- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-06
- Bylos Nr.
- I1-3129-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00783-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- E. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovės atstovas), 30 900 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (1 t., b. l. 2–35) nurodė, kad teismas jo reikalavimui neturėtų taikyti sutrumpintos trejų metų senaties dėl nežinojimo apie savo teises ir pareigas. Pažymėjo, jog pataisos įstaigoje trūko socialinės reabilitacijos pareigūnų, specialistų, todėl jie fiziškai negalėjo supažindinti visų nuteistųjų su teisėmis ir pareigomis.
Nurodė, kad buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 17 d. Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje, 6–7 ir 8–9 būrių lokaliniuose sektoriuose gyveno avaringame, negyvenamame, galimai ne pagal paskirtį naudojamame pastate. Pastato stogas dengtas šiferiu, kuriame yra uždraustos medžiagos – asbesto, pastatas avarinės būklės, išorinės sienos įskilusios, iš stogo iškritusios plytos, langų ir durų sąramos nusėdusios, – tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Nurodė, kad 7 būrio 1 miegamojoje patalpoje buvo laikomas pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Šios gyvenamosios patalpos plotas buvo 33 kv. m, joje nuolat gyveno 16 nuteistųjų, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė baldai, asmeniniai daiktai. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus jam nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais, tekdavo stovėti eilėse. Nurodė, kad ginčo būryje nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, todėl jie buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje bei siauruose koridoriuose. Nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistą laikė miegamajame. Nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Virtuvėlė buvo per maža, dėl patalpų perpildymo ji negalėjo patenkinti visų nuteistųjų poreikių, todėl kildavo konfliktų. Miegamojo gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti. Gyvenamojoje patalpoje buvo blogas apšvietimas, todėl negalėjo rašyti, skaityti. Gyvenamojoje patalpoje veisėsi tarakonai ir blakės. Nurodė, kad atsakovės atstovas nesudarė jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti, nes 4–5 ir 6–7 būrių nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Pasivaikščiojimo kieme neįrengtos pavėsinės ar stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, nėra lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacijos šulinių, todėl nuolatos buvo patvinę. Pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kilo grėsmė būti sužalotam. Pasivaikščiojimo kiemelis 70–100 m nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras buvo užterštas. Tvirtino, kad 6–7 ir 8–9 būriuose buvo rūkoma tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose, šių būrių pastate nėra įrengta patalpa rūkyti, pastato viduje draudžiančių rūkyti ženklų nebuvo, todėl visą ginčo laikotarpį buvo priverstas patalpose kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nurodė, kad pataisos įstaigoje laikomi nuteistieji, sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamosiomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė, lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambariuose, todėl jis nuolatos jautė baimę, stresą dėl pavojaus užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl to daug kartų kreipėsi į psichologinės tarnybos medikus. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 30 900 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.
Pareiškėjas teismo posėdyje papildomai paaiškino, kad iki patalpų rekonstrukcijos jo kalėjimo 7 būrio 1 patalpoje laikotarpiu šioje patalpoje visą laiką gyveno šešiolika nuteistųjų. Nurodė, kad atsakovės atstovas nepateikė duomenų apie 7 būrio 1 patalpą, nors turi įrodymų dėl vietų skaičiaus patalpoje (planai, budėjimo grafikai).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 45–58) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose, taigi galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulamo laiko. Tvirtino, jog nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, nuteistieji aprūpinti baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkytis patys, todėl, tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose nebūtų atsiradę buitinių parazitų, pelėsio. 6–7 būrių virtuvėlė yra 17 kv. m ploto. Kiekvienoje brigadoje pastatyti šaldytuvai asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti. 4–5 ir 6–7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas 2317 kv. m. Teisės aktai nenumato inventoriaus įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose. 4–5 ir 6–7 būrių pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno. Nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Asmeninius drabužius nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę maudymosi laiku. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji galėjo džiauti savo asmeninius drabužius. Pataisos namuose gyvenamosiose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose uždrausta rūkyti, bendrabučių teritorijose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti. Pareiškėjas su skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo nesikreipė. Buitiniai parazitai naikinami pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Atsakovės atstovas nurodo, kad kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje pagal poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, kiekvieną kartą atvykus specialistams, atskirai. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ar Pataisos namų administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, neturi. Pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl skaudamų kelių, nemigos bei blakių sukandžiojimo taip pat nesikreipė. Dėl kūno bėrimo kreipėsi tris kartus, nustatyta diagnozė alerginis dermatitas, kad tai dėl blakių sukandžiojimo, kortelėje žymų nėra. Ginčo patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. Pataisos namų 3-iame sektoriuje nėra deginamos jokios atliekos, skundų dėl iš VšĮ „Mūsų amatai“ sklindančių kenksmingų dūmų nebuvo gauta. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar pataisos namų (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės požymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su atsakovės atstovo veiksmais laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2016 m. kovo 17 d. jam kalint Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. I-3879-423/2018 pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, taikė senaties terminą pareiškėjo reikalavimams laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-523-520/2020 šią sprendimo dalį dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimams laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2015 m. balandžio 19 d. paliko nepakeistą, todėl šiai sprendimo daliai įsiteisėjus teismas dėl nurodytu laikotarpiu galimai pažeistų pareiškėjo teisių nepasisako. Taigi, šiuo atveju, sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. pareiškėjui bausmę atliekant 3 sektoriaus 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje.
Dėl vienam asmeniui nustatytos minimalios ploto normos
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (1 t., b. l. 63, 70–72), pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 3 sektoriaus 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,9 kv. m. Šių aplinkybių pareiškėjas neginčijo. Pareiškėjas ginčija atsakovės atstovo pateiktus duomenis, kad šioje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos tik 7 miegamosios vietos, nurodydamas, kad iš tiesų šioje patalpoje ginčo laikotarpiu buvo įrengtos 8 dviaukštės lovos ir gyvenamojoje patalpoje nuolat gyveno 16 nuteistųjų. Šią aplinkybę pareiškėjas grindė 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618 (1 t., b. l. 36). Teismas, siekdamas pašalinti prieštaravimus tarp pareiškėjo ir atsakovės atstovo nurodomų teisiškai svarbių šiai bylai išspręsti aplinkybių, 2020 m. vasario 28 d. nutartimi įpareigojo atsakovės atstovą pateikti tikslius duomenis apie nuteistųjų skaičių ginčo laikotarpiu 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje bei duomenis apie tai, kaip ir kodėl keitėsi nuteistųjų skaičius šioje patalpoje (2 t., b. l. 2). Atsakovės atstovas 2020 m. kovo 27 d. pateikė teismui raštą (2 t., b. l. 3), nurodydamas tik bendrą nuteistųjų skaičių visame 7 būryje, o ne 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje, bei paaiškindamas, jog nuo 2016 m. buvo pradėti 3 sektoriaus pastatų rekonstrukcijos darbai, todėl tikslios informacijos apie nuteistųjų skaičiaus pokyčius ginčo patalpoje negali pateikti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant bylas dėl netinkamų kalinimo sąlygų padarytos neturtinės žalos atlyginimo įrodinėjimo našta tenka institucijai, kurios neteisėtais veiksmais skundžiamasi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017 ir kt.).
