Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-03-28 · Civilinė byla Nr. 2-1158/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-03-28
Bylos Nr.
2-1158/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Pareiškėjas
I. Č.
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1158/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 126.5; 121.17 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. Č. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos I. Č. prašymas dėl akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ kreditorinio reikalavimo patikslinimo uždarosios akcinės bendrovės „Plieno raštas“ bankroto byloje (civilinė byla Nr. B2-113-259/2013).

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi atsakovui UAB „Plieno raštas“ iškelta bankroto byla ir administratoriumi paskirta UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. 2009 m. birželio 29 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Plieno raštas“ kreditorių finansiniai reikalavimai, tame tarpe ir AB „Ūkio bankas“ 2 901 432,04 Lt dydžio finansinis reikalavimas. 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi teismas pripažino UAB „Plieno raštas“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone. 2012 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėja I. Č. pateikė teismui prašymą panaikinti teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį bei patikslinti kreditorinius reikalavimus bankroto byloje, atsižvelgiant į kreditoriui AB „Ūkio bankas“ 2011 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. 100022 pagrindu grąžintą kreditą. Prašyme nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 22 d. priėmė nutartį, kuria atmetė G. Č. skundą dėl antstolio veiksmų. Kauno miesto apylinkės teismui pateiktame skunde G. Č. prašė panaikinti 2012 m. sausio 23 d. turto arešto aktą, kuriame nurodytas turto arešto mastas 251 304,04 Lt. Taip pat prašė sustabdyti vykdymo veiksmus, kol bus išspręstas klausimas dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), išregistravimo iš hipotekos registro. 2007 m. rugpjūčio 3 d. buvo patvirtintas hipotekos lakštas, kuriuo AB „Ūkio bankas“ suteikto kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistos UAB „Plieno raštas“ patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), bei pareiškėjai I. Č. ir G. Č. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini). BUAB „Plieno raštas“ perdavė kreditoriui AB „Ūkio bankas“ negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Perdavimo - priėmimo akto pagrindu BUAB „Plieno raštas“ ir AB „Ūkio bankas“ 2011 m. rugsėjo 26 d. pasirašė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta perduodamo turto vertė 3 206 500 Lt. Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 6 d. priėmė nutartį, kuria patvirtino patikslintą BUAB „Plieno raštas“ kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ finansinį reikalavimą – 251 432,04 Lt. Pareiškėjos teigimu, administratorius, teikdamas teismui prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patikslinimo, nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų sąlygas AB „Ūkio bankas“ kreditorinį reikalavimą mažinti 2 650 000 Lt apimtimi, neskaičiuojant PVM sąskaitoje faktūroje mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau PVM) nuo visos perduoto turto kainos, kaip nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje – 3 206 500 Lt. Pareiškėjos nuomone, kreditorius nepagrįstai reikalauja iš BUAB „Plieno raštas“ papildomai sumokėti 556 500 Lt PVM sumą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą dėl 2011 m. spalio 6 d. nutarties panaikinimo bei AB „Ūkio bankas“ kreditorinio reikalavimo patikslinimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog dalyvaujančiais asmenimis bankroto byloje gali būti tik įmonės kreditoriai, kurie jais tampa po to, kai teismo nutartimi yra patvirtinamas jų finansinis reikalavimas. Tuo tarpu pareiškėja yra laikytina bankrutuojančios įmonės akcininke, kadangi jos sutuoktinis G. Č. yra BUAB „Plieno raštas“ akcininkas. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja neinicijavo UAB „Plieno raštas“ bankroto bylos, kad jos kreditorinis reikalavimas UAB „Plieno raštas“ bankroto byloje nėra patvirtintas, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėja neįgijo subjektinės teisės ginčyti BUAB „Plieno raštas“ bankroto byloje priimtus sprendimus. Teismas taip pat sprendė, kad pareiškėja yra praleidusi Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties apskundimo terminą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tai yra pagrindas pareiškėjos skundui atmesti. Taip pat atsižvelgdamas į tai, kad teismas bankroto bylose turi būti aktyvus ir ginčas yra susijęs su kitų BUAB „Plieno raštas“ kreditorių interesais, teismas nutarė pasisakyti dėl ginčo esmės. Teismas nustatė, kad bankrutuojantys PVM mokėtojai, kuriems teisme pradėta bankroto procedūra, parduodantys (šiuo atveju perduodantys) turtą, prekes (paslaugas) PVM mokėtojams, PVM skaičiavimo ir sumokėjimo prievoles perduoda pirkėjui. Nagrinėjamu atveju AB “Ūkio bankas” perėmė būtent bankrutavusios įmonės turtą, todėl jam kilo pareiga išskaičiuoti ir sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos argumentai, jog kreditorius reikalauja iš bankrutuojančios įmonės sumokėti PVM mokestį, nėra pagrįsti byloje surinktais įrodymais, tokio fakto nepatvirtina ir pareiškėjos pateiktos specialisto išvados. Teismas taip pat pažymėjo, jog tai, ar kreditorius AB “Ūkio bankas” tinkamai ir laiku įvykdė savo prievoles valstybei, t. y. ar išskaičiavo ir sumokėjo PVM už įsigytą turtą, privalo tikrinti ne BUAB „Plieno raštas“ administratorius, kreditoriai ar pareiškėja, o atsakingos valstybės institucijos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pareiškėja I. Č. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties panaikinimo bei BUAB „Plieno raštas“ kreditorinių reikalavimų patikslinimo tenkinti. Pareiškėja skundą grindžia šiais argumentais:

Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartis bankroto byloje yra neteisėta, kadangi bankroto administratoriaus prašymas AB „Ūkio bankas“ kreditorinį reikalavimą mažinti prašyme nurodyta apimtimi yra nepagrįstas, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Pareiškėja prašymą pirmosios instancijos teismui pateikė ne kaip įmonės kreditorė ar įmonės akcininkė. Tokiu būdu teismas klaidingai vertino pareiškėjos statusą. Pareiškėja teikė prašymą teikė kaip asmuo, kurio asmeninis turtas įkeistas hipoteka, užtikrinant BUAB „Plieno raštas“ kredito bankui grąžinimą. Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartyje nurodyti argumentai, susiję su pareiškėjos teise teikti prašymą bankroto byloje, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kurioje nurodyta, jog asmuo, siekiantis tapti trečiuoju asmeniu bankroto byloje, neprivalo būti kreditoriumi, pakanka įrodyti glaudų nagrinėjamos bylos ryšį su trečiojo asmens teisėmis ir pareigomis. Kadangi pareiškėja yra ne tik BUAB „Plieno raštas“ akcininkė, bet ir laiduotoja, laikytina, kad nagrinėjamos bylos ryšys su pareiškėjos teisėmis ir pareigomis yra pakankamas, todėl pareiškėja turi būti įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas, jog pareiškėja neturi teisės skųsti 2011 m. spalio 6 d. nutarties, kuria patikslintas AB „Ūkio bankas“ kreditorinis reikalavimas, sutapatino pareiškėją su kreditoriumi ir tokiu būdu priėmė neteisingą sprendimą. Teismo argumentai, jog pareiškėja praleido terminą skųsti 2011 m. spalio 6 d. nutartį, nepagrįsti, kadangi ši nutartis pareiškėjai nebuvo siunčiama. Kauno apygardos teismas, priimdamas 2013 m. sausio 30 d. nutartį, nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų pareiškėjos keliamas abejones dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. spalio 6 d. nutarties pagrįstumo ir teisėtumo. Bankroto administratorius, teikdamas teismui prašymą dėl kreditorinio reikalavimo tikslinimo, nepateikė jokių dokumentų, kurie patvirtintų sąlygas AB „Ūkio bankas“ kreditorinį reikalavimą mažinti 2 650 000 Lt apimtimi, neskaičiuojant PVM sąskaitoje faktūroje mokėtino PVM nuo visos perduotino BUAB „Plieno raštas“ turto kainos, kaip nurodyta PVM sąskaitoje faktūroje, tai yra viso 3 206 500 Lt. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2013 m. sausio 30 d. nutartį, nepasisakė dėl pareiškėjos pateiktos BUAB „Mokesčių ekspertų biuras“ išvados. Kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ finansinio reikalavimo apimtis, nagrinėjant BUAB „Plieno raštas“ bankroto bylą, turi būti tikslinama, atsižvelgiant į PVM įstatymo reikalavimus.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą trečiasis asmuo (kreditorius) AB „Ūkio bankas“ prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyta, jog teismas bylos iškėlimo stadijoje priimdamas prašymą, įtraukė pareiškėją į BUAB „Plieno raštas“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu, todėl atskirojo skundo argumentai, susiję su pareiškėjos įtraukimu į bylą trečiuoju asmeniu yra atmestini. Bankroto byloje yra sprendžiami kreditorių ir bankrutuojančios įmonės juridiniai santykiai, išimtinai susiję su bankrutuojančios įmonės finansinių prievolių kreditoriams įvykdymu. Nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas patikslino AB „Ūkio bankas“ kreditorinį reikalavimą, yra įsiteisėjusi, todėl joje nustatytų aplinkybių pakartotinai įrodinėti nebereikia. G. Č. ir pareiškėjos ginčas su AB „Ūkio bankas“ vyksta nuo 2009 metų. G. Č. yra BUAB „Plieno raštas“ kreditorius, todėl pareiškėjos teiginys, jog ji apie 2011 m. spalio 6 d. nutartį sužinojo tik pradėjus priverstinį skolos išieškojimą, nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus – pareiškėja neįrodė ir nepaneigė AB „Ūkio bankas“ įstatyminės pareigos sumokėti valstybei PVM. Pareiškėjos pateikta specialisto išvada nelaikytina įrodymu, galinčiu sudaryti teisines prielaidas peržiūrėti įsiteisėjusius procesinius teismo sprendimus. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme nurodyta, kad PVM mokėtojui, įsigijusiam prekes ir paslaugas iš prekių (paslaugų) tiekėjo, kuriam pradėta bankroto procedūra, tenka prievolė išskaityti ir sumokėti PVM už įsigyjamas prekes (paslaugas).

