Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutarimo R. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

R. R. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad 2010 m. balandžio 21 d. jo personalinėje įmonėje “Nijora” prie jam priklausančių pastatų ir metalo laužo supirktuvės Z. K. ir jos sūnus T. K. tvarkė teritoriją, o R. R., būdamas darbdaviu, nesudarė su jais darbo sutarčių, nepranešė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Molėtų skyriui apie jų įdarbinimą. Tuo pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyrius (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Mano, kad byloje yra nustatyti esminiai darbo sutarties požymiai, numatyti DK 93 straipsnyje, leidžiantys kvalifikuoti veiką pagal ATPK 41³ straipsnį ir vertinti Z. K. ir T. K. darbą kaip nelegalų darbą. Minėti asmenys dirbo paklusdami darbovietėje nustatytai tvarkai, jų dirbamas darbas nebuvo savarankiškas, jie dirbo darbdavio nurodymu, turėjo laikytis darbo drausmės. Be to, R. R. 2010 m. balandžio 30 d. atvykęs į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyrių parašė paaiškinimą, kuriame pripažino faktą, kad Z. K. ir T. K. 2010 m. balandžio 21 d. dirbo įmonėje „Nijora“ abipusiu susitarimu, atlygintinai, kad su jais darbo sutarčių nesudarė ir kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Molėtų skyriui apie jų įdarbinimą nepranešė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra vertinama, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes – nelegalaus darbo požymiai neįrodyti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Molėtų rajono apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo nekartoja. Pirminiai Z. K. paaiškinimai yra duoti ne teisėjo akivaizdoje. O iš teisme duotų Z. K. parodymų neseka, kad ji dirbo nelegalų darbą. Esant abejonei, įrodymai, laikantis bendrųjų administracinės atsakomybės principų, yra vertintini asmens, traukiamo administracinėn atsakomybėn, naudai.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), teisingai įvertino prieštaringus įrodymus, pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Utenos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.