Pareiškėjo pateiktoje 2013 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 117-618, išduotoje Pravieniškių PN-AK, nurodyti tikslūs duomenys apie 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje gyvenusių nuteistųjų skaičių (16 asmenų). Atsakovės atstovas šių duomenų nepaneigė: teismui pareikalavus pateikti papildomus įrodymus, šių duomenų nepateikė, taip pat nurodė, jog negali paaiškinti nuteistųjų skaičiaus ginčo patalpoje pokyčių aplinkybių ir priežasčių. Tai reiškia, kad duomenys, nurodyti atsakovės atstovo 2018 m. gegužės 9 d. pažymoje Nr. 63-1088 (1 t., b. l. 63), nėra tikslūs, nes miegamųjų vietų skaičius joje nurodytas nuo 2013 m. nepakitęs. Taigi, 2018 m. gegužės 9 d. pažyma Nr. 63-1088 (1 t., b. l. 63), nagrinėjant šią administracinę bylą, vadovautis nėra pagrindo. Be to, atsakovės atstovas pripažino (2 t., b. l. 3), kad nuteistųjų būriai buvo pradėti išformuoti pradėjus rekonstrukcijos darbus nuo 2016 m. Taigi, darytina išvada, kad iki 2016 m. pradėtos rekonstrukcijos 2013 m. liepos 26 d. pažymoje Nr. 117-618 nurodyti duomenys apie nuteistųjų skaičių ginčo patalpoje nekito. Tikslios rekonstrukcijos pradžios datos ginčo patalpoje atsakovės atstovas nenurodė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjant šią administracinę bylą remiamasi būtent pareiškėjo nurodytais duomenimis bei pateiktais įrodymais, todėl konstatuotini atsakovės atstovo neteisėti veiksmai, pažeidžiant Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (3,1 kv. m): ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d.) pareiškėjui gyvenant 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje jam teko 2,18 kv. m (34,9 kv. m \ 16).
Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir aprūpinimo inventoriumi
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti, įrengtoje virtuvėlėje buvo per mažai vietos maisto produktams laikyti, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, o tai dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis (5.6 p.), drabužių ir avalynės džiovykla (5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (5.10 p.) (aktuali redakcija iki 2016-01-28). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir vėlesnėje redakcijoje, galiojusioje ginčui aktualiu laikotarpiu.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad pataisos namų 3-iame sektoriuje kiekvienoje ūkio brigadoje asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti yra pastatyti šaldytuvai, o kiekvieno būrio patalpose yra įrengtos virtuvėlės maistui gaminti bei pasidėti. Pareiškėjo bausmės atlikimo laikotarpiu 6–7 būrių virtuvėlės plotas buvo 17 kv. m, šiuos duomenis patvirtina byloje esanti Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 88-212 apie nuteistojo E. V. laikymo sąlygas (1 t., b. l. 70–72). Pateiktoje pažymoje nurodytas įrengtas 3-iojo sektoriaus dezinfekavimo medžiagų inventorius, taip pat atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius (džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme). Reikalavimų šių patalpų plotui Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl minėtų patalpų dydžio, džiovyklų bei patalpų maisto produktams susidėti nebuvimo atmestinos kaip nepagrįstos, juo labiau kad pareiškėjas, gavęs atsiliepimą, šių duomenų neginčijo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengtas laisvalaikio kambarys. Šią aplinkybę pripažino ir atsakovės atstovas, nurodydamas, kad laisvu metu nuteistieji gali leisti laiką gyvenamojoje patalpoje ar gryname ore. Nustačius, jog vertinamu laikotarpiu atsakovės atstovas neužtikrino, kad pataisos įstaigoje būtų įrengtas poilsio kambarys, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovė nevykdė Taisyklių 5.8 punkte nustatyto reikalavimo įrengti laisvalaikio kambarį ir taip atliko neteisėtus veiksmus.
Dėl sanitarinių įrenginių
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpose trūko ploto, sėdimų klozetų bei kriauklių rankoms nusiplauti, dėl didelio skaičiaus nuteistųjų buvo sunku pasinaudoti tualetu.
Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprūpinimo aprašas), nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete prausykloje turi būti po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, pisuarą – dvylikai asmenų, praustuvę – dešimčiai asmenų.
Atsakovės atstovo duomenimis, 6–7 būrių sanitariniame mazge buvo 5 klozetai, 1 unitazas, 1 praustuvė, prausykloje – 8 praustuvės, 6 dušo sieteliai (1 t., b. l. 70–72). Atsakovės atstovas teikė teismui duomenis, kiek nuteistųjų buvo 6-ame ir 7-ame būryje 2013 m. Apie tai, kiek nuteistųjų naudojosi minėtais klozetais, praustuvėmis, ginčui aktualiu laikotarpiu į bylą duomenų nepateikta. Todėl, atsakovės atstovui neįvykdžius įrodinėjimo pareigos paneigti pareiškėjo nurodytus pažeidimus, teismas abejones vertina pareiškėjo naudai ir sprendžia, jog pareiškėjo kalėjimo metu trūko sanitarinio mazgo įrenginių, dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumų, naudodamasis juo.
