.1, b.l. 8-13).

Apklausta teismo posėdyje liudytoja ekspertė N. J. patvirtino ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad darė ekspertizę civilinėje byloje dėl E. R. rašysenos, o baudžiamojoje byloje dėl S. rašysenos. Buvo pateikta E. R. 2005 m. rašysenos pavyzdžių, buvo pateikti ir 2006 m. įrašai. Naudojami buvo 1992 m. įrašai. Specialieji požymiai išlieka ilgai kiekvienoje rašysenoje. 2006 m. gruodžio 23 d. testamento tekstas parašytas vieno ir to paties žmogaus. Tame tekste nėra požymių, būdingų senam žmogui (t.2, b.l. 197).

Įsiteisėjusia Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-05-14 nutartimi A. ir T. S. prašymas patvirtinti neva R. 2006-12-23 surašytą ir pasirašytą testamentą atmestas, teismas nurodė, kad testamentas surašytas ir pasirašytas ne E. R., todėl teismas negali jo patvirtinti, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos CK 5.31 4 d., CPK 579-582 str. str. (t.1, b.l. 76).

Šių įrodymų pakanka atmesti A. ir T. S. argumentus, kad jie, pateikdami teismui patvirtinti žinomai suklastotą testamentą, nesiekė apgaulės būdu įgyti turtinę teisę į didelės vertės svetimą turtą.

Pažymėtina, jog abu nuteistieji neneigia, kad testamentas buvo rastas E. R. bute, kuriame jie nuomojosi kambarį, tačiau teigia, kad nežino kas jį surašė, nors tuo pačiu nurodo, kad niekas pas mirusiąją E. R. neužeidavo, išskyrus kelias jos drauges, o 2006 m. Kūčių vakarą jokių svečių nebuvo. Nuteistųjų argumentai, kad E. R. 2006 m. Kūčių vakarą pažadėjo padaryti jiems dovaną ir jai priklausantį nuosavybės teise butą palikti jų dukrai K. ir jiems matant ėmė rašyti, kaip jie neva vėliau suprato, testamentą, ir kad jie, vėliau suradę šį testamentą, nežinojo, kad jį surašė ne E. R., yra neįtikinantys, juos paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro 2008-03-06 ekspertizės akto Nr. 11-3589 (07) išvada, ekspertės N. J. paaiškinimai, įsiteisėjusi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008-05-14 nutartis, telefoninio pokalbio išklotinė, kiti byloje esantys įrodymai.

Nuteistojo A. S. argumentai, jog apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos L. L. paaiškinimais, kad S. mokėjo E. R. buto nuomos mokestį, duodavo jai maisto, sumokėdavo skolas, pirko šaldytuvą, dujinę viryklę, mikrobangų krosnelę, atmestini kaip nepagrįsti. Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad šie L. L. parodymai neturi reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kiti L. L. teiginiai, kad E. R. norėjo savo butą palikti S. dukrai K., atsižvelgiant į L. L. bei A. ir T. S. draugiškus santykius, vertintini kritiškai, jie neatitinka faktinėms bylos aplinkybėms, šiuos argumentus paneigia kiti rašytiniai bylos įrodymai.

Kadangi apylinkės teismas A. S. ir T. S. išteisino pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d., nesant jų veiksmuose šio nusikaltimo požymių ( LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.), kolegija nepasisakys dėl A. S. argumentų, jog byloje nėra įrodymų, kad jis pats klastojo ar dalyvavo klastojant dokumentą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo A. ir T. S. nusikalstamą veiką pagal LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d.

Dėl civilinio ieškinio

T. ir A. S. taip pat nesutinka su nuosprendžiu dalyje, kur, iš dalies patenkinus civilinį ieškinį, iš A. S. ir T. S. solidariai Z. J. naudai priteista 75000 (septyniasdešimt penkis tūkstančius) litų turtinei žalai ir 10000 (dešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti ir prašo civilinį ieškinį atmesti.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Pagal susiformavusią teismų praktiką teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad Z. J. buvo padaryta 75000 Lt dydžio turtinė žala. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš A. ir T. S. 75000 Lt sumą turtinei žalai atlyginti, savo sprendimą motyvavo tik nurodydamas, kad nukentėjusiojo Z. J. civilinis ieškinys dėl 100000Lt turtinės žalos yra iš dalies įrodytas rinkos vertės ataskaita, kitais bylos duomenimis. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad Z. J. bent būtų sudaręs preliminarią paveldėto buto pirkimo-pardavimo sutartį už civiliniame ieškinyje nurodytą 240000 Lt dydžio sumą, todėl vien retrospektyvaus buto vertės nustatymo nepakanka, jog būtų galima neginčijamai teigti, nei kad Z. J. aplamai 2007 m. būtų pardavęs paveldėtą butą, nei kad paveldėtą butą jis būtų pardavęs būtent už ataskaitoje nurodytą rinkos kainą.

Nagrinėjamų skundų kontekste pažymėtina, kad negautos pajamos yra nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią sutrukdė gauti neteisėti nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmai. Šie nuostoliai atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Kaip jau buvo minėta, negautos pajamos turi būti ne spėjamos, o realiai galimos, gi šiuo konkrečiu atveju negautų 75000 Lt pajamų gavimas neįrodytas, pagrįstas prielaidomis, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos nuosprendis yra keistinas.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, turi atsižvelgti ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t.y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t.t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-420/2007).

Pagal teismų praktiką, nustatant atlygintinos žalos dydį nepakanka formalaus padarinių konstatavimo. Nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala turi būti sukonkretinta, gi šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas apsiribojo lakonišku padarytos neturtinės žalos konstatavimu, neišanalizavęs padarinių ir neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių.

Taip pat pažymėtina, kad, sprendžiant su vertinimais susijusius teisės taikymo klausimus, svarbu atsižvelgti ne vien į įstatymo tekstą, bet ir į sukauptą teismų praktiką, kuri per tam tikrą laiką bent iš dalies jau patikrinta ir įtvirtinta, ar, priešingai, paneigta kasacinės instancijos teismo nutartimis. Tokiose nutartyse išreikšta pozicija ir dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžių.

Kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, mano, kad pirmosios instancijos teismo Z. J. priteista 10000 Lt dydžio suma neturtinei žalai atlyginti ženkliai viršija LAT priteistų sumų dydžius panašaus pobūdžio bylose (LAT nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-39/2010), todėl yra mažintina, o nuosprendis šioje dalyje taip pat yra keistinas.

Dėl paskirtos bausmės

Nuteistieji A. S. ir T. S. prašo jų atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. T. S. nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje užsimena apie mažametės dukters teisėtus interesus, į tai, kad jai reikalinga motinos globa, tačiau neįvertino, kad nuteisiami realia laisvės atėmimo bausme abu mažametės K. S. tėvai, kurie, įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, bus izoliuoti nuo jos. Tai pat teigia, kad nors teismas nurodo, kad nėra pagrindo jos atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatų, nes, teismo nuomone, straipsnio, pagal kurį ji pripažinta kalta, sankcija aiškiai neprieštarauja teisingumo principui, tačiau savo tokio sprendimo visiškai nemotyvuoja.

A. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, paskyręs jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę, grubiai pažeidė LR BK 54 str. 3 d. įtvirtintą teisingumo principą, nes mano, jog jam paskirta bausmė neatitinka siekiamų bausmės tikslų, jie gali būti pasiekti paskyrus jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Tai yra, šiuo konkrečiu atveju nuteistųjų ginybinė pozicija nėra aiškiai išreikšta – iš vienos pusės jie nepripažįsta padarę jiems inkriminuotą nusiklatamą veiką: A. S. prašo jį išteisinti, o A. S. prašo jos padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. į BK 235 str. 1 d. , iš kitos pusės, nuteistieji, prašydami taikyti jų atžvilgiu BK 54 str. 3 d. ir paskirti jiems bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, tuo pačiu netiesiogiai pripažįsta savo kaltę.

Dėl Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. taikymo, pažymėtina, kad BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

Šiuo konkrečiu atveju nėra BGK 62 str. nurodytų konkrečių sąlygų, kurioms esant nuteistiesiems būtų galima paskirti švelnesnę nei BK 182 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmė.

Tai, kad nuteistieji augina mažametį vaiką, per 4 metus nepadarė naujų nusikaltimų ir administracinės teisės pažeidimų, kad nuteistoji šiuo metu laukiasi, yra apeliantų asmenybę bei jų šeiminę padėtį apibūdinantys požymiai ir nėra išimtinės aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, jog už nusikaltimus paskirtos laisvės atėmimo bausmės aiškiai prieštarauja teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-376/2008, Nr. 2K-123/2008). Be to, pažymėtina, jog tai, kad nuteistieji augina mažametį vaiką, nesutrukdė A. S. ir T. S. padaryti jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog abu nuteistieji savo kaltę neigia, nėra jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Kolegija pažymi, kad teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kad nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad nėra A. S. ir T. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė, bei nuteistųjų asmenybes, pagrįstai paskyrė jiems bausmes, kurios, būdamos ženkliai mažesnės už baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežtos.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 1 d. 4 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011-04-22 nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje nukentėjusiojo Z. J. naudai iš A. S. ir T. S. priteista solidariai 75000 (septyniasdešimt penkis tūkstančius) litų turtinei žalos ir 10000(dešimt tūkstančių) litų neturtinei žalos atlyginti.

Z. J. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.

Priteisti Z. J. naudai iš A. S. ir T. S. solidariai 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.