Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-12-21 · Civilinė byla Nr. 2A-2087-560/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-21
Bylos Nr.
2A-2087-560/2012
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-09885-2011-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė, Dainius Rinkevičius, Dalia Kačinskienė
Ieškovas
J. G.
Atsakovas
S. Č.
Civilinė byla Nr. 2A-2087-560/2012Teisminio proceso Nr. 2-01-3-09885-2011-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 24; 44.5.1.; 121.18;
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui S. Č. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas J. G. pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo S. Č. 43 150 Lt skolos, 28 047,50 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio procesinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1998 m. balandžio 6 d. pagal notaro patvirtintą sutartį paskolino atsakovui 43 150 Lt, kurių atsakovas negrąžino. Ieškovo teigimu, pinigai atsakovui buvo perduoti litais. Pinigus ieškovas paskolino vieno mėnesio terminui. Nuo 2007 metų iki 2010 metų ieškovas teigė slaugęs mamą, 2009 metais vyko ieškovo ir jo sutuoktinės skyrybos. Atsakovas nuolat žadėjo grąžinti skolą, tačiau prievolės neįvykdė.

Atsiliepimas

Atsakovas S. Č. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurį prašė atmesti. Teigė, kad sudaryta sutartis laikytina apsimestiniu sandoriu, kadangi iš esmės atsakovas iš ieškovo nėra gavęs sutartyje nurodytų pinigų. Ieškovas nėra deklaravęs šios paskolos suteikimo fakto Valstybinei mokesčių inspekcijai. Atsakovas iš ieškovo nėra gavę jokių raginimų grąžinti skolą. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinys yra nepagrįstas ir pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, ieškovas prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus mieto 1 apylinkės teismas 2012-01-10 sprendimu ieškovo J. G. ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad paskolos sutartis yra realinė sutartis, jai sudaryti neužtenka vien šalių susitarimo dėl esminių sutarties sąlygų, būtina, kad pagal tą susitarimą būtų perduotas ir daiktas (objektas). Paskolos sutartyje yra atsakovo prierašas, patvirtinantis pinigų gavimo faktą, todėl teismas atmetė atsakovo argumentus, kad pinigai jam nebuvo perduoti. Paskolos sutartis nėra nuginčyta nustatyta tvarka. Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų įvykdęs paskolos grąžinimo prievolę ieškovui, byloje nėra. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad ieškinys pateiktas praėjus ieškinio senaties terminui, prašė taikyti ieškinio senatį. Teismas atsižvelgė į tai, kad Atsakovas savo įsipareigojimus pagal tarp šalių sudarytą paskolos sutartį turėjo įvykdyti iki 1998-04-30. Pastarajam nurodytu laiku savo prievolės neįvykdžius, ieškovo teisės buvo pažeistos. Nuo šio momento prasidėjo ieškinio senaties terminas. Taigi, ieškovas, pareikšdamas savo reikalavimą 2010 m. vasario 4 d., praleido CK 84 straipsnio 1 dalyje (iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio CK redakcija) nustatytą ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad trijų metų ieškinio senaties terminas baigėsi 2001-04-30, t.y. iki naujo CK (nuo 2001 m. liepos 1 d. ) įsigaliojimo, dėl ko taikyti CK 1.125 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią 10 metų ieškinio senaties terminą, nėra pagrindo. Teismas nenustatė aplinkybių, kurioms esant ieškinio senaties terminas nutruktų arba būtų sustabdytas. Teismas laikė neįrodytomis aplinkybes, kad atsakovas skolą pripažino, prašė ieškovo nesikreipti dėl skolos išieškojimo, vis žadėjo grąžinti skolą (CPK 178 straipsnis). Dėl minėtų aplinkybių teismas atmetė ieškovo teiginius, jog ieškinio terminą praleido dėl svarbių priežasčių, todėl taikė ieškinio senatį ir ieškinį atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

Ieškovas J. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-01-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Nurodo, kad, kaip yra paaiškinęs bylos nagrinėjimo metu, atsakovas nuolat žadėjo, kad grąžins skolą, prašė nesikreipti į teismą. Tą patvirtino ir liudytojas V. M.. Be to, remiantis LR CK 130 str. 2 d., ieškinio senatis nutrūko 2001 metais, kai atsakovas žodžiu pripažino skolą, todėl negalėjo būti taikoma senatis, o ieškinys turėjo būti patenkintas.

Atsiliepimas

Atsakovas S. Č. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovo teiginys, jog atsakovas yra žodžiu pripažinęs skolą bei žadėjęs ieškovui grąžinti skolą, yra visiškai nepagrįstas ir melagingas. Pažymėjo, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apklausiamas V. M. nieko neminėjo apie tai, kad atsakovas žodžiu pripažino skolą ar žadėjo ją grąžinti. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas yra atlikęs veiksmus, kurie liudytų, kad jis pripažįsta prievolę, todėl teismas sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, kad nėra įrodytos aplinkybės, kad atsakovas skolą pripažino, vis žadėjo grąžinti skolą. Apeliantas yra praleidęs ieškinio senaties terminą, todėl teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį bei nenustatė pagrindo senaties terminą atnaujinti, nes ieškinio senaties termino praleidimas yra nepateisinamas. Atsakovo teigimu, ieškovas, reikšdamas visiškai nepagrįstą ieškinį, piktnaudžiauja teise, pažeidžia sąžiningumo, teisingumo, protingumo principus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Pažymėtina, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme; apeliaciniame skunde negali būti keliami reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (LR CPK 306 str. 2 d., 311 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176, 185 str.) bei materialines teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, bei padarė pagrįstas išvadas, kad nagrinėjamu atveju ieškovas J. G. be pateisinamų priežasčių praleido ieškinio senaties terminą, todėl, esant atsakovo atitinkamam prašymui, ieškinį atmetė. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai nepaneigia teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 1998 m. balandžio 6 d. sudarė notarinę paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovui paskolino 43 150 Lt. Sutartyje šalys susitarė, kad atsakovas skolą grąžins iki 1998-04-30, tačiau jis savo įsipareigojimų neįvykdė. Pirmą kartą su reikalavimais atsakovui į teismą ieškovas kreipėsi 2010 m. vasario mėnesį (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo Nr. L2-3709-433/2010). Atsakovas nurodė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu prašė ieškinį atmesti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas skundžiamu 2012-01-10 sprendimu ieškinį atmetė, konstatavus, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senatį, atnaujinti šį terminą nėra teisinio ir faktinio pagrindo, o ieškovo teiginiai, kad ieškinio senaties terminas nutrūko atsakovui žadant skolą grąžinti, yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde ieškovas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, nurodo, kad, remiantis LR CK 1.130 str. 2 d. nuostatomis, ieškinio senatis nutrūko 2001 metais, kuomet atsakovas žodžiu pripažino skolą, nuolat žadėjo ją grąžinti, prašė nesikreipti į teismą, ką, pasak apelianto, patvirtina jo bei liudytojo V. M. parodymai. Su tokiais apelianto aiškinimai teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-317/2008) išaiškino, jog „ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1964 m. CK 90 straipsnio 1 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė neteisėtą išvadą, jog ieškinio senaties taikymas aktualus tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad ieškovo teisės ir teisėti interesai iš tikrųjų yra pažeisti, t. y. kai pareiškiamas pagrįstas ieškinys. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo“. Taigi, teismas spręsdamas tokio pobūdžio civilines bylas, pradžioje turi išsiaiškinti, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas. Šiuo atveju minima paskolos sutartis buvo sudaryta bei terminas skolai gražinti suėjo galiojant CK 1964 m. redakcijai (galiojusiai iki 2001-07-01). Pagal LR Civilinio kodekso patvirtino, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Valstybės žinios, 2000, Nr. 74-2262) 10 straipsnį nuo 2001-07-01 įsigaliojusiame civiliniame kodekse nustatyti senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ieškinio senaties terminas šioje byloje skaičiuojamas nuo 1998-04-30, kuomet suėjo sutartyje numatytas terminas prievolei įvykdyti. Tuo metu galiojusio CK 84 str. 1 d. numatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris nagrinėjamos bylos atveju pasibaigė 2001-04-30, t.y. dar iki naujo civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi 1964 m. LR civilinio kodekso nuostatomis. Dėl paminėto konstatuotina, jog apeliantas nepagrįstai remiasi dabar galiojančio LR CK 130 str. nuostatomis, nes šioje byloje šio civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios ieškinio senatį, netaikomos. Taigi, nagrinėjamoje byloje ieškovas galėjo prašyti taikyti 1964 m. civilinio kodekso 89 straipsnį, reglamentuojantį ieškinio senaties termino eigos nutraukimą, tačiau ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, jog atsakovas atliko kokius nors veiksmus, kurie liudytų, kad jis pripažįsta skolą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas neįrodė, jog atsakovas skolą pripažino, prašė ieškovą nesikreipti dėl skolos išieškojimo, vis žadėjo grąžino skolą ir pan.. Tokių aplinkybių nepatvirtina jokie byloje esantys objektyvūs įrodymai. Priešingai nei teigia apeliantas, tokių aplinkybių nepatvirtino ir liudytoju apklaustas V. M.. Ieškovui tinkamais, leistinais, patikimais įrodymais nepagrindus nurodomų aplinkybių dėl senaties termino nutraukimo (LR CPK 178 str.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas be pateisinamų priežasčių yra praleidęs ieškinio senaties terminą beveik 10 mėtų, bei pareikštą ieškinį atmetė (1964 m. CK redakcijos 90 str.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingas išvadas, todėl pareikštas apeliacinis skundas atmestinas.

Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo J. G. ieškinį atsakovui S. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimai turėtų būti naikinami ar keičiami apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei kitus procesinius veiksmus reglamentuojančias civilinio proceso kodekso nuostatas, tinkamai aiškino ir taikė materialiąsias įstatymų nuostatas.

Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p. teisėjų kolegija

nutaria:

Ieškovo J. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Romualda JanovičienėDalia KačinskienėKolegijos pirmininkas Dainius Rinkevičius