- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-26
- Bylos Nr.
- e2S-1824-431/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-21755-2016-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Kreditorius
- UAB „Expertus LT“
- Skolininkas
- UAB „Biokosmetikos manufaktūra“
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus UAB „Expertus LT“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Expertus LT“ pareiškimą dėl teismo įsakymo dėl skolos iš skolininko UAB „Biokosmetikos manufaktūra“ išieškojimo išdavimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Kreditorius prašė išduoti teismo įsakymą dėl 7 880,37 Eur skolos, 41,24 Eur delspinigių, 6 procentų metinių procesinių palūkanų ir 105 Eur bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Biokosmetikos manufaktūra“. Taip pat kreditorius prašė, siekiant užtikrinti reikalavimo įvykdymą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – pareikšto reikalavimo ribose areštuoti skolininkui priklausantį kilnojamąjį turtą bei pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias skolininkui ar esančias pas trečiuosius asmenis. Nurodė, kad reikalavimo suma skolininkui yra didelė, jis skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bei jam ne kartą buvo bandoma iškelti bankroto bylą. Skolininkas vengia grąžinti skolą kreditoriui, todėl nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi kreditoriaus UAB „Expertus LT“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Teismas nustatė, jog iš kreditoriaus pateiktos internetinės svetainės www.rekvizitai.lt informacijos matyti, jog skolininkas nuo 2016 m. birželio 14 d. socialinio draudimo įsiskolinimo neturi. Be to, nurodytos aplinkybės, kad skolininkas buvo įsiskolinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ar, kad jam buvo bandoma iškelti bankroto bylą, tačiau kreditoriai savo reikalavimų atsisakė, savaime neįrodo, jog skolininkas nepajėgs įvykdyti kreditoriui galimai palankaus teismo sprendimo. Todėl teismas nusprendė, kad kreditorius nepateikė pakankamai duomenų apie skolininko turtinę padėtį, kitus kreditorinius įsipareigojimus, kurie sudarytų pagrindą teismui manyti, jog galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų iš esmės apsunkintas ar neįmanomas. Kreditorius taip pat nepateikė duomenų apie tai, kad skolininkas ėmėsi kokių nors nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti prievolės įvykdymo ar sumažinti turimą turtą, o teismas tokių aplinkybių nenustatė. Skolininkas yra juridinis asmuo, verslo subjektas, todėl pagrindinė reikalavimo 7 880,37 Eur suma nelaikytina didele juridiniam asmeniui. Skolininko vengimas atsiskaityti su kreditoriumi, nesumokant reikalaujamos pinigų sumos, yra pagrindas kreiptis į teismą ir savo teises ginti teismine tvarka, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas padarė išvadą, kad kreditorius prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenurodė aplinkybių, įrodančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumo ir pagrįstumo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu kreditorius UAB „Expertus LT“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, jog skolininkas yra skolingas ne tik UAB ,,Expertus LT“, bet ir kitiems kreditoriams. Skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai 2016 m. birželio 22 d. buvo 847,53 Eur. Interneto svetainėje www.infodebt.lt, kurioje kaupiama informacija apie juridinius bei fizinius asmenis turinčius įsiskolinimų, nurodoma, kad UAB ,,Biokosmetikos manufaktūra” netinkamai vykdo finansinius įsipareigojimus, kadangi iki 2016 m. birželio 13 d. nebuvo tinkamai atsiskaitęs su savo kreditoriais. Tai reiškia, kad skolininkas yra įtrauktas į rizikingų įmonių sąrašus, potencialius tiekėjus informuojant apie skolininko nesąžiningų veiksmų tikimybę, nevykdant prisiimtų įsipareigojimų. Skolininkui paskutiniu laikotarpiu buvo iškelta ne viena civilinė byla dėl skolų priteisimo. Skolininkui ne kartą buvo mėginta iškelti bankroto bylą. Nors bankroto byla ir nebuvo iškelta, kitų skolininko kreditorių bankroto bylos inicijavimo faktas, net ir vėliau atsisakant pareiškimo ar sudarant taikos sutartį ir bylą nutraukiant, parodo, jog skolininkas vengia prisiimtų įsipareigojimų vykdymo. Todėl tokie veiksmai lemia grėsmę teismo įsakymo įvykdymui. Teismo įsakymas yra teismo procesinis sprendimas, kuriam įsiteisėjus, šis teismo procesinis sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, jog teismas 2016 m. birželio 17 d. priimdamas teismo įsakymą, priėmė procesinį sprendimą (nepriklausomai nuo jo įsiteisėjimo momento), kuris buvo visiškai palankus kreditoriui. CPK XXIII skyriuje įtvirtinto supaprastinto proceso dėl teismo įsakymo išdavimo esmė – greitai ir su nedidelėmis kreditoriaus bei teismo sąnaudomis išspręsti situaciją, kai skolininkas negrąžina skolos kreditoriui ir iš esmės ginčo dėl skolos nėra. Teismo įsakymas buvo pasirinktas, kreditoriui įvertinus skolininko turtą pareiškimo dėl teismo įsakymo pateikimo metu, siekiant kuo greičiau atgauti 7 880,37 Eur skolą. Pagrindinis kreditoriaus tikslas buvo efektyvus pažeistų teisių atkūrimas, kuris šiuo metu tapo priklausomas nuo galimų skolininko veiksmų, siekiant išvengti teismo įsakymo įvykdymo (t.y. galimai slepiant turimą turtą) bei kitų skolininko kreditorių, kurių atžvilgiu jau yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir vykdomi išieškojimai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas kreditoriaus prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-298/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, tai yra, ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė.
Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad teismas 2016 m. birželio 17 d. išdavė teismo įsakymą dėl 7 880,37 Eur skolos, 41,24 Eur delspinigių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei 105 Eur bylinėjimosi išlaidų
išieškojimo iš skolininko kreditoriui. Kreditorius taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti priteistos sumos dydžio skolininko turtą.
Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas draudžia laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, jog 7880,37 Eur skola nepripažintina didele juridiniam asmeniui. Pažymėtina, kad geriausiai juridinio asmens finansinę būklę leidžia įvertinti jo pateiktas turto balansas. Kreditorius tokių duomenų teismui nepateikė. Viešoje Juridinių asmenų registro informacijoje pateikti duomenys patvirtina, kad skolininkas yra veikiantis ir veiklą vykdantis juridinis asmuo, laiku teikiantis finansinės atskaitomybės dokumentus. Tai, kad įmonė turi skolų kitiems kreditoriams, nereiškia, jog ji yra nemoki ar negalės įvykdyti kreditoriaus naudai išduoto teismo įsakymo. Kreditoriaus atskirajame skunde nurodyta skolininko skola VSDF biudžetui – 847,53 Eur – nėra didelė. Teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys duomenys patvirtina, jog skolininkas turi kitų kreditorių, tačiau bendros jų reikalaujamos skolos suma nėra didelė. Tai, kad skolininkas vengia mokėti skolas gera valia, nepatvirtina, kad jis gali būti nesąžiningas ir bandyti nuslėpti savo turtą.
Sutiktina su kreditoriaus argumentu, jog teismo įsakymas yra vykdytinas ir vykdomasis dokumentas, taip pat, kad šio proceso esmė – greitai ir su nedidelėmis kreditoriaus sąnaudomis išspręsti situaciją, kai skolininkas negrąžina skolos ir iš esmės ginčo dėl skolos nėra. Tačiau pagal CPK 435 straipsnio 3 dalį spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Taigi, nevertina ir CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyto tikėtino reikalavimo pagrindimo. Todėl reikalavime dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti pateikti išsamūs duomenys, patvirtinantys galimą grėsmę teismo įsakymo įvykdymui. Tuo tarpu kreditorius atskirajame skunde pats pripažino, jog neturi konkrečių duomenų apie skolininko nuosavybės teise turimą turtą, reikalavimo teises ar skolinius įsipareigojimus. Skolininkas, gavęs teismo įsