- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-05-28
- Bylos Nr.
- A-469-541-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Algirdas Taminskas (pirm.), Stasys Gudynas, Sigita Rudėnaitė (pran.)
- Pareiškėjas
- V.J., R.Š.
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijai, A.J.K.
- Kategorijos
- 11.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Algirdo Taminsko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjui V.J.
trečiojo suinteresuoto asmens atstovei adv. Kristinai Lukošienei
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R.Š. ir V.J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R.Š. ir V.J. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai ir A.J.K. dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V.J. ir R.Š. kreipėsi į teismą, prašydami atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į V.J. senelio bei R.Š. tėvo J.K. nuosavybės teise valdytą 0,2850 ha žemės sklypą, esantį Kleboniškio kaime, Kauno rajone, bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku įrodantiems dokumentams pateikti. Pareiškėjai paaiškino, kad V.J. senelis, o R.Š. tėvas J.K. nuosavybės teise Kleboniškio kaime, Pažaislio valsčiuje, valdė 0,2850 ha žemės sklypą. Apie J.K. valdytą žemės sklypą pareiškėjai teigė sužinoję tik 2006 m. gegužės mėnesį, jų atstovui gavus atsakymą iš Kauno apskrities viršininko administracijos. Iki to laiko pareiškėjai nurodė žinoję tik apie R.Š. motinos bei V.J. senelės S.K. valdytą žemės sklypą. Pareiškėjų manymu, kadangi įstatymo nustatytais terminais prašymo atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų jie nepateikė todėl, kad jiems nebuvo žinoma apie senelio ir tėvo valdytą žemės sklypą, įstatyme nustatytus terminus jie praleido dėl svarbių priežasčių. Be to, pareiškėja R.Š. paaiškino minėtus terminus praleidusi ir dėl ligos bei garbingo amžiaus.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovės teigimu, terminus pareiškėjai praleido be svarbių priežasčių.
Tretysis suinteresuotas asmuo A.J.K. ir jo atstovė su prašymu nesutiko, nurodydami, kad pareiškėjų nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis ir terminas neatnaujintinas.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimu prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymas) 10 straipsnio 1, 4 dalimis. Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjai turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau nustatytais terminais nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į senelio ir tėvo J.K. valdytą žemės sklypą, taip pat iki 2003 m. gruodžio 31 d. nepateikė nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų. Teismas nurodė, jog įstatymų leidėjas nuo 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3d. įstatymu Nr. IX-489, nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001m. gruodžio 31d., o terminas papildomiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31d. Teismas pažymėjo, jog šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Kadangi faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teisėjų kolegija konstatavo, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laiku realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai. Teismas nurodė, jog priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą - buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Teismas pažymėjo, jog tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo. Kolegijos nuomone, nežinojimas apie senelio ir tėvo nuosavybės teise valdytą žemę nelaikytinas nuo pareiškėjų valios nepriklausančia objektyvia, svarbia aplinkybe, kuriai esant praleistas terminas atnaujintinas, kadangi, pareiškėjai, prašydami atkurti nuosavybės teises į S.K. valdytą žemę bei pateikdami nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, turėjo realią galimybę pasidomėti ir sužinoti apie senelio bei tėvo žemę. Teismas taip pat nurodė, jog tai, kad 1996 m. liepos 26 d. Kauno apskrities viršininko sprendimais nuosavybės teisės į S.K. žemės sklypą buvo pareiškėjams atkurtos, paneigia jų nurodytą aplinkybę, jog jie manė, kad ginčo žemės sklypas priklausė ne J.K., o S.K. R.Š.nurodyta aplinkybė, kad ji terminus praleido ir dėl ligos, nelaikyta svarbia aplinkybe, kadangi pateiktame išraše iš medicininių dokumentu (b.l. 20) nurodomas tik vieno mėnesio laikotarpis 2001 metais, kurį pareiškėja sirgo, pareiškėjai invalidumas suteiktas tik 2003 metų rugsėjo mėnesį. Teismo konstatavimu, pareiškėjai nenurodė kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių jie negalėjo pateikti prašymo ir dokumentų per įstatymo nustatytus terminus ir kurios galėtų būti vertinamos kaip svarbios termino praleidimo priežastys, todėl darytina išvada, kad terminas pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus bei prašymą atkurti nuosavybės teises praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio įstatyminio pagrindo jį atnaujinti.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. lapkričio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - jų prašymus patenkinti. Apeliantų teigimu, teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, priimtas neišsiaiškinus visų bylos aplinkybių, pažeidžiant materialinės teisės normas. Apeliantai remiasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, 2004 m. spalio 12 d. priimtu Įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. IX-2490. Apeliantai pažymi apie tai, kad jie gali pretenduoti į J.K. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, sužinoję tik 2006 m. gegužės 9 d., todėl, jų manymu, su šia diena turėtų būti siejamas galimybės realizuoti subjektinę teisę pradžios momentas. Prašydami atnaujinti praleistą terminą, pareiškėjai pažymi siekę apginti pažeistą nuosavybės teisę, kuri yra viena iš pagrindinių žmogaus konstitucinių teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Apeliantų teigimu, teismas turėjo išsamiai įvertinti bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau to nepadarė, vadovavosi vien formaliais motyvais, taikydamas įstatymus nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis). Teismas neįvertino to, kad duomenis apie piliečių iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą kaupianti ir sauganti valstybės institucija - Kauno apskrities archyvas - net ir 2006 m. gegužės 22 d. nedisponavo duomenimis apie J.K. iki 1940 m. turėtą nekilnojamąjį turtą ( b.l. 58). Apeliantų manymu, ši aplinkybė patvirtina tai, kad jie dėl ne nuo jų valios priklausančių aplinkybių negalėjo per įstatymo nustatytą terminą realizuoti savo teisių. Apeliantai pažymi ne dėl įstatymų nežinojimo, o dėl įsitikinimo, kad J.K. nuosavybės neturėjo, dėl trečiojo suinteresuoto asmens nesąžiningumo neturėję galimybės išreikšti savo valios. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Algirdas J.K. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino faktą, jog pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, jis nurodė pareiškėją R.Š. kaip galimą pretendentę, tačiau jos neinformavo apie J.K. turėtą nekilnojamąjį turtą, o pareiškėjo V.J. net nenurodė kaip galimo pretendento. Apeliantai pažymi, jog administracinėje byloje duomenų, patvirtinančių tai, kad tretysis suinteresuotas asmuo, pateikdamas prašymą, nurodė juos kaip galimus pretendentus, nėra. Tokie veiksmai, jų manymu, patvirtina trečiojo suinteresuoto asmens nesąžiningumą. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad J.K. savo teisę pateikti prašymą realizavo tik 2001 m. Apeliantai teigia nepasinaudoję įstatymo suteikta teise atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą tik dėl to, kad kitas civilinių teisinių santykių dalyvis veikė nesąžiningai, sąmoningai modeliavo situaciją, kurioje jie nesuvokė turimų teisių. Apeliantai pažymi, jog pagal 2006 m. gegužės 9 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštą Nr. 2-259 yra neišspręstas nuosavybės teisių į 0,2120 ha žemės sklypo dalį, priklausiusią J.K., atkūrimo klausimas. Apeliantai, remdamiesi Įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi bei tuo, kad administracinėje byloje yra pateikti visi įrodymai, patvirtinantys giminystės ryšį, nurodo, jog teismui atnaujinus terminą, nebūtų kliūčių jiems atkurti nuosavybės teises. Apeliantai taip pat remiasi Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio 2 dalimi, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu. Apeliantų teigimu, teismo sprendimu paneigiamos jų teisės bei ignoruojamas teisėtų lūkesčių principas. Apeliantų manymu, nežinojimas apie galimybę realizuoti savo subjektinę teisę, įvertinus jo priežastis, turi būti pripažintas svarbia termino praleidimo priežastimi, sudarančia pagrindą atnaujinti praleistą terminą (Civilinio kodekso 1.117 straipsnio 4 dalis, Įstatymo 10 straipsnio 1 dalis).
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su apeliacinio skundo reikalavimais nesutinkanti. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, jog pagal Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2004 m. vasario 26 d. pažymėjimą Nr. R4-1152 Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kauno apskrities, Pažaislio valsčiaus, Kleboniškio kaimo išskirstymo viensėdžiais byloje, žemės tvarkymo projekto ir jo pareiškimo 1940 m. vasario 22 d. protokole, žemės savininku įrašytas J.K., sklype Nr. 21 gavęs 0,2850 ha žemės. Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 01-318 sudaryta komisija žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti Kauno mieste 2004 m. kovo 30 d. nutarė, kad pateiktų dokumetų pakanka tam, kad pripažinti, jog 0,2850 ha žemės sklypą Kleboniškio kaime nuosavybės teise turėjo J.K., s. J. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo 2001 m. vasario 8 d. pateikė jo sūnus J.A.K.. Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 6560 J.A.K.natūra atkurtos nuosavybės teisės į 0,0730 ha žemės sklypo. Atsiliepime pažymima, jog pareiškėjai iki Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų pasibaigimo nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų. Apeliaciniame skunde kaip vienintelę termino praleidimo priežastį jie nurodo nežinojimą. Tokia priežastis yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažinta svarbia, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Atsiliepime pažymima, kad jau 1996 m. liepos 26 d. Kauno apskrities viršininko sprendimais pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės į S.K. valdytą žemę. Be to, jie, prašydami atkurti nuosavybės teises į S.K. valdytą žemę bei pateikdami nuosavybės teisę bei giminystės ryšius įrodančius dokumentus, turėjo realią galimybę sužinoti ir apie senelio bei tėvo žemę. Byloje nėra jokių įrodymų, kad iki nustatyto termino pabaigos pareiškėjai buvo aktyvūs, siekdami realizuoti savo teises, kad tretysis suinteresuotas asmuo savo veiksmais sutrukdė jiems įgyvendinti savo teises. Kauno apskrities viršininko administracija nurodo, jog pateikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Juozas A.K. prašyme nurodė R.Š. kaip galimą pretendentę, nors joks norminis aktas to nereikalauja. Jos nuomone, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių, todėl jį atnaujinti nėra teisinio pagrindo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Algirdas J.K. prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, jog įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas - priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą - tokiu būdu siekdamas užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenis atsakingai, įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikti prašymus ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teisiniuose santykiuose egzistuoja teisių ir pareigų vienovė, įpareigojanti ir patį žmogų veikti už įstatymais apibrėžtų klausimų sprendimą laiku bei tinkamai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.). Pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios kliudė jiems 10 metų laikotarpiu pasidomėti J.K. valdytu turtu. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jie tik dėl subjektyvių priežasčių - dėl nieku nepateisinamo neveikimo - nesugebėjo tinkamai išreikšti savo valios dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Algirdas J.K. pažymi, kad joks nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantis teisės aktas nenustato pareigos nurodyti kitus pretendentus. Net ir tuo atveju, jei prašyme jis būtų įrašęs abu pareiškėjus, remiantis administracinių teismų praktika, pareiškėjai nebūtų pripažinti pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą. J.K. teigimu, pareiškėjų reikalavimas neįrodytas, o teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Šioje byloje pareikšto pareiškėjų prašymo sprendimui yra svarbus teisingas LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies (Lietuvos Respublikos 2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) aiškinimas ir taikymas. Šiose įstatymo normose yra nustatyta: ,,1. Nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
<...> 4. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.“.
Istoriniu aspektu vertinant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius reglamentavusių įstatymų raidą, matyti, kad įstatymų leidėjas nuo pirmojo tokio įstatymo- 1991m. birželio 18 d. įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų - priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį suinteresuoti asmenys galėjo ir turėjo realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pateikdami kompetentingoms institucijoms atitinkamus prašymus bei įstatymo nustatytus dokumentus. Paskutinį kartą terminas prašymams pateikti buvo pratęstas 2001 m. rugpjūčio 3d. įstatymu Nr. IX-489 nustatant, kad prašymai atkurti nuosavybės teises turi būti pateikti iki 2001m. gruodžio 31d., terminas prašymą papildantiems dokumentams pateikti paskutinį kartą buvo pratęstas 2003 m. birželio 19 d. įstatymu Nr. IX-1634, nustatant, kad nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.; šiuos terminus praleidę piliečiai pagal nurodytą teisinį reguliavimą buvo laikomi praradusiais teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Taigi faktinis terminas prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti viršijo dešimt metų, teismų parktijoe analogiškose administracinėse bylose vertinama, kad toks ilgas terminas suteikė realias galimybes tinkamai ir laikui realizuoti subjektines teises visiems suinteresuotiems asmenims, kurie elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdairiai.
Priimdamas 2004 m. spalio 12 d. įstatymą Nr. IX-2490 įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t.y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atstatomaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas- priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą.
Kaip matyti iš nurodytų teisės normų turinio visumos, įstatymų leidėjas iki 2004 m. spalio 12 d. pratęsinėjo terminus prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti keisdamas įstatymu nustatytą galutinę prašymo pateikimo datą ir taip suteikdamas papildomas galimybes paduoti prašymus (dokumentus) visiems laiku to nepadariusiems asmenims, nepriklausomai nuo pavėlavimo priežasčių. 2004 m. spalio 12 d. įstatymu Nr. IX-2490 galimybė paduoti prašymą (dokumentus) po 2003m. gruodžio 31 d. numatyta tik tiems piliečiams, kurie laiku to nepadarė dėl išskirtinių faktinių aplinkybių, teismo pripažintų svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Taigi įstatymų leidėjo pozicija termino prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti klausimu iš esmės pasikeitė ir į tai turi būti deramai atsižvelgta nagrinėjant šią bylą.
Pareiškėjai savo prašymą atnaujinti terminus grindžia argumentu, kad iki 2006m. gegužės 9d. nežinojo apie J.K. priklausiusį turtą. Pažymėtina, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, tame tarpe- domėtis ir gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą tenka tik patiems pretendentams. Taigi nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kaip pretendentai savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo pilnos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių.
Tretieji suinteresuoti asmenys, pretendentai į to paties savininko turtą, neturėjo įstatyminės pareigos informuoti pareiškėjų apie galimybę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir padėti jiems realizuoti subjektines teises, todėl aplinkybė, kad A.J.K. nepranešė pareiškėjams apie J.K. turėtą nekilnojamąjį turtą, negali sukelti teisinių pasekmių ir būti traktuojama kaip pagrindas terminui atnaujinti. Šiuo atveju klausimas, ar giminaičiai elgėsi sąžiningai ir teisingai yra tik moralinio pobūdžio.
Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno apskrities archyvas iki 2006m. gegužės 22d. neturėjo duomenų apie J.K. nekilnojamąjį turtą. Šis teiginys nepagrįstas byloje esančiais įrodymais: archyvo pažymėjimo kopijos tikrumas nėra patvirtintas įstatymo nustatytu būdu, todėl jo duomenys negali būti vertinami. Antra vertus, nėra duomenų, kad pareiškėjai iki 2006 m. gegužės mėnesio iš viso būtų ieškoję archyvinių dokumentų apie J.K. turtą, kaip matyti iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagos, nuosavybės teisės į šio savininko turtą buvo atkurtos pagal Lietuvos centrinio valstybinio archyvo pažymėjimą.
Nurodytų aplinkybių visumos pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendime padarytos išvados, kad pareiškėjai neįrodė, jog terminą nuosavybės teisių atkūrimo dokumentams pateikti praleido dėl svarbių priežasčių.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2006m. lapkričio 6d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.