- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-03-01
- Bylos Nr.
- I-3143-561/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02422-2015-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Advokatai
- Povilas Gruodis
- Kategorijos
- 1.9.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Povilui Gruodžiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015-01-13 sprendimą Nr. (23.25-08)-328-36 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti procese susidariusias bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo įteiktas Vokietijos Federacinės Respublikos prašymas vykdyti išieškojimą, todėl jis neturėjo galimybės nustatyti, ar jis atitinka teisės aktų nuostatas, kas sudarė kliūtis jam tinkamai apginti savo teises. Atkreipė dėmesį į tai, kad Vokietijos Federacinės Respublikos dokumentai, pateikti kartu su antstolio dokumentais, buvo vokiečių kalba, todėl jų pareiškėjas suprasti negalėjo.
Pareiškėjo įsitikinimu, siekiant pradėti išieškojimą, atsakovė turėjo priimti sprendimą, tolygų sprendimams dėl tiesioginių asmenų įsiskolinimų išieškojimo. VMI, nepriėmusi jokio sprendimo ir nesuteikusi pareiškėjui teisės pasisakyti ar savanoriškai sumokėti sumas, iš karto priėmė Sprendimą išieškoti. Anot pareiškėjo, priimtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatų. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus Sprendime nėra nurodyti pagrindiniai faktai, dėl kurių pareiškėjui kyla pareiga sumokėti mokesčius, nepateikiamas skolos susidarymo eiliškumas.
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 67 str. 1 dalį, atsakovė privalėjo išsiaiškinti, kokiu pagrindu pareiškėjui buvo apskaičiuoti mokesčiai ir juos pagrįsti. Tačiau ši pareiga nebuvo įvykdyta – nebuvo kreiptasi nei į pareiškėją, nei į Vokietijos mokesčių administratorių. Sprendime nėra pateikta jokia informacija, leidžianti suprasti, kokiu pagrindu buvo priskaičiuotos konkrečios mokesčių sumos. Pareiškėjas teigė, kad visada buvo Lietuvos Respublikos mokesčių mokėtojas, Vokietijoje niekada neteikė prašymų, susijusių su mokesčių grąžinimu, pats tiesiogiai negavo jokių laiškų iš Vokietijos mokesčių administratoriaus. Prašomą sumokėti sumą sudaro ne tik mokesčiai, bet ir delspinigiai, netesybos, todėl ypatingai svarbu pateikti visas detales, susijusias su mokestinės prievolės atsiradimo aplinkybėmis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas buvo priimtas praleidus MAĮ 107 str. 1 dalyje įtvirtintą 5 metų senaties terminą, mokesčių ir su jais susijusių sumų priverstiniam išieškojimui. Iš pateiktų dokumentų vokiečių kalba matyti, kad senaties terminas baigėsi 2013-12-08 ir 2014-12-21, tuo tarpu Sprendimas priimtas 2015-01-13. Taip pat mokesčių administratorius negali ir papildomai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių, kadangi tam yra pasibaigęs MAĮ 68 straipsnyje įtvirtintas einamųjų ir praėjusių penkerių metų senaties terminas.
Minėti pažeidimai taip pat riboja pareiškėjo teisę į gynybą. Neturėdamas minėtos informacijos, pareiškėjas negali surašyti argumentuoto skundo bei negali tinkamai vykdyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str. 4 dalyje nustatytos pareigos teikti teismui išsamius įrodymus, patvirtinančius jo argumentus ir paneigiančius atsakovės nustatytas aplinkybes.
Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad VMI buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prašymas vykdyti reikalavimą kartu su Suvienodintu dokumentu. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – SPIMĮ) 10 str. 1 dalimi, suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Šio dokumento bei gauto prašymo kopijos, kartu su vertimu į lietuvių kalbą, buvo pateiktos pareiškėjui. Kadangi korespondencijos įteikti nepavyko, Sprendimas buvo perduotas antstoliui tolimesniam išieškojimui vykdyti. Todėl nepagrįstas teiginys, kad pareiškėjui nėra pateiktas Vokietijos mokesčių administratoriaus prašymas vykdyti išieškojimą. Remiantis SPIMĮ 10 str. 4 dalimi, VMI neprivalėjo turėti informacijos, kad prašančioji institucija vykdė tam tikrus išieškojimo veiksmus, nes Vokietijoje nebuvo pareiškėjo turto, iš kurio būtų buvę galima vykdyti išieškojimą.
Apie Suvienodintą dokumentą bei prašymą vykdyti reikalavimą sumokėti mokesčius pareiškėjas buvo informuotas 2015-02-23, MAĮ 164 str. 5 dalyje nustatyta tvarka. Būtent šių dokumentų gavimas buvo pagrindas vykdyti išieškojimą. Todėl ginčijamas VMI Sprendimas buvo priimtas pagrįstai.
Taip pat pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos sutartimi dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo, nes minėtos sutarties 3 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet ši sutartis yra taikoma. Paveldimo ar dovanojamo turto mokesčiui ši sutartis nėra taikoma. Todėl, nagrinėjamu atveju, ši sutartis neturėjo būti taikoma. Be to, minėtas sumas pareiškėjui priskaičiavo Vokietijos mokesčių administratorius, todėl šiuo atveju VMI nekilo pareigos pagrįsti susidariusias mokesčių sumas. Šiuo klausimu pareiškėjas turėjo kreiptis į Vokietijos mokesčių administratorių, kurio adresas nurodytas Suvienodinto dokumento 9 punkte. Be to, pačiame dokumente nurodyta, kad ginčai dėl reikalavimo sprendžiami prašančiosios valstybės institucijose.
VMI pabrėžė, kad skundžiamame sprendime yra aiškiai suformuluota jo apskundimo tvarka, jis pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų normomis, pasirašytas įgalioto asmens. Todėl nesutiktina su pareiškėjo argumentu dėl VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nesilaikymo.
Tiek Europos Sąjungos teisingumo teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) laikosi pozicijos, kad valstybės narės, į kurią kreiptasi, teismas negali nagrinėti ar pretenzijos vykdymą leidžiantis dokumentas yra vykdytinas. Apie teisę ginčyti Vokietijos mokesčių administratoriaus priimtą sprendimą pareiškėjas buvo informuotas 2014-12-05 raštu Nr. (23.1-08)-RNA-47012 (toliau – 2014-12-05 Raštas).
MAĮ 107 str. 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Ši teisė atsiranda, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčių ir su juo susijusių sumų, nurodytų raginime sumokėti mokesčius. Šis raginimas pareiškėjui buvo išdėstytas 2014-12-05 Rašte. Todėl negalima sutikti, kad mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas buvo praleistas.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo.
Šioje byloje kilo ginčas dėl VMI 2015-01-13 sprendimo Nr. (23.25-08)-328-36, kuriuo nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 359 403,41 Eur mokestinę nepriemoką, teisėtumo ir pagrįstumo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, nustatė, kad VMI išsiuntė pareiškėjui 2014-12-05 Raštą, kuriuo informavo pareiškėją apie mokestinę nepriemoką Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir paragino per 30 dienų įvykdyti minėtą mokestinę prievolę (b. l. 47). Rašte buvo nurodyta, kad VMI buvo gautas Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės 2014-11-14 prašymas vykdyti reikalavimą Nr. DE_LT_S1316LT1400019_20141503G1_20141113_f_RR (toliau – Prašymas). Minėtame prašyme nurodyta, kad pareiškėjui priskaičiuota 359 403,41 Eur mokesčių, susijusių su paveldimu ir dovanojamu turtu. 2014-12-05 Raštas pareiškėjo nepasiekė, nes nebuvo atsiimtas pašte ir 2015-02-02 buvo grąžintas siuntėjui (b. l. 48).
VMI viršininkas 2015-01-13 priėmė Sprendimą (b. l. 12), kuriame nuspręsta iš pareiškėjo išieškoti 359 403,41 Eur mokestinę nepriemoką. Sprendimas buvo priimtas remiantis minėtu Prašymu ir 2014-11-13 Suvienodintu dokumentu Nr. DE_S1316LT1400019_20141113_UIPE_1 (toliau – Suvienodintas dokumentas). Kadangi ir šios siuntos įteikti nepavyko (b. l. 50), VMI 2015-02-23 patalpino viešą skelbimą, kuriame nurodoma atsiimti minėtus dokumentus (b. l. 51).
Pareiškėjui nereagavus į viešą paskelbimą ir neatsiėmus nurodytų dokumentų, VMI 2015-03-04 kreipėsi į antstolį (b. l. 100) dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovė praleido MAĮ 107 str. 1 dalyje įtvirtintą 5 metų senaties terminą priverstinai išieškoti mokesčius ir su juo susijusias sumas. Paaiškino, kad iš Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių sumokėjimo terminas baigėsi 2008 bei 2009 metais, o Sprendimas priimtas 2015-01-13, t. y. praleidus minėtą 5 metų terminą.
Teismas nesutinka su tokiu pareiškėjo vertinimu. MAĮ 107 str. 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtintas minėto termino pradžios momentas – nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Mokesčių administratoriaus teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimą reglamentuoja MAĮ 105 straipsnis. Minėto straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo paragintas sumokėti mokestį 2014-12-05 Raštu. Taigi, 5 metų senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo kitos dienos po minėtame rašte nurodyto 30 dienų termino pabaigos. Todėl negalima sutikti, kad buvo praleistas MAĮ 107 str. 1 dalyje nustatytas mokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimo senaties terminas.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo pateikti Vokietijos mokesčių administratoriaus dokumentai lietuvių kalba, todėl jis negalėjo įvertinti jų turinio. Taip pat tuo buvo apribota jo teisė į gynybą. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad VMI pareiškėjui siuntė 2014-12-05 raštą Nr. (23.1-08)-RNA-47012, prie kurio buvo pridėtos Prašymo bei Suvienodinto dokumento, išversto į lietuvių kalbą, kopijos. Taip pat pareiškėjui paštu buvo siųstas ir Sprendimas. Jam neatsiėmus korespondencijos, atsakovė 2015-02-23 patalpino viešą skelbimą, kuriame nurodoma atsiimti minėtus dokumentus. Vadovaujantis MAĮ 164 str. 5 dalimi, jeigu patalpinus viešą skelbimą, mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą neatvyksta, dokumentas laikomas įteiktu minėto pranešimo paskelbimo VMI interneto svetainėje dieną. Šiuo atveju svarbu įvertinti aplinkybę, kad byloje nėra duomenų apie kitą pareiškėjo gyvenamosios vietos adresą, nei nurodyta skunde teismui. Būtent šiuo adresu pareiškėjui buvo siunčiama korespondencija, o nepavykus jos perduoti, buvo pasinaudota MAĮ 164 str. 1 d. 4 punkte numatyta galimybe paskelbti viešai. Todėl negalima sutikti, kad VMI nevykdė savo pareigų, susijusių su tinkamu Sprendimo ir kitų, tarp jų ir Vokietijos mokesčių administratoriaus pateiktų dokumentų, įteikimu.
Pareiškėjas skunde argumentavo, kad VMI nesilaikė MAĮ nustatytos mokestinių įsiskolinimo priverstinio išieškojimo tvarkos – nagrinėjamu atveju nebuvo nė vieno MAĮ 105 str. 1 dalyje įtvirtinto pagrindo, leidžiančio mokesčių administratoriui pradėti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą. MAĮ 105 straipsnyje nustatytos taisyklės, reglamentuojančios mokesčių administratoriaus teises priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką. Tačiau, nagrinėjamu atveju, svarbi yra SPIMĮ 10 str. 1 dalis, kurioje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos institucija vykdo išieškojimą Lietuvos Respublikoje prašančiosios institucijos naudai gavusi prašančiosios institucijos prašymą vykdyti išieškojimą ir nustatytos formos suvienodintą dokumentą, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą Lietuvos Respublikoje. Suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Todėl nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog šiuo atveju nebuvo teisinio pagrindo vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą.
Anot pareiškėjo, skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų individualiam administraciniam aktui, nes jame nėra pateikiama užtektinai informacijos apie mokestinės nepriemokos susidarymo aplinkybes ir pagrindus. Aiškindamas šią teisės normą, LVAT laikosi nuoseklios praktikos, jog VAĮ 8 str. 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011-06-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-336/2011). Nagrinėjamu atveju, skundžiamame Sprendime yra nurodytas jo faktinis pagrindas – Vokietijos kompetentingos institucijos Prašymas bei Suvienodintas dokumentas, kuriame pateikti pagrindiniai duomenys apie mokestinę prievolę. Minėtas dokumentas buvo pridėtas prie Sprendimo. Sprendimas taip pat yra pasirašytas įgalioto asmens. Todėl, šiuo atveju, teismas daro išvadą, kad skundžiamas administracinis aktas atitinka VAĮ 8 str. 1 dalyje nustatytiems reikalavimams.
Pareiškėjas taip pat argumentavo, kad VMI nevykdė MAĮ 67 str. 1 dalyje įtvirtintos pareigos pagrįsti mokesčių mokėtojui priskaičiuotas mokesčių ir su jais susijusias sumas. Anot pareiškėjo, VMI nesiėmė jokių veiksmų siekiant išsiaiškinti mokestinės prievolės pagrindo, nesikreipė nei į pareiškėją, nei į Vokietijos mokesčių administratorių. MAĮ 67 str. 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Iš teisės normos matyti, kad ji skirta užtikrinti mokesčių administratoriaus priskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų tinkamą pagrįstumą, užkirsti kelią piktnaudžiavimui. Tačiau, nagrinėjamu atveju, VMI nepriskaičiavo pareiškėjui mokesčių ir su jais susijusių sumų. Šią funkciją atliko Vokietijos mokesčių administratorius.
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjui buvo pateiktas Suvienodintas dokumentas. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos Nr. 2010/24/ES preambulėje nurodyta, kad suvienodinto dokumento, naudotino valstybėje narėje, į kurią kreipiamasi, vykdymo priemonėms, priėmimas, taip pat suvienodintos standartinės formos, skirtos pranešimui apie su reikalavimu susijusius dokumentus ir sprendimus, patvirtinimas turėtų išspręsti kitoje valstybėje narėje parengtų dokumentų pripažinimo ir vertimo problemas. Taip pat pagal Direktyvą Nr. 2010/24/ES įgyvendinančio SPIMĮ 10 str. 6 dalį, suvienodintas dokumentas, kurį pateikia prašančioji institucija, negali būti kokiu nors būdu pildomas, keičiamas ar pripažįstamas Lietuvos Respublikos institucijoje. To paties įstatymo 15 str. 1 dalis numato, kad ginčus dėl prašančiosios institucijos reikalavimo, dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančiojoje valstybėje narėje, suvienodinto dokumento, pagalbos prašymo nagrinėja prašančiosios institucijos valstybės narės įstaigos. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, atsakovė neturėjo teisės vertinti nei dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei Suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo (LVAT 2014-03-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-731/2014). Taigi, darytina išvada, kad VMI neprivalėjo atlikti išsamaus Vokietijos kompetentingos institucijos pateikto Suvienodinto dokumento vertinimo. Todėl negalima sutikti su pareiškėjo argumentu, kad šiuo aspektu VMI nesilaikė teisės aktuose įtvirtintų pareigų.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir pripažinti Sprendimą neteisėtu. Byloje nenustatyta, kad atsakovė būtų veikusi pažeisdama teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas taip pat prašė teismo priteisti proceso metu susidariusias bylinėjimosi išlaidas. Proceso šalių išlaidos atlyginamos ABTĮ 44 straipsnyje numatytais atvejais ir tvarka. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi buvo konstatuota, jog ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo atlyginti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų, t. y. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 44–45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo A. K. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.