Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad laikotarpyje nuo 2003 m. liepos mėn. pabaigos iki tų pačių metų spalio mėn. pabaigos ir nuo 2004 m. liepos mėn. pabaigos iki tų pačių metų spalio mėn. pabaigos, Šalčininkų rajono Baltosios Vokės seniūnijos, Baltosios Vokės gyvenvietės apylinkėse, Žagarinės apylinkėse bei Vilniaus rajono Papiškių ir Mikašiūnų kaimų soduose nuolat rinkdavo aguonas bei jų dalis (tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis), taip per nurodytą laikotarpį iš viso surinko daugiau kaip 50 kg aguonų ir jų dalių, t.y. neteisėtai įgijo labai didelį kiekį - 50 084 g šių narkotinių medžiagų, kurias gabeno iš nurodytų vietovių Šalčininkų bei Vilniaus rajonuose iki savo namų – buto, esančio (duomenys neskelbiami), Baltosios Vokės gyvenvietėje Šalčininkų rajone, kuriame neteisėtai laikė labai didelį kiekį narkotinių medžiagų – aguonų ir jų dalių bei neteisėtai, buitinėmis sąlygomis gamino iš jų narkotines medžiagas iki 2004 m. gruodžio mėn. 30 d., kai pas kaltinamąjį bute buvo rastas labai didelis kiekis narkotinių medžiagų – 50 084 g aguonų bei jų dalių ir 43 486 ml aguonų bei jų dalių ekstraktų.

Prokuroro teigimu pirmos instancijos teismas neįvertino to, kad teismas gali, bet neprivalo taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatų, net ir esant visoms šiame straipsnyje numatytoms sąlygoms, nes turi atsižvelgti į visas, o ne tik šiame straipsnyje išdėstytas aplinkybes. Teismas skirdamas švelnesnę bausmę, negu įstatymo numatyta, nuosprendyje turi išvardinti Lietuvos Respublikos BK 62 str. atitinkamos dalies sąlygas ir pagrįsti kokios kitos bylos aplinkybės leidžia taip švelninti bausmę, tačiau Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nėra nurodomos kitos bylos aplinkybės, kurios leidžia švelninti A. G. paskirtą bausmę.

Prokuroro teigimu, įvertinus aplinkybę, kad nusikaltimas numatytas Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., baudžiamas laisvės atėmimu nuo 10 m. iki 15 m., bei atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismas privalėjo nuspręsti, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus bausmę, ne didesnę nei Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d. sankcijos numatytos bausmės vidurkis. Būtent tokios bausmės paskyrimas atitiktų padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, bylos aplinkybes bei neprieštarautų teisingumo principui.

Nuteistasis A. G. atsikirtime į Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą prašo prokuroro skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kolegijos nuomone, įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kitas bylos aplinkybes, nuteistajam A. G. be pagrindo paskirta švelnesnė, negu įstatyme numatyta bausmė. Bausmė, tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmę individualizuojant, pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Teismas skirdamas konkrečią bausmę ir aiškindamas įstatymo nuostatas privalo atsižvelgti į jose suformuotą, įstatymų leidėjo valią, ir būtent tokią, kokia ji yra pateikta pažodiniame tekste ir prasminiame baudžiamojo įstatymo kontekste.

Bausmė skiriama įstatymo numatytais pagrindais, įstatymo nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose. Bausmė gali būti skiriama švelnesnė, negu numatyta įstatymo sankcijoje dviem atvejais t. y vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 str. arba Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. numatytais pagrindais.

Pirmos instancijos teismas, A. G. skirdamas švelnesnę negu įstatymo numatyta, bausmę, vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 62 str., nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodant straipsnio dalies. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, jog teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad A. G. sąžiningai prisipažino padaręs nusikaltimą, iš esmės padėjo jį išaiškinti, nuoširdžiai gailisi, teisingai nurodė esmines bylos aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu. Įvykdytu nusikaltimu reali žala kam nors nesukelta. Narkotines medžiagas nuteistasis įgijo ir laikė savo reikmėms, byloje nėra jokių duomenų, kad jas būtų pardavinėjęs ar kitaip platinęs kitiems asmenims. Nuteistojo namuose rastų narkotinių medžiagų kiekis nežymiai viršija tą ribą, nuo kurios jis vertinamas, kaip labai didelis, kuris buvo surinktas per ilgą laiką – dvejų metų laikotarpyje.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. 3 d. nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę bausmę, negu įstatymo nustatyta, tik esant šio straipsnio 1, 2 d. nustatytiems pagrindams.

Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d. nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išsiaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę žalą. Pirmos instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad A. G. pats prisipažino dėl įvykdyto nusikaltimo. Asmens prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką laikytinas švelnesnės, negu įstatymo numatyta bausmės, skyrimo sąlyga, kai jis apie teisėsaugos institucijų dar neišaiškintą nusikaltimą praneša pats, o ne verčiamas ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuteistasis apie įvykdytą nusikaltimą prisipažino tik padarius kratą jo namuose ir aptikus didelį kiekį narkotinių medžiagų, kuriomis A. G. disponavo (b. t 1, b. l. 8-17). Teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo įvykdyto nusikaltimo aplinkybes, nusikaltimo tyrimo eigą, nenustatė pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d., kuriais vadovaujantis teismas gali skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo sankcijoje.

Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. numatytais atvejais, tačiau šioje byloje nėra nei Lietuvos Respublikos BK 62 str. 1 d., nei Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. numatytų pagrindų, leidžiančių skirti švelnesnę bausmę, negu numatyta įstatymo sankcijoje.

Pirmos instancijos teismas nuteistajam skiriant bausmę nepagrįstai nurodė, jog anksčiau A. G. buvo teistas tik už nesunkius, nesmurtinius nusikaltimus. A. G. Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2000 m. birželio 19 d. nuosprendžiu buvo nuteistas 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausme už sunkų nusikaltimą, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 118 str. 3 d. (b. t. 1, b. l 61-62), viso A. G. buvo nuteistas šešis kartus, teistumai neišnykę, tai rodo A. G. polinkį nusikalsti. Taip pat teismas neįvertino įrodymų, neigiamai apibūdinančių nuteistąjį t. y gydytas nuo priklausomybės opioidams (b. t 1, b. l 73, 76), pažeidinėjo viešąją tvarką (b. t 1, b. l. 81).

Byloje nėra nustatyta pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 62 str., kuriais vadovaujantis teismas gali skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą bausmę. Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Respublikos BK 62 str. kiekvienoje dalyje akcentuojama tik galimybė, tačiau ne būtinumas skirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta bausmę. Skiriant švelnesnę bausmę nei įstatyme numatyta, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į tokią baudžiamosios bylos aplinkybių visumą, kuri mažina kaltininko asmenybės pavojingumą ir (ar) padarytos veikos pavojingumą, rodo veikos atsitiktinį ar situacinį pobūdį ir pan. Vertinant nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes (šešis kartus teistas, priklausomas nuo narkotinių medžiagų, linkęs pažeidinėti viešąją tvarką), nusikaltimo įvykdymo aplinkybes matyti, jog nuteistojo įvykdyta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinio ar situacinio pobūdžio.

Pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl Lietuvos Respublikos BK 62 str. pritaikymo yra nepagrįsta ir toje dalyje naikinama.

Už nusikaltimo, kvalifikuoto pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., įvykdymą šio straipsnio sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 10 (dešimties) iki 15 (penkiolikos) metų. Bausmė turi būti skiriama sankcijos ribose. Nuteistasis, nenseigia savo kaltumo, nuoširdžiai gailisi dėl nusikaltimo padarymo, nenustačius nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat įvertinus nusikaltimo pobūdį, bei įstatymų leidėjo nustatytą itin giežtą bausmę, A. G. skirtina įstatymo sankcijoje numatyta minimali bausmė – 10 (dešimt metų laisvės atėmimo).

Teisėjų kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendį pakeisti:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. G. pritaikytas Lietuvos Respublikos BK 62 str.

A. G. , pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 3 d., paskirti bausmę – laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.