Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Jolantos Raščiuvienės ir Valdo Ciesiūno, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 str. 1 d., 227 str. 2 d. ir jam paskirtos bausmės: pagal BK 253 str. 1 d. – laisvės atėmimas dvejiems metams, pagal BK 227 str. 2 d. – laisvės atėmimas vieniems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir A. J. paskirta subendrinta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., subendrinta su Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012-12-18 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi ir A. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. J. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teismo tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje neteisėtai įgijo šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, o būtent: pramoninės gamybos, 16-o kalibro lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „IžK“ Nr. I11092 be lovelio, skirtą šaudyti 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais, pramoninės gamybos 16-o kalibro lygiavamzdžio šautuvo „IžK“ vamzdį Nr. L47461, skirtą šaudyti 16-o kalibro medžiokliniais šoviniais – pagrindinę šaunamojo ginklo dalį, du pirmos grupės pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinius šovinius, skirtus įvairiems lygiavamzdžiams medžiokliniams šautuvams (įskaitant ir „IžK“), vieną antros grupės pramoninės gamybos 12-o kalibro medžioklinį šovinį, skirtą įvairiems lygiavamzdžiams šautuvams, ir nuo įgijimo momento, neturėdamas leidimo, juos neteisėtai laikė, kol 2015 m. gegužės mėn. 31 d. apie 23 val. Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) kaime, automobilio „RENAULT CLIO“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) salone, automobilio apžiūros metu juos surado ir paėmė policijos pareigūnai.

Be to, jis nuteistas ir už tai, kad 2015 m. gegužės 31 d. apie 23 val., Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) kaime, ant kelio prie savo gyvenamosios sodybos, Panevėžio apskrities VPK Pasvalio rajono PK pareigūnams, atliekantiems jiems pavestas pareigas, siekdamas pareigūnų neteisėto neveikimo, o būtent, kad jie nekviestų operatyvinės grupės ir neformintų įvykio dėl rastų neteisėtai laikomų ginklų, pasiūlė Pasvalio rajono PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio vyriausiajam patruliui S. D. ir patrulei D. T. kyšį, t. y. pasiūlė pasiimti visus rastus ginklus ir šaudmenis bei kaip priedą pažadėjo duoti eurų, neįvardydamas konkrečios sumos.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 253 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. A. J. teigia, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų jis nepadarė, o jo kaltės neįrodo ir kiti byloje esantys duomenys.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinio skundo ribose, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam A. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir pagrįstai jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju, įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 str. 5 d. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. BPK 301 str. 1 d. nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 str. nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, nustačius BPK 276 str. 1 d. 1-3 p. nurodytas sąlygas (viena iš jų kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

Kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, pripažindamas A. J. kaltu dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 str. 1 d. ir 227 str. 2 d., padarymo, paisė iš BPK 20 str. kylančių reikalavimų. Teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės, nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus skirtinguose proceso etapuose duotus nuteistojo, liudytojų parodymus, išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Skundžiamu teismo nuosprendžiu visi įrodymai aptarti, atskleistas jų turinys, tarpusavio ryšys, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Įvertinus bylos įrodymų visumą padaryta pagrįsta išvada, kad A. J. neteisėtai įgijo ir laikė šaunamuosius ginklus ir šaudmenis bei, siekdamas policijos pareigūnų neteisėto neveikimo, o būtent, kad jie nekviestų operatyvinės grupės ir neformintų įvykio dėl neteisėtai įgytų ir laikomų šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, siūlė pasiimti visus rastus ginklus ir šaudmenis bei žadėjo duoti dar ir eurų, neįvardydamas konkrečios sumos – tiesiogiai siūlė policijos pareigūnams didesnį nei 1 MGL vertės kyšį. Tokios A. J. veikos teisingai kvalifikuotos kaip BK 253 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. numatyti nusikaltimai. Taigi pagal faktines aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis kaltės klausimus, nusikalstamų veikų kvalifikaciją, pritaikytas tinkamai (BK 2 str. 3 d.). Teismo išvadas paneigiančių duomenų kolegija neturi. Apylinkės teismo nuosprendžio turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Vien tai, kad teismas priėmė A. J. nepalankų sprendimą ir įrodymus įvertino ne taip, kaip tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad vertinant įrodymus buvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai, padarytos neteisingos išvados, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra tik teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, jų papildymo ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2013, 2K-517-303/2015). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl įrodymų vertinimo ar kitaip vertinti įrodymus, todėl konstatuoja, kad reikšmingos apelianto kaltei ir jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, laikantis BPK 20 str. numatytų įrodymų vertinimo taisyklių, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido apylinkės teismui priimti teisėtą, pagrįstą, motyvuotą ir įtikinamą nuosprendį.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, kaip ir apeliaciniame skunde, nuteistasis A. J. kaltės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nepripažino ir paaiškino, kad maišą su ginklais į jo automobilį įdėjo D. K., taip pat tvirtino, kad jokio kyšio policijos pareigūnams nesiūlė, o jiems tik pasakė, kad ginklai ne jo ir kad jie juos paimtų. Tačiau D. K. tokią apelianto versiją (neva ginklai ir šaudmenys buvo jo (D. K.)) paneigė ir kaip liudytojas apklaustas teisme parodė, kad apie rastus šaunamuosius ginklus ir šovinius jis nieko nežino, pats tokių daiktų neturėjo, jų į A. J. automobilį neįdėjo ir tokių daiktų nematė, tik pas A. J. sodyboje kepant šašlykus girdėjo šūvį, tačiau kas šovė, nežino. Kad šovė būtent A. J., patvirtino kaip liudytojas apklaustas A. G., kuris tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisme bei parodymų patikrinimo vietoje metu nuosekliai ir tapačiai tvirtino, jog būdamas svečiuose pas A. J. tiesiogiai matė, kaip nuteistasis šovė į tuščią plastikinį alaus butelį, tik teigė nežinantis, iš kur A. J. tą šautuvą gavo. Kaip liudytojai apklausti policijos pareigūnai S. D. ir D. T. taip pat viso proceso metu, t. y. tiek savo tarnybiniuose pranešimuose, tiek apklausti kaip liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, taip pat ir parodymų patikrinimo vietoje metu, nuosekliai ir tapačiai parodė, kad tikrindami pranešimą apie išvažinėtus ūkininko J. V. pasėlius, nuvyko pas A. J. į sodybą, kur A. J. priklausančiame automobilyje surado ir paėmė du šaunamojo ginklo vamzdžius, šaunamojo ginklo buožę su atrama, tris šovinius ir dvi tūteles. Paklaustas, kieno šie daiktai, A. J. jiems nenurodė, kad tai kažkieno kito daiktai, o juos bandė slėpti, siekdamas nunešti nuo automobilio. Policijos pareigūnai taip pat parodė, kad jiems suradus A. J. laikytus ginklus ir šaudmenis bei pasakius, kad iškvies operatyvinę grupę, A. J. siūlė jiems pasiimti rastus ginklus ir šaudmenis, o taip pat sakė, kad duos dar ir eurų, neįvardydamas kiekio tam, kad pareigūnai neiškviestų operatyvinės grupės, kadangi jis yra lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo atlikimo vietos prieš terminą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti šios bylos baigtimi ir siektų apkalbėti būtent nuteistąjį, kad būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei prisiekę duoti teisingus parodymus, duotų byloje melagingus parodymus, tokių duomenų nenurodė ir pats nuteistasis A. J., todėl netikėti šiais liudytojų parodymais kolegija neturi jokio pagrindo. Be to, šių liudytojų parodymai ne tik sutampa tarpusavyje, bet juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš bylos duomenų matyti, kad įvykio metu A. J. buvo lygtinai paleistas iš bausmės atlikimo vietos prieš terminą, neatlikęs gana didelės dalies laisvės atėmimo bausmės, paskirtos ankstesniu teismo nuosprendžiu, todėl, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, jis turėjo pakankamą pagrindą siekti išvengti atsakomybės už neteisėtą šaunamųjų ginklų ir šaudmenų įgijimą ir jų laikymą. Teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat pagrįstai pažymėjo, kad, priešingai nei pirmiau paminėtų liudytojų parodymai, paties nuteistojo paaiškinimai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir yra prieštaringi. Nors nuteistasis teisme teigė, kad maišą su ginklais į jo automobilį įdėjo D. K., ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas kaip įtariamasis 2015-06-03, dalyvaujant gynėjui, jis pripažino, jog 2015 m. gegužės 31 d. ryte miške rinkdamas sraiges rado maišą, kurį parsinešė namo ir pasidėjo daržinėje net nepažiūrėjęs, kas jame yra, o vėliau, tos pačios dienos vakare, atsinešė tą rastą maišą prie automobilio, rado jame vienvamzdį medžioklinį šautuvą, dar vieną šautuvo vamzdį ir kelis šovinius. Rastą ginklą padėjo ant automobilio stogo, norėjo apžiūrėti ir rastą vamzdį, bet nespėjo, nes į kiemą atvažiavo policijos pareigūnai. Tokius savo paaiškinimus nuteistasis patvirtino ir apklaustas kaip įtariamasis 2015-07-30, be to, šios apklausos metu, dalyvaujant gynėjui, dar papildomai nurodė, jog iš rasto ginklo vieną kartą šovė į plastikinį butelį, taip pat pripažino dėl rastų ginklų policijos pareigūnams siūlęs kyšį, kad jie nekviestų operatyvinės grupės ir neįformintų įvykio, parodė, kad pareigūnai įspėjo jį dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio siūlymą. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pripažindamas kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo save apkalbėjo, jog jo atžvilgiu būtų taikomos BK 64¹ str. nuostatos ir vienu trečdaliu sumažinta paskirta bausmė, kolegija neturi pagrindo šių nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų vertinti kaip aiškiai neatitinkančių tikrovės ir nepatikimų, juolab kad įtariamasis savo kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo pripažino dalyvaujant gynėjui, byloje nėra duomenų, kad tokius parodymus nuteistasis būtų davęs dėl jo atžvilgiu naudotų kokių nors neteisėtų priemonių, tokių duomenų nenurodo ir pats apeliantas, nes būtent nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, o ne jo parodymai, duoti bylą nagrinėjant apylinkės teisme, sutampa su kitais, pirmiau jau aptartais nuosekliais ir patikimais, vienas kitą patvirtinančiais ir papildančiais bylos įrodymais, kurių visuma atskleidžia jų tarpusavio ryšį ir iš jų analizės logiškai išplaukia apelianto kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nuosprendyje aprašytomis aplinkybėmis, t. y. neteisėtai įgijus ir laikius šaunamuosius ginklus ir šaudmenis bei policijos pareigūnams tiesiogiai siūlius kyšį už tai, kad nebūtų iškviesta operatyvinė grupė ir neformintas įvykis dėl rastų ginklų ir šaudmenų. Taigi pirmosios instancijos teismas, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka patikrinęs nuteistojo A. J. viso proceso metu duotus parodymus, juos sulyginęs ir sugretinęs tarpusavyje su kitais byloje esančiais įrodymais, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi apelianto ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o ne jo paaiškinimais, duotais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes būtent A. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sutampa su kitais byloje surinktais įrodymais, kurių visumos visiškai pakanka apelianto kaltei dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 str. 1 d. ir 227 str. 2 d., padarymo pagrįsti, o A. J. apeliacinio skundo argumentai, kuriais jis neigia savo kaltę bei tvirtina, kad jo kaltės neįrodo ir kiti byloje esantys įrodymai, vertinami kritiškai ir atmetami kaip prieštaraujantys bylos aplinkybėms ir aiškiai neatitinkantys tikrovės bei laikomi jo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino ne atskirai, o jų visumą, kiek jie sutapo ir atitiko kitus įrodymus bei neprieštaravo kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, ir toks įrodymų vertinimas leido apylinkės teismui tinkamai išspręsti nuteistojo atsakomybės klausimą pagal jam inkriminuotus atitinkamus BK straipsnius.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo sušvelninti jam paskirą bausmę. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, neturi pagrindo tenkinti šio nuteistojo apeliacinio skundo prašymo ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. J. bausmes už jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 str. 1 d. ir 227 str. 2 d., padarymą bei galutinę subendrintą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 str., nepažeidė, tinkamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį (A. J. įvykdytos veikos yra tyčiniai apysunkiai nusikaltimai), atsižvelgė į apelianto asmenybę (charakterizuojamas patenkinamai, baustas administracine tvarka, teistas 15 kartų, daugiausia už nusikaltimus nuosavybei (vagystes), nusikalto lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu) taip pat į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 str. 1 d. 13 p.), vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmes, t. y. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei BK 253 str. 1 d. ir 227 str. 2 d. sankcijose numatyti bausmės vidurkiai, todėl kolegija neturi pagrindo apeliantui už padarytas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių laikyti aiškiai per griežtomis ir neteisingomis. Bendrindamas tiek už šias veikas paskirtas bausmes, tiek ir paskirtą subendrintą bausmę su ankstesniu teismo nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi, apylinkės teismas taikė nuteistajam palankesnį bausmių subendrinimo būdą – dalinį, todėl laikyti už šiuo nuosprendžiu padarytas nusikalstamas veikas apeliantui paskirtos subendrintos bausmės ir galutinės subendrintos bausmės aiškiai per griežta ir neteisinga kolegija taip pat neturi jokio pagrindo. Taigi atsižvelgusi į paminėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, nustatydamas nuteistajam A. J. bausmės rūšį ir dydį, tinkami įsigilino į faktines bylos aplinkybes ir paskyrė jam teisingą, jo asmenybei ir padarytų veikų pavojingumui adekvačią bausmę, kuria bus galima užtikrinti BK 41 str. numatytus bausmės tikslus, t. y. ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų.

Apibendrindama kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. J. pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 253 str. 1 d. ir 227 str. 2 d., bei už šias veikas jam paskyrė tinkamas bausmes ir atitinkamai paskyrė teisingą galutinę subendrintą bausmę, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais ir keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo, todėl jis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo A. J. apeliacinį skundą atmesti.