Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Sigito Bagdonavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 str. 2 d. nubaustas areštu 45 (keturiasdešimt penkioms) paroms.

M. J. išteisintas pagal BK 182 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo bei teismo nenustatytu laiku iš nenustatyto asmens įgijo žinomai netikrą dokumentą - vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą V. K. vardu ir šį vairuotojo pažymėjimą laikė su savimi iki 2013 m. kovo 13 d., kuomet (duomenys neskelbtini) patalpose, pateikė V. Ž., surašant susitarimą dėl automobilio pirkimo.

Nuteistasis M. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-06-20 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti. M. J. teigia, kad jo veiksmuose laikant netikrą vairuotojo pažymėjimą ir jį pateikiant V. Ž. asmenybei identifikuoti, nėra BK 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.

Apeliantas cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012-05-08 nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-153/2012, kurioje pasisakyta, jog apie grėsmę baudžiamojo įstatymo saugomiems teisiniams gėriams turi būti sprendžiama, vertinant konkretaus atvejo aplinkybes. Ne kiekvienu atveju netikro dokumento pagaminimas, klastojimas ar disponavimas tokiu dokumentu užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Kolegija taip pat pažymėjo, kad baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas vertinant veikos pavojingumą, t.y. nustatant, ar veika realiai yra kėsinamasi į valstybės saugomus teisinius gėrius, ar dėl tokios veikos saugomiems gėriams atsiranda žala arba kyla tokios žalos atsiradimo grėsmė.

Byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo ir V. Ž. buvo susiklostę automobilio pirkimo - pardavimo santykiai, kurie niekaip nėra ir negali būti siejami su tuo ar jis turi teisę vairuoti transporto priemones patvirtinantį dokumentą, t.y. jo ir V. Ž. santykiai niekaip nebuvo siejami su teisinėje apyvartoje funkcionuojančių vairuotojų pažymėjimų laikymu ir jų panaudojimu. Šioje byloje teismas nustatė, kad suklastotas vairuotojo pažymėjimas galimai buvo laikomas ir galimai pateiktas fiziniam asmeniui asmenybei identifikuoti, o ne patvirtinimui, kad asmuo turi teisę vairuoti transporto priemones. Teismas iš byloje egzistuojančių įrodymų negalėjo nustatyti motyvų galimai pateikiant suklastotą vairuotojo pažymėjimą V. Ž.. Todėl skunde konstatuojama, kad laikant ir pateikiant V. Ž. suklastotą vairuotojo pažymėjimą, nebuvo pasikėsinta į valdymo tvarką, kurios apsaugai yra skirta BK 300 straipsnio 2 dalis, t.y. nebuvo pasikėsinta į teisinius gėrius, kuriuos saugo baudžiamasis įstatymas.

Pirma. Byloje nenustatyta, kodėl jis turėtų V. Ž. teikti suklastotą vairuotojo pažymėjimą ir tuo norėtų jį suklaidinti dėl savo asmenybės.

Antra. Bylos duomenimis nustatyta, jog V. Ž. į policiją dėl tariamos apgaulės kreipėsi po trijų dienų, kai perdavė rankpinigius. V. Ž., būdamas išsilavinęs asmuo, galėjo suprasti, kad vien šios aplinkybės nesudarys policijai pagrindo aiškintis fizinių asmenų civilinius santykius, todėl jis įspūdžiui dėl tariamo sukčiavimo sustiprinimui, galėjo vairuotojo pažymėjimo kopiją ant popieriaus lapo sukonstruoti. Tam jis turėjo visas priemones, nes jo įmonė prekiauja būtent kopijavimo aparatais. Tuo labiau, kad jis turėjo jo paso su fotonuotrauka kopiją.

Trečia. Tariamas rašytinis susitarimas dėl automobilio pirkimo ir tariamai suklastotas dokumentas - yra tik kopijos. Jokio originalaus dokumento byloje nėra. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2014-04-14 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-3064 (13) nurodyta, kad parašų kopijų šis centras netiria.

Kadangi prielaidomis grįsti apkaltinamąjį nuosprendį draudžia įstatymas, M. J. prašo jį išteisinti.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Nuteistasis M. J. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-06-20 nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir jį išteisinti.

Pagal BK 300 str. 2 d. atsako tas, kas pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Kaip matyti, minėto straipsnio dispozicijoje išvardinti alternatyvus veiksmai – atitinkamo dokumento suklastojimas, jo laikymas, gabenimas, siuntimas, panaudojimas ar realizavimas, todėl bet kurio vieno įgyvendinimas ar kelių atlikimas asmeniui užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 300 str. 2 d.

M. J. nubaustas už žinomai netikro dokumento - vairuotojo pažymėjimo, išduoto V. K. vardu, laikymą ir panaudojimą, pateikdamas jį V. Ž., avansinio susitarimo dėl automobilio pirkimo surašymo metu. Tačiau apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad sudarydamas sutartį su V. Ž. dėl automobilio pirkimo, pateikė pasą, o netikrą vairuotojo pažymėjimą galėjo pagaminti pats nukentėjusysis. Tokie apelianto argumentai yra atmetami byloje esančiais įrodymais. Nukentėjusysis V. Ž. parodė, kad būsimą automobilio pirkimą iš M. J. norėjo užtvirtinti avansine 1000 Lt dydžio įmoka. Nutarė, kad reikia pasirašyti susitarimą. Šio susitarimo surašymui buvo reikalingas dokumentas asmens tapatybei nustatyti. M. J. jam pateikė vairuotojo pažymėjimą, išduotą V. K. vardu. Nuo pateikto vairuotojo pažymėjimo nurašė duomenis į sutartį, kurią pasirašė jis ir pardavėjas, t.y. M. J.. Žodžius „parduodamas automobilis“ „V. K.“ ir parašą parašė M. J. (1 t., b.l. 7), kitoje lapo pusėje vardas, pavardė ir parašas taip pat parašė M. J.. Jokių abejonių dėl vairuotojo pažymėjimo tikrumo jam nekilo. Tačiau po kiek laiko, kilo įtarimas dėl pardavėjo sąžiningumo, nes jis nenurodė skelbime, kad mašina jau yra rezervuota ir toliau ją pardavinėjo. Įvedė į VĮ „Regitra“ internetinį puslapį jo pateikto vairuotojo pažymėjimo numerį, vardą bei pavardę ir paaiškėjo, kad toks pažymėjimas neegzistuoja, todėl kreipėsi į policiją. Policijoje parašė prašymą išsiaiškinti, kas yra pardavėjas ir ar jis disponuoja ta pardavinėjama transporto priemone. Tai, kad dėl automobilio pirkimo bendravo ne su V. K., o su M. J., sužinojo iš tyrėjos po savaitės ar dviejų. Susitarimo dokumentas buvo rašomas nukentėjusiojo V. Ž. darbo vietoje, matant bendradarbiams P. R. ir R. B.. P. R. teismui parodė, kad atvyko M. J. ir kabėjo su V. Ž. apie automobilio pirkimą, matė kaip jie pasirašinėjo dokumentus, taip pat matė, kad su dokumentais priėjo prie švietimo aparato ir juos švietė. Jau vėliau, kai V. Ž. aiškinosi, kodėl nėra žadėto automobilio, rodė atšviestą dokumentą - vairuotojo pažymėjimą. Rodydamas atšviestą dokumentą, V. Ž. nieko nesakė, tik aiškino, kad turi dokumentą, patvirtinantį pardavėjo tapatybę ir pagal tai darys paiešką. Analogiškas aplinkybes patvirtino ir kitas V. Ž. bendradarbis R. B.. Teisiamojo posėdžio metu jis parodė, kad pardavėjas, t.y. M. J. buvo atvykęs į ofisą pas V. Ž. tartis dėl automobilio pardavimo. Matė, kad jiedu bendravo, švietė kažkokius dokumentus. Vėliau sužinojo, kad pardavėjas pateikė netikrą vairuotojo pažymėjimą. Šiuos nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus patvirtina rašytinė bylos medžiaga. Iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką 2013-04-18 protokolo matyti, kad V. Ž. atpažino M. J., kaip asmenį, pateikusį V. K. vardu išduotą vairuotojo pažymėjimą (t. 1, b. l. 22- 26). Ant V. Ž. pateiktos spalvotos vairuotojo pažymėjimo R 0439291, išduoto V. K., kopijos esanti fotonuotrauka, kurią sugretinus su byloje esančia M. J. foto nuotrauka matyti, kad tai vienas ir tas pats asmuo (t. 1, b. l. 8, 97). Be to, tenkindamas M. J. prašymą, pirmosios instancijos teismas paskyrė baudžiamojoje byloje rašysenos ir dokumentų rekvizitų ekspertizes (1 t., b.l. 192-193), tačiau šių ekspertizių išvados nuteistajam nebuvo palankios. Dokumentų rekvizitų 2014-02-11 ekspertizės akto Nr. 11-3069 (13) (2 t., b.l. 51-55) išvadoje konstatuota, kad LR vairuotojo pažymėjimo Nr. R0439291 V. K. vardu abiejų pusių vaizdai nėra išspausdinti iš kompiuterio bylos, o yra nukopijuoti tiesiogiai nuo dokumento. Išvadoje taip pat nurodyta, kad tirti pateikta dokumento kopija buvo padaryta nuo netikro LR vairuotojo pažymėjimo Nr (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)vardu, kuris buvo padirbtas išspausdinant jį terminiu spausdintuvu. Rašysenos 2014-04-14 ekspertizės akte Nr. 11-3064 (13) pateikta tikėtina išvada, kad 2013-03-13 susitarime dėl automobilio BMW 335 pirkimo rankraštinį įrašą „V. K." po susitarimo tekstu parašė ir to paties dokumento kitoje pusėje įrašą „Parduodamas automobilis V. K." parašė M. J.. Šio akto aprašomojoje dalyje nurodyta: „Įvertinus bendrųjų ir specialiųjų rašysenos požymių sutapimus, nustatyta, kad jie esminiai, pastovūs ir sudaro požymių visumą, artimą individualiai ir pakankamą tikėtinai išvadai, kad ištirtus įrašus parašė M. J.“ Kategoriškos išvados ekspertai negalėjo padaryti tik dėl to, kad buvo tiriamos įrašų kopijos (2 t. b.l. 60). Paminėtų bei kitų byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma pirmosios instancijos teismui davė pakankamą pagrindą išvadai, kad M. J. laikė žinomai netikrą vairuotojo pažymėjimą bei jį pateikė nukentėjusiajam V. Ž., tokiu būdu prisistatydamas kitu asmeniu – V. K. ir suklaidindamas V. Ž. dėl savo tapatybės. Nėra abejonės, kad nuteistasis suvokė, kad susitarimo metu pateikia netikrą vairuotojo pažymėjimą ir norėjo taip veikti, t.y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, M. J. kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 str. 2 d. byloje yra įrodyta, nusikaltimas kvalifikuotas tinkamai.

Atmestinas apelianto argumentas, kad laikant ir pateikiant V. Ž. netikrą vairuotojo pažymėjimą, nebuvo pasikėsinta į valdymo tvarką, kurios apsaugai yra skirta BK 300 straipsnio 2 dalis, t.y. nebuvo pasikėsinta į teisinius gėrius, kuriuos saugo baudžiamasis įstatymas. Dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu objektu yra laikomas dokumento teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Pati teisinė apyvarta suprantama kaip juridinių faktų visuma, dėl kurių atsiranda, keičiasi ir pasibaigia įvairūs teisiniai santykiai. Šiuo atveju buvo sudaromas rašytinis susitarimas, iš kurio nuteistajam kilo pareiga parduoti V. Ž. nustatytos markės automobilį už sutartą kainą. Tačiau, kaip nustatyta, nuteistasis, pateikęs netikrą dokumentą, prisistatė kitu asmeniu, kurio vardu pasirašė susitarimą bei paėmė 1000 Lt avansą. Šiuo atveju, slėpdamas informaciją apie save, nuteistasis sukėlė nukentėjusiajam abejones dėl sandorio tikrumo ir baimę būti apgautam. Nukentėjusiojo žodžiais tariant, jis patyrė nepatogumų, nes automobilio pirkimas vyko komplikuotai, buvo priverstas vaikščioti į policiją.

Apylinkės teismo nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados kolegijai abejonių nekelia, todėl skundžiamo nuosprendžio apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas,

Nutaria:

Nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.