Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ričardo Gilio,

sekretoriaujant Onutei Astrauskienei, Jolitai Žukauskienei, Daivai Liandzbergienei, Editai Marcinkevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo M. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-01-19 nuosprendžio, kuriuo M. L. pripažintas kaltu įvykdęs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 1 d., ir nubaustas laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

M. L. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. liepos 15 d., apie 18 val., (duomenys neskelbtini), kieme, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, suduodamas nukentėjusiajam J. L. ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į veidą ir dešinę ranką bei ne mažiau kaip dešimt smūgių koja į dešinę J. L. koją, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą dešiniajame dilbyje, muštinę žaizdą dešinėje blauzdoje, dešinio blauzdikaulio atvirą skeveldrinį ir dešiniojo šeivikaulio lūžius, tyčia sunkiai sutrikdė J. L. sveikatą.

M. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-01-19 nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, nes šis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, byla išnagrinėta esmingai pažeidžiant ir neteisingai taikant baudžiamąjį įstatymą, teismas nesiėmė visų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos visos bylos aplinkybės. Apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas jo kaltę grindė tik jį kaltinančiais įrodymais ir neatsižvelgė į jį teisinančius duomenis, šie duomenys nuosprendyje neaptarti ir taip teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus. Apeliantas teigia, kad jis teisme parodė, jog tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kurio metu jis nukentėjusiajam sudavė delnu du smūgius į veido sritį, tačiau ar sudavė jam daugiau smūgių ir ar tuo metu kas nors daugiau buvo kieme, jis neprisimena, tačiau apylinkės teismas, siekdamas užtvirtinti ginčitinas J. L. sužalojimo aplinkybes, nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad jis kieme buvo vienas. Apelianto teigimu, apylinkės teismas neaptarė nukentėjusiojo paminėto antrojo asmens buvimo įvykio vietoje ir nesiėmė priemonių išaiškinti nukentėjusiojo kojos sulaužymo mechanizmo iškviečiant teismo medicinos ekspertą į teismo posėdį. Apeliantas taip pat nurodo, kad teisme apklausti liudytojai nepaaiškino apie nukentėjusiajam suduotus smūgius koja, nes jie įvykio nematė, jis pats taip pat niekada neaiškino, kad nespyrė koja nukentėjusiajam, tik tvirtino, kad neprisimena, ar spyrė koja nukentėjusiajam, todėl apylinkės teismas nepagrįstai teigia, kad jo parodymai apie tai, kad jis koja nespyrė nukentėjusiajam, yra jo gynybinė pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė pakeisti M. L. kaltinimą pagal naujas – skirtingas nuo byloje esančių – faktines aplinkybes ir pripažinti jį kaltu pagal BK 135 str. 1 d. tuo, kad jis 2005 m. liepos 15 d. apie 18 val. (duomenys neskelbtini) kieme, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia suduodamas nukentėjusiajam J. L. ne mažiau du smūgius kumščiu į veidą ir dešinę ranką, grumtynių metu J. L. perkėlus kūno svorį ant dešinės kojos, jį staiga pasukant, padarė jam poodinę kraujosruvą dešiniame dilbyje, žaizdą dešinėje blauzdoje, dešinio blauzdikaulio atvirą skeveldrinį ir dešinio šeivikaulio spiralinius lūžius, t.y. tyčia sunkiai sutrikdė J. L. sveikatą.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis dėl padaryto esminio BPK pažeidimo, nes šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 4 p. ).

Nuteistasis M. L. nepripažįsta kaltinimo dalies – kad jis koja sudavė nukentėjusiajam ne mažiau dešimt smūgių į koją ir tokiu būdu padarė jam atvirus dešinio blauzdikaulio ir dešinio šeivikaulio lūžius, teismo medicinos specialisto įvertintus kaip sunkiai sutrikdžiusius J. L. sveikatą, nors tvirtino, kad dėl girtumo visų įvykio aplinkybių neprisimena. Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matosi, kad teismas atmetė M. L. parodymus, padaręs išvadą, kad juos paneigia išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiojo, liudytojų V. L., D. B., L. R. parodymai ikiteisminio tyrimo ir teisminio tyrimo metu. Tačiau tokia teismo išvada neatitinka nustatytų bylos aplinkybių.

Apylinkės teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo J. L. parodymai apie įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo išsamūs ir nuoseklūs.

-2005-07-15 (b.l. 17-18) J. L. nurodė, kad atsisakius jam duoti M. L. (protokole L.) alaus, pastarasis pradėjo spardyti jį (J. L.) per kojas, jis pajuto stiprų skausmą kojoje ir pargriuvo, o M. L. tuo metu kažkur dingo;

-2005-07-26 (b.l. 20) J. L. nurodė, kad nedavus M. L. alaus, M. L. puolė jį mušti, sudavė daugiau nei pora kartų į veidą ir mažiausiai 10 kartų spyrė į koją nuo kelio ir žemiau, dėl ko jis (J. L.) prarado sąmonę, o ją atgavęs pamatė, kad M. L. draugas nusinešė lentgalį į M. L. namus.

Specialisto išvadoje (b.l. 12) nurodyta, kad specialistui nurodydamas jo sužalojimo aplinkybes J. L. aiškino, kad buvo sumuštas dviejų iš matymo pažįstamų asmenų. Pirmiausia sudavė į galvos kairiąją pusę, po to pamatė, kad yra sulaužyta dešinioji koja. Mano, kad koją sulaužė suduodant smūgius lenta.

Pirmos instancijos teisiamojo posėdžio protokole (b.l. 105-106) užfiksuoti sekantys J. L. parodymai: M. L. jį puolė, norėdamas alaus, puolė mušti kaltinamasis ir jo draugas, kuris buvo su sužalota ranka. M. L. sudavė jam į veidą, jis parkrito, užsimerkė ir kitų suduodamų smūgių nebematė, bet juto, kad buvo spardomas. Smūgius jam sudavė abu –kaltinamasis su draugu. Koja suduodamų smūgių nematė. M. L. sudavė smūgį į veidą, po to prasidėjo spardymas, po to antrasis – kaltinamojo draugas – sudavė ne vieną smūgį į veidą, abu jį nutempė ant žolės, matė, kad su kaltinamuoju ir jo draugu buvo dar ir trečias vaikinas. Matė, kad po įvykio antrasis draugas padėjo lentą į M. L. balkoną. Kaip nugriuvo nepamena, kas tiksliai jam sulaužė koją pasakyti negali, kuriuo metu lūžo koja, nejuto.

Apylinkės teismo nuosprendyje nurodyta, jog nukentėjusysis J. L. parodė, kad atsisakius jam duoti M. L. alaus, M. L. sudavė ranka ne mažiau porą kartų į veidą ir apie dešimt kartų koja spyrė į koją žemiau kelio, kas vyko toliau – nepamena, nes buvo praradęs sąmonę. Šie nuosprendyje nurodyti J. L. parodymai visiškai atitinka kaltinamajame akte aprašytus jo parodymus ir iš dalies atitinka 2005-07-26 (b.l. 20) jo apklausos protokole užfiksuotus duomenis, tačiau duomenų, kad teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti J. L. apklausos liudytoju ikiteisminio tyrimo metu protokolai, nėra, kodėl nuosprendyje teismas rėmėsi būtent tokiais J. L. parodymais, kokie nurodyti nuosprendžio aprašomojoje dalyje, motyvų nėra. Sutinkamai su BPK 301 str. 1 d. teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tokiu būdu apylinkės teismas, nuosprendyje pasiremdamas tokias nukentėjusiojo J. L. parodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, pažeidė BPK reikalavimus. Šis pažeidimas yra esminis, nes sutrukdė teismui priimti teisingą nuosprendį.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, kolegija nustatė, kad nuosprendyje dėstomos išvados dėl sunkaus kūno sužalojimo aplinkybių padarymo J. L. neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jų nepatvirtina išnagrinėti įrodymai, apylinkės teismas kai kuriuos įrodymus be pagrindo įvertino nuteistojo nenaudai, neįvertino ištirtų įrodymų bei nustatytų bylos aplinkybių visumos ir nepaneigė nuteistojo M. L. nurodomų įvykio aplinkybių. Apeliacinio proceso metu papildomai ištirti, o taip pat surinkti nauji įrodymai sunkaus kūno sužalojimo padarymo J. L. dalyje taip pat paneigė nuosprendyje dėstomas teismo išvadas bei patvirtino tas aplinkybes, kurios dėstomos nuteistojo apeliaciniame skunde.

Iš pacituotų bylos duomenų akivaizdu, kad J. L. parodymai apie jam padaryto kojos sužalojimo aplinkybes skyrėsi kiekvienos jo apklausos metu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paskelbus ikiteisminio tyrimo apklausos protokoluose užfiksuotus J. L. parodymus (b.l. 4, 17-18, 20, 21), J. L. pareiškė, kad šiuose dokumentuose užfiksuoti parodymai dalyje, jog jį mušė ir spardė vienas M. L. užrašyti neteisingai. Savo parodymus, užfiksuotus pirmos instancijos teismo posėdžio protokole J. L. patvirtino tik iš dalies (b.l. 105-106), parodė, kad pirmiausiai jo alaus paprašė M. L., po to K.. Jis alaus nedavė. Tada abu – M. L. ir K. jam sudavė smūgius rankomis ir kojomis kur papuolė, po to abu jį nutempė paėmę už rūbų į žolę. Į veidą abu jam sudavė daug smūgių delnais, todėl žymių galėjo ir nelikti. Jis neteko sąmonės. Tempiant koja negalėjo lūžti, nes tempė per lygią pievutę, sąmonę prarado gulėdamas ant pievutės, kiek matė jį spardė kojomis abu – M. L. ir K. Jam atrodo, kad kai jį nutempė ant pievutės, trenkė lentgaliu ir dėl to lūžo koja, smūgio lenta nematė, tik matė kaip K. lentą į balkoną įmetė jau po to, kai jis – J. L. – buvo sužalotas. Kad koja lūžusi, skauda, jis negali atsistoti ir yra žaizda, pamatė atgavęs sąmonę. Matė, kad M. L. buvo apsiavęs baltais „kedais“. Tvirtina, kad apklausų ikiteisminio tyrimo metu jautėsi blogai, protokolų neskaitė, nes pasitikėjo pareigūnais. Jo visi parodymai turėtų būti teisingi, bet ką rašė pareigūnai – nežino.

Nors J. L. parodymai apie jam padarytų sužalojimų aplinkybes – sužalojimus padariusių asmenų skaičių ir kojos sulaužymo mechanizmą – skiriasi, tačiau jie vienodi vienoje dalyje – J. L. tvirtina, kad koja jam buvo sulaužyta spardant kitiems asmenims kojomis į jo koją arba suduodant smūgį lentgaliu į koją.

Tokių jo parodymų, t.y. kad sužalojimai jam padaryti spardant ar suduodant smūgius lenta, nepatvirtino apeliacinės instancijos teismui pateikti teismo medicinos ekspertizės, kuri buvo atlikta suabejojus ikiteisminio tyrimo metu duota specialisto išvada ir jo paaiškinimais apeliacinės instancijos teismo posėdyje, duomenys: teismo medicinos ekspertas konstatavo, kad J. L. dešinės blauzdos kaulų lūžio mechanizmas yra netiesioginis, sužalojimai kojoje J. L. padaryti griūvant, sukantis blauzdai apie išilginę ašį, esant fiksuotai pėdai. Apeliacinės instancijos teismui ekspertas paaiškino, kad medicininiuose dokumentuose smūgių į koją nėra užfiksuota, o dešinės blauzdos lūžis galėjo įvykti įvairiai – ir pačiam žmogui sukantis ir esant išoriniam poveikiui. Lūžio mechanizmas nepasako, ar buvo grumtynės, žmogus turėjo suktis, griūti, esant fiksuotai pėdai, t.y. lūžiui atsirasti pakako ant tos kojos stovėti ir suktis griūnant.

Teismo medicinos ekspertizės išvada teismui pagrindo abejoti nėra, nes specialisto išvadą, kurioje buvo konstatuotas kojos lūžio mechanizmas suduodant smūgius į koją, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepatvirtino ir pats teismo medicinos specialistas, nurodydamas, kad J. L. koja lūžo jai sukantis, esant fiksuotai pėdai, tik tvirtino, kad toks lūžis turėjo atsirasti dėl pašalinio poveikio – staiga pasukant nukentėjusiojo kūną.

Tokiu būdu J. L. parodymai, kad jam kojos sužalojimas – lūžis – padarytas į koją spardant ar į ją suduodant kitokiais daiktais visiškai paneigtas.

Liudytojas A. K. apeliacinės instancijos teismo posėdyje paneigė J. L. parodymus, kad jis dalyvavo smurtaujant J. L. atžvilgiu, ir parodė, kad yra neįgalus –nevaldo vienos rankos, įvykio dieną jis buvo įvykio vietoje, kai ėjo pas M. L., matė nukentėjusįjį, gulinį pavėsinėje. Kieme mėtėsi „pūslė“ – alaus butelis, sužinojęs, kad tai L. alus, pakėlė ir numetė butelį prie nukentėjusiojo. Su M. L. susitiko prie laiptinės durų, nuėjo pas jį į kambarį, M. L. pasiėmė rankšluostį ir abu nuėjo maudytis. Konflikto nematė, jame nedalyvavo, su nukentėjusiuoju pažįstamas, gyvena viename name. Netikėti teismui šiais liudytojo parodymais taip pat nėra pagrindo, nes juos patvirtina ir nuteistasis M. L., nurodydamas, kad K. konflikte nedalyvavo.

Kad nukentėjusiojo nurodytas jo sužalojimo būdas paneigtas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, pripažino ir prokuroras, paprašydamas pakeisti M. L. kaltinimą toje dalyje, kad kojos sužalojimą J. L. M. L. padarė ne suduodamas smūgius, o grumtynių metu J. L. perkėlus kūno svorį ant dešinės kojos jį staigiai pasukant.

Pagrindo pripažinti tokį pakeistą kaltinimą pagrįstu taip pat nėra: nei M. L., nei J. L., neparodė, kad kojos sužalojimas J. L. buvo padarytas pakeistame kaltinime nurodytu būdu – grumtynių metu M. L. staiga pasukant J. L.. Kaip jau minėta, teismo medicinos ekspertas patvirtino, kad koja J. L. galėjo lūžti ir be pašalinio poveikio, o liudytoja L. R. pirmos instancijos teismui parodė, kad M. L. grįžus į namus su draugais, ji matė nukentėjusįjį J. L. sėdintį prie pavėsinės, jis lyg stojosi, labai svirduliavo, po to nukrito. Teismui netikėti tokiais liudytojos parodymais pagrindo nėra, ji parodymus davė prisiekusi, jos parodymai atitinka teismo medicinos eksperto konstatuotą J. L. padaryto kojos lūžio mechanizmą.

Tokiu būdu kolegija nenustatė, kad J. L. sunkus kūno sužalojimas – dešinės kojos lūžis – buvo padarytas M. L. tyčiniais veiksmais ar dėl jo veiksmų, esančių priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, ir šioje dalyje pripažinti M. L. kaltu pagal BK 135 str. 1 d. pagrindo nėra.

Tačiau išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus kolegija konstatuoja, kad įrodyta, jog 2005 m. liepos 15 d. apie 18 val. M. L. ir nukentėjusiajam J. L. susitikus (duomenys neskelbtini), kieme, M. L. paprašė nukentėjusiojo duoti atsigerti pastarojo su savimi nešamo alaus, J. L. atsisakius tai padaryti, M. L. du kartus sudavė J. L. ranka į veidą, tuo sukėlė pastarajam fizinį skausmą. Tai įrodyta tiek paties M. L. prisipažinimu tiek nukentėjusiojo parodymais šioje dalyje. M. L. veika šioje apimtyje atitinka BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį. Nukentėjusysis su M. L. taikytis nesutinka, todėl M. L. už padarytą nusikalstamą veiką baustinas.

Jo atsakomybę lengvina tai, kad jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkina tai, kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Skirdama bausmę pagal BK 140 str. 1 d., teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad M. L. teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas patenkinamai, dirba, baustas administracine tvarka, nusikalto esant atsakomybę lengvinančiai ir atsakomybę sunkinančiai aplinkybei. Teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad BK 41 str. nustatyta bausmės paskirtis M. L. bus pasiekta skiriant jam viešųjų darbų bausmę.

Kadangi nėra nustatyta, jog sunkus kūno sužalojimas J. L. buvo padarytas kaltais M. L. veiksmais, prokuroro civilinis ieškinys Valstybinės ligonių kasos naudai atmestinas.

J. L. pareiškė 10000 litų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, motyvuodamas tuo, kad ši žala jam padaryta sunkaus kūno sužalojimo padarymu. Kadangi M. L. kaltės dėl J. L. sunkaus kūno sužalojimo nėra, tačiau jis baustinas už smūgių sudavimą J. L., priteistinos neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, sukeltas pasekmes, M. L. turtinę padėtį, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, mažintinas iki 400 litų.

Kadangi skundžiamas nuosprendis naikintinas dėl esminio BPK pažeidimo, kurį galima ištaisyti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, naujas nuosprendis priimtinas apeliacinės instancijos teisme sutinkamai su BPK 329 str. 4 d., atmetant apeliacinio skundo dalį dėl nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti apylinkės teismui iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 329 str. 4 d.

Rezoliucinė dalis

N U SPRENDĖ:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006-01-19 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

M. L. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d ir jį nubausti viešaisiais darbais 6 mėn., įpareigojant per mėnesį neatlygintinai išdirbti 15 val. visuomenės labui.

Prokuroro civilinį ieškinį Valstybinės ligonių kasos naudai atmesti.

Priteisti iš M. L. J. L. 400 litų neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš M. L. J. L. 500 litų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimui.

Priteisti iš M. L. 30 litų proceso išlaidų valstybės naudai.