Dėl pastato būklės
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pastato, kuriame buvo 7 būrys, būklės, nurodydamas, kad šis pastatas buvo netinkamas gyventi, avarinės būklės, jo stogas nebuvo keistas 54 metus, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Tvirtino, kad tokia pastato būklė kėlė grėsmę pareiškėjo sveikatai ir saugumui.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) (akto redakcija, galiojusi ginčo metu iki 2015-11-01) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Panašios nuostatos yra įvirtintos ir 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) (akto redakcija, galiojusi nuo 2015-11-01).
Atsakovės atstovas pateikė teismui bendrabučio Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 213 (1 t., b. l. 90–95), kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms. Minėtame energetiniame pase nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis. Ši aplinkybė nurodyta ir atsakovės atstovo į bylą pateiktoje pažymoje (1 t., b. l. 70–72).
Pareiškėjas konkrečių atvejų, kai dėl avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovei kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės nulemtų jo teisių ar interesų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėti pareiškėjo argumentai laikytini deklaratyviais ir atmetami.
Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, bylose turi būti visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018, 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017 ir kt.).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad atskirų patalpų stogai dengti šiferiu, tačiau pažymėjo, kad asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant. Nurodė, kad įstaigoje darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, nebuvo vykdomi, šiuos teiginius patvirtina byloje esanti 2018 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 88-212 (1 t., b. l. 70–72). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis apie statinių įrengimą, todėl jais remiasi.
Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių dėl pastato stogui naudojamų medžiagų, kurių sudėtyje galimai buvo asbesto, jam galimai sukeltos rizikos, kurią nustačius būtų galima spręsti apie galimą asbesto sukeltą riziką pareiškėjo sveikatai, todėl vien galimas asbesto buvimo faktas pareiškėjo nurodytuose objektuose nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo sveikatai buvo kilusi reali grėsmė, todėl jo pretenzijos dėl asbesto atmestinos kaip nepagrįstos.
Dėl higienos reikalavimų laikymosi
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų dieninio ir naktinio apšvietimo.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 punktą, mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo. Byloje pateiktas 2012 m. rugsėjo 4 d. patikrinimo aktas (1 t., b. l. 122–124) buvo priimtas atlikus patikrinimą daug anksčiau, nei prasidėjo ginčo laikotarpis, todėl juo, sprendžiant šį ginčą, nesivadovaujama. Pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė, kad miegamosiose patalpose buvo blogas dieninis ir naktinis apšvietimas, tačiau, kaip pats pareiškėjas patvirtino teismo posėdžio metu, jis dėl blogo apšvietimo su skundais į reikiamas institucijas nesikreipė. Byloje esančiuose medicininiuose dokumentuose taip pat nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo tikėti vien deklaratyviais, abstrakčiais pareiškėjo argumentais dėl netinkamo apšvietimo, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad jo gyvenamojoje patalpoje buvo buitinių parazitų (blakių ir tarakonų), dėl kurių jis negalėjo tinkamai išsimiegoti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaiga ginčo laikotarpiu buvo sudariusi kenkėjų kontrolės paslaugų sutartį su UAB „Dezinfa“ (1 t., b. l. 79–80), pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų (1 t., b. l. 81–82, 88) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu 7 būrio patalpų kenkėjų kontrolės paslaugos buvo teikiamos, o 2015 m. liepos 5 d. buvo aptikta tarakonų. Nors iš atsakovės atstovo pateikto medicininio pažymėjimo matyti, kad medicininėje kortelėje nėra atžymų, kad pareiškėjui būtų nustatyti sveikatos sutrikimai būtent dėl blakių sukandžiojimų (nustatyta, jog pareiškėjas turėjo nusiskundimų dėl odos sudirgimo) (1 t., b. l. 61), tačiau tai savaime nepaneigia, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamojoje aplinkoje. Nustačius, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamame būryje buvo aptikta buitinių parazitų, darytina išvada, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu tam tikrais periodais neužtikrino pareiškėjui švarios (be buitinių parazitų) aplinkos, todėl pažeidė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatas.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, jose buvo labai drėgna. Iš atsakovės atstovo atsiliepimo matyti, kad gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, jose taip pat įrengtas mechaninis vėdinimas, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto bei HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2018 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 88-212 (1 t., b. l. 70–72). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose, kuri sukuria tinkamas sąlygas veistis pelėsiui. Teismas pažymi, kad byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas neturėjo galimybės vėdinti patalpų per atveriamą langą, taip pat kad dėl šių nusiskundimų būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar kitas institucijas. Teismo vertinimu, nėra pagrindo tikėti deklaratyviais, abstrakčiais pareiškėjo argumentais dėl vėdinimo neužtikrinimo, todėl šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl lovų įrengimo
Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, nurodydamas, kad vartantis lova judėdavo, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti.
Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139.
Atsižvelgiant į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų lovų atmestinos kaip nepagrįstos. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas pripažino, jog dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu jis nesikreipė į atsakovės atstovą.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelio įrengimo
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamai įrengtu pasivaikščiojimo kiemeliu, tvirtindamas, kad jame nebuvo įrengti kanalizacijos šuliniai lietaus vandens nutekėjimui, todėl po lietaus ar sniego kiemelis buvo patvinęs, taip pat neįrengtas stogelis, po kuriuo nuteistieji galėtų pasislėpti nuo kritulių, jis neatskirtas nuo sporto aikštelės, todėl kėlė grėsmę būti traumuotam kokiu nors sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis buvo per mažas dideliam nuteistųjų skaičiui bei arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės plastmasės atliekos, dėl to oras jame buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 m pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos ir atmestinos.
Teismas pažymi, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Atsakovės atstovas pateikia informaciją (1 t., b. l. 70–72), jog 6–7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas – 2317 kv. m, todėl, teismo vertinimu, kiemelis yra pakankamai erdvus. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad jokios gamybinės atliekos šalia pasivaikščiojimo kiemų nėra deginamos, įstaigoje yra įrengti šuliniai vandeniui nutekėti (1 t., b. l. 70–72). Pareiškėjas šių aplinkybių, gavęs atsiliepimą, neginčijo. Pareiškėjas nepateikia jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo oficialiai pateikta informacija. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Higienos normos HN 76:2010 18.3 punkte (aktuali redakcija iki 2015-11-01) buvo nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei. Higienos normos HN 134:2015 (aktuali redakcija nuo 2015-11-01) reikalavimų sporto aikštynams nenumato.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl sporto aikštyno papildomo aptvėrimo. Todėl šiuo atveju, remiantis pareiškėjo pateiktais duomenimis, pripažintina, kad atsakovės atstovas ginčo laikotarpiu pažeidė šiuos higienos normų reikalavimus (HN 76:2010 ir HN 134:2015), tačiau sprendžiant žalos atlyginimo klausimą atsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas konkrečių aplinkybių, susijusių su šio pobūdžio teisių pažeidimų poveikiu, nenurodė.
Dėl rūkymo patalpų įrengimo
Pareiškėjas tvirtino, kad 3-iame sektoriuje nebuvo patalpų rūkyti, pastato viduje nebuvo draudžiančių rūkyti ženklų, nurodė, jog nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, todėl buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte.
Nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t. y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pataisos namuose esančiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama, tam bendrabučių teritorijoje įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“. Duomenis, kad nuteistiesiems kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti, patvirtina ir atsakovės atstovo pateikta 2018 m. gegužės 15 d. pažyma Nr. 88-212 apie nuteistojo E. V. laikymo sąlygas (1 t., b. l. 70–72).
LVAT savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl rūkymo patalpose raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendrojo naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).
Į bylą nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją ar kitas institucijas dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar bendro naudojimo rūkyti neskirtose patalpose, todėl pareiškėjo abstraktūs ir nekonkretūs nusiskundimai dėl privertimo kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl gyvenimo kartu su užkrečiamosiomis ligomis sergančiais asmenimis
Pareiškėjas jam padarytą žalą sieja su atsakovės atstovo veiksmais, laikant jį kartu su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamosiomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenos, bijodamas užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga.
Atsakovės atstovo pateiktame atsiliepime (1 t., b. l. 45–58) bei prie jo pateiktame medicininio pažymėjimo išraše (1 t., b. l. 61) nurodyta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl blogų gyvenimo sąlygų ar susirgimų, kuriems galėjo turėti įtakos blogos gyvenimo sąlygos.
Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191, pagal kurio 3 punktą profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 62-2527, Nr. 75-3245) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 p.). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 p.). Šis Aprašas reglamentuoja ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą, pagal kurį dėl tuberkuliozės tikrinami naujai į kalinimo įstaigą atvykę nuteistieji, 1 kartą per metus (jei nebuvo atlikta dėl kitų priežasčių), pagal epidemiologines ir klinikines indikacijas bei priimant į darbą.
Atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas kildina iš aplinkybių, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamosiomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendro naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl pirmiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų laiku neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovės atstovo atsakomybė negalima. Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovės atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamosiomis ligomis.
Pabrėžtina, kad byloje nėra jokių duomenų apie gyvenimo su tuberkulioze ar kitomis užkrečiamosiomis ligomis užsikrėtusiais asmenimis sukeltas konkrečias pasekmes pareiškėjui, t. y. jo kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistus, medikus.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl civilinės atsakomybės taikymo
Įvertinus pirmiau sprendime išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, konstatuotina, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2016 m. kovo 17 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-iojo sektoriaus 7 būrio 1 gyvenamojoje patalpoje pažeidžiant Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (apie vienuolika mėnesių trūko 0,92 kv. m ploto), pažeidžiant Taisyklių 5.8 punkto reikalavimus (įrengti laisvalaikio kambarį), pažeidžiant Aprūpinimo aprašo normas (trūko sanitarinių įrenginių), pažeidžiant Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatas (tam tikrais periodais neužtikrino pareiškėjui švarios (be buitinių parazitų) aplinkos) bei Higienos normos HN 76:2010 ir HN 134:2015 reikalavimus (sporto aikštyno neaptvėrimu papildomai).
Teismui pateiktuose rašytiniuose įrodymuose apie pareiškėjo sveikatos būklę ginčo metu duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į sveikatos priežiūros specialistus (1 t., b. l. 61) dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių jo sveikatai nėra, tokių duomenų nenurodė ir pats pareiškėjas, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į psichologą nesikreipė (1 t., b. l. 62), tačiau, įvertinus nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę (11 mėnesių), teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrą teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurio jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Taigi baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį.
Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtų išgyvenimų ir nepatogumų mastą, atsižvelgia ne tik į tai, kad pareiškėjo patiriamus nepatogumus dar labiau sunkino kamerose esantys baldai, dėl kurių kamerų erdvės trūkumas galėjo daryti dar didesnę įtaką pareiškėjo savijautai (pareiškėjas šias aplinkybes tvirtino, teigdamas, kad gyvenamojoje patalpoje buvo 4 pertekliniai (nenaudojami) gultai, o atsakovės atstovas šių aplinkybių neginčijo).
EŽTT savo praktikoje yra nurodęs (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje S. ir D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, Nr. 71974/13), jog tuo atveju, jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Atsižvelgiant į tai, atmestini atsakovės atstovo argumentai, jog pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdis šiuo atveju lemia tai, kad už nustatytą teisės pažeidimą pareiškėjui negali būti taikoma civilinė atsakomybė.
Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų santykinai neilgą trukmę (11 mėnesių), pažeidimų įvairialypį pobūdį, nesant duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl jų atsakovės atstovui ar kitoms kompetentingoms institucijoms, taip pat įrodymų apie šio pažeidimo pareiškėjo sveikatai sukeltas neigiamas pasekmes, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 800 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. V. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.