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis procesas nutrauktinas.

Iš atskirojo skundo medžiagos nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „Plieno raštas“ iškelta bankroto byla ir administratoriumi paskirta UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. 2009 m. birželio 29 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Plieno raštas“ kreditorių finansiniai reikalavimai, tame tarpe ir kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ 2 901 432,04 Lt dydžio finansinis reikalavimas. 2009 m. rugsėjo 25 d. nutartimi teismas pripažino UAB „Plieno raštas“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 179 straipsnio 3 dalis). BUAB „Plieno raštas“ administratorius 2011 m. rugsėjo 2 d. kreditoriui ir įkaito turėtojui AB „Ūkio bankas“ perdavė BUAB „Plieno raštas“ priklausančias negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (b. l. 19-21). Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi patvirtino patikslintą BUAB Plieno raštas“ kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ 251 432,04 Lt finansinį reikalavimą (b. l. 25).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja I. Č. pareiškė nesutinkanti su dar 2011 m. spalio 6 d. priimta teismo nutartimi, kuria, atsižvelgiant į aplinkybę, jog BUAB „Plieno raštas“ administratorius kreditoriui AB „Ūkio bankas“ perdavė negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), priklausiusias BUAB „Plieno raštas“, buvo atitinkamai patikslintas (sumažintas) kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ finansinis reikalavimas. Pareiškėja, ginčydama teismo 2011 m. spalio 6 d. nutartį, prašė šią nutartį panaikinti bei, išnagrinėjus pateiktus įrodymus, naujai patikslinti minėto kreditoriaus finansinį reikalavimą. 2013 m. sausio 30 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymą atmetė.

Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėja, be kita ko, nurodo, kad ji turėjo būti įtraukta į BUAB „Plieno raštas“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu. Pasak pareiškėjos, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos procesinį statusą byloje, kas sąlygojo neteisėtos teismo nutarties priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo atskirojo skundo argumentu. Iš teismui pateiktos atskirojo skundo medžiagos nustatyta, jog pareiškėjai pateikus 2012 m. rugpjūčio 29 d. prašymą, pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. teisėjo rezoliucija pareiškėjos prašymą priėmė bei pareiškėją įtraukė į UAB „Plieno raštas“ bankroto bylą trečiuoju asmeniu (b. l. 26). Dėl minėtos priežasties nėra pagrindo analizuoti atskirojo skundo argumentų, susijusių su pareiškėjos procesiniu statusu bankroto byloje.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kreditorių reikalavimus tvirtina teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų sąrašo gavimo. Kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šio straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti atskiruoju skundu gali skųsti tik administratorius ir kreditoriai, kuriems jos priimtos. Kiti kreditoriai šias nutartis gali skųsti tik jeigu jomis patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Teismas sprendžia, jog minėtoje teisės normoje yra nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių skųsti nutartis dėl kreditorių finansinių reikalavimo patvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti. Ši subjektiškumo taisyklė taikytina ir skundo padavimo teisei dėl tų teismo nutarčių, kuriomis bankroto bylos procese yra atitinkamai tikslinami (mažinami arba didinami) kreditorių finansiniai reikalavimai. ĮBĮ nenumato nurodytos normos taikymo išimčių. Pažymėtina, jog pareiškėja neginčija aplinkybės, jog ji nėra BUAB „Plieno raštas“ kreditorė. Pareiškėja, prašydama įtraukti ją į bankroto bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu, paaiškino esanti asmeninio turto, BUAB „Plieno raštas“ skolinės prievolės įvykdymui užtikrinti įkeisto kreditoriui AB „Ūkio bankas“, bendrasavininkė. Teismas sprendžia, jog esant tokiam pirmiau nurodytam teisiniam reglamentavimui, pareiškėja, nebūdama bankrutavusios įmonės kreditoriumi, neturi subjektinės teisės skųsti teismo nutarties, bankroto byloje priimtos kreditorinių reikalavimų tvirtinimo (tikslinimo) klausimu.

Pagal bendrąsias civilinio proceso teisės normas apeliacinį procesą turi teisę inicijuoti tik dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 305 straipsnis). Specialioji teisės norma, įtvirtinta ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje, apibrėžia baigtinį ratą asmenų, turinčių teisę inicijuoti nutarčių, priimtų kreditorinių reikalavimų tvirtinimo (tikslinimo) klausimu, peržiūros procedūrą, o tuo pačiu ir turinčių subjektyviąją apeliacijos dėl šių teismo nutarčių teisę. Pagal nurodytos specialiosios teisės normos turinį pareiškėja negali būti priskiriama prie tokią subjektyviąją teisę turinčių asmenų. Kai apeliacinį (atskirąjį) skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) paduoda neturintis šios teisės asmuo, laikoma, kad apeliacinis procesas inicijuojamas be teisėto pagrindo. Dėl šios priežasties teismas turi tokio asmens paduoto skundo nepriimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismui priėmus atskirąjį skundą asmens, neturinčio teisės jį paduoti, ir šiai aplinkybei paaiškėjus apeliacinės instancijos teisme, apeliacinis procesas turi būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 6 d. nutartimi patvirtino patikslintą BUAB „Plieno raštas“ kreditoriaus AB „Ūkio bankas“ 251 432,04 Lt finansinį reikalavimą, su kuriuo pareiškėja nesutiko, prašė jį dar kartą tikslinti, panaikinant tuo klausimu priimtą teismo nutartį. BUAB „Plieno raštas“ administratoriui, kreditoriui AB „Ūkio bankas“ ir kitiems kreditoriams (kurių finansinio reikalavimo suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų) 2011 m. spalio 6 d. nutarties apeliacine tvarka neskundus, pastaroji įsiteisėjo. Įsiteisėjusiam teismo sprendimui yra būdinga privalomumo (CPK 18 straipsnis), prejudicialumo (CPK 182 straipsnio 2 punktas) savybė ir res judicata galia (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Kadangi nutartis, kuria patvirtinami (patikslinami) kreditoriaus reikalavimai, pagal savo teisinę prigimtį sutampa su teismo sprendimu, todėl teismo sprendimo savybės yra būdingos ir teismo nutarčiai dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-414/2012). Taigi įstatymas nenumato galimybės skųsti įsiteisėjusią teismo nutartį, ko iš esmės siekė pareiškėja, prašydama panaikinti įsiteisėjusią 2011 m. spalio 6 d. nutartį, nors ir pavadino pirmosios instancijos teismui 2012 m. rugpjūčio 29 d. pateiktą savo procesinį dokumentą ne skundu, o prašymu.

Remiantis nurodytais argumentais yra pagrindas nutraukti apeliacinį procesą, nustačius, kad atskirąjį skundą padavė asmuo, neturintis tokios teisės, taip pat dėl apeliacijos objekto nebuvimo. Nutraukiant apeliacinį procesą, nėra būtinumo vertinti atskirajame skunde išdėstytų motyvų dėl pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutarties esmės.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktais bei 5 dalimi, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal pareiškėjos I. Č. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 30 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Plieno raštas“ bankroto byloje.

Teisėjas Gintaras Pečiulis