- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-29
- Bylos Nr.
- ATP-486-397/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-00937-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Gytis Večerskas
- Kategorijos
- 79.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo teisėjas Gytis Večerskas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarimo S. P. administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarimu S. P. už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 2 dalyje, paskirta 400 Lt (keturių šimtų litų) bauda.
S. P. buvo nubaustas už tai, kad 2014 m. sausio 19 d., apie 11.56 val., Kaune, S. Neries gatvėje, ties 3 namu, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų jiems prisistatyti, t. y. pasakyti savo asmens duomenis. Be to, S. P. policijos pareigūnus išvadino įžeidžiančiais žodžiais ir tokiais veiksmais įžeidė policijos pareigūnų garbę ir orumą.
Šalies argumentai
S. P. apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarimą panaikinti ir bylą jo atžvilgiu nutraukti. Teigia, kad teismo nutarimas yra ydingas, neteisėtas ir nepagristas. Teismas priimdamas nutarimą padarė aiškias teisės taikymo ir aiškinimo klaidas, netinkamai, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, savo išvadas ir sprendimą pagrindė prielaidomis ir ginčytinais duomenimis, byloje esančių prieštaravimų nepašalino.
Skunde nurodo, kad 2014-01-19 bendruoju pagalbos telefonu informavo apie jo Konstitucijos 32 str. nustatytos judėjimo laisvės pažeidimą, t. y., kad pažeidžiant Kelių eismo taisykles, priešais jo gyvenamojo namo išvažiavimą iš kiemo pastatytas automobilis trukdo jam išvažiuoti su savo automobiliu. Policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą pagal jo iškvietimą dėl kliudymo pažeidžiant KET išvažiuoti iš kiemo, privalėjo elgtis pagal Policijos veiklos įstatymą. Mano, kad patys policijos pareigūnai savo neveikimu, tiesioginės pareigos nevykdymu, negindami jo Konstitucinės judėjimo laisvės, sukėlė, išprovokavo konfliktinę situaciją, dėl kurios jis patrauktas administracinėn atsakomybėn. Teismas neįvertino to, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nenurodyta kokių norminių aktų pagrindu veikė policijos pareigūnai ir neaišku kokias teises jo atžvilgiu jie turėjo.
Teismas priimdamas nutarimą, visiškai nevertino faktinių aplinkybių, kad policijos pareigūnai atvyko ne dėl jo įvykdyto ar vykdomo teisės pažeidimo, o kaip pas nukentėjusį asmenį, kuriam reikalinga policijos pareigūnų pagalba, t. y. nebuvo jokio pakankamo įstatyminio pagrindo, kuris policijos pareigūnams jo atžvilgiu suteiktų Policijos veiklos įstatymo numatytus įgaliojimus, todėl jo neprisistatymo negalima vertinti kaip teisėto pareigūno reikalavimo nevykdymo. Be to, jo asmenybę galima buvo nustatyti ir kitais teisės aktais numatytais būdais, pvz.: nustatyti iš policijos CDB (ką policijos pareigūnai, kaip teigia 2014-01-19 tarnybiniuose pranešimuose ir padarė).
Teismas nutylėjo ir absoliučiai nevertino svarbios faktinės aplinkybės, kad policijos pareigūnas T. D. savo parodymuose teisme teigė, kad vykdamas į iškvietimą žinojo, jog pagalbos prašė „konfliktiška asmenybė“ S. P.. Todėl policijos pareigūnų papildomą reikalavimą jam prisistatyti galima vertinti tik kaip bereikalingą policijos valdžios demonstravimą ir kabinėjimąsi prie jo dar labiau aštrinant situaciją. Teismas, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą nenustatė kokias konkrečias pareigas jo atžvilgiu vykdė policijos pareigūnai ir kokiems jų teisėtiems nurodymams jis nepakluso, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jis nevykdė jų teisėtų nurodymų.
Pirmosios instancijos Teismas nevertino, neatsižvelgė į tai, kad policijos patrulių veiklos instrukcijos privalomų nuostatų, įtarus apie padarytą teisės pažeidimą, nevykdymas įrodo, kad jokio administracinio teisės pažeidimo padaryta nebuvo. Teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi tik prieštaringais policijos pareigūno T. D. parodymais bei jo ir policijos pareigūno J. G. tarnybiniais pranešimais, daugiau jokių kitų duomenų, įrodančių jo kaltę, nėra. Pirmos instancijos teismas, vertindamas bylos faktines aplinkybes, nesirėmė teismų praktikos nuostatomis, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Kauno apskrities VPK Kauno m. Panemunės policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Petrašiūnų policijos nuovada prašo apeliacinio skundo netenkinti ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
S. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde ginčijamas kaltės klausimas, apeliantas nesutinka, kad jo kaltė pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį įrodyta ir mano, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus ir nepagrįstai jį pripažino kaltu.
Lietuvos Respublikos ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai tarp jų, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, patikrinus bylą įrodymų vertinimo aspektu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, todėl nutarimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Aukštesnysis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bylos duomenimis įrodyta, jog S. P. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų bei policijos pareigūnus išvadino įžeidžiančiais žodžiais ir tokiais veiksmais įžeidė policijos pareigūnų garbę ir orumą.
Teismo posėdyje liudytojas T. D. iš esmės patvirtino tarnybiniame pranešime apie įvykį nurodytas aplinkybes, nurodė, kad S. P. įžeidžiančius žodžius buvo pasakė jo ir kolegos atžvilgiu, vėliau paprašius pateikti asmens dokumentą, jis tą padaryti atsisakė. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs kitus byloje esančius įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog byloje surinktų įrodymų S. P. kaltei pagrįsti pakanka ir be J. G. apklausos teisme. Abu pareigūnai tarnybiniuose pranešimuose detaliai ir nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, todėl teismas, sprendžiant pažeidėjo kaltės klausimą, pagrįstai šia rašytine bylos medžiaga turėjo pagrindo vadovautis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos medžiagą, tinkamai įvertino visas aplinkybes ir teisingai nustatė S. P. kaltės turinį darant minėtą pažeidimą. Tai, kad teismas neatliko tam tikrų pareiškėjo nurodomų procesinių veiksmų (teisme neapklausė antrojo pareigūno), nereiškia, kad tyrimas buvo neišsamus. Papildomų procesinių veiksmų atlikimas būtinas tik tuomet, kai byloje esančių duomenų nepakanka pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamoje byloje teismui užteko duomenų neabejotinai išvadai, kad pažeidimas buvo padarytas, todėl nebuvo būtina vilkinti procesą papildomai informacijai rinkti.
Apeliantas savo kaltę dėl policijos pareigūnų įžeidimo neigė, tačiau skundžiamame nutarime teismas nuosekliai išdėstė ir išanalizavo byloje esančius įrodymus ir pagrįstai savo išvadas dėl S. P. kaltės grindė policijos pareigūno T. D. teisme duotais parodymais, kuriuose jis iš esmės patvirtino savo tarnybiniame pranešime bei administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas aplinkybes, policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Teismo posėdyje apklaustas pareigūnas, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, patvirtino, kad apeliantas įžeidinėjo juos necenzūriniais žodžiais, vėliau atsisakė pateikti asmens dokumentus. Netikėti šio liudytojo parodymais nėra pagrindo, kadangi nenustatyta, kad jis būtų suinteresuotas pakenkti apeliantui, dėl ko duotų neteisingus, tikrovės neatitinkančius paaiškinimus. Nors apeliantas ir nurodo, kad tikėti šiais duomenimis negalima, jokių aplinkybių, leidžiančių aukštesnės instancijos teismui pagrįstai suabejoti pareigūnų objektyvumu, skunde nenurodė. Skunde nurodyta aplinkybė, kad pareigūnai iš anksto turėjo nuomonę, jog apeliantas yra konfliktiška asmenybė, nėra pagrindas pripažinti, kad tarnybinius pranešimus ir administracinio teisės pažeidimo protokolą surašę pareigūnai yra subjektyvūs ir šališki.
Apeliantas skunde kelia klausimą dėl policijos pareigūnų neveikimo, tiesioginės pareigos nevykdymo, neginant jo Konstitucinės judėjimo laisvės, ir nurodo, kad jie tuo patys sukėlė ir išprovokavo konfliktinę situaciją, dėl kurios jis patrauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau šis apelianto argumentas teismo nuomone yra visiškai nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju bylos dalykas yra apelianto veiksmai, kuriais jis įžeidė policijos pareigūnus ir nevykdė teisėtų jų reikalavimų, todėl teismas šių skundo argumentų nevertina, kadangi jie nėra susiję su nagrinėjama byla. Apeliantui manant, kad policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigas, jis turi teisę apskųsti jų veiksmus įstatymų nustatyta tvarka, tačiau net ir tuo atveju, jei pareigūnai savo pareigas atliko netinkamai, tai nesuteikia jam teisės įžeidinėti policijos pareigūnus ir nešalina apelianto atsakomybės dėl jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo.
Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 18 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad Policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę pagrįstai įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas ar nusikalstama veika, tikrinti su tuo susijusio asmens, transporto priemonės, krovinių dokumentus ir laikinai, kol bus priimtas sprendimas, juos paimti.
Iš bylos duomenų matyti, kad policijos pareigūnai paprašė apelianto pateikti asmens dokumentus jau po to, kai jis išplūdo juos necenzūriniais žodžiais, todėl akivaizdu, kad policijos pareigūnai elgėsi visiškai teisėtai – įtardami, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 187 str. 2 d., jie turėjo teisę patikrinti su tuo susijusio asmens dokumentus bei juos paimti, taigi policijos veiklos įstatymo nuostatos pažeistos nebuvo, o apeliantas atsisakydamas vykdyti teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus padarė jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje nesančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarimą palikti nepakeistą ir S. P. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.