Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-11-08 · Civilinė byla Nr. 2S-1078-464/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-08
Bylos Nr.
2S-1078-464/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Dalia Kačinskienė (pirm.), Marijonas Greičius, Tatjana Žukauskienė
Skolininkas
UAB „MG trading“
Kreditorius
MAXIMA LT
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-1078-464/2010Procesinio sprendimo kategorija:110.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. lapkričio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Dalios Kačinskienės,kolegijos teisėjų Tatjanos Žukauskienės ir Marijono Greičiaus,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „MG trading“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditoriaus MAXIMA LT, UAB pareiškimą skolininkui UAB „MG trading“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

kreditorius MAXIMA LT, UAB 2010-02-19 kreipėsi į Vilniaus m. 3-ąjį apylinkė teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „MG trading“ 37 322,44 Lt skolos, 1411,11 Lt delspinigių, 8,28 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 291 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismo įsakymo įvykdymui užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininko turtą. Prašymą grindė tuo, jog įsiskolinimo suma yra labai didelė, o skolininkas ilgą laiką vengia vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Todėl yra pagrindas manyti, kad skolininkas, ir toliau siekdamas išvengti atsiskaitymų su kreditoriumi, gali paslėpti, parduoti ar kitaip perleisti savo turtą ir dėl to teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas 2010-02-23 nutartimi kreditoriaus MAXIMA LT, UAB reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: areštavo skolininko UAB „MG trading“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 38 800 Lt sumai, uždrausdamas jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims, o nesant turto ar esant jo nepakankamai, nurodė areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas, priklausančias skolininkui ir esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti. Areštavus pinigines lėšas, teismas leido skolininkui UAB „MG trading“ iš visų jo turimų bankuose ir/ar kitų kredito įstaigose sąskaitų atlikti privalomus mokėjimus valstybei bei valstybinam socialiniam draudimo fondui ir atlikti atsiskaitymus, susijusius su darbo užmokesčio skolininko UAB „MG trading“ darbuotojams mokėjimu, taip pat leido skolininkui jas naudoti atsiskaitymui su kreditoriumi MAXIMA LT, UAB.

Šalies argumentai

Skolininkas UAB „MG trading“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo 2010-02-23 nutartį. Nurodo, kad kreditorius nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo įvykdymas pasunkės arba taps negalimu. Teigia, jog kreditorius klaidina teismą, esą skolininkas ilgą laiką delsia vykdyti savo sutartinę prievolę. Iš 2010-03-02 UAB „MG trading“ buhalterinės pažymos matyti, kad dėl pablogėjusios bendrovės finansinės padėties tik paskutiniu metu atsikaitymai su kreditoriumi vykdomi nepilnai sutartyje nustatytais terminais. Tačiau laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jeigu yra pagrįstų duomenų, kad atsakovas gali apsunkinti sprendimo vykdymą, jeigu reikalavimai būtų patenkinti. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių prašantis asmuo turi pareigą įrodyti, kad kita bylos šalis vengs vykdyti teismo sprendimą. Kreditoriaus prašymas grindžiamas tik neįrodytais teiginiais ir didelės ieškinio sumos faktu. Taip pat nurodo, kad teismas pažeidė CPK 148 str. 4 d. 3 p., kuris įpareigoja teismą nurodyti nutarties priėmimo motyvus ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, be to, apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių nagrinėjimą nepranešė skolininkui (CPK 148 str. 1 d.), kas yra galima tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, kad toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Tačiau skundžiama nutartimi tokio reikalingumo teismas nepagrindė. Pažymi, jog šiuo atveju teismas neatsižvelgė į skolininko finansinę padėtį, kuri yra reikšminga. Kartu su skundu pateikiami dokumentai pagrindžia skolininko veiklos tęstinumą ir stabilumą, finansines galimybes ir pajėgumą ateityje vykdyti bet kokį teismo sprendimą, kurio įpareigojimo apimtys būtų panašios į reikalavimų šioje byloje dydį. Skundžiama nutartimi yra ribojama skolininko galimybės vykdyti įprastinę ūkinę veiklą, nes faktiškai uždraudžia iš areštuotų lėšų atsiskaityti su tiekėjais bei pilna apimtimi vykdyti bendrovės veiklą, kas būtent ir užtikrintų savalaikį atsiskaitymą su kreditoriumi. Tokiu būdu yra pažeista pusiausvyra tarp kreditoriaus ir skolininko interesų, kadangi yra sutrikdyta normali skolininko komercinė - ūkinė veikla ir pažeistas ekonomiškumo principas (CPK 145 str. 2 d.). Kadangi skolininkas vykdo prekybą ir teikia viešojo maitinimo paslaugas, nuolat tenka skirti lėšų maisto ir kitų prekių užpirkimui bei atsiskaitymams, todėl prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininkui yra prilyginamas piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis.

Kreditorius MAXIMA LT, UAB atsiliepimu į atskirąjį skundą (b.l. 76-79) prašo Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo palikti nepakeistą, o skolininko atskirąjį skundą atmesti. Skolininko įsiskolinimas 2010-02-19 dienai jau sudarė 38 733,55 Lt. Kadangi iš esmės yra pasikeitusi ekonominė šalies situacija, pablogėjusi rinkos dalyvių finansinė būklė, ši skola yra labai didelė, todėl sudarė pakankamą pagrindą teismui taikyti skolininko atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, jog skolininkas, nepaisydamas raginimų, neatsiskaito su juo nuo 2009 m. gruodžio mėnesio, kas patvirtina vengimą atsikaityti. Skolininkui šioje civilinėje byloje pateikus prieštaravimus, kreditorius pateikė ieškinį ginčo teisenos tvarka jau dėl 59 919, 97 Lt įsiskolinimo priteisimo, nes pagal šalių sudarytą nuomos ir paslaugų teikimo sutartį ieškinio pateikimo dienai skolininko (atsakovo pagal ieškinį) įsiskolinimas padidėjo 21 186,42 Lt suma, t.y. tiek kreditoriui, tiek ir skolininkui ženklia pinigų suma. Tai dar kartą patvirtina argumentus, kad pastarasis ir toliau vengia atsiskaityti, nors 2010 vasario 18 d., 25 d., kovo 4 d, 16 d., 31 d., balandžio 7 d., 15 d. pranešimais buvo papildomai informuotas apie minėtą skolą. Juos ignoruodamas, skolininkas įsiskolinimo neapmokėjo. Atkreipia dėmesį, jog Juridinių asmenų registro duomenimis, skolininko (atsakovo) įmonė yra įregistruota tik 2009-10-28, kas rodo, kad tai pakankamai trumpą laikotarpį funkcionuojanti įmonė, kurio skola ieškovui, kaip tik vienam iš galimų kitų potencialių kreditorių, atsiliepimo pateikimo metu jau sudarė labai didelę sumą – 61 081,59 Lt. Dar daugiau, remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, skolininkas nekilnojamojo turto neturi, o duomenys apie skolininkui priklausantį kilnojamąjį turtą ir pinigines lėšas kreditoriui nežinomi. Skolininko kartu su atskiruoju skundu pateikti dokumentai jo mokumo bei finansinio stabilumo neįrodo. Priešingai, apyvartos žiniaraštis aiškiai parodo, kad skolininko bendrovės veikla yra nuostolinga: kiekvieną mėnesį jo išlaidų suma ženkliai viršija atitinkama apyvartos sumą, o bendra skolininko nuostolių suma per aštuonis mėnesius sudaro 111 114 Lt. Kita vertus, įmonės apyvarta nesąlygoja įmonės pelno gavimo, todėl tokie dokumentai neįrodo šio asmens ekonominio stabilumo, o finansinės atskaitomybės dokumentų skolininkas kartu su atskiruoju skundu nepateikė. Be to, prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones kreditorius teikė laikydamasis tiek ekonomiškumo, tiek ir bendrųjų teisės principų,, t.y. pirmiausia prašė areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį turtą ir tik jo nesant ar esant nepakankamai, – pinigines lėšas, tokios pozicijos laikėsi spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikėsi ir pirmosios instancijos teismas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, o apeliacijos dalyką sudaro vertinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių institutą.

Teismo procesinis sprendimas, kuriuo yra patvirtinamas kreditoriaus arba ieškovo reikalavimų pagrįstumas, pats savaime dar neužtikrina tinkamo jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų veiksmingos gynybos teismine tvarka. Dėl šios priežasties teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, atsižvelgęs į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, taiko laikinąsias apsaugos priemones, jeigu įvertinęs į bylą pateiktas įrodymus konstatuoja, jog nesėmus šių prevencinių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebegalimas (CPK 144 str. 1 d.). Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių dėka siekiama išlaikyti skolininko (atsakovo) materialinę padėtį status quo, kas leistų kreditoriui (ieškovui), priėmus šiam palankų sprendimą, tikėtis, kad jis bus realiai įvykdytas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas supaprastinto proceso tvarka nagrinėti kreditoriaus MAXIMA LT, UAB pareiškimą dėl 37 322,44 Lt skolos, 1411,11 Lt delspinigių bei 8,28 proc. metinių palūkanų priteisimo, pagrįstai dar pradinėje bylos stadijoje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo sprendė žvelgdamas į galimą bylos perspektyvą, t.y. vertindamas kreditoriaus pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius skolos dydį procesinio teismo sprendimo neįvykdymo rizikos aspektu.

Pažymėtina, jog CPK nedetalizuoja, kokios būtent aplinkybės rodo galimą teismo sprendimo neįvykdymo arba apsunkinto įvykdymo pavojų. Pagal suformuotą vieningą teismų praktiką didelės sumos reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-06-11 nutartis c.b. Nr. 2-6737/09, 2008-05-08 nutartis c.b. Nr. 2-307/08, ir kt.). Kita vertus, ir prezumpcija, jog didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką nėra absoliuti (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-02-28 nutartis c. b. Nr. 2-131/2008, 2008-06-26 nutartis c. b. Nr. 2-435/2008) ir taikoma tik įvertinus reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgus į konkretaus skolininko (atsakovo), šiuo atveju - juridinio asmens, finansines galimybes, t.y. ar konkrečiam skolininkui yra didelė reikalavimo suma, lyginant ją su šios įmonės nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, o taip pat jos įsipareigojimais. Tik įvertinus visas šias aplinkybes galima spręsti, ar didelė reikalavimo arba ieškinio suma sudaro pagrindą išvadai, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo (plačiąja prasme) įvykdymas gali pasunkėti ar tapti visiškai negalimu (CPK 144 str.).

Nagrinėjamos bylos atveju kreditorius pateikė į bylą rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad pareiškimo, nagrinėtino supaprastinto proceso tvarka, pateikimo dienai atsakovo įsiskolinimas ieškovui – 37 322,44 Lt, neskaitant delspinigių, mokėjimai pagal Negyvenamųjų patalpų subnuomos ir paslaugų sutartis nemokami nuo 2009-11-30 (b.l. 41-52), į kreditoriaus raštu teikiamus pranešimus dėl sutarties sąlygų nevykdymo nereagavo (b.l.49-52) ir atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo dienai skola, kreditoriaus tvirtinimu, padidėjo iki 61 081,59 Lt. Pirmosios instancijos teismo pateiktos bylos medžiagoje (jos nuoraše) bei apelianto su atskiruoju skundu pateiktuose dokumentuose jo realiais finansines galimybes atsiskaityti su kreditoriumi patvirtinančių įrodymų (balansų, pelno (nuostolių), nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitų, auditoriaus išvados, patvirtintos finansinės atskaitomybės ir pan.), kurie galėtų paneigti objektyvios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimą, nepateikta. Apyvartos žiniaraščiai, kuriai remiasi atsakovas grįsdamas jo veiklos tęstinumą ir stabilumą bei finansinį pajėgumą ateityje įvykdyti teismo sprendimą, tikrosios apelianto finansinės padėties ir, juo labiau, jos stabilumo, neatspindi. Iš pateiktų su atskiruoju skundu dokumentų taip pat akivaizdžiai matyti, kad apelianto apyvarta sumažėjo nuo 2009 m liepos mėn. buvusios 29 751 Lt iki 2010 m. vasario mėn. – 16 463 Lt, t.y. sumažėjo beveik pusiau, o išlaidų suma (mokesčiai, darbo užmokestis, prekių įsigijimas, nuomos ir komunalinės paslaugos), lyginant jas su apyvarta, ženkliai viršija atitinkamą apyvartos sumą (b.l. 73). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau išvardintos aplinkybės patvirtina preliminarių reikalavimo užtikrinimo priemonių reikalingumą ir padidintą būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

Kita vertus, apeliantas, atskirajame skunde teigdamas, kad areštuota suma jam nėra ženkli. pats pripažįsta, kad paskirtos laikinosios apsaugos priemonės apsunkina jo finansinę padėtį, riboja jo galimybę ir toliau plėtoti pelningą komercinę veiklą. Dviprasmiška skolininko pozicija tik patvirtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, priešingu atveju apeliantas, atsiskaitęs su kitais kontrahentais, pristigtų lėšų sumokėti kreditoriui. Tokie teiginiai leidžia padaryti išvadą, kad areštuota turto bei lėšų suma apeliantui yra pakankamai ženkli ir būsimo sprendimo neįvykdymo prielaidos realiai egzistuoja.

Šių aplinkybių kontekste kolegija laiko nepagrįstu apelianto skundo argumentą, kad kreditorius, reikšdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje, neįvykdė pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas skolininkui jas taikyti. Bendra įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp šalių taisyklė įtvirtinta CPK 178 str. Paskirstydamas įrodinėjimo naštą teismas atsižvelgia į tai, kuriai iš bylos šalių lengviau įrodyti nustatytinas aplinkybes. Šiuo atveju taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas preliminariai įvertino kreditoriaus į bylą pateiktus įrodymus (CPK 185 str. 1 d.), pagrindžiančius jo turtinį reikalavimą skolininkui, bei skolininko įsipareigojimų nevykdymo terminą. Tuo tarpu skolininkas teisę būti išklausytas, netaikant CPK 314 str. apribojimų, galėjo įgyvendinti apeliacinės instancijos teisme. Tačiau šis, kvestionuodamas apylinkės teismo nutartį, nepaneigė ir nepateikė įrodymų apie savo įmonės dabartinė finansinę padėtį ir perspektyvas (įmonės balansų, duomenų apie turimą turtą ir turtines teises, pinigines lėšas, įsipareigojimus, skolas ir pan.).

Atskirojo skundo argumentas, jog klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išspręstas neinformavus apie tai priešingos šalies, nesudaro prielaidų laikyti teismo nutartį neteisėta. Vadovaujantis CPK 148 str. 1 d., spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas turi pranešti apie tai atsakovui (skolininkui), o šias priemones taikyti nepranešus atsakovui galima tik išimtinais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teismas visais atvejais privalo motyvuoti savo sprendimą laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus atsakovui (skolininkui). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjamas nepranešus skolininkui, pagrįsdamas šią savo poziciją CPK 148 str. 1 d. įvardintu galimu sutrukdymu jas taikyti, taip pat būtinybe laikytis terminų, tokias priemones taikant.. Nors teismas ir nenurodė daugiau ar išsamesnių argumentų, kodėl, pranešus skolininkui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau įvardintųjų argumentų bylą nagrinėjant teismo įsakymams išduoti numatytąja supaprastinta proceso tvarka pakanka. Teisės normos, reglamentuojančios šios kategorijos bylų proceso ypatumus, nustato, kad po pareiškimo priėmimo teismas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip kitą dieną išduoda kreditoriui teismo įsakymą ir išsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimą (CPK 432 str., 436 str. 1 d.). Tai reiškia, kad paties įstatymo leidėjo valia yra tokia, kad CPK 148 str. 1 d. numatyto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 3 dienų išnagrinėjimo terminas yra netaikomas, taigi ir pranešimo apie tai išsiuntimo/jo gavimo klausimas teisiškai neaktualus. Panašiai – dokumentinio proceso tvarka – nagrinėtinų ieškinių atveju įstatymų leidėjas dar aiškiau yra išdėstęs savo poziciją, kad apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą atsakovams nepranešama (CPK 427 str. 5 d.).

Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai nesudaro prielaidų pripažinti skundžiamą nutartį nepagrįsta ar neteisėta, ši nutartis paliktina nepakeista.

Pripažinus atskirąjį skundą nepagrįstu, iš apelianto valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidos – 7,75 Lt (b.l. 93) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 336 str., 337 str. 1 p., kolegija

n u tarė:

Vilniaus miesto 3-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš UAB „MG trading“ 7 (septynis) litus 75 centus pašto išlaidų valstybės naudai.

Kolegijos pirmininkė Dalia KačinskienėTeisėjai Tatjana ŽukauskienėMarijonas Greičius