Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. Z. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2059/2008 pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities viršininko administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas 2005 m. lapkričio 11 d. skundu (b. l. 2-4, II t.), 2007 m. sausio 22 d. skundu (b. l. 3-6, I t.), taip pat 2006 m. rugpjūčio 25 d., 2006 m. gruodžio 18 d. (b. l. 67-69, 175, II t.) bei 2007 m. gruodžio 16 d. (b. l. 40-42, III t.) patikslintais skundais kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Institucija), 23067,59 litus turtinės ir 40000 litų neturtinės žalos atlyginimo, taip pat teismo išlaidas.

Paaiškino, kad jo tėvas K. Z. 1991 m. rugsėjo 10 d. pateikė Šakių rajono Jankų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 5,60 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šakių rajone. Šiuo prašymu išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo – prašė perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Marijampolės rajone, kur 1988 metais buvo įsigijęs sodybą. 1993 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės deputatų tarybos sprendimu K. Z. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, buvo suteiktas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas prie sodybos ir po trobesiais. 1996 m. balandžio 29 d. mirus tėvui K. Z., pareiškėjas teigė tapęs jo turto paveldėtoju. Nurodė, kad Kazlų Rūdos žemėtvarkininkai privalėjo paruošti dokumentus dėl nuosavybės teisės atstatymo ekvivalentine natūra į jo tėvo naudotą asmeninio ūkio žemės plotą pagal 1991 m. rugsėjo 10 d. jo prašyme išreikštą valią. 1996 m. gruodžio 2 d. Kazlų Rūdos žemėtvarkos specialistai pamatavo (duomenys neskelbtini) kaime 3 ha žemės po pastatais ir šalia jų. 1998 m. balandžio 28 d. pareiškėjas kreipėsi į Seimo kontrolierių dėl Marijampolės žemėtvarkininkų savivalės delsiant grąžinti jo tėvo žemę pagal iki mirties išreikštą valią. 1998 metų pabaigoje pareiškėjui pranešta, kad nuosavybės teisė į žemę atkurta. 1999 m. balandžio 27 d. nuvykus paimti žemės grąžinimo dokumentų paaiškėjo, kad nuosavybės teisės atkūrimas neatitiko jo tėvo išreikštos valios. 1998 m. rugpjūčio 25 d. Marijampolės apskrities viršininko sprendimu Nr. 84-7996 nuosavybės teisė į 5,60 ha žemės buvo atkurta grąžinant žemę natūra (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Šakių rajone. 2003 m. balandžio 23 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu šis Marijampolės apskrities viršininko sprendimas buvo panaikintas. Pažymėjo, kad žemės grąžinimo klausimas su juo nebuvo derintas. Pareiškėjo teigimu, Institucija, pasinaudojusi tuo, kad jis serga sunkia liga, reikalavo pasirašyti dokumentą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę natūra. Jam paprieštaravus, pažadėta, kad ateityje bus leista nusipirkti tėvo iki mirties naudotą asmeninio ūkio žemę. Po to, kai teismo sprendimu buvo panaikintas 1998 m. rugpjūčio 25 d. Marijampolės apskrities viršininko sprendimas Nr. 84-7996 dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę natūra, 2003 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. SD-11-1510 Marijampolės apskrities viršininkas įsipareigojo, kad pagal 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvadą Nr. 6237-ŽI-2, kad bus atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo K. Z. 3 ha asmeninio ūkio žemę (duomenys neskelbtini) kaime, o už 2,6 ha bus suteiktas lygiavertis žemės sklypas laisvo valstybinio fondo žemėje. Šis įsipareigojimas nebuvo vykdomas. Pažymėjo, kad Ministro Pirmininko pavedimu jo skundą dėl Institucijos vilkinimo išnagrinėjusi Nacionalinė žemės tarnyba nurodė vykdyti įstatymus. 2003 m. gruodžio 11 d. buvo paženklintas grąžintinas neatlygintinai 1,79 ha žemės sklypas po pastatais ir šalia jų (duomenys neskelbtini) kaime (jis buvo pamatuotas 1996 m. gruodžio 2 d.). 2004 m. vasario 4 d. laišku apskrities viršininkas pranešė, kad sugrąžins neatlygintinai 1,79 ha žemės sklypą būtent (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau 2007 m. liepos 30 d. raštu Institucija tai paneigė. Pareiškėjo teigimu, prasidėjus teismo sprendimo vykdymo procedūrai, Marijampolės apskrities viršininkas eilėje pažymų, atsakymų, raštų pradėjo jį terorizuoti, tyčiotis, šantažuoti, kompromituoti. Tai pablogino jo sveikatą, kadangi jis buvo nedarbingas, 2 grupės invalidas.

Paaiškino, kad 1999 metais paaiškėjus aplinkybei, jog nuosavybės teisės atkūrimas neatitiko jo tėvo išreikštos valios ir lygiavertis žemės sklypas (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, jo tėvui skirtos asmeninio ūkio žemės vietoje nesuteiktas, 1999 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Marijampolės rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas leisti nusipirkti tėvo K. Z. naudotą 1,25 ha žemės plotą, esantį po trobesiais, kuriuos paveldėjo pagal testamentą, kartu įteisinant ir leistiną namų valdą. 2000 m. sausio 17 d. gavo atsakymą, kad sklypą pirkti bus leista patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą. Tuo pačiu klausimu į apskrities viršininko administraciją raštu kreipėsi pakartotinai (2000 m. lapkričio 22 d., 2001 m. vasario 8 d.), tačiau atsakymų negavo. 2001 m. rugpjūčio 14 d. buvo nuvykęs pas Kazlų Rūdos žemėtvarkos specialistus, kur jam buvo parodytas 0,26 ha namų valdos žemės sklypo planas pažadant jį perduoti į Marijampolės žemėtvarkos skyrių. 2001 m. rugpjūčio 28 d. nuvykęs į Marijampolės žemėtvarkos skyrių sužinojo, kad sklypo planas negautas. Seimo kontrolierei ištyrus jo skundą paaiškėjo, kad 0,26 ha namų valdos plotas buvo patvirtintas 2000 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 172-ŽM. Pareiškėjo nuomone, atsakovės institucijos tarnautojai tikėjosi iš jo atlygio (kyšio). Pareiškėjas paaiškino, kad minėtos namų valdos sklypo dokumentai jam buvo pateikti tik 2005 m. vasario 22 d. Dėl likusios žemės sprendimas nepriimtas iki šiol. Pažymėjo, kad dėl Institucijos neteisėtų veiksmų ir vilkinimo priimti sprendimus jis 1998-2006 metais daug kartų kreipėsi į įvairias valdžios institucijas (Seimo kontrolierių, Žemės ūkio ministeriją), taip pat į Lietuvos Respublikos Prezidentą bei Ministrą Pirmininką.

Įvertindamas Marijampolės apskrities viršininko Albino Mitrulevičiaus ir jam pavaldžių darbuotojų neteisėtą veiklą jo atžvilgiu, V. Z. prašė atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad žala susideda iš 23013,59 litų turtinės žalos už negautas žemės ūkio naudmenas dėl 0,26 ha dydžio namų valdos neturėjimo, delsimo leisti pirkti 1 ha sklypą, dėl negautų pajamų, auginant daržoves 4,36 ha žemės sklype, bei iš registruotų laiškų siuntimo, dokumentų dauginimo, tekstų rinkimo, kelionių, susijusių su melagingais iškvietimais dėl žemės grąžinimo, išlaidų; taip pat iš 40000 litų neturtinės žalos, kuri atsirado dėl daugiau kaip 11 metų trunkančio jo žeminimo, sprendžiant žemės grąžinimo klausimus, taip pat dėl jo sveikatos pablogėjimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 207 litus kelionės išlaidų dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose, 10 procentų dienpinigių už kiekvieną proceso dieną. Pareiškėjas atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovo 54 litus už kelionę į Marijampolės miestą ir atgal dėl Marijampolės policijos komisariato tyrėjos A. Kubiliūtės iškvietimo į apklausą byloje dėl oficialius dokumento suklastojimo, susijusio su žemės grąžinimu.

II.

Teismas taip pat konstatavo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.) asmeninio ūkio žemės naudotojui mirus, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turėjo tik mirusiojo asmeninio ūkio žemės naudotojo šeimos nariai. Pagal CK 329 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) šeimos nariu buvo laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), taip pat vaikų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jeigu jie turi bendrą ūkį. Giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka gali būti pripažinti šeimos nariais. Tokiu būdu, įstatymas suteikė teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenusiems bei bendrą ūkį su juo turėjusiems asmeninio ūkio žemės naudotojo šeimos nariams. Teismas nurodė, jog pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalį (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.) bei pagal CK 329 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) asmeninio ūkio žemės sklypai nebuvo laikomi paveldėjimo objektu. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcija, įsigaliojusi nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., suteikė teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo naudotą asmeninio ūkio žemę mirusiojo asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniams CK nustatyta tvarka. Tačiau įstatymų leidėjas, pakeitęs Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies nuostatas, nenumatė, kad asmuo, neįgijęs teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą (mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniai, kurie nebuvo jo šeimos nariais ir nevedė bendro ūkio), kokiu nors pagrindu įgytų tokią teisę, įsigaliojus naujai Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcijai (t. y. nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d.). Teismas pažymėjo, kad šis įstatymas neturi grįžtamosios galios, t. y. negali būti taikomas įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki priimto teisės akto įsigaliojimo (CK 1.7 str.). Padaryta išvada, kad asmeninio ūkio žemės naudotojui mirus iki Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies naujos redakcijos įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.), jo įpėdiniai, nebuvę jo šeimos nariais, kartu negyvenę bei nevedę bendro ūkio, neįgijo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo žemę. Tokie asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniai turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo žemę tik jeigu asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė po naujos Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcijos įsigaliojimo – t. y. po 2001 m. rugpjūčio 17 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjo tėvas mirė 1996 metais – iki naujos Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcijos įsigaliojimo - pareiškėjas iki jo tėvo mirties nebuvo jo šeimos narys, kartu su juo negyveno ir bendro ūkio nevedė, teismo konstatavimu, jis neturėjo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti savo tėvo asmeninio ūkio žemės valdos, taip pat, įsigaliojus naujajai Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcijai (t. y. nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d.), teisės privatizuoti jo tėvui suteiktą asmeninio ūkio žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime. Dėl šių priežasčių teismas laikė nepagrįstais visus pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, susijusius su pareiškėjo tėvui 1993 metais paskirto 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypo paveldėjimu, pirkimu ir t. t. (siekimu įgyti šią žemę nuosavybėn).

Išnagrinėjęs ir įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, tarp jų - liudytojų R. V. (b. l. 197-198, II t.) ir Albino Mitrulevičiaus parodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas teismui nepateikė pakankamai duomenų skundo reikalavimams pagrįsti (ABTĮ 57–63 str.). Konstatavo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo sveikatos būklės (pareiškėjo teigimu - sveikatos būklės pablogėjimo), jo dvasinių išgyvenimų tiesioginį priežastinį ryšį su Institucijos pareigūnų veiksmais (neveikimu). Teismas laikė jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstais pareiškėjo skundo teiginius, kad Institucijos atstovai iš jo reikalauja atlygio, siunčia melagingus iškvietimus, 11 metų prieš pareiškėją vykdo neteisėtą veiklą. Nurodė, jog pareiškėjas dėl, jo manymu, atlygio (kyšio) reikalavimo arba kitos nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas. Pareiškėjas neįrodė, kad 0,26 ha ir 4,36 ha žemės sklypuose realiai ruošėsi auginti daržoves, bulves, būtų gavęs atitinkamo dydžio derlių ir jo nurodytas pajamas. Teismas nusprendė, jog pateikti paskaičiavimai – tik pareiškėjo prielaidos, ketinimai, teoriniai paskaičiavimai, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis (sąskaitomis, sutartimis, verslo planais ir pan.). Pareiškėjas nepateikė duomenų apie minėtam derliui gauti būtinas išlaidas, realią galimybę šias kultūras auginti nurodytuose sklypuose (ABTĮ 57 str. 2 d.). Pažymėjo, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundė Institucijos 2005 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. S-58-17768-17868, jis yra galiojantis. 2004 m. liepos 23 d. buvo pamatuotas ir 2005 m. vasario 22 d. sutartimi jam parduotas 0,26 ha asmeninio ūkio žemės sklypas prie namų valdos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šią sutartį pasirašė prieš savo valią, į teismą dėl minėtos pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimo jis nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į teismą dėl Institucijos pareigūnų vilkinimo atlikti veiksmus (ABTĮ 33 str. 2 d.). Padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą nepagrįstas, kadangi Institucijos atstovų veiksmuose nenustatyta atsakomybei atsirasti būtina sąlyga - priežastinis ryšys tarp jų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo įvardijamos žalos. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Institucijos darbuotojai neatliko jokių veiksmų (neveikimo), dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti turtinę ir neturtinę žalą (nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sveikatos būklės pablogėjimą ir t. t.), todėl reikalavimas priteisti žalą iš esmės nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad 2005 m. gruodžio 9 d. įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu (administracinė byla Nr. I-966-353/2005) yra išspręstas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas dėl to, kad pareiškėjui teko pirkti 0,26 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs (ABTĮ 58 str.).

III.

Nesutiko su teismo sprendime išdėstytu Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies taikymo aiškinimu, manė, kad šio įstatymo nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes jis paveldėjo tėvo žemę pagal testamentą. Rėmėsi 2003 m. vasario 18 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių 2, 6, 8, 9.3-9.16 punktais, nurodydamas, jog atsakovės atstovas turėjo arba priimti sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės jam kaip įpėdiniui pardavimo, arba išdėstyti atsisakymo motyvus. Pažymėjo, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriuo remiantis jam buvo parduotas 0,26 ha žemės sklypas, buvo patvirtintas 2000 m. kovo 18 d. įsakymu Nr.172-ŽM, todėl sprendimas parduoti šį sklypą turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jo patvirtinimo, o ne 2005 m. vasario 22 d.

Nurodė turtinę ir neturtinę žalą patyręs ir dėl Vyriausybės 2001 m. vasario 18 d. nutarimo Nr.180 4 ir 12 punktų nevykdymo.

Pagal 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvadą Nr. 6237-ŽI-2 K. Z. neatlygintinai grąžinama 1,41 ha valstybės išperkamos žemės. Pagal įstatymus asmeniniam ūkiui suteikta ir naudojama žemė yra išperkama valstybės. Apelianto nuomone, Institucija, grąžindama K. Z. neatlygintinai visą turėtą iki nacionalizacijos žemę, įskaitė ir 1,41 ha asmeninio ūkio žemės, kurią po jo mirties privalėjo perduoti nuosavybėn neatlygintinai (duomenys neskelbtini) kaime prie nuosavybės teise turimų pastatų, o ne (duomenys neskelbtini) kaime. Institucijai nesikreipus dėl panaikinimo teismine tvarka 1993 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės deputatų tarybos sprendimo, kuriuo K. Z. (duomenys neskelbtini) kaime buvo suteiktas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, atsakovės atstovas savo noru 2000 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 172-ŽM (šie įsakymai tvirtinti ir 2003 m. spalio 17 d., 2004 m. rugsėjo 1 d. įsakymais) patvirtino žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo K. Z. buvo įteisintas 3,38 ha žemės sklypas, kurio vietoje turėjo būti suteikta žemė nuosavybėn neatlygintinai pagal 1991 metų prašymą. Visi minėti įsakymai galioja ir pagal juos iki šiol yra 3,38 ha žemės sklypo K. Z. suteikimas neatlygintinai. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2003 m. gruodžio 11 d. buvo pateikęs prašymą dėl 1,79 ha žemės grąžinimo nuosavybėn neatlygintinai (duomenys neskelbtini) kaime. Mano, kad nepanaikinus pirmiau minėtų sprendimų teismine tvarka, negalėjo būti realizuotas Institucijos 2005 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. S-58-17768-17868 dėl visos turėtos žemės sugrąžinimo K. Z..

IV.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės turtinė prievolė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėjo, kad viešoji atsakomybė (CK 6.271 straipsnis) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus jo nurodytos valdžios institucijos – Marijampolės apskrities viršininko administracijos, veiksmus, turtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pabrėžė, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Teisėjų kolegija nurodė, jog ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Konstatavo, kad nagrinėjama byla ir administracinė byla Nr. I-966-353/05 iš esmės yra tarp tų pačių šalių (adm. byloje Nr. I-966-353/05 Marijampolės apskrities viršininko administracija buvo nurodyta savarankišku atstovu, nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybės atstovu), abiejose bylose turtinė ir neturtinė žala kildinama iš tų pačių atsakovo veiksmų. Paskutinį patikslintą skundą administracinėje byloje Nr. I-966-353/05 pareiškėjas pateikė 2005 m. lapkričio 25 d., šiame skunde išvardijo Institucijos neteisėtus veiksmus po 2001 m. liepos 1 d., dėl kurių patyrė turtinę ir neturtinę žalą, tarp jų: negalėjimą naudotis sodyba (iki 2005 m. vasario 2 d.) ir pastatais (iki 2005 m. vasario 24 d.) dėl namų valdos nebuvimo, namų valdos sklypo pirkimo išlaidas. Teismas šių aplinkybių visumą įvertino, priteisdamas pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti vertinami iš naujo tik tie skundžiami Institucijos veiksmai, kurių teisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme nebuvo patikrintas administracinėje byloje Nr. I-966-353/05.

Pagal nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktus skundus ir jų patikslinimus naujomis aplinkybėmis teisėjų kolegija laikė tai, kad pareiškėjas nurodė, jog teismui 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu panaikinus Marijampolės apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 84-7996, atsakovo atstovas buvo įsipareigojęs, kad pagal 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvadą Nr. 6237-ŽI-2 į dalį žemės nuosavybės teisė K. Z. vardu bus atkurta perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, t. y. K. Z. skirtos asmeniniam ūkiui žemės vietoje, tačiau vilkino sprendimo priėmimą ir atkuriant nuosavybės teisę žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kaime nesuteikė. Be to, pareiškėjas nurodė kitus negu administracinėje byloje Nr. I-966-353/05 negautų pajamų laikotarpius ir kai kurių kitų išlaidų patyrimo datas.

Nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovės atstovas naują sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę priėmė 2005 m. vasario 22 d., t. y. praėjus beveik dviems metams po to, kai teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu buvo panaikintas Marijampolės apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 84-7996. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2003 m. rugpjūčio 14 d. buvo parengta išvada Nr. 6237-ŽI-2 dėl žemės perdavimo nuosavybėn neatlygintinai. Žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai formuojami rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus (jei jie patvirtinti apskričių viršininko įsakymais turi būti paskelbiami projekto papildymai) ir suteikiami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Marijampolės apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr. ŽM-1089 buvo paskelbta (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto trečiojo papildymo pradžia. 2003 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. ŽM-1246, remiantis 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvada, K. Z. buvo įrašytas į eilę (10 eilė pagal Žemės reformos įstatymo 10 str.) lygiaverčiam žemės sklypui gauti rengiant šį žemėtvarkos projekto papildymą. Pareiškėjas pasirašė 2004 m. spalio 10 d. žiniaraštyje Nr. 3, jog suprojektuoto lygiaverčio žemė sklypo (8 ha, sklypas plane pažymėtas Nr. 169) vieta ir ribos su juo suderintos. 2004 m. gruodžio 18 d. žemės sklypo ribos buvo paženklintos. Parengtas žemės sklypo planas. 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ŽM-1658 buvo patvirtintas žemėtvarkos projekto papildymas ir jame suprojektuotų žemės sklypų ribos. Sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į šį sklypą priimtas 2005 m. vasario 22 d. Tos pačios dienos įsakymu Nr. ŽM-274 K. Z. įtrauktas į asmenų, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai. Pirmiau minėtas žiniaraštis patvirtina, kad pareiškėjas dėl sklypo ribų ir vietos sutiko, priimto sprendimo neskundė. Todėl apelianto argumentai iš dalies nesutinkant su sklypo suteikimo vieta, nėra pagrindas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnį sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti priimti per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Žemės reformos žemėtvarkos projektas yra priskirtinas prie kitų Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje nurodytų būtinųjų dokumentų. Kadangi 2005 m. vasario 22 d. sprendimas priimtas praėjus keturiems mėnesiams nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, teisėjų kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atstovė po 2003 m. balandžio 23 d. vilkino priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo K. Z. ir tuo pareiškėjui buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo. Patikrinusi bylą kolegija pažymėjo, kad pareiškėjo naujai nurodytos aplinkybės, kurios nebuvo įvertintos administracinėje byloje Nr. I-966-353/2005, nėra pagrindas konstatuoti pirmiau minėtas viešosios atsakomybės sąlygas ir atsakovo prievolę atlyginti pareiškėjui turtinę bei neturtinę žalą (CK 6.271, 6.250 str.).

Nurodė, kad ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Konstatavo, kad apeliaciniame skunde pareikštas reikalavimas priimti sprendimą dėl 1,53 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime grąžinimo pagal K. Z. išreikštą valią yra naujas (pirmosios instancijos teisme jis nebuvo pareikštas), todėl apeliacinio teisėjų kolegija jo nagrinėti negali.

Pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teisme bylos šalys nesikeičia. Nurodė, kad iš 2007 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio protokolo, teismas protokoline nutartimi nutarė Lietuvos Respublikos prezidentūros ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą neįtraukti (b. l. 45-48, III t.).

V.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

VI.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.

Pareiškėjas V. Z. su prašymu dėl proceso atnaujinimo į teismą kreipėsi 2009 m. kovo 19 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartį, dėl kurios prašoma atnaujinti procesą, priėmė 2008 m. gruodžio 22 d., taigi, terminas dėl proceso atnaujinimo įstatymo nustatyta tvarka nebuvo praleistas.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta galimybė atnaujinti procesą administracinėje byloje, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Pareiškėjas teigia, kad teismas nepasisakė ir nevertino 2000 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 172-ŽM patvirtinto žemėtvarkos projekto, kuriame įteisintas jo tėvui K. Z. pagal 1996 m. lapkričio 26 d. pamatavimus ir žemės planą sklypas Nr. 9, nenagrinėjo Vyriausybės 2001 m. vasario 18 d. nutarimo Nr. 180 4, 12 punktų, nevertino to, kad atsakovė nevykdė Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 7.2, 8, 14 punktų, nesivadovavo Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 3.1, 25, 103 punktų reikalavimais, taip pat nevertino tai, kad atsakovo atstovė 2004 m. vasario 3 d. pažyma bei 2004 m. vasario 4 d. laišku Nr. SD-8-284 pažadėjo, kad vykdys 2003 m. balandžio 23 d. civilinėje byloje Nr. 2-468-09/2003 teismo sprendimą ir sugrąžins 1,79 ha žemės pagal K. Z. išreikštą valią (duomenys neskelbtini) kaime bei neišreikalavo kitų dokumentų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vertinami iš naujo tik tie skundžiami Institucijos veiksmai, kurių teisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme nebuvo patikrintas administracinėje byloje Nr. I-966-353/05. Taigi teismui nusprendus nagrinėjamoje byloje apsiriboti tik atitinkamų aplinkybių vertinimu, nurodyti dokumentai nebuvo aktualūs ginčui. Teismas tokį sprendimą priėmė vadovaudamasis prijungta administracine byla Nr. I–966–353/05.

V. Z. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad teismas netinkamai vertino 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvadą Nr. 6237–ŽM–2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje pateiktu įrodymu vertinimu, t. y. atkreiptinas dėmesys į tai, kad V. Z. ginčija ne konkrečios įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje pateiktą įrodymų vertinimą. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nėra numatyta, kad procesas gali būti atnaujintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujintas tik dėl esminio materialinės, o ne procesinės teisės normų pažeidimo.

Prašyme atnaujinti procesą V. Z. teigia, kad teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjas pasirašė 2004 m. spalio 10 d. žiniaraštyje Nr. 3, jog dėl 8 ha žemės sklypo, pažymėto plane Nr. 169, vieta ir ribomis sutinka, nes toks dokumentas jam nėra žinomas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas neteisingai nurodė minėto dokumento parengimo datą, t. y. turi būti ne 2004 m spalio 10 d. o 2004 m. spalio 12 d. (b. l. 119, II t.). Šis netikslumas vertintinas kaip rašymo apsirikimas (techninė klaida).

Pareiškėjas pažymi, kad pagal byloje esančius dokumentus, realiai turėjo teisę pirkti žemės sklypą jau 2000 m. pabaigoje, o ne 2005 metais. Teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 22 d. nutartyje konstatavo, jog kadangi 2005 m. vasario 22 d. sprendimas priimtas praėjus keturiems mėnesiams nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovė po 2003 m. balandžio 23 d. vilkino priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ir tuo pareiškėjui buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala. Taigi šis prašymo atnaujinimo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Prašyme dėl proceso atnaujinimo V. Z. nurodo, kad teismui reikėtų išsireikalauti 2003 m. birželio 12 d. Sveikatos epikrizės pažymą Nr. DS03/372, kurioje aiškiai įvardinta, kad pareiškėjo sveikatos pablogėjimas susijęs su teismų maratonu negrąžinant žemę. Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos reglamentuotos Lietuvos Respublikos CK, kurio 6.245-6.250 straipsniuose įtvirtintos bendrosios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei žalą padariusio asmens kaltė. Valstybės pareiga atlyginti už valdžios institucijų veiksmais padarytą žalą įtvirtinta šio kodekso 6.271 straipsnyje, kurio 1 dalis reglamentuoja, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šio straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi sprendžiant pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą pagrįstumo klausimą, pirmiausia būtina nustatyti, ar dėl valstybės institucijos – šiuo konkrečiu ginčo atveju Marijamplės apskrities viršininko administracijos – neteisėtų veiksmų pareiškėjui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, t. y. ji veikė ne taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojusius teisės aktus. Teismui 2008-12-22 nutartyje nustačius, kad Marijampolės apskrities viršininko administracija tinkamai atliko teisės aktais jai priskirtas funkcijas, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog minėta institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju, nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (Marijampolės apskrities viršininko administracijos) veiksmų, nėra ir būtinos Lietuvos Respublikos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Tai reiškia, kad šiuo atveju nurodyta pažyma bylai nebuvo ir nėra reikšminga.

Taigi pareiškėjas nepateikė jokių akivaizdžių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį tokių normų pažeidimą, todėl konstatuotina, kad V. Z. nepagrindė proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Vien tik galimai netinkamas faktinių aplinkybių ar fakto klausimų vertinimas negali būti pripažintas savarankišku proceso atnaujinimo pagrindu, jei nėra nustatyta naujai paaiškėjusių aplinkybių ar kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą nepateikia jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2059/2008 pareiškėjo V. Z. nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl procesą atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. Z. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2059/2008 pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal V. Z. skundą atsakovui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities viršininko administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.