Panevėžio apygardos teismo nutartis

2015-02-17 · Civilinė byla Nr. 2S-71-544/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-17
Bylos Nr.
2S-71-544/2015
Teisminio proceso Nr.
2-08-3-04265-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Ramunė Čeknienė
Ieškovas
R. M.
Atsakovas
R. T.
Kategorijos
  • 177.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 78.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-71-544/2015

Vygintas Mažuika Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04265-2014-7
Procesinio sprendimo kategorija: 177.4.2; 78.2,1; 108; 114.11; 121.17; 122.3; 130.1.2; (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 17 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) R. M. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovo R. M. ieškinį atsakovei R. T., išvadą teikiančioms institucijoms -Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui, dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

I. R. M. P. miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė nustatyti šalių vaikų H., gim. (duomenys neskelbtini), ir E., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su juo ir priteisti vaikams išlaikymą iš atsakovės (CK 3.169 str. 2 d., 3.174 str. 2 d., 3.192 str. 1, 2 d.). Nurodė, kad 2014 m. kovo mėn. atsakovė be jo žinios ir leidimo su vaikais išvyko į Prancūzijos Respubliką, kurioje iki šiol gyvena. Mano, kad byla teisminga Panevėžio miesto apylinkės teismui pagal 2003-11-27 Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ (toliau – Reglamentas Nr. 2201/2003), 9 ir 10 straipsnių nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovės priešieškinį, atmetė atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atlikti kitus procesinius veiksmus ir paliko nenagrinėtu ieškovo ieškinį atsakovei dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė su šalių mažamečiais vaikais H. M. ir E. M. nuo 2014 m. kovo mėn. nuolat gyvena Prancūzijos Respublikoje. Šioje šalyje vaikai lanko mokyklą, turi socialinę, sveikatos apsaugą, užmezgę santykius su kitais vaikais ir kartu gyvenančiais suaugusiaisiais. Prancūzijoje atsakovė pagimdė dar vieną vaiką, rengiasi įregistruoti partnerystę su šios valstybės piliečiu, turi darbą. Todėl teismas sprendė, jog šalių vaikų buvimas Prancūzijos Respublikoje nėra laikinas ar atsitiktinis, o yra įgijęs nuolatinį pobūdį, ten gyvendami vaikai tam tikra dalimi integravosi į socialinę ir šeimyninę aplinką. Todėl teismas konstatavo, kad nuo 2014 m. kovo mėn. atsakovės bei šalių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Prancūzijos Respublikoje ir padarė išvadą, kad šalių ginčas neteismingas Panevėžio miesto apylinkės teismui, o teismingas kompetentingam Prancūzijos Respublikos teismui, ir tai labiausiai atitiks šalių vaikų interesus (Reglamento Nr. 2201/2003 8 str., 12 str. 3 d. a) p., 13 str. 1 d., CPK 782 str.).

Šalies argumentai

Apeliantas (ieškovas) R. M. atskiruoju skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį. Atskirajam skundui pagrįsti nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, sprendžiant bylos teismingumo klausimą, taikytinos Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatos, tačiau neteisingai jas taikė ir aiškino. Ieškinio pateikimo dienai tiek šalių vaikų H. M., E. M., tiek atsakovės deklaruota gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje. Byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, kad atsakovės bei vaikų gyvenamoji vieta Prancūzijos Respublikoje yra įgijusi nuolatinį pobūdį bei kad vaikai yra susigyvenę su nauja aplinka. Atsakovės deklaratyvūs teiginiai, kad ji rengiasi įregistruoti partnerystę su šios valstybės piliečiu ir pan., negali būti laikomi patikimais faktiniais duomenimis, įrodančiais Prancūzijos Respubliką kaip nuolatinę jos ir vaikų gyvenamąją vietą. Priešingai, tokie atsakovės veiksmai, kaip gyvenamosios vietos deklaravimas Lietuvoje, priešieškinio teikimas Panevėžio miesto apylinkės teismui, patvirtina, jog atsakovės ir vaikų gyvenamoji vieta Prancūzijos Respublikoje nėra įgijusi nuolatinio pobūdžio.

Jeigu visgi būtų padaryta išvada, kad atsakovės ir šalių vaikų nuolatinė gyvenamoji vieta Prancūzijoje įgijo nuolatinį pobūdį, tai svarbu tinkamai taikyti Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnio nuostatas. Kadangi vaikai nuolatinę gyvenamąją vietą Prancūzijos Respublikoje galėjo įgyti tik 2014 m. kovo 20 d., tai Lietuvos Respublikos teismai jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnio nuostatas išlaikė iki 2014 m. birželio 20 d. Kadangi su ieškiniu dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo su tėvu ir išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo buvo kreiptasi 2014 m. birželio 19 d., tai ieškinio pateikimo bei civilinės bylos iškėlimo metu byla buvo teisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai priėmęs Lietuvos Respublikos teismams teismingą bylą, vėliau negalėjo ieškinį palikti nenagrinėtą tuo pagrindu, kad po ieškinio priėmimo pasikeitė aplinkybės – šalių vaikai su atsakove išvyko gyventi į Prancūzijos Respubliką ir ten įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. teismas privalo bylą išnagrinėti iš esmės (CPK 781 str. 1 d.).

Atsiliepimas

Atsakovės R. T. prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, nes apeliantas ją skundžia formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Nurodo, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo Prancūzijos oficialių institucijų dokumentų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių apie jos ir vaikų buvimo ir registracijos Prancūzijoje nuolatinį pobūdį, integraciją į socialinę, darbo, šeimyninę aplinką. Jos ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos deklaravimas Panevėžyje iki išvykstant į Prancūziją tik patvirtina faktą, jog vaikai nuo 2013 m. liepos mėnesio gyvena su ja atskirai nuo jų tėvo (ieškovo). Priešieškinio pateikimas jos ankstesnės gyvenamosios vietos teismui, kuriame nagrinėjama civilinė byla pagal ankščiau ieškovo jai pareikštą ieškinį negali būti traktuojamas kaip veiksmas, turintis tiesioginį santykį su dabartine jos ir/ar nepilnamečių vaikų gyvenamąja vieta. Todėl jos ir nepilnamečių vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimas Prancūzijos Respublikoje iš esmės sutampa su nuolatinės gyvenamosios vietos „praradimu“ Lietuvoje, ir tokia įvykių eiga pilnai atitinka teismų praktiką šiuo klausimu. Nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje apeliantas neteisingai aiškina Reglamento Nr. 2201/2003 9 straipsnio 1 dalies nuostatas ir be pagrindo tvirtina, kad jos turi būti taikomos ir šioje byloje susiklosčiusiai situacijai. Ieškovas atskirąjį skundą nepagrįstai grindžia CPK 781 str. 1 d. nuostata, kuria teismas visai nesivadovavo.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties dalys, kuriomis nutarta palikti nenagrinėtą ieškovo R. M. ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, grąžinti jam žyminį mokestį ir priteisti iš jo valstybei bylinėjimosi išlaidas naikintina ir klausimus iš naujo perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 337 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 str. 1 d.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, Lietuvos ar Prancūzijos Respublikų teismas turi jurisdikciją spręsti ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo jiems priteisimo.

Vadovaujantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla su užsienio (tarptautiniu) elementu yra jam teisminga. CPK VII dalies nuostatos, reglamentuojančios bylų su užsienio (tarptautiniu) elementu procesą, prioritetą suteikia tarptautinėms sutartimis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika (CPK 780 str.) Todėl, jei tarptautinėse sutartyse tam tikri klausimai reglamentuoti kitaip, nei minėtame CPK skyriuje, taikomos tarptautinių sutarčių taisyklės. Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 17 straipsnį, jeigu valstybės narės teisme iškeliama byla, kurią nagrinėti pagal reglamentą jurisdikciją turi ne jis, o kitos valstybės narės teismas, pirmiau nurodytas teismas savo iniciatyva pareiškia, kad jurisdikcijos neturi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai svarstė, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti šią bylą.

Byloje nustatyta, kad šalys yra sūnaus H. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir dukros E. M., gim. (duomenys neskelbtini), tėvai (1 t., b. l. 10-14). Nuo 2013 m. liepos pabaigos atsakovė su vaikais gyveno Panevėžyje atskirai nuo ieškovo, kuris gyveno Vilniuje. Abi šalys pripažįsta ir byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad šalių mažamečiai vaikai 2014 m. kovo 19 d. išvyko iš Lietuvos. Vaikų oficiali gyvenamoji vieta nuo 2014-03-20 yra piliečio N. D. (atsakovės draugo) namo adresu le Val au Boesne, 14690 Le Mesnil-Villement, Prancūzija. Vaikai gyvena su motina atsakove R. T. ir jos draugu N. D. jam priklausančiame name, apie ką pranešė merijai 2014-05-19. Atsakovė su minėtu asmeniu 2014-07-23 susilaukė dukros L. D.. Atsakovė gauna 607,08 EUR išmokas iš valstybės už vaikus. Šalių vaikai Prancūzijos Respublikoje lanko valstybinę mokyklą, turi sveikatos apsaugą ir sveikatos draudimą. Atsakovė ir N. D. 2014-10-22 kreipėsi į pirmosios instancijos teismą dėl civilinio solidarumo pakto įregistravimo 2015-01-13. Atsakovė nurodo, kad yra įkūrusi individualią įmonę (siuva žaislus vaikams ir namų tekstilę (1 t., b. l. 89, 90, 96-100, 115, 118, 131, 184-203, 2 t., b. l. 2-9). Šalys pripažįsta ir rašytiniai duomenys patvirtina, jog 2014 m. rugpjūčio 11-13 dienomis atsakovas lankė vaikus atsakovės gyvenamoje vietoje Prancūzijoje ir bendraudami tarpusavyje bei su vaikais išlaikė normalius santykius, ketino pasirašyti taikos sutartį, pagal kurią ieškovas sutiko, kad vaikų gyvenamoji vieta būtų nustatyta Prancūzijoje, o vasaros atostogas vaikai praleistų su juo Lietuvoje (1 t., b. l. 138-142, 171, 172-174).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, sprendžiant dėl šios bylos teismingumo, taikytinos Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatos. Minėto Reglamento II skirsnio 8 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcija ir nurodyta, kad valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Pažymėtina, kad Reglamento 9 straipsnis dėl nenutrūkstamos vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcijos išlaikymo, kuriuo skunde vadovaujasi apeliantas, taikomas tik tai situacijai, kai bendravimo teisių turėtojas nori pakeisti ankstesnį sprendimą dėl bendravimo teisių. Jei kilmės valstybės narės teismai nebuvo priėmę jokio sprendimo dėl bendravimo teisių ir pagal kilmės valstybėje narėje taikomą teisę tėvų pareigų turėtojui nėra leista persikelti su vaiku į kitą valstybę narę be kito tėvų pareigų turėtojo sutikimo, 9 straipsnis netaikomas, o galioja kitos jurisdikcijos taisyklės - Reglamento 2 skyriaus 9, 10, 12 ir 13 straipsnių taisyklės, numatančios išimtis iš bendrosios taisyklės, nustatytos 8 straipsnyje.

Iš šios bylos duomenų matyti, kad šalių vaikų gyvenamoji vieta nei su vienu iš tėvų nebuvo nustatyta. Tačiau, nepriklausomai nuo to bei nuo to, kad vaikų tėvai nesusituokę ir nuo 2013 m. liepos pabaigos gyveno atskirai, abiejų tėvų teisės ir pareigos vaikams buvo ir yra lygios (CK 3.156 str.). Todėl teismas turėjo įvertinti ir nutartyje motyvuoti, kokiu faktiniu ir teisiniu pagrindu daro išvadą, kad atsakovės veiksmai perkeliant mažamečius vaikus nuolatinai gyventi į Prancūzijos Respubliką nesant ieškovo aiškiai išreikšto ir nedviprasmiško pritarimo, yra teisėti ir nėra traktuotini kaip neteisėtas vaikų išvežimas (H. K. 3 str.). Tuo labiau, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad, atsakovei su vaikais 2014-03-19 išvykus į Prancūziją, ieškovas dar 2014-03-25 kreipėsi į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės ir darbo ministerijos su prašymu pagal 1980 m. Hagos konvenciją dėl tarptautinio bendradarbiavimo vaikų grobimo civilinių aspektų ir Prancūzijoje buvo inicijuota byla dėl vaikų grobimo Nr. 1184/2014 (1 t., b. l. 96-100, 153-155, 172, 173-174). Nors buvo reikalauta, tačiau byloje nebuvo gauta papildomų duomenų apie tai, kokia yra bylos baigtis dėl galimo vaikų grobimo Prancūzijos Respublikos kompetentingame teisme (2 t., b. l. 36). Esant virš nurodytiems duomenims ir nesant atsakymo iš klausimą sprendžiančios institucijos, nebuvo pakankamo pagrindo daryti vienareikšmės išvados, kad atsakovės vienašališkas sprendimas pakeisti vaikų nuolatinę gyvenamąją vietą yra teisėtas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus apie atsakovės ir šalių vaikų teisėtą (neteisėtą) persikėlimą iš vienos valstybės narės į kitą, galimus duomenis apie neteisėtą vaiko išvežimą ir negrąžinimą ir dėl to iškeltos bylos baigtį ir/ar eigą, netinkamai aiškino ir taikė Reglamento Nr. 2201/2003 12 str. 3 d. a) punktą, 13 str. 1 d. nuostatas ir galimai be pagrindo netaikė Reglamento 2201/2003 10 straipsnių nuostatų dėl ko nagrinėjamas jurisdikcijos spręsti ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimas galėjo būti išspręstas neteisingai (CPK 185 str., 329 str. 1 d., 338 str.).

Reglamento Nr. 2201/2003 12 str. 3 d. a) punkte nurodyta, kad valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta 12 straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinė gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis. Reglamento Nr. 2201/2003 13 str. 1 d. numatyta, kad jeigu vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta negali būti nustatyta ir jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis 12 straipsniu, jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas procesinį sprendimą, šiomis teisės normomis vadovavosi, tačiau nenurodė, kokios faktinės aplinkybės sudaro pagrindą taikyti būtent šias Reglamento nuostatas. Todėl pagal nagrinėjimo metu byloje buvusią situaciją nėra pagrindo pripažinti teisėtomis ir pagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadų, kad šalių vaikai po teisėto persikėlimo iš vienos valstybės narės į kitą kartu su atsakove įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą Prancūzijos Respublikoje, dėl ko šalių ginčas pagal Reglamento Nr. 2201/2003 12 str. 3 d. a) punktą, 13 str. 1 d. tapo neteismingas Panevėžio miesto apylinkės teismui.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas, jei tai nenustatoma, kad persikėlimas iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę yra teisėtas, taikomos vaiko pagrobimui skirtos taisyklės pagal 10 straipsnį. Tuo yra siekiama, kad teisėjas iš esmės būtų tokioje pačioje pozicijoje, kurioje būtų buvęs, jei vaiką pagrobęs tėvų pareigų turėtojas nebūtų pagrobęs vaiko, bet vietoj to jis būtų kreipęsis į kilmės valstybės narės teismą siekdamas pakeisti ankstesnį sprendimą dėl globos arba prašydamas leidimo pakeisti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą. Siekiant atgrasinti tėvus nuo vaikų grobimo tarp valstybių narių, 10 straipsnis užtikrina, kad valstybės narės, kurioje vaikas iki pagrobimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą (kilmės valstybė narė) teismai išliktų teismingi priimti sprendimą nagrinėjant bylą iš esmės ir po pagrobimo. Naujos valstybės narės (prašomosios valstybės narės) teismams jurisdikcija gali būti priskiriama tik laikantis griežtų sąlygų: 1) jei vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą prašomojoje valstybėje narėje ir visi turintys globos teises tylėjimu pritarė pagrobimui; 2) jei vaikas įgijo nuolatinę gyvenamąją vietą prašomojoje valstybėje narėje ir toje valstybėje narėje pragyveno bent vienerius metus nuo to, kai globos teises turintys asmenys sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, ir vaikas susigyveno su nauja aplinka ir, be to, įvykdoma bent viena iš šių sąlygų: per vienerius metus nuo to, kai paliktas tėvų teisių turėtojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie vaiko buvimo vietą, nebuvo pateiktas prašymas jį grąžinti; prašymas grąžinti buvo pateiktas, bet buvo atsiimtas ir per tuos metus naujas prašymas nebuvo pateiktas; prašomojoje valstybėje buvo priimtas sprendimas dėl negrąžinimo ir abiejų valstybių narių teismai ėmėsi atitinkamų veiksmų pagal 11 straipsnio 6 dalį, bet byla buvo užbaigta pagal 11 straipsnio 7 dalį, nes šalys per tris mėnesius nuo pranešimo nepateikė teikimų; kompetentingas kilmės valstybės narės teismas priėmė sprendimą dėl globos, nereikalaujantį vaiką grąžinti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, nemotyvavo ir neargumentavo, kodėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo taikyti minėtų 10 straipsnio nuostatų ir kaip šio straipsnio kontekste vertina 2014-09-18 ieškovės atstovų pateiktą teismui atsiliepimą į ieškinį (1 t., b. l. 138-142).

Esant tokioms aplinkybės apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai ieškinį paliko nenagrinėtą CPK 782 str., Reglamento 2201/2003 8 str. pagrindais. Todėl skundžiamosios nutarties dalys, kuriomis nutarta ieškinį palikti nenagrinėtą, grąžinti ieškovui žyminį mokestį ir priteisti iš jo valstybei bylinėjimosi išlaidas, naikintina ir klausimas iš naujo perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Šalies argumentai

Iš apelianto atskirajame skunde nurodyto prašymo teismui matyti, kad jis prašo panaikinti visą skundžiamą nutartį, tame tarpe - ir toje dalyje, kuria atsisakyta priimti atsakovės priešieškinį ir išspręsti jame keliamus prašymus bei kuria išspręsti žyminio mokesčio grąžinimo atsakovei klausimai. Kadangi atskirajame skunde dėl šių teismo nutarties dalių neteisėtumo ir nepagrįstumo nenurodyti jokie teisiniais ir faktiniai argumentai, o pagal CPK 143 str. 3 d. teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama, tai apeliacinis procesas šioje dalyje nutraukiamas CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 p. pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties dalis, kuriomis nutarta palikti nenagrinėtą ieškovo R. M. ieškinį dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, grąžinti jam žyminį mokestį ir priteisti iš jo valstybei bylinėjimosi išlaidas, panaikinti ir perduoti klausimus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutraukti apeliacinį procesą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties dalies, kuria nutarta atsisakyti priimti atsakovės R. T. priešieškinį ir išspręsti kitus su jo priėmimu susijusius klausimus.

Teisėja Ramunė Čeknienė