- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-11
- Bylos Nr.
- ATP-377-719/2016
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Artūras Ridikas
- Kategorijos
- 3.26.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja Gražina Kazilionienė Administracinio teisės pažeidimo byla
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2016 m. liepos 11 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo teisėjas Artūras Ridikas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. I., a. k. (duomenys neskelbtini) (toliau – Pažeidėjas), apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamu nutarimu Panevėžio miesto apylinkės teismas nubaudė Pažeidėją pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 straipsnio 2 dalį ir 130 straipsnio 1 dalį galutine nuobauda – 868 eurų bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams. Pažeidėjas buvo nubaustas už tai, kad jis 2016 m. gegužės 10 d. apie 15.55 val. ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį atbuline eiga sukėlė eismo įvykį, kurio metu apgadino kitą stovintį automobilį, iš eismo įvykio vietos pasišalino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu Pažeidėjas prašo panaikinti skundžiamo nutarimo dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje bylą nutraukti nesant pažeidimo įvykio ir sudėties; panaikinti skundžiamo nutarimo dalį, kuria jam paskirta galutinė nuobauda. Jis dėsto apie teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, cituoja ATPK 130 straipsnio 1 dalį, skundžiamą nutarimą. Pažeidėjas pripažįsta, kad nurodytu laiku vairavo automobilį ir galėjo kliudyti stovintį automobilį, tačiau tvirtina to nepajutęs, todėl iš eismo įvykio vietos nuvažiavo sąžiningai klysdamas, o apie eismo įvykį sužinojo tik iš policijos pareigūnų. Nurodo, kad jo sukeltas eismo įvykis yra mažareikšmis, nes automobiliai apgadinti nežymiai, pasitraukdamas iš eismo įvykio vietos policijos pareigūnams nesutrukdė išsiaiškinti įvykio aplinkybių, jis geranoriškai bendradarbiavo su policijos pareigūnais. Taip pat Pažeidėjas teigia, kad jis nesiekė išvengti atsakomybės už sukeltą eismo įvykį, nes tyčia pasišalinti iš eismo įvykio vietos jam nebuvo jokio tikslo – jis buvo blaivus, niekur neskubantis, padarė nedidelę žalą, transporto priemonė apdrausta privalomuoju draudimu ir techniškai tvarkinga. Atsižvelgdamas į tai Pažeidėjas mano, kad objektyvios aplinkybės – padarytos žalos mastas, kontakto pobūdis, jo veiksmai įvykio vietoje ir kt. nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis galėjo suprasti, kad įvyko eismo įvykis ir tyčia pasišalinti iš jo vietos, todėl nubausdamas jį pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį apylinkės teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą, kuris turi būti pakeistas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija – Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas – su apeliaciniu skundu nesutinka, nes mano, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas atsižvelgus ir įvertinus visas reikšmingas byloje aplinkybes, skirta administracinė nuobauda individualizuota tinkamai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Visų pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje yra nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Ši nuostata yra glaudžiai susijusi su kitu teismų praktikoje įtvirtintu principu – teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti motyvai, kuriais jie yra pagrįsti. Sprendimo argumentavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT sprendimas byloje Nr. 4968/99, Hirvisaari v. Finland). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT sprendimas byloje Nr. 20772/92, Helle v. Finland).
ATPK 256 ir 257 straipsniuose suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu bei teisine sąmone. Proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareikšti savo nuomonę dėl įrodymų galios. Tačiau nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimų, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos, o kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės.
Byloje esantys duomenys – Pažeidėjo paaiškinimas, administracinio teisės pažeidimo protokolas, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, eismo įvykio vietos schema, fotonuotraukos, vaizdo įrašas, nukentėjusio asmens paaiškinimas bei kita byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Pažeidėjas sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas ne tik tuo metu Pažeidėjo teisėtai disponuotas, bet ir svetimas turtas. Šių aplinkybių Pažeidėjas neginčija. Savo kaltę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį jis neigia iš esmės tvirtindamas, kad iškart po eismo įvykio jis nesuprato, jog sukėlė eismo įvykį, nes nepajuto kliudęs stovintį automobilį. Tačiau tokią Pažeidėjo versiją vienareikšmiškai paneigia byloje esantis vaizdo įrašas. Peržiūrėjus jį matyti, kad įvykio metu Pažeidėjas, vairuodamas automobilį, važiuodamas juo atbuline eiga ir sukdamas į dešinę, priekine kairiąja jo vairuoto automobilio dalimi kliudo stovinčio automobilio galinę dešinę dalį. Tuo metu Pažeidėjo vairuoto automobilio langai buvo praviri. Po automobilių kontakto stovintis automobilis akivaizdžiai sujuda. Tačiau Pažeidėjas net nepristabdęs baigia manevrą ir nedelsdamas išvažiuoja iš eismo įvykio vietos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu lengvuoju automobiliu kliudyti kitą lengvąjį automobilį ir jį sujudinti to nepajutus bei pro atvirus automobilio langus neišgirdus automobilių kontakto metu tarpusavyje besitrinančių detalių sukelto garso, yra sunkiai įsivaizduojama. Visa tai patvirtina, kad iškart po eismo įvykio Pažeidėjas turėjo ir galėjo suprasti, jog įvykio metu jis sugadino svetimą automobilį ir tokiu būdu padarė žalą kitam asmeniui, todėl nagrinėjamu atveju eismo įvykio vietoje nesant nukentėjusio asmens ar jo atstovo, Pažeidėjas negalėjo pasišalinti iš eismo įvykio vietos apie tai nepranešęs policijai. Nežiūrint to, pažeisdamas KET reikalavimus Pažeidėjas sąmoningai ir tikslingai pasišalino iš eismo įvykio vietos.
Pažeidėjo skunde nurodytos aplinkybės (pasišalindamas iš įvykio vietos jis neketino išvengti atsakomybės, nes buvo blaivus, niekur neskubantis, padarė nedidelę žalą, transporto priemonė apdrausta privalomuoju draudimu ir techniškai tvarkinga) Pažeidėjo kaltės dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos neeliminuoja.
Apibendrindamas pirmiau išdėstytas aplinkybes, įvertinęs visus bylos duomenis įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas tinkamai ištyrė bylos įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutarimą. Byloje esantys ir apylinkės teismo posėdžio metu ištirti duomenys patvirtina Pažeidėjo kaltę dėl jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, padarymo, todėl skundžiamas apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas. Apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų apylinkės teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarimą nepakeistą ir R. I. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.