Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Danutės Milašienės,

dalyvaujant ieškovo Generalinės prokuratūros atstovei skyriaus prokurorei Rasai Tunkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungos (toliau – LKMS) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1023-34/2006 pagal Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Generalinio prokuroro ieškinį atsakovams Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai, VĮ Registrų centro Vilniaus filialui, Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų: ieškovo pusėje LR Vyriausybė, Vilniaus arkivyskupijos kurija, Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – VMI) prie LR Finansų ministerijos; atsakovo pusėje UAB „Cosmos interiors“, dėl Vilniaus miesto tarybos sprendimų, Vilniaus miesto valdybos potvarkio ir pastatų teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais, pastatų grąžinimo bei 1 000 000 Lt už parduotą pastatą priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas Lietuvos Respublikos Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, pareiškė ieškinį (t. 1, b.l. 1-6), kuriuo prašė:

1) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1991-07-03 sprendimą Nr. 99 „Dėl Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai“ ir 1991-11-20 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 164 „Dėl Augustijonų vienuolyno ansamblio perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai ir jo regeneravimo programų“;

2) Vilniaus miesto valdybos 1991-10-17 potvarkį Nr. 1781V „Dėl Augustijonų vienuolyno perdavimo Lietuvių katalikų mokytojų sąjungai programos“;

3) perdavimo priėmimo aktus: 1994-01-21 pagrindinių priemonių priėmimo - perdavimo aktą, kuriuo Vilniaus m. valdybos Vietinio ūkio skyrius perdavė atsakovui LKMS pastatą, esantį Savičiaus g. 13/2; 1992-10-13 perdavimo – priėmimo aktą, kuriuo Lietkoopsąjungos Vilniaus paruošų realizacijos bazė perdavė atsakovui LKMS pastatą, Augustijonų g. 4; 1991 m. spalio mėn. aktą, kuriuo Lietkoopsąjungos Paruošų gamybinis susivienijimas perdavė bažnyčią, esančią Savičiaus g. 15, Vilniuje;

4) Vilniaus teritorinės valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1994-10-13 išvadas dėl teisinės registracijos pastatų: Augustijonų g. 4, Vilniaus m.; Savičiaus g. 17/ Bokšto g. 15, Vilniaus m., Savičiaus g. 13/Augustijonų g. 2, Vilniaus m.;

5) Registrų centro 1998-10-23 pažymėjimą NTR 310225 apie teisių į bažnyčią, Savičiaus g. 15, Vilniaus m., įregistravimą;

6) nuosavybės teisių LKMS vardu registraciją Registrų centro duomenų bazėje dėl pastatų, esančių: Savičiaus g. 15, Vilniaus m. (bažnyčios) (registro Nr. 10/204803; unikalus Nr. 1094-0512-4012); Augustijonų g. 4, Vilniaus m. (registro Nr. 10/97568; unikalus Nr. 1094-0022-0013); Savičiaus g. 17 / Bokšto g. 15, Vilniaus m. (registro Nr. 10/204804, unikalus Nr. 1094-0347-7016).

2. Įpareigoti LKMS grąžinti valstybei pastatus, esančius Augustijonų g. 4 ir Savičiaus g. 17/ Bokšto g. 15, Vilniaus m., bei bažnyčią, esančią Savičiaus g. 15, Vilniaus m.

3. Priteisti iš LKMS vieną milijoną litų į valstybės biudžetą už parduotą valstybės turtą – pastatą, Savičiaus g. 13/ Augustijonų g. 2, Vilniaus m.

4. Priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas valstybei.

Teismo nuomone, viešojo intereso, kaip sąlygos prokurorui pareikšti byloje reikalavimus dėl administracinių aktų dalinio panaikinimo, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, tačiau įvertinus LR Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, ginčo pastatų ypatingą kultūrinę, architektūrinę ir istorinę reikšmę, ir kitas nurodytas bylos aplinkybes, tokia sąlyga egzistuoja.

5. Teismo padaryta išvada apie tai, kad ginčo pastatai buvo perduoti LKMS naudotis, o ne nuosavybėn, prieštarauja Vilniaus m. tarybos posėdžio 1991 m. liepos 3 d. ir 1991 m. lapkričio 20 posėdžių protokoluose užfiksuotoms aplinkybėms ir nėra pagrįsta įrodymais.

6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad LKMS negalėjo įgyti ginčo pastatų nuosavybės teise. Pagal iki 1993 m. balandžio 6 d. galiojusių LKMS įstatų 2, 5, 7 ir 29 punktus, aiškintinus sistemiškai, 1964 m. CK 107 straipsnį LKMS galėjo įgyti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą. Be to, LKMS buvo atkurta katalikų mokytojų iniciatyvinės grupės posėdyje 1989 m. lapkričio 26 d. aktu, juo įgyvendinant Lietuvos piliečių teisę ir laisvą valią atkurti visuomeninę organizaciją (Laikinojo pagrindinio įstatymo 30 str.) - 1918 m. gegužės 25 d. įsteigtą LKMS, su visomis teisėmis, kurias ji turėjo iki nacionalizacijos, tarp jų teisę turėti turtą nuosavybės teise. LKMS turtas dėl nacionalizacijos buvo nusavintas (konfiskuotas) valstybės, o atkūrus nepriklausomybę, jo susigrąžinti LKMS neturėjo jokių faktinių ir teisinių galimybių (turtas buvo perduotas įvairioms įstaigoms, organizacijoms).

7. Pagal 1991 m. liepos 25 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau - Instrukcija) 8 punktą, ginčijami sprendimai buvo pagrindas registruoti viešame registre LKMS nuosavybę į ginčo pastatus, o priėmimo-perdavimo aktai buvo papildomi dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisės perėjimą LKMS. Todėl VĮ Registrų centras, atlikdamas teisinį LKMS nuosavybę įrodančių dokumentų patikrinimą, pagrįstai vadovavosi minėtais dokumentais ir priėmė teisėtą sprendimą įregistruoti ginčo pastatus viešame registre LKMS vardu.

8. Ieškovo ir trečiojo asmens jokie prievoliniai ginčo pastatų perdavimo santykiai nesiejo. Dėl to ieškovo reikalavimai pagal savo prigimtį gali būti tik vindikaciniai (CK 4.95 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006), o pareiškęs vindikacinį reikalavimą, ieškovas turi įrodyti turįs ginčijamo daikto nuosavybės teisę, kuri buvo pažeista (CPK 178 str.). Tačiau byloje nėra nei vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad ginčo pastatų perdavimo atsakovui LKMS metu juos nuosavybės teise valdė valstybė. Be to, vindikacinį reikalavimą pareiškęs ieškovas privalo įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad atsakovas ginčijamą daiktą valdo neteisėtai, ir paneigti daikto valdymo teisėtumo prezumpciją (CK 4.26 str. 2 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. rugsėjo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-122/98 jeigu neteisėtais valdininkų veiksmais padaroma žala valstybei, tai valstybės interesai gali būti apginti išieškant valstybei padarytą žalą iš ją padariusių valdininkų, o ne sąžiningų trečiųjų asmenų sąskaita.

Ieškovas LR Generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos teismo 2006-11-22 sprendimą palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apelianto skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs bei tinkamai, pagal CPK taisykles įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymus (CPK 178 str., 185 str.), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, bei turėjo pagrindo patenkinti teismo sprendime nurodytus ieškinio reikalavimus.

Apygardos teismas teisingai ir motyvuotai konstatavo, kad savivaldybės ginčo sprendimo Nr.99 pagrindu atsakovas LKMS negalėjo įgyti nuosavybės į ginčo pastatus, esančius Savičiaus 15, Augustijonų 4, Savičiaus 17/Bokšto 15, Vilniuje, nes savivaldybė nebuvo jų savininkė ir neturėjo teisės perleisti atsakovui LKMS nuosavybės teisių į juos, kad savivaldybė neturėjo teisės svarstyti dėl visų ieškinyje nurodytų ginčo pastatų neatlygintino perdavimo atsakovo LKMS nuosavybėn, neišsprendusi ginčo pastatų grąžinimo Katalikų Bažnyčiai klausimo, ir ginčo aktais savivaldybė neteisėtai perleido atsakovui LKMS ginčo turtą, kurio nuosavybės teisės neteisėtai įregistruotos atsakovo LKMS vardu.

Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados išsamiai motyvuotos, paremtos bylos įrodymų duomenimis, pagrįstos sprendime tinkamai išaiškintų ir pritaikytų teisės normų nuostatomis, o teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo sprendimo motyvais.

Neturi pagrindo apelianto argumentai dėl jo skunde nurodyto teisės aiškinimo, taikymo bei įrodymų vertinimo, sprendžiant dėl ginčo pastatų perdavimo atsakovui LKMS teisėtumo.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990-03-11 įstatymo Nr. I-14 ,,Dėl Lietuvos Respublikos laikinojo pagrindinio įstatymo“ 103 str., vietinės Liaudies deputatų tarybos buvo įgaliotos savo teritorijoje vadovauti joms pavaldiems organams, įmonėms ir organizacijoms, kontroliuoti jų teritorijoje veikiančias įstaigas.

1990-02-12 Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 7 str. 11 p. numatė išimtinę tarybos kompetenciją nustatyti savivaldybės nuosavybės objektų teisinį režimą, kontroliuoti jų naudojimą ir spręsti kitus nuosavybės klausimus. Šio įstatymo 21 str. 1 d. reglamentuota, kad savivaldybės nuosavybė – tai turtas, priklausantis savivaldybei, kurį jos vardu valdo, naudoja ir disponuoja atitinkama Taryba arba kiti jos įgalioti juridiniai ar fiziniai asmenys, o šio straipsnio 3 dalyje numatyti savivaldybės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai: valstybinės nuosavybės objektų perdavimas savivaldybei įstatymo nustatyta tvarka; sukūrimas naujų nuosavybės objektų; sudarymas sandorių ir kiti įstatymo numatyti būdai.

Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990-12-14 nutarime Nr. I-868 ,,Dėl Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos turto“ pažymėjo, kad Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga buvo sukurta administraciniu komandiniu būdu, perduodant jai dalį nacionalizuoto iki 1940 metų veikusių kooperatinių organizacijų turto, o nuo 1940 metų jai neatlyginamai buvo perduota nemažai kito valstybės turto. Vartotojų kooperacijos organizacijos prekiauja iš valstybės gautomis prekėmis, jų veiklos struktūra analogiška valstybinei prekybai ir esme vartotojų kooperacijos organizacijos nesiskiria nuo analogiškų valstybinių organizacijų.

Šio Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 1 p. pripažinta, kad Lietuvos vartotojų kooperacijos sistemoje sukauptas turtas, išskyrus pajaus įnašus ir dalį naujai sukurto turto, proporcingo šiems įnašams, yra valstybės nuosavybė, bei pavesta Lietuvos Respublikos Vyriausybei kartu su Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos valdyba iki 1991-01-30 nustatyti vartotojų kooperacijoje naudojamo valstybinio ir kooperatinio (privataus) turto dydžius. Aukščiausioji Taryba šio nutarimo 2 p. pavedė Vyriausybei užtikrinti, kad, kol bus nustatyta Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos ir jos organizacijų turimo valstybės turto naudojimo tvarka, Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos organizacijų turimas turtas, išskyrus skirtąjį prekybai, nebūtų parduodamas, pasidalijimas ar kitaip perduodamas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos pagrindų įstatymu, 1990-09-28 nutarimu Nr. 298 ,,Dėl įmonių, įstaigų ir organizacijų priskyrimo savivaldybių vietiniam ūkiui“ priskyrė aukštesniosios pakopos savivaldybių vietiniam ūkiui Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos reguliavimo sferoje esančias rajonų vartotojų kooperatyvų sąjungas, rajonų vartotojų kooperatyvus su visomis jiems priklausančiomis prekybos, viešojo maitinimo, gamybos, paruošų ir kitomis įmonėmis bei susivienijimais, o Vyriausybės 1990-10-31 nutarimu Nr. 333 papildžius Vyriausybės 1990-09-28 nutarimą Nr. 298, aukštesniosios pakopos savivaldybių vietiniam ūkiui buvo priskirti ir miestų vartotojų kooperatyvai su visomis jiems priklausančiomis prekybos, viešojo maitinimo, gamybos, paruošų ir kitomis įmonėmis bei susivienijimais.

1990 m. liepos 19 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 245 ,,Dėl valstybinės nuosavybės objektų perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ buvo reglamentuota valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turto perdavimo tvarka. Tačiau šio nutarimo 3 p. 2 d. numatė, kad valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas laikomas perduotu savivaldybių nuosavybėn nuo LR Aukščiausiosios Tarybos nutarime nurodytos perdavimo datos, tačiau Aukščiausiosios Tarybos nutarimas ,,Dėl valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ nebuvo priimtas iki 1994 m. gruodžio 20 d. LR įstatymo ,,Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ priėmimo.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, kad pagal paminėtus teisės aktus, aukštesniosios pakopos savivaldybių vietiniam ūkiui turėjo būti perduoti miestų ir rajonų vartotojų kooperatyvai su visomis jiems priklausančiomis įmonėmis bei susivienijimais, o ne Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjungos balanse esantis turtas. Be to, turint omeny nurodytus teisės aktus bei jų aiškinimą, teismo tinkamai įvertintus bylos įrodymus, tarp jų – VĮ Registrų centro archyvinių bylų Nr. 13/21644, 13/8518, 13/5817,Centrinio valstybės archyvo duomenis (b. t. 2, l. 93-107, civ. bylos priedas), Vilniaus miesto savivaldybės tarybos duomenis, teisinga ir teismo išvada, kad ginčo pastatai (išskyrus pastatą Savičiaus 13/Augustijonų 2,Vilniuje) nebuvo perduoti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, kuri neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl valstybės turto perdavimo visuomeninei organizacijai (LAT 2000-09-20 nutartis civ. byloje Nr.3k-3-856/2000; civ. byla Nr. 3k-3-122/2005).

Dėl paminėtų ir apygardos teismo sprendime nurodytų motyvų, apeliantas be pagrindo teigia, jog ginčo turtas, buvęs Lietkoopsąjungos, jos Paruošų gamybinio susivienijimo bei Prekybos ministerijos Respublikinio kombinato balansuose (išskyrus pastatą Savičiaus 13/Augustijonų 2), ginčo sprendimų (kuriais jis buvo perduotas atsakovui LKMS), priėmimo metu priklausė savivaldybei nuosavybės teise, ir ši teisėtai juo disponavo.

Teisinga bei pagrįsta ir apygardos teismo išvada, kad savivaldybė, priimdama ginčo aktus, perduodama ieškinyje nurodytus ginčo pastatus atsakovui LKMS, pažeidė 1990-02-14 įstatymą ,,Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms“, o šią išvadą išsamiai motyvavo sprendime. Teismas pagrįstai konstatavo, jog savivaldybė, būdama įpareigota svarstyti dėl nacionalizuotų maldos namų ir kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms, 1990-09-05 gavusi Vilniaus Arkivyskupo prašymą dėl bažnyčių ir kitų pastatų grąžinimo Katalikų Bažnyčiai, kurį patvirtina ir arkivyskupijos tarnybos 1993-11-16, 1994-03-03 raštai Nr. 178, Nr. 357 bei kiti bylos duomenys (t. 1, b. l. 108-109, civ. bylos priedas), neturėjo teisės spręsti dėl ginčo pastatų perdavimo LKMS klausimo.

Tai, jog 1991-04-10 rezoliucija Vilniaus archivyskupas J. Steponavičius pritarė LKMS valdybos pirmininkės prašymui dėl katalikų gimnazijos įsteigimo ginčo pastatuose (b. t. 1, l. 106-107), jog apie tai buvo informuota Vilniaus m. taryba (b. t. 1, l. 10-14), nepaneigia bylos įrodymų duomenų, kurių visumą įvertinęs, teismas padarė teisingas išvadas, tarp jų - jog neišnagrinėjusi klausimo dėl ginčo pastatų grąžinimo Katalikų Bažnyčiai, savivaldybė ginčo aktais pažeidė 1990-02-14 įstatymą. Juo labiau, kad LKMS prašymuose, ant kurių yra Vilniaus archivyskupo rezoliucija, ir nebuvo nurodyta apie pastatų perdavimą LKMS nuosavybėn, o buvo teigiama, kad LKMS įsipareigoja įsteigti katalikų gimnaziją-licėjų, įrengti koplyčią ir salę pamaldoms, dvasiniam susitelkimui, patalpas bažnyčios zakristijai, rektoriui, parapijos salę, įkurti kun. Tumo-Vaižganto bute – memorialinį muziejų ir kt. (b. t. 1, l. 106-107). Beje, bylos duomenimis, nurodyta katalikų gimnazija iki šiol ir neįsteigta, dalis ginčo nekilnojamojo turto (pastatas, esantis Savičiaus 13/Augustijonų 2) 2002-06-25 pirkimo padavimo sutartimi perleista trečiajam asmeniui ,,Cosmos interiors“, Bažnyčia (Savičiaus 15) išnuomota UAB „BITĖ LIETUVA“, dalyje ginčo patalpų veikia LKMS valdyba, kurios buveinė, pagal Teisingumo ministerijoje įregistruotus įstatus, ‑ ginčo pastate, esančiame Bokšto 15/17-208, tačiau dokumentuose teismui LKMS nurodomas jos adresas - ginčo pastatas - Augustijonų 4 (b. t. 1, l. 44-54, 67-72, b. t. 2, l. 75-76, 200, 236).

Dėl to teismas taip pat turėjo pagrindo pripažinti negaliojančiais savivaldybės ginčo aktus. Šios teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes (kurios nustatytos tinkamai įvertinus bylos įrodymus), įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-01 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-662/2004, 2005-10-04 nutartis civ. byloje 3K -7-387/2005).

Be to, bylos duomenimis, savivaldybės ginčo sprendimais ir kitais ginčo aktais ieškinyje nurodyti pastatai buvo perduoti atsakovui LKMS ne nuosavybėn, o naudojimui, katalikų gimnazijai įsteigti.

Apygardos teismas, visapusiškai, pagal CPK taisykles ištyręs bylos aplinkybes ir įrodymus (tarp jų – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, Registrų centro ginčo turto Kadastro ir registro bylų duomenis, savivaldybės ginčo aktus, jos posėdžių protokolus, ginčo pastatų perdavimo programos, perdavimo priėmimo aktų duomenis – b. t. 1, l. 9, 21, 22-41, 44-52, 75-90, 83-87, civ. bylos priedai), juos tinkamai įvertinęs, turėjo pagrindo konstatuoti, jog savivaldybė ir neišreiškė valios perduoti ginčo pastatus LKMS nuosavybėn.

Ginčo teisinių santykių metu galiojusio 1964 m. CK 149 str., 99 str. (1994 m. red.) numatyta, kad valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais. Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais.

Pagal galiojusią Vyriausybės 1991-07-20 nutarimu Nr. 297 patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją, nuosavybės teisės į pastatus galėjo būti įregistruota tik esant aiškiai išreikštai nekilnojamojo turto perleidėjo (savininko) valiai perleisti nekilnojamąjį turtą nuosavybės teise, kurią galėjo patvirtinti nurodytos instrukcijos 8 p. ir 9 p. išvardinti dokumentai, o pagal šios instrukcijos 11 punktą, jeigu duomenų apie teisių perėmimą nepakanka ar jie netikslūs, tai teisiškai registruoti turi būti atsisakoma.

Be to, teismas turėjo pagrindo konstatuoti, jog ginčo pastatų perdavimas visuomeninės organizacijos LKMS nuosavybėn neatitiko ir 1990-07-17 LKMS įstatams, patvirtintiems Teisingumo ministro įsakymu Nr. 23-VO, pagal kuriuos LKMS turtą galėjo sudaryti mokesčiai, aukos ir pelnas iš leidinių, o šią išvadą teismas taip pat motyvavo sprendime.

Todėl apygardos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo aktais LKMS neįgijo nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamąjį turtą. Beje, tam, kad įsteigti katalikų gimnaziją, LKMS nebuvo būtina ginčo pastatus turėti nuosavybės teise.

Apygardos teismas, teisingai išsprendęs ginčą dėl nuosavybės teisių į ieškinyje nurodytus nekilnojamuosius daiktus, tarp jo ir dėl savivaldybės valios, perduodant ginčo pastatus, turėjo pagrindo pripažinti neteisėta ginčo pastatų teisinę registraciją nuosavybės teise atsakovo LKMS vardu (1964 m. CK 149 str., 99 str., Instrukcijos 8 p., 11 p.).Juo labiau, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra teisės aktuose numatytos aplinkybės, o teisine registracija yra įregistruojami nuosavybės teisės į statinius atsiradimo/pasikeitimo juridiniai faktai. Nurodytos apygardos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes, įstatymą bei teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2005-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2005).

Neturi pagrindo ir apeliacinio skundo motyvai, kad Generalinis prokuroras, nebūdamas ginčo teisinių santykių dalyviu, negalėjo reikšti aukščiau nurodyto ieškinio, o ieškinys nepagrįstai patenkintas ir dėl neteisingai pasirinkto pažeistos teisės gynimo būdo bei dėl praleisto ieškinio senaties termino, teismui peržengus ieškinio ribas.

Apygardos teismas teisingai pažymėjo, kad Generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, teisės aktų nustatyta tvarka turėjo teisę pareikšti nurodytą ieškinį dėl pripažinimo negaliojančiais ginčo administracinių aktų, kuriais neteisėtai perleistas valstybės ir savivaldybės turtas, bei kitų susijusių reikalavimų, nepraleidęs ieškinio senaties termino, o nurodytas išvadas išsamiai motyvavo sprendime, tinkamai išaiškindamas ir pritaikydamas įstatymą.

Beje, turint omeny teismo nustatytą ginčo specifiką, teisės aktų aiškinimą bei Konstitucinio Teismo 1994-02-14 nutarimo nuostatas, prokuroras, neturėdamas informacijos apie pažeistus valstybės interesus, neturėjo teisinio pagrindo tirti ginčo teisinius santykius bei pareikšti teisme ieškinį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį, prasideda nuo to momento, kai surinkta pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pažeistas viešasis interesas (LAT 2005-12-14 nutartis civ. byloje 3K-3-677/2005).

Nors Prokuroras ieškinyje prašė taikyti restituciją, teigdamas, jog valstybės ginčo turtas turi būti grąžintas valstybei CK 1.80 str., 6.145 str., 4.96 str. 3 d. pagrindu, o apygardos teismas nurodė, jog ginčo pastatai grąžinami valstybei CK 6.237 str. pagrindu, nes atsakovas LKMS ginčo pastatus įgijo valstybės sąskaita be teisėto pagrindo, ir dėl vieno ginčo pastato, kuris pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovo LKMS perleistas sąžiningam įgijėjui – UAB ,,Cosmos Interiors“, konstatavo, jog taiko restituciją, priteisdamas 1 000 000 Lt iš nurodyto atsakovo savivaldybei CK 6.237 str. 4 d., 6.242 str.pagrindu, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog teismas peržengė pareikšto ieškinio ribas, pažeisdamas civilinio proceso įstatymą. Nurodytos teismo išvados argumentuotos sprendime, atitinka faktines bylos aplinkybes ir teismų praktiką (LAT 2005-02-28 nutartis civ. byloje 3K-3-122/2005). Juolab, kad ieškinio dalyko ir jo faktinio pagrindo, nurodytų ieškinyje, teismas nepakeitė (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 4 p., 141 str.), o teisiškai įvertinti faktines aplinkybes, išaiškinti ir pritaikyti teisės normas yra teismo, nagrinėjančio bylą, teisė ir pareiga (CPK 270 str. 4 d.).

Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263 str., 329-330 str.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei (CPK 302, 88, 93 str.). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 22 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvių Katalikų Mokytojų Sąjungos 30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei.