- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-31
- Bylos Nr.
- 2S-2693-275/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34909-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos prokuratūros
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Gileon“
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Gileon“ dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūra kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo – uždrausti būsimiems atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nekilnojamojo turto adresu Giedraičių g. 60a, Vilniuje, įsigijimu (pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu, pinigų sumokėjimu pardavėjui ir kita), taip pat laikinai sustabdyti 2014 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl nekilnojamųjų daiktų Giedraičių g. 60A, Vilniuje, pirkimo kainos patvirtinimo“ Nr. 1-2008 galiojimą. Nurodė, kad prokuroras ketina reikšti ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, prašydamas teismą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Nr. 1-2008, jeigu ieškinio pareiškimo dieną nebus duomenų apie sudarytą minėto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekė užkirsti kelią galimai neracionaliam, neefektyviam, ne maksimalią naudą visuomenei teikiančiam savivaldybės piniginių lėšų panaudojimui. Galimą viešojo intereso pažeidimą ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu pareiškėjas grindė aplinkybėmis, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. patvirtinta administracinio pastato Giedraičių g. 60a, Vilniuje, pirkimo kaina 4 mln. litų yra nepagrįstai didelė, lyginant su šio pastato vidutine rinkos verte, taip pat su ta kaina, už kurią pastato pardavėjas ir dabartinis savininkas UAB „Kunversum“ įsigijo minėtą pastatą iš AB „Lietuos paštas“. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2014 m. sausio 22 d. sprendimu Nr. 1-1639 „Dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo“ nusprendė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją neskelbtinų derybų būdu pirkti savivaldybės nuosavybėn iš UAB „Gileon“ pastatą su priklausiniais. Vilniaus miesto savivaldybės taryba posėdžio, vykusio 2014 m. rugsėjo 24 d., metu nusprendė patvirtinti nekilnojamųjų daiktų Giedraičių g. 60, Vilniuje, pirkimo kainą – 4000000,00 Lt. Vilniaus miesto savivaldybės institucijų – Tarybos ir administracijos direktoriaus veiksmai ir sprendimai bei jų motyvai yra nenuoseklūs, neracionalūs, nes savivaldybė už turtą, kuris 2013 m. gegužės 23 d. pirkimo – pardavimo sutartimi parduotas už 1350000,0 Lt ir kurio vidutinė rinkos vertė dar 2014 m. liepos 22 d. duomenimis buvo 1487916,00 Lt, t. y. per metus pabrango tik 10,3 proc., įsipareigojo sumokėti 4 mln. litų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atlikus 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendime Nr. 1-2008 nurodytus veiksmus – sudarius pirkimo – pardavimo sutartį ir pervedus pagal sutartį pinigines lėšas kitai sutarties šaliai, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas, nes sutarties šalis gautomis piniginėmis lėšomis galėtų disponuoti savo nuožiūra, dėl ko piniginių lėšų grąžinimas būtų neįmanomas. Tokiu būdu savivaldybės lėšos liktų negrąžintos ir padaryta žala visuomenės interesams.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 21 d. nutartimi ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pateikimo patenkino. Pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, būsimų reikalavimų įvykdymui užtikrinti pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai atlikti veiksmus, susijusius su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo Nr. 1-2008 „Dėl nekilnojamųjų daiktų Giedraičių g. 60A, Vilniuje, pirkimo kainos patvirtinimo“ vykdymu ir nekilnojamojo turto adresu Giedraičių g. 60a, Vilniuje, įsigijimu. Sprendė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog nėra žinoma faktinė situacija dėl ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo vykdymo, t. y. ar pastato Giedraičių g. 60A, Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta, taip pat jog ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. spendimas dėl pastato Giedraičių g. 60a, Vilniuje, kainos patvirtinimo ir kiti sprendimai, susiję su minėto sprendimo vykdymu, neprieinami viešoje erdvėje, patvirtino, jog ieškinys kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių negali būti pareikštas. Konstatavo, kad pareiškėjas tikėtinai pagrindė grėsmę pareiškėjo ketinamu reikšti ieškiniu ginamam viešajam interesui, nes ginčijamu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimu nustatyta pirkimo kaina beveik tris kartus viršija nekilnojamojo turto – pastato Giedraičių g. 60a, Vilniuje, vidutinę rinkos vertę ir faktinę jo kainą, galiojusią prieš 1,5 metų iki ginčijamo sprendimo priėmimo, kas yra neadekvatu Nekilnojamojo turto registre nurodytiems šio turto vidutinės rinkos vertės pokyčiam per minėtą laikotarpį. Sprendė, jog pareiškėjas pagrindė ir grėsmę, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes įvykdžius ginčijamą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendimą, kuriuo patvirtinta pastato Giedraičių g. 40A, Vilniuje, kaina ir jos sumokėjimo tvarka, t. y. sudarius pirkimo – pardavimo sutartį ir sumokėjus šios sutarties kainą, pareiškėjo ketinamas reikšti reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo netektų prasmės, Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. rugsėjo 24 d. sprendimo pripažinimo negaliojančiu teisinių pasekmių taikymas – pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančiu ir restitucijos taikymas, išreikalaujant iš įgijėjo už turtą sumokėtas pinigines lėšas, gali būti apsunkintas arba apskritai pasidaryti neįmanomas.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių grėsmę viešajam interesui. Pareiškėjo prašymas pagrįstas vien prielaidomis, be to, pačiame prašyme nurodyta, kad nėra informacijos, susijusios su ginčo objektu, o viešasis interesas nėra pažeistas, nes ginčo patalpų savininkas nėra pasikeitęs.
2. Vilniaus miesto savivaldybės administracija užsakė nepriklausomų turto vertintojų nekilnojamųjų daiktų Giedraičių g. 60A, Vilniuje vertinimą, kurio metu nustatyta, jog turto vertė 2014 m. kovo 13 d. yra 3731 000 Lt. Pareiškėjo prašymas pagrįstas prielaidomis, todėl tikėtina, kad būsimas ieškinys nebus patenkintas.
3. Pareiškėjas nenurodė nei vieno pagrįsto argumento, kodėl sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
4. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo pažeistas viešasis interesas, nes darželio įrengimas tankiai apgyvendintoje Giedraičių g. padėtų spręsti miesto gyventojų problemas dėl ikimokyklinio ugdymo įstaigų trūkumo ir padidintų miesto gyventojams galimybę naudotis ikimokyklinio ugdymo įstaigų teikiamomis paslaugomis Vilniuje.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Nurodo, kad prašydamas pritaikyti laikinąsias priemones pareiškėjas siekė užkirsti kelią galimam neefektyviam, neracionaliam ir maksimalios naudos visuomenei neduodančiam savivaldybės lėšų panaudojimui. Akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas būtent tokioje stadijoje, t.y. po sprendimo priėmimo, bet iki atitinkamos sutarties pagal minėtą Sprendimą sudarymo ir įvykdymo, realiai galėjo užkirsti kelią disponavimo savivaldybės lėšomis pažeidimui. Ieškovas, nežinodamas, kiek truks laikotarpis nuo Sprendimo iki sutarties sudarymo ir pinigų pervedimo, siekė veikti kuo operatyviau, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo į Vilniaus apygardos teismą kreipėsi tą pačią dieną, kai buvo gautas Specialiųjų tyrimų tarnybos raštas, t.y. 2014 m. spalio 2 d. Paduodant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo, būsimo ieškinio įrodomumo lygmuo neprivalo ir negali būti toks pats, kaip ir tais atvejais, kai prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones paduodamas kartu su ieškiniu ar po ieškinio pareiškimo. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrindė ieškinio patenkinimo tikėtinumą, tiek, kiek jam leido disponuojama informacija. Apeliantas atskirajame skunde, kritikuodamas ieškovo poziciją, esą jo teiginys, jog suderėta kaina - 4 mln. yra per didelė, nepateikia jokių argumentų, jog ta kaina yra pagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Vadovaujantis CPK 144 str. 3 d., laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos (CPK 147 str. 3 d.). Atvejai, kai laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra tikslingas dar net neiškėlus bylos, reglamentuojami specialiosiomis normomis, numatančiomis išimtį iš bendrųjų taisyklių. Šių nuostatų tikslas – išvengti atsakovo veiksmų, kuriais jis, iki bus pareikštas ieškinys, kurio negalima pareikšti jau paduodant teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, apsunkintų galimo teismo sprendimo vykdymą arba padarytų jį negalimą. Pareiškėjas, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo dienos, privalo pagrįsti ne tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą (bendrąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas), bet ir priežastis, pateisinančias ieškinio pareiškimo atidėjimą. Be to, pareiškėjas privalo motyvuotai pagrįsti, kodėl laikinosios apsaugos priemonės konkrečiu atveju privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus teismo proceso, t. y. pareiškėjas taip pat privalo įrodyti egzistuojant specialiąsias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo sąlygas.
Iš aukščiau aptartų įstatymo leidėjo įtvirtintų teisės normų seka, kad laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo atsakovo atžvilgiu gali būti pritaikytos tik esant išimtinėms aplinkybėms. Tai reiškia, kad turi būti nurodytos objektyviai egzistuojančios kliūtys iš karto tokį ieškinį pareikšti, t.y. objektyviai, o ne subjektyviai (nuo paties asmens valios priklausančios) egzistuojančios faktinės aplinkybės, taip pat turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog jau prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu yra kilusi (galimai kils) grėsmė suinteresuoto asmens interesams tuo atveju, jei nebus pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodyti motyvai, jog nėra žinoma faktinė situacija dėl ginčijamo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo vykdymo, t. y. ar pastato Giedraičių g. 60A, Vilniuje, pirkimo – pardavimo sutartis yra sudaryta, taip pat jog ginčijamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 24 d. spendimas dėl pastato Giedraičių g. 60a, Vilniuje, kainos patvirtinimo ir kiti sprendimai, susiję su minėto sprendimo vykdymu, neprieinami viešoje erdvėje, pripažįstami objektyviai egzistuojančiomis priežastimis, pateisinančiomis laikinųjų apsaugos priemonių išimtinį taikymą iki ieškinio padavimo.
Atmestini apelianto argumentai, jog viešasis interesas nėra pažeistas vien dėl to, kad ginčo patalpų savininkas nėra pasikeitęs. Pareiškėjas prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtent ir nurodo, jog teiks ieškinį dėl 2014-09-24 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. 1-2008 panaikinimo, kuriuo nuspręsta patvirtinti nekilnojamųjų daiktų Giedraičių g. 60, Vilniuje, pirkimo kainą – 4000000,00 Lt, jei pirkimo-pardavimo sutartis būtų sudaryta, pareiškėjas galimai reikštų ieškinį ir dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad pareiškėjas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo įstatymo nuostatomis, tikėtinai pagrindė būsimą ieškinio reikalavimą. Pareiškėjas siekia apginti viešąjį interesą, t. y. savivaldybės ir valstybės turto valdymo ir naudojimo principus. Prie pareiškėjo prašymo pridėti įrodymai apie administracinio pastato Giedraičių g. 60a, Vilniuje pirkimo kainų skirtumus, t.y. vidutinę rinkos vertę bei jo kainą, už kurią 2013 m. gegužės 23 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu UAB „Kunversum“ įsigijo minėtą pastatą, tikėtinai patvirtina aplinkybę, kad atsakovo veiksmai siekiant įsigyti pastatą Giedraičių g. 60a, Vilniuje, galimai pažeidžia viešąjį interesą. Be to, netaikius teismo nurodytos laikinosios apsaugos priemonės, pareiškėjo keliami reikalavimai nebetektų teisinės reikšmės, kadangi jau būtų įgyvendinti. Tuo atveju galimai kiltų nauji civiliniai ginčai tarp šalių dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.
Apeliantas skunde nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos pažeidžianti viešąjį interesą. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas privalo patikrinti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nepažeis viešojo intereso. Viešojo intereso sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais yra grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, jog viešasis interesas bus pažeistas tuo aspektu, jog apribojama miesto gyventojų galimybė naudotis ikimokyklinio ugdymo įstaigų teikiamomis paslaugomis Vilniuje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais apelianto argumentais nesutinka. Teismui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir sudarius pagal ginčijamą sprendimą pirkimo – pardavimo sutartį, kaip minėta, kils tolimesni ginčai tarp šalių, todėl naudojimas siekiamos įsigyti patalpos kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigos taip pat bus apsunkintas. Be to, pastatas Giedraičių g. 60a, Vilniuje, nėra vienintelis objektas, kuris padėtų išspręsti miesto gyventojų problemas dėl ikimokyklinio ugdymo įstaigų trūkumo ir padidintų miesto gyventojams galimybę naudotis ikimokyklinio ugdymo įstaigų teikiamomis paslaugomis Vilniuje.
Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.