Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas J. J. skundu (I t., b. l. 2-4) kreipėsi į administracinį teismą, prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Utenos apskrities VPK, ir atsakovės atstovas) priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomisUtenos apskrities VPK Visagino policijos komisariato areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose, atlyginimą. Pareiškėjas paaiškino, kad Areštinėjesu pertraukomis buvo laikomasnuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. kovo 1 d., kamerose Nr. 1, 2, 4, 6, 8, 3 nuo 2 iki 3 asmenų, neužtikrinant jam teisės aktais nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti 5 kv. m ploto. Teigė, kad tokiose patalpose sveikas žmogus priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, dėl per mažo vienam asmeniui skiriamo (tenkančio) ploto susidarančių psichologinių ir fizinių nepatogumų dažnai kyla konfliktinės situacijos. Kaip faktinį neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, kad kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas,jose šalta, drėgna,be to,rūkantieji laikomi su nerūkančiaisiais, kas žemina asmens orumą bei tyčia pareigūnų veiksmais sudaromos konfliktinės situacijos tarp įkalintų asmenų. Atvykus ar išvykstant etapu iš Areštinės daromos asmens ir jo daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir t. t. ), asmuo, esant žemai oro temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Jo nuomone, tokiu būdu pasityčiojama iš asmens ir jo daiktų, taip yra žeminamas asmens orumas. Dėl tokių neteisėtų Areštinės veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, ir kt.

Pareiškėjas teismo posėdyje prašė skundą tenkinti jame išdėstytų argumentų pagrindu. Papildomai paaiškino, kadnors skunde nurodė laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. kovo 1 d., tačiau, ar Areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 10 d., neprisimena, o 2015 m. kovo 1 d. datą nurodė netiksliai. Patvirtino, kad Areštinėje buvo laikomas iki 2015 m. sausio 21 d. Taip pat paaiškino, nuo 2014 m. sausio 1 d. neberūko, nes turi problemų dėl sveikatos.Atvykus į Areštinę, pareigūnai nei karto neklausė, ar jis yra rūkantis, ar ne, tačiau apie tai jis kiekvieną kartą atvykęs Areštinės administracijai pranešdavo (pirmą kartą pranešė 2014 m. sausio mėnesį). Raštu į Areštinės administraciją dėl to, kad laikomas su rūkančiais asmenimis, nesikreipė. Tvirtino, kad nors 2013 m. gegužės 8 d., apklausos anketoje nurodė, kad yra rūkantis (nes tuo metu buvo rūkantis), 2014 m. pradžioje teikė pareiškimą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)direktoriui, kuriame nurodė, kad yra nerūkantis. Patvirtino, kad Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) nuteistojo asmens kratos protokolas 2014 m. kovo 31 d. surašytas jo ranka, tačiau šio dokumento surašymo aplinkybių nepamena. Tabako gaminius, kuriuos jam atnešdavo artimieji, pareiškėjas etapavimo metu perduodavo draugui.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančio Utenos apskrities VPK atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.Utenos apskrities VPK atsiliepimu (I t., b. l. 8-12) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatomis, prašė ginčo daliai už 2013 m. taikyti ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu asmenims, laikomiems areštinėse, tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte įtvirtinta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad Areštinės kamerose vienam asmeniui tenkadaugiau nei 3,6 kv. m. Areštinės kamerose įrengti skaidraus stiklo langai (kiekvienoje kameroje įrengtas vienas langas), kurie buvo pakeisti 2011 m. atliekant kamerų remonto darbus, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai,įjungiama mechaninė patalpų vėdinimo sistema. Pareiškėjo teiginius dėl neužtikrinamo natūralaus apšvietimo, drėgmės Areštinės kamerose paneigia ir Utenos visuomenės sveikatos centro Zarasų skyriaus (toliau – ir Zarasų VSC) patikrinimo aktų duomenys.Tvirtino, kad pareiškėjo ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama tinkamai, daiktus jis pats dėdavo iš savo rankinės ant stalo, po apžiūros juos pats vėl susidėdavo į rankinę, o Areštinėje rūkantieji atskiriami nuo nerūkančiųjų ir negyvena kartu kamerose.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valstybės valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant asmeniui tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų teritorinės policijos įstaigos areštinėje, atlyginimo.

Pareiškėjasprašė atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2015 m. sausio 21 d. (I t., b. l. 2-4). Atsakovės atstovas prašė ginčo daliai už 2013 m. taikyti ieškinio senaties terminą (I t., b. l. 11).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektyvinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, jog tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-3116/2011). CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl žalos atlyginimo nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo teismui išsiuntė paštu tik 2016 m. spalio 20 d., tai patvirtina žyma ant pašto voko (I t., b. l. 5). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu senatį reguliuojančių teisės normų aiškinimu, asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti apie jų atžvilgiu vykdomus pažeidimus ir subjektyviai suvokti, kad jie kelia suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius pergyvenimus (2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013). Todėl atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Utenos apskrities VPK Areštinėje sąlygų ir į atsakovės atstovo Utenos apskrities VPK procesiniuose dokumentuose nurodytus pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpius, darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Utenos apskrities VPK Areštinėje pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Šiuo atveju pareiškėjas aiškaus prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nesuformulavo, tik teismo posėdyje nurodė, kad anksčiau į teismą dėl žalos atlyginimo nesikreipė dėl šeimyninių, taip pat sveikatos problemų, dėl kurių dažnai važinėjo į ligoninę, pergyveno. Tačiau šios pareiškėjo nurodytos aplinkybėsvertintinos kaip subjektyvios, neatitinkančios nurodytų kriterijų, todėl negali pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Pareiškėjas į bylą pateikė2016 m. liepos 15 d. medicinos pažymėjimą Nr. 8.4/199, kuris liudija apie pareiškėjui šiuo metu diagnozuotas ligas (II t., b. l. 2), tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dėl sveikatos ar šeimyninių problemų realiai negalėjo kreiptis įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo.Iš Liteko teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad teismo posėdyje pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesutrukdėjam ginti savo galbūt pažeistas teises kitose bylose (II t., b. l. 3-8). Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau, iki sueinant senaties terminui, būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises. Akcentuotina, kad pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo.Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, jog nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpįnuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. spalio 19 d.,todėl Utenos apskrities VPK prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2013 m. spalio 20 d. iki 2015 m. sausio 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).

Neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriame nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) (2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr. XI-2247 redakcija, galiojusi 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 2 straipsnyje nustatyta, kad suėmimas vykdomas tardymo izoliatoriuose (kardomojo kalinimo vietose), asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę ir tiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40–43 straipsnius, nuostatos. Šio įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais, o pagal 44 straipsnio 1 dalies nuostatas, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.

Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.)(toliau – ir Lietuvos higienos normaHN 37:2009). Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką ginčo laikotarpiu reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino, be kita ko, iš jo laikymo Areštinės kamerose, neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014, p. 460-564). Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse sulaikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Areštinių veiklos taisyklės, kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje, kameras, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, atsakovės atstovas pateikė atsiliepime bei kituose rašytiniuose dokumentuose (I t., b. l. 9-10, 27-174). Tam tikrus duomenis pateikė ir pareiškėjas skunde (I t., b. l. 2) bei teismo posėdžio metu. Remiantis šiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, t. y. nuo 2013 m. spalio 20 d. iki 2015 m. sausio21 d. (įskaitytinai), į Areštinę etapuotas 7 kartus: pristatytas į Areštinę 2013 m. lapkričio 13 d. 11.45 val., pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 1 (plotas 13,68 kv. m), kurioje buvo laikomassu dviem asmenimis iki 2013 m. lapkričio 15 d. ryto, po to – su vienu asmeniuiki 2013 m. lapkričio 20 d. ryto (11.30 val. etapuotas į Lukiškių TI-K); pristatytas į Areštinę 2013 m. gruodžio 11 d. 11.00 val., pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 8 (plotas 8,50 kv. m), kurioje buvo laikomas vienas iki 2013 m. gruodžio 13 d. ryto, po to – su vienu asmeniuiki 2013 m. gruodžio 18 d. ryto (11.40 val. etapuotas į Lukiškių TI-K);pristatytas į Areštinę 2014 m. sausio 8 d. 11.00 val., pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 8 (plotas 8,50 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2014 m. sausio10 d. ryto, po to patalpintas į kamerą Nr. 3 (plotas 13,90 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimisiki 2014 m. sausio 15 d. ryto (11.20 val. etapuotas į Lukiškių TI-K);pristatytas į Areštinę 2014 m. sausio 22 d. 12.00 val., pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 3 (plotas 13,90 kv. m), kurioje buvo laikomas su dviem asmenimis iki 2014 m. sausio29 d. ryto (12.00 val. etapuotas į Lukiškių TI-K); pristatytas į Areštinę 2014 m. rugpjūčio 6 d. 10.35 val., pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 4 (plotas 13,90 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2014 m. rugpjūčio7 d. ryto,po to – su dviem asmenimisiki 2014 m. rugpjūčio 13 d. ryto (10.50 val. etapuotas į Lukiškių TI-K);pristatytas į Areštinę 2014 m. rugsėjo 17 d. 11.15 val., pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 2 (plotas 13,90 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2014 m. spalio 1 d. ryto (11.20 val. etapuotas į Lukiškių TI-K); pristatytas į Areštinę 2015 m. sausio 7 d. 11.00 val., pareiškėjas buvo patalpintas į kamerą Nr. 4 (plotas 13,90 kv. m), kurioje buvo laikomas su vienu asmeniu iki 2015 m. sausio13 d. ryto, po to – su dviem asmenimisiki 2015 m. sausio 14 d. ryto ir vėl su vienu asmeniu iki 2015 m. sausio 21 d. ryto (11.20 val. etapuotas į Lukiškių TI-K).

Atsižvelgus į šiuos duomenis bei Utenos apskrities VPK pateiktą informaciją apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (I t., b. l. 191), daroma išvada, kad pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, t. y. nuo 2013 m. spalio 20 d. iki 2015 m. sausio 21 d. periodiškai buvo laikomas Areštinės kamerose Nr. 1, 2, 3, 4 ir 8, iš viso 63 paras, iš jų – 28 paras pažeidžiantAreštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (kamerose Nr. 3, 4 pareiškėjui teko 4,20 kv. m, kameroje Nr. 1 – 4,13 kv. m, kai jis šiose kamerose buvo laikomas su dar dviem asmenimis, kameroje Nr. 8 pareiškėjui teko 3,61 kv. m, kai minėtoje kameroje buvo laikomas su vienu asmeniu), o 35parų – šio reikalavimo nepažeidžiant.Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, jog Utenos apskrities VPK 28 paras pažeidėpareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Kaip faktinį neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, kad Areštinės kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, jose šalta, drėgna.

Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pagal minėtos higienos normos 21 punkto, įtvirtinančio policijos areštinės kameros apšvietimo reikalavimus, nuostatas, kamerose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc.Pagal 24 punkte pateiktą lentelę, policijos areštinės kamerojeir karceryje šaltuoju metų periodu pakankama oro temperatūra – 18-26?C, santykinė oro drėgmė – 30-75 proc., oro judrumas – 0,05-0,2 m/s, šiltuoju laikotarpiu pakankama oro temperatūra – 18-28?C, santykinė oro drėgmė – 30-75 proc., oro judrumas – 0,15-0,5 m/s. Minėtos higienos normos 23 punkte nustatyta, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovės atstovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Areštinės kamerose yra įrengti skaidraus stiklo langai (kiekvienoje kameroje įrengtas vienas langas), kurie buvo pakeisti 2011 m. atliekant kamerų remonto darbus, dirbtiniam apšvietimui palaikyti įrengti šviestuvai, įjungiama mechaninė patalpų vėdinimo sistema (I t., b. l. 10-11).

Išanalizavus atsakovės atstovo teismui pateiktų Zarasų VSC patikrinimo aktų rezultatus (I t., b. l. 14-26), daroma išvada, jog byloje nėra duomenų, kad Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistai ginčo laikotarpiu būtų atlikę natūralios apšvietos, šiluminės aplinkos matavimus kamerose Nr. 1, 2, 3, 4 ir 8, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Taigi, ginčo laikotarpiu nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su natūralaus apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės ir judrumo reikalavimais šiose kamerose. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo, oro temperatūros ir drėgmės šiose kamerose į Areštinės administraciją ir Zarasų VSC nesikreipė nei pareiškėjas, šią aplinkybę teismo posėdyje patvirtino ir pats pareiškėjas, nei kiti kamerose Nr. 1, 2, 3, 4 ir 8 laikomi asmenys. 2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akto Nr. 13 PT-71 duomenys patvirtina, jog Areštinėje periodinė kontrolė atlikta 2014 m. spalio 28 d., kurios metu, be kita ko, nustatyta, kad Areštinės kameros vėdinamos per langus bei įjungiant mechaninę patalpų vėdinimo sistemą, apšvietimas užtikrinamas liuminescencinėmis lempomis ir konstatuota, kad Lietuvos higienos normos HN 37:2009 pažeidimų Areštinėje nenustatyta (b. l. 19-21).Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose.

Kartu įvertinus teismui pateiktų Zarasų VSC patikrinimo aktų rezultatus (I t., b. l. 14-26), galima teigti, kad ir ne ginčo laikotarpiu tiek kamerose Nr. 1, 2, 3, 8, tiek kitose Areštinės kamerose ir patalpose pareiškėjo skunde nurodomų pažeidimų Zarasų VSC bei Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių tyrimų skyriaus specialistai nenustatė. Kamerose Nr. 2 ir 3, kuriose operatyvioji kontrolė ir natūralios apšvietos bei šiluminės aplinkos matavimai buvo atlikti 2013 m. rugpjūčio 20 d., oro temperatūra, drėgmė, oro judėjimo greitis ir natūrali apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimus (I t., b. l. 14-15, 22-23). Pirmiau paminėtus higienos normos reikalavimus atitiko ir kameros Nr. 1, 8 ir 10, kuriose operatyvioji kontrolė ir natūralios apšvietos bei šiluminės aplinkos matavimai buvo atlikti 2013 m. rugsėjo 4 d.(I t., b. l. 16-18, 24-26).

Įvertinus pirmiau aptartus duomenis,daroma išvada, kad jie nepatvirtina pareiškėjo skundo teiginių, kad Areštinės kamerose nėra užtikrinamas natūralus apšvietimas, jose šalta, drėgna, todėl byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, apšvietimo, vėdinimo ir kitų pareiškėjo skunde nurodomų šiluminės aplinkos parametrų ginčo laikotarpiu konstatuoti Utenos apskrities VPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.

Pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą ir dėl to, kad asmens ir jo daiktų apžiūra atvykus ar išvykstant etapu iš Areštinės buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis,tokiu būdu pasityčiojant iš asmens ir jo daiktų, žeminantasmens orumą.

Pagal Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 5-V-677 (įsakymo redakcija, galiojusi nuo 2012 m. spalio 18 d. iki 2015 m. vasario 11 d.) patvirtintos policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 3 punkto nuostatas, į policijos areštinę uždaromų, iš areštinės paleidžiamų, konvojuojamų ir joje laikomų asmenų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Instrukcijos 14 punkte nustatyta, kad asmenį uždarant į policijos areštinę, atliekama visaasmens ir jo turimų daiktų apžiūra,pagal Instrukcijos 60 ir 61 punktųnuostatas, visa asmens krata atliekama, be kita ko, ir asmenį konvojuojant iš policijos areštinės ir grąžinant jį į policijos areštinės kamerą, paleidžiant iš policijos areštinės, bei kiekvienu atveju, asmenį išvedus iš saugomos policijos areštinės teritorijos ir grąžinus atgal į policijos areštinę.Instrukcijos 62 punkte nustatyta, visa asmens krata atliekama gerai apšviestoje patalpoje, tikrinamam asmeniui nurodoma nusivilkti viršutinius ir apatinius drabužius.Pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 48 ir 49 punktus, visos policijos areštinių patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs <...>, visos patalpos kiekvieną dieną turi būti valomos drėgnuoju būdu. Taigi nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad atliekant asmens ir jo daiktų apžiūras turi būti laikomasi, be kita ko, nustatytų higienos reikalavimų, užtikrinamos saugios ir tinkamos apžiūros atlikimo sąlygos.

Atsakovės atstovas pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad pareiškėjo ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama tinkamai, daiktus jis pats dėdavo iš savo rankinės ant stalo, po apžiūros juos pats vėl susidėdavo į rankinę (I t., b. l. 11), patalpos, kuriose atliekama uždaromo, iš areštinės paleidžiamo, konvojuojamo asmens ir jo daiktų apžiūra Zarasų VSC specialistų nebuvo tikrintos, visos patalpos (kabinetai, sanitarinės patalpos ir kt.) per savaitę keletą kartų (pagal grafiką) valė dirbanti valytoja ir šios patalpos visada buvo švarios ir tvarkingos (I t., b. l. 191).Nurodytas aplinkybes patvirtina ir Zarasų VSC specialistų patikrinimų metu užfiksuoti duomenys.2014 m. spalio 30 d. patikrinimo akte Nr. 13 PT-71 nurodyta, jog Areštinės kamerų, izoliatoriaus grindų, sienų, lubų vidaus apdaila lengvai valoma ir dezinfekuojama; visos patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama (I t., b. l. 19-21).2013 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo akto Nr. 13 PT-58ir 2013 m. rugsėjo12 d. patikrinimo akto Nr. 13 PT-60 duomenimis, Areštinėje lubos, grindys yra valomos ir dezinfekuojamos periodiškai. Patikrinimo metu dezinfekcinių medžiagų „Ace“ Chlorinex buvo, jų kiekis pakankamas (I t., b. l. 14-18).Remiantis atsakovės atstovo teiktais paaiškinimais bei tuo, kad Zarasų VSC pirmiau paminėtų patikrinimų metu nenustatė antisanitarinių sąlygų Areštinės patalpose, pareiškėjo argumentas, kad asmens ir jo daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, laikytinas nepagrįstu. Kita vertus, pareiškėjo nurodyti argumentai, jog darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, taip pat jo teiginiai dėl šalčio, purvo, yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Pareiškėjas skunde tik nurodė, jog asmens ir jo daiktų apžiūra Areštinėje atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių argumentų nedetalizavo, t. y. nenurodė, kuriuo metu atsižvelgus į ilgą vertinamą laikotarpį tai vyko, nenurodė, ir kad būtent jo apžiūra buvo atlikta antisanitarinėmis sąlygomis ir kokius nepatogumus tai sukėlė. Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovui būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius.Byloje taip pat nėra duomenų, kad Utenos apskrities VPK pareigūnai, atlikdami asmens ir jo daiktų apžiūras, būtų tyčiojasi iš asmenų ar jų daiktų, siekę asmenis pažeminti, pareigūnų reikalavimas išsirengti išdėstytų normų kontekste buvo teisėtas.Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad atvykstant ar išvykstant iš Areštinėsasmens ir jo daiktų apžiūra atliekama, pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką bei sąlygas, todėl teismas šiuo aspektu nekonstatuoja neteisėtų Utenos apskrities VPK veiksmų.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą kildino ir iš to, jog rūkantys ir nerūkantys asmenys Areštinės kamerose laikomi kartu, taip žeminant asmens orumą ir tyčiniais pareigūnų veiksmais sudarant konfliktines situacijas tarp įkalintų asmenų.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 37:2009 13 punkte įtvirtintas draudimas policijos areštinės laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Areštinių veiklos taisyklių 10.10 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administracija įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius, o nerūkančių asmenų laikymas vienoje kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-513/2013, 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-733/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1374/2013). Vertinant, ar atsakovės atstovas nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti suimtuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į teritorinės policijos įstaigos areštinės administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas kalinimo sąlygas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1237/2013; 2013 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1396/2013, 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1020-261/2016.

Iš į bylą pasireikalautos J. J. asmens bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas užpildydamas 2013 m. gegužės 8 d. asmenų, atvykusių į Lukiškių TI-K pirmą kartą, apklausos anketą Nr. 93-96, nurodė sutinkantis būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje su rūkančiais asmenimis (II t., b. l. 9-10), iš 2014 m. kovo 31 d. Nuteistojo asmens kratos protokolo Nr. 272-2/4060, surašyto pareiškėjo ranka, taip pat nustatyta, kad pareiškėjas sutiko Alytaus PN būti rūkančiųjų kameroje (II t., b. l. 11). Duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų išreiškęs raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis minėtoje J. J. asmens byloje nėra. Atsakovės atstovas atsiliepime bei kituose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog Areštinėje rūkantieji atskiriami nuo nerūkančiųjų ir negyvena kartu kamerose, pareigūnai atsižvelgia į asmenų prašymus skirti į kameras kartu su nerūkančiaisasmenimis ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas tokio turinio prašymų, nusiskundimų nėra teikęs (I t., b. l. 11, 191). Taigi, nors pareiškėjas teismo posėdyje ir nurodė, kadnuo 2014 m. sausio 1 d. neberūko ir atvykęs į Areštinę kiekvieną kartą šios įstaigos administracijai pranešdavo apie tai, be to, 2014 m. pradžioje teikė pareiškimą Lukiškių TI-K direktoriui, kuriame nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių šias pareiškėjonurodomas aplinkybes. Šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė ir pareiškėjas. Be to,pareiškėjas teismo posėdyje patvirtino ir tai, kad raštu į Areštinės administraciją dėl to, kad yra laikomas su rūkančiais asmenimis, nesikreipė. Byloje surinkti duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjo artimieji jam sistemingai (2013 m. birželio 13 d., 2013 m. spalio 15 d., 2013 m. gruodžio 11 d., 2014 m. sausio 9 d., 2014 d. sausio 22 d., 2014 m. rugpjūčio 7 d., 2014 m. rugsėjo 18 d., 2015 m. sausio 8 d.) perduodavotabako (II t., b. l. 12-19). Atsižvelgus į Areštinės veiklos taisyklių 10.6 punkte nustatytą draudimą areštinėje laikomiems asmenims keisti, dovanoti ar kitaip perleisti tiek savo, tiek valstybės daiktus kitiems asmenims ar policijos areštinės pareigūnams, daroma išvada, kad artimųjų perduodami tabako gaminiai buvo skirti pareiškėjuiasmeniniam naudojimui.Todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo spręsti, jog Utenos apskrities VPK Areštinės administracija pažeidė jai teisės aktuose nustatytą pareigą nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų.Teismas kaip bylos duomenimis nepagrįstus vertina ir pareiškėjo argumentus, jog areštinės pareigūnai, į tas pačias kameras talpindami rūkančius ir nerūkančius asmenis, siekdavo sukurti konfliktines situacijas, kadangi pareiškėjas šiam teiginiui pagrįsti jokių konkrečių aplinkybių nenurodė, o teismas nagrinėdamas bylątokių aplinkybių taip pat nenustatė.

Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko 28 paras, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Utenos apskrities VPK Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tokią išvadą teismas daro, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodyta, kad vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013, 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-913/2013, 2014 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-68/2014).

Vertindamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-1946/2013 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Aptarta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1281/2013; 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Kaip pažymėta administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013, atsižvelgiant į tai, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, teismas kiekvienu atveju turėtų spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1211/2013). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M.prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012 ir kt.).

Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgia į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Utenos apskrities VPK Areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 28 paras, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 7 paras iš eilės), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Utenos apskrities VPK Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Įvertinęs šiuos kriterijus teismas sprendžia, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendžia, jog šiuo atveju 200 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo J. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti J. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 200 Eur (du šimtuseurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.