Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Rūtos Miliuvienės (pranešėja) ir Nijolės Šidagienės, sekretoriaujant Aurelijai Pauliukaitei, dalyvaujant pareiškėjui R. V. Z., jo atstovei advokatei Sandrai Ponelienei, atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovei Kristinai Bernadišiūtei, tretiesiems suinteresuotiems asmenim Č. B. (Č. B.), A. Z. (A. Z.), J. L. T., M. P., R. P., vertėjai Violetai Marčiulionienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. V. Z. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Šiaulių apskrities viršininko administracijai, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys - Č. B. , A. Z., J. L. T., M. P., R. P. , E. K., V. N., M. T., L. E., D. B., M. S., Z. V., J. P., A. P. , A. A., B. K., N. Ž., E. A., R. B.).

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Skunde (t. I, b. l. 3-10) paaiškino, kad jo tėvas J. Z. (miręs (duomenys neskelbtini) buvo ūkininkas. Šeima 1948 m. buvo ištremta į Sibirą. 1961 m. grįžo į Lietuvą. 1990 m., norėdamas tęsti šeimos tradiciją ir ūkininkauti, kreipėsi į tuometį Vilniaus rajono vykdomąjį komitetą su prašymu pagal tuo metu galiojusius teisės aktus skirti jam 50 ha žemės ūkininkavimui, tačiau Vilniaus rajono deputatų taryba nutarė Vilniaus miesto gyventojams žemės neskirti. Aukščiausiai Tarybai priėmus įstatymą dėl nuosavybės teisių į žemę atstatymo, gavęs Lietuvos valstybinio archyvo 1992 m. vasario 11 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) ir pažymą apie turėtą žemę iš Naujosios Akmenės agrarinės tarnybos, pateikė šiuos dokumentus (duomenys neskelbtini) agrarinei tarnybai. 1992 m. gegužės 5 d. šios tarnybos posėdžio protokolu jam buvo skirtas 71,6 ha žemės sklypas ekvivalentine natūra. Sudaręs valstybinės žemės nuomos sutartį, pradėjo ūkininkauti, suprojektavo šiame žemės sklype ūkininko ūkiui reikalingus statinius, gavo reikalingus leidimus statybai ir pastatė keturis pastatus. Viename iš jų gyvena.

Teigia, kad J. Z. 1991 m. liepos 29 d. tuometei Akmenės rajono agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 71,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, Akmenės rajone, nurodant, kad žemę palieka pareiškėjo naudai ir perkeliant žemę į Vilniaus rajoną. Pagal Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. sausio 28 d. išvadą Nr. 19-M dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai J. Z. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 14,70 ha žemės, esančios Akmenės rajono Naujosios Akmenės mieste. Išvada buvo persiųsta į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją. Pagal Šiaulių apskrities viršininko 1999 m. vasario 24 d. išvadą Nr. 1146 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai J. Z. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į 56,90 ha žemės, esančios Akmenės rajone, (duomenys neskelbtini) kaime. Išvada buvo persiųsta į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją. Minėtos išvados buvo parengtos vadovaujantis Šiaulių apygardos teismo 1999 m. sausio 18 d. sprendimu bei Mažeikių apskrities valstybinio žemės fondo byloje esančia medžiaga. Tačiau Lietuvos Aukščiausiajam teismui 1999 m. rugsėjo 13 d. nutartimi panaikinus Šiaulių apygardos teismo 1999 m. sausio 18 d. nutartį ir perdavus bylą iš naujo nagrinėti Akmenės rajono apylinkės teismui, Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-20 1999 m. sausio 28 d. ir 1999 m. vasario 24 d. išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai buvo panaikintos.

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. Z., J. Z., L. Z., P. Z., A. Z., O. Z.-C., A. Z. – Š. iki žemės nacionalizacijos Mažeikių apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsčiuje, (duomenys neskelbtini) kaime, nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 52,23 ha žemės sklypą, o V. Z., mirusi 1949 m., tame pačiame kaime iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 17,41 ha žemės. Šiaulių apygardos teismas 2005 m. gegužės 30 d. nutartimi minėtą Mažeikių apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2005 m. gegužės 30 d. nutartimi paliko nepakeistą.

Pasiteiravus žemėtvarkos skyriaus specialistų, kaip vyksta nuosavybės teisių atkūrimas, jam buvo nurodyta rašyti pakartotinį prašymą savo vardu atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę. 2006 m. liepos 10 d. pateikė Akmenės rajono žemėtvarkos skyriui prašymą atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai žemės sklypą (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, Vilniaus apskrityje. Tenkindamas jo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Šiaulių apskrities viršininkas 2006 m. spalio 16 d. pasirašė išvadą Nr. 3146 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybės neatlygintinai, pagal kurią jam turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į 3,66 ha savininkų S. ir V. Z. žemės perduodant nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (minėta išvada buvo persiųsta į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių, kuriame ji buvo gauta 2006 m. lapkričio 15 d.) bei 2006 m. spalio 30 d. išvadą Nr. 162M dėl miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybės neatlygintinai, pagal kurią jam turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į 14,70 ha savininkų S. ir V. Z. žemės perduodant nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypą Vilniaus apskrityje, Vilniaus rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, tačiau vėliau paaiškėjo, kad išvados vėl privalės būti tikslinamos. (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymas jau buvo pradėtas.

Seimo kontrolierius atkreipė dėmesį, jog Šiaulių apskrities viršininko administracija, surašydama 2006 m. spalio 16 d. išvadą Nr. 3146 dėl žemės, miško, vandens tekinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai, pagal kurią jam turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į 3,66 ha žemės, bei 2006 m. spalio 30 d. išvadą Nr. 162M dėl miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybės neatlygintinai, pagal kurią jam turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į 14,70 ha žemės, padarė keletą klaidų, dėl kurių buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Šiaulių apskrities viršininkas 1999 m. sausio 28 d. išvadoje Nr. 19-M bei 1999 m. vasario 24 d. išvadoje Nr. 1146 nurodė, kad J. Z. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į savininko J. Z. žemę, atitinkamai į 14,70 ha ir į 56,90 ha žemės, o vėliau, prasidėjus teismo procesui, 2003 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-20 panaikino minėtas išvadas ir naujas išvadas parengė 2006 m. Naujai parengtas išvadas Šiaulių apskrities viršininkas išrašė jų faktine parengimo data, nors iš tiesų pirminės išvados dėl J. Z. nuosavybės teisių atkūrimo buvo išrašytos dar 1999 m. Išvadų išrašymo data labai svarbi vertinant galimybes realizuoti išvadą atitinkamoje kadastrinėje vietovėje. Seimo kontrolieriaus manymu, Šiaulių apskrities viršininkas privalėjo ne išrašyti naujas išvadas, jose nurodydamas 2006 m. datą, bet patikslinti senas, 1999 m. išrašytas išvadas, tokiu būdu jose palikdamas 1999 m. datą. Kaip pripažino Seimo kontrolierius, vėlesnė išvados parengimo data pablogino jo, kaip pretendento atkurti nuosavybės teises, galimybę gauti kitą lygiavertį žemės sklypą.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, išnagrinėjusi jo skundą, 2008 m. vasario 5 d. rašte Nr. 4B-93.50-Z-27-144 nustatė, kad Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. spalio 16 d. išvada Nr. 3146 ir 2006 m. spalio 30 d. išvada Nr. 162M dėl miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai buvo išrašytos neteisingai jose nurodant, jog nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos jam, o ne buvusiam žemės sklypo savininkui J. Z. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d. jeigu piliečiai, turintys teisę atkurti nuosavybės teises ir laiku padavę prašymus yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vadu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Be to, jeigu pats buvęs turto savininkas kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kiti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2-5 p. nurodyti piliečiai neturi teisės paduoti prašymų atkurti nuosavybės teises į šio savininko žemę. Atsižvelgiant į tai, jo vardu negalėjo būti rengiamos pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir kiti dokumentai bei priimami sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. šiuo atveju nuosavybės teisės turi būti atkuriamos J. Z. vardu ir vėliau perduodamos jo įpėdiniams.

Dėl šių Šiaulių apskrities viršininko administracijos padarytų klaidų vėl teko tikslinti išvadas. Vieną išvadą Šiaulių apskrities viršininko administracija patikslino ir persiuntė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui tik 2008 m. rugpjūčio 11 d. Tuo tarpu kitos išvados šio skundo surašymo dienai vis dar nėra patikslintos. Dėl viešojo administravimo subjekto pareigūnų klaidų ir teisės aktų neišmanymo J. Z. nuosavybės teisų atkūrimo procesas trunka ilgiau nei dešimtmetį. Nepaisant to, kad jo tėvas prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 1991 m., šiai dienai jam, kaip J. Z. įpėdiniui, dėl biurokratinių kliūčių negali būti atkurtos nuosavybės teisės; jis nebuvo įtrauktas į 2006 m. liepos 25 d. pradėto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo pretendentų sąrašus.

Pažymi, kad prašymų atkurti nuosavybės teises perduodant žemę natūra (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje buvo pateikta keletas - ir jo, ir jo tėvo J. Z. Taigi ir jo, ir jo tėvo valia dėl žemės atkūrimo buvo aiškiai išreikšta, todėl nesuprantamas toks nepagrįstas viešojo administravimo subjektų delsimas atkurti jo tėvui nuosavybės teises. Šiuo atveju teises pažeidžia tiek Vilniaus apskrities viršininko administracija, atsisakydama jo prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nagrinėti šiuo metu vykstančiame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto papildymo etape, tiek Šiaulių apskrities viršininko administracija, jau keletą metų nesugebanti patikslinti 1999 m. išrašytų išvadų. Jam negalint įgyvendinti savo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą yra pažeidžiamas jo teisėtų lūkesčių principas. Dėl skundžiamų institucijų veiksmų jo ūkiui, kuriame ūkininkauja jau beveik 20 metų, iškilo reali grėsmė būti sunaikintam žemę išdalijus kitiems savininkams. Visą savo gyvenimą ūkininkauja, iš to gauna vieninteles savo pajamas, todėl jo netekimas sukeltų sunkias moralines bei finansines pasekmes.

Akcentuoja, kad jau beveik 17 metų nuomojasi valstybinę žemę, kurioje ūkininkauja ir dėl kurios yra pateikęs prašymą nuosavybės teisių atkūrimui. Dar 1993 m. rugpjūčio 30 d. sudarė keturias valstybinės žemės nuomos sutartis su (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnyba, kuriomis penkerių metų terminui išsinuomojo 71,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime (valstybinės žemės nuomos sutartys Nr. 30, 31, 32 ir 33). 2001 m. vasario 14 d. sudarė valstybinės žemės nuomos žemės ūkio veiklai sutartį su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi, pagal kurią vienerių metų terminui išsinuomojo 73,78 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, o 2003 m. vasario 15 d. sudarė valstybinės žemės nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai) sutartį su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi, pagal kurią išsinuomojo tuos pačius 73,78 ha žemės ūkio paskirties valstybinės žemės. Pastarojoje žemės nuomos sutartyje buvo numatytas penkerių metu nuomos terminas, kuris buvo apibrėžtas patikslinant ji žodžiais „kol bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę ekvivalentine natūra“. Iš tokio termino apibrėžimo galima spręsti, jog valstybinės žemės nuomos sutartys buvo su juo sudaromos iki tol, kol bus atkurtos jo nuosavybės teisės į žemę.

Nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, jo teisėti interesai pažeidžiami dėl kelių priežasčių. Visų pirma, neturėdamas valstybinės žemės nuomos sutarties, negali pateikti paraiškos išmokoms už žemės ūkį gauti. Antra, Vilniaus apskrities viršininko administracijai nesudarant žemės nuomos sutarties, negali Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statinių, kurie buvo pastatyti žemės sklype gavus visus reikiamus leidimus ir jam būnant teisėtu valstybinės žemės nuomininku.

Pareiškėjui nesuprantamas Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsisakymo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį iki nuosavybės teisių į šią žemę atkūrimo ekonominis pagrįstumas. Valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymas suteiktų abipusę naudą tiek jam, tiek valstybei. Būdamas teisėtu žemės nuomininku mokėtų valstybei žemės nuomos mokestį, kurio ji netektų atsisakius jam išnuomoti valstybinę žemę iki nuosavybės teisių atkūrimo.

Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 326, 7 p. numato, jog neužstatyti žemės sklypai, kuriuos numatoma grąžinti pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisiu į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimą, iki jos sugrąžinimo privačion nuosavybėn gali būti išnuomojami be aukciono pagal minėtas taisykles piliečiams, kuriems turi būti atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę, o jiems atsisakius šis žemės sklypas gali būti išnuomojamas be aukciono kitiems asmenims. Kadangi yra pilietis, kuriam turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje (ši jo teisė yra pripažinta teismų sprendimais ir nekvestionuojama), jam ši žemė turėtų būti išnuomota iki jos perdavimo neatlygintinai jo nuosavybėn.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pažymėjo, kad pažymos dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų bei jų pagrindų išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn galėjo būti rengiamos tik įsiteisėjus Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimui, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas (minėtas sprendimas įsiteisėjo 2005 m. gegužės 30 d. Šiaulių apygardos teismui priėmus nutartį, kuria buvo paliktas galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimas). Tuo tarpu vykstant teisminiams ginčams dėl to, kas buvo žemės savininkas ir kas kiek žemės turėjo nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos, t. y. nesant nuosavybės teises patvirtinančio dokumento (įsiteisėjusio teismo sprendimo), Šiaulių apskrities viršininkas nepagrįstai parengė minėtas 1999 m. išvadas. Šiaulių apskrities viršininkui 2003 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-20 panaikinus šias išvadas, 2006 m. buvo parengtos naujos išvados: Šiaulių apskrities 2006 m. spalio 16 d. išvada Nr. 3146, pagal kurią pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,66 ha buvusių savininkų S. ir V. Z. (duomenys neskelbtini) kaime, Akmenės rajone valdytos 54,64 ha žemės dalį, ir 2006 m. spalio 30 d. išvada Nr. 162-M, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,98 ha tų pačių buvusių savininkų Naujosios Akmenės mieste valdytos 14,70 ha žemės dalį.

Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 2.3-9224-41 buvo patvirtinti sąrašai piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, įsigyti asmeninio ūkio žemę bei gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus laisvos valstybinės žemės fondo teritorijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sugrupuotų pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatytą eiliškumą. Atsižvelgiant į tai, kad 2006 m. spalio 16 d. išvada Nr. 3146 ir 2006 m. spalio 30 d. išvada Nr. 162-M parengtos ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje gautos po Vilniaus apskrities viršininko įsakymo dėl sąrašų patvirtinimo priėmimo, mano, kad pareiškėjas nepagrįstai reikalauja įtraukti jį į Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 2.3-9320-(41) patvirtintą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės projekto papildymą. Šiuo atveju J. Z. vardu parengtos išvados galės būti tenkinamos teisės aktų nustatyta tvarka tik paskelbus kitą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatytą eiliškumą. Tą patį pažymėjo Seimo kontrolierės, nagrinėdamos pareiškėjo skundą, ir, nenustatę Vilniaus apskritis viršininko administracijos pareigūnų veiksmuose teisės aktų pažeidimų, nusprendė pareiškėjo skundą toje dalyje atmesti.

Teigia, kad 2003 m. vasario 15 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius su pareiškėju sudarė valstybinės žemės nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai) sutartį. Sutarties 3 p. aiškiai apibrėžtas nuomos terminas: penkeriems metams, kol bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę ekvivalentine natūra. Taigi, 2008 m. vasario mėn. ši nuomos sutartis pasibaigė, suėjus nuomos terminui. Apie tai, kad sudarytos su pareiškėju valstybinės žemės nuomos sutarties terminas baigiasi 2008 m. vasario 15 d. ir žemės nuomos terminas nebus pratęstas, pareiškėjas buvo informuotas 2006 m. lapkričio 9 d. vykusiame pretendentų, pageidaujančių gauti žemę (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, susirinkime (2006 m. lapkričio 9 d. protokolas Nr. 3). Taigi, Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-5115-(41) 2003 m. vasario 15 d. nuomos sutartis pripažinta pasibaigusia ir šia sutartimi nuomoti valstybinės žemės sklypai priskirti laisvos valstybinės žemės fondui, kuriame vykdant žemės reformos žemėtvarkos projekto tęstinumą piliečiams buvo projektuojami lygiaverčiai žemės sklypai Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatytu eiliškumu. Pažymi, kad nei aukščiau minėtos, nei jokios kitos teisės normos neįpareigoja apskrities viršininko sudaryti su piliečiu valstybinės žemės ūkio paskirties nuomos sutarties, o taip pat teisės aktai nenustato imperatyvo pratęsti besibaigiančią nuomos sutartį ar jai pasibaigus su piliečiu sudaryti naują.

Vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., nuosavybės teisės į brolių ir seserų, dėdžių ir tetų žemę negali būti atkuriamos, tuo tarpu Mažeikių rajono apylinkės teismas 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad R. Z., J. Z., L. Z., P. Z., O. Z.-Č., A. Z. –Š. 52,23 ha žemės valdė lygiomis dalimis, o V. Z. - 17,41 ha žemės.

Kadangi galiojančiuose teisės aktuose nenumatyta galimybė žemės reformos žemėtvarkos projekte projektuoti perduodamus nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus asmenims, kurie nebuvo įtraukti į piliečių, pateikusių prašymus suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte grąžinamus natūra, perduodamus ar suteikiamus nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus ar vandens telkinius, sąrašą, o minėtos Šiaulių apskrities viršininko išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn gautos priėmus Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 2.3-9224-41 bei 2006 m. liepos 25 d. įsakymą Nr. 2.3-7281-41, t. y. po minėto piliečių sąrašo patvirtinimo, todėl mano, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 2008 m. liepos 22 d. rašte Nr. 20-562 pagrįstai nurodė, jog J. Z. vardu parengtos Šiaulių apskrities viršininko išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn galės būti tenkinamos tik paskelbus kitą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatytą eilę.

Pagal Žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje tvarkos aprašo 7 p. nuostatas asmenims parduodama arba nuomojama laisvos valstybinės žemės fondo žemė, dėl kurios nepateikti piliečių prašymai suprojektuoti žemės reformos žemėtvarkos projekte grąžinamus, perduodamus arba suteikiamus nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypus. Todėl Vilniaus apskrities viršininkas, įvertinęs piliečių pateiktus prašymus bei išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ir nustatęs, kad laisvos valstybinės žemės nepakaks patenkinti visus pateiktus prašymus, turi teisę konstatuoti, kad žemės ūkio paskirties žemė tam tikrose kadastro vietovėse nebus parduodama.

Šiaulių apskrities viršininko administracija 2008 m. birželio 19 d. parengė išvadą Nr. 3181 pagal piliečio J. Z. pateiktus patvirtinančius dokumentus. Išvada nustatyta, kad buvęs savininkas J. Z. ir V. Z. valdė nuosavybės teisėmis Mažeikių apskrities, Akmenės rajono (duomenys neskelbtini) kaime 24,8710 ha žemės. Ši išvada persiųsta į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją. 2008 m. rugsėjo 22 d. Šiaulių apskrities viršininko administracija parengė išvadą Nr. 3197 pagal piliečio J. Z. pateiktus patvirtinančius dokumentus. Išvada nustatyta, kad buvęs savininkas J. Z. ir V. Z. valdė nuosavybės teisėmis Mažeikių apkrities, Akmenės rajono (duomenys neskelbtini) kaime 25,84 ha žemės. Ši išvada persiųsta į Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūniją.

Nurodo, kad tarp pareiškėjo ir jo giminaičių, t. y. kitų pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą, ilgą laiką vyko teisminiai ginčai. Būtent ilgai trukęs bylinėjimasis pablogino pareiškėjo galimybę anksčiau kreiptis su prašymu atkurti nuosavybės teises perduodant žemę natūra (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė skundą palaikė remdamiesi jame nurodytais motyvais.

Tretieji suinteresuoti asmenys teisminio nagrinėjimo metu su pareiškėjo skundu nesutiko.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Šiaulių apskrities viršininkas J. Z. vardu parengė 1999 m. sausio 28 d. ir 1999 m. vasario 24 d. išvadas Nr. 19-M ir Nr. 1146 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn. Juose nurodyta, kad J. Z. nuosavybės teisėmis valdė žemę (duomenys neskelbtini) kaime, Akmenės rajone (t. III, b. l. 9). Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. V-20 (t. III, b. l. 13) minėtos išvadas panaikino.

Pareiškėjo vardu parengtos Šiaulių apskrities viršininko 2006 m. spalio 16 d. Nr. 3146 ir 2006 m. spalio 30 d. išvada Nr. 162-M dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gautos 2006 m. lapkričio 15 d. (t. III, b. l. 165-166). Šios išvados buvo panaikintos Šiaulių apskrities viršininko 2008 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-1000 (t. I, b. l. 153).

Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2.3-7281-74 (t. I, b. l. 109-110) nuspręsta paimti į laisvą valstybinį žemės fondą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu Nr. 3258-41, suprojektuotus žemės sklypus pagal pridedamus 1-2 priedus; taip pat patvirtino (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektui rengti parinktos teritorijos ribas bei plotą - 513,54 ha, kuriame projekto autorius - VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas vykdys žemės reformos žemėtvarkos projekto darbus; (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės laisvos valstybinės žemės

Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 2.3-9224-41 (t. I, b. l. 115) patvirtino sąrašus piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, įsigyti asmeninio ūkio bei gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus laisvos valstybinės žemės fondo teritorijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sugrupuotų pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatytą eiliškumą.

Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 2.3-5115-(41) (t. III, b. l. 101) pripažino pasibaigusia valstybinės žemės nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai) sutartį Nr. 1, pasirašytą 2003 m. vasario 15 d. su pareiškėju dėl 73,78 ha bendro ploto žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone (1 p.); šiuos sklypus priskyrė laisvos valstybinės žemės fondui (2 p.); pavedė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui kreiptis į VĮ Registrų centrą dėl minėtų žemės sklypų išregistravimo (3 p.).

Vilniaus apskrities viršininkas 2008 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 2.3-9320-(41) (t. I, b. l. 107-108) pervedė į laisvą valstybinės žemės fondą sklypus Nr. 1066-1, Nr. 1066-2; papildė piliečių, pageidaujančių Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje susigrąžinti žemę, mišką, vandens telkinius natūra ar gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti arba nuomoti žemę iš valstybės; patvirtino Vilniaus apskrities, Vilniaus rajono, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje IĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtą (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas ir plotus, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas bei servitutus.

Pareiškėjas prašo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir Šiaulių apskrities viršininko administraciją atlikti tam tikrus veiksmus vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras bei valstybinės žemės nuomos srityje, tačiau pagal skunde pateiktą argumentaciją, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo įpareigoti atsakovus atlikti R. V. Z. prašomus veiksmus.

Vienas iš pareiškėjo keliamų reikalavimų - įpareigoti Šiaulių apskrities viršininko administraciją kaip įmanoma trumpiausiais terminais patikslinti visas J. Z. išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nurodant jose 1999 m. išvadų išdavimo datą ir persiųsti jas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Šis reikalavimas, kolegijos nuomone, negali būti tenkintinas jau vien dėl to, kad, kaip jau buvo minėta, 1999 m. Šiaulių apskrities viršininko parengtos pažymos Nr. 19-M ir Nr. 1146 2003 m. administraciniu aktu buvo panaikintos (Šiaulių apskrities viršininko 2003 m. sausio 6 d. įsakymas Nr. V-20). Panaikinus pažymas, t. y. pripažinus, kad parengtos apskrities viršininko pažymos nebegalioja, jos iš esmės negali būti tikslinamos dėl turinio ar kt. ydingumo. Be to, teismas pažymi, kad šių išvadų rengimo metu dar nebuvo aišku, kas buvo žemės savininkas ir kiek žemės turėjo nuosavybės teise iki 1940 m. nacionalizacijos. Šis faktas galutinai išaiškėjo tik įsiteisėjus Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (t. II, b. l. 16-18). Todėl išvadų parengimas 1999 m. buvo nepagrįstas ir dėl minėtos priežasties.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą patikslinti visas J. Z. išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, nurodant jose 1999 m. išvadų išdavimo datą, ir persiųsti jas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui. Šioje dalyje pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu ir netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, 28.2 p. nustato, kad pretendentų, esančių to paties eiliškumo grupėje, pirmumas nustatomas pagal išvados dėl žemės, miško ar vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai pateikimo žemėtvarkos skyriui registracijos datą.

Kaip jau buvo minėta, Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 2.3-7281-41 paskelbtas Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas, o 2006 m. spalio 2 d. įsakymu Nr. 2.3-9224-41 patvirtinti sąrašai piliečių, pageidaujančių susigrąžinti žemę natūra, įsigyti asmeninio ūkio bei gauti nuosavybėn neatlygintinai žemės, miško sklypus laisvos valstybinės žemės fondo teritorijoje (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, Vilniaus rajone, sugrupuotų pagal Žemės reformos įstatymo 10 str. nustatytą eiliškumą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, parengtos 2006 m. spalio 16 d. išvada Nr. 3146 ir 2006 m. spalio 30 d. išvada Nr. 162-M Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriuje buvo gautos jau po minėtų įsakymų priėmimo (t. y. 2006 m. lapkričio mėn.), todėl, atsižvelgus į šią faktinę aplinkybę bei į tai, jog pirmumas nustatomas pagal išvados dėl žemės, miško ar vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai pateikimo žemėtvarkos skyriui registracijos datą, nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją pakeisti Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 2.3-9320-(41) patvirtinto (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto pildyme numatyto pretendentų atkurti nuosavybės teises sąrašą, įtraukiant į jį J. Z. ir atkurti J. Z. nuosavybės teises perduodant neatlygintinai žemę natūra šiame (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemėtvarkos projekto pildymo etape. Be to, kaip jau ir buvo minėta, 2006 m. spalio 16 d. išvada Nr. 3146 ir 2006 m. spalio 30 d. išvada Nr. 162-M yra panaikintos, todėl ir dėl to negali sukelti konkrečių teisinių pasekmių R. V. Z. .

Žemės įstatymo 9 str. 1 d. numato, kad sprendimus išnuomoti valstybinę žemę, Vyriausybės nutarimais perduotą patikėjimo teise savivaldybėms, priima savivaldybės taryba, o kitą valstybinę žemę – apskrities viršininkas. Sprendime turi būti išdėstyti valstybinės žemės nuomos sutarties termino nustatymo motyvai. Kai valstybinę žemę išnuomoja apskrities viršininkas, valstybinės žemės nuomos sutartį sudaro apskrities viršininkas arba jo paskirtas apskrities viršininko administracijos darbuotojas. Minėto įstatymo 9 str.11 d. nustatyta, kad neužstatyta žemė, grąžintina pagal įstatymus, reglamentuojančius piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, iki jos sugrąžinimo privačion nuosavybėn gali būti išnuomojama be aukciono piliečiams, kuriems į šią žemę turi būti atkurtos nuosavybės teisės, o jiems atsisakius - kitiems asmenims Civilinio kodekso ir šio Įstatymo nustatyta tvarka. Jeigu valstybinės žemės nuomos sutartyje tokia sąlyga nenustatyta, apskrities viršininkui priėmus sprendimą atkurti nuosavybės teises, valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą nuomotojo reikalavimus.

Kaip rodo bylos duomenys, 2003 m. vasario 15 d. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius su pareiškėju sudarė valstybinės žemės nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai) sutartį (t. III, b. l. 114). Joje (3 p.) buvo nustatyta, kad žemė (73,78 ha ploto sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone) išnuomojama penkeriems metams, kol bus atkurtos nuosavybės teisės į žemę ekvivalentine natūra.

Kaip teisingai nurodoma Vilniaus apskrities viršininko administracijos atsiliepime, 2008 m. vasario 15 d. minėta valstybinės žemės nuomos sutartis pasibaigė suėjus nuomos terminui (ką numato ir Civilinio kodekso 6.562 str. 1 p.). Žemės nuomos sutartyje nebuvo pažymėta, kad žemė išnuomojama penkeriems metams, kol bus atkurtos būtent J. Z. nuosavybės teisės į žemę, todėl šiuo atveju Vilniaus apskrities viršininko administracijai nebuvo pareigos pratęsti besibaigiančią nuomos sutartį ar jai pasibaigus su pareiškėju sudaryti naują valstybinės žemės nuomos sutartį, kurios sąlygos atitiktų 2003 m. vasario 15 d. valstybinės žemės nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai) sutarties su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi sąlygas. R. V. Z. iš anksto (2006 m. lapkričio mėn.) buvo įspėtas apie tai, kad žemės nuomos sutarties terminas nebus pratęstas (t. I, b. l. 105-106).

Tai, kad pareiškėjas, neturėdamas valstybinės žemės nuomos sutarties, negali pateikti paraiškos išmokoms už žemės ūkį gauti bei negali Nekilnojamojo turto registre įregistruoti statinių, neįpareigoja atsakovo sudaryti su pareiškėju valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, nuomos sutarties.

Tokiu būdu, kolegijos nuomone, nėra pagrindo tenkinti ir trečiojo R. V. Z. skunde iškelto reikalavimo - įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją sudaryti su pareiškėju valstybinės žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus rajone, nuomos sutartį, kurioje būtų nustatytas valstybinės žemės nuomos terminas iki tol, kol bus atkurtos J. Z. nuosavybės teisės, ir kurios sąlygos atitiktų 2003 m. vasario 15 d. valstybinės žemės nuomos žemės ūkio paskirčiai (veiklai) sutarties su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi, kuria jam buvo išnuomota 73,78 ha žemės ūkio paskirties valstybinės žemės, sąlygas.

Taigi, atsižvelgus į aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas; nėra juridinio pagrindo jį tenkinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjų kolegija

nuspre n d ė:

pareiškėjo R. V. Z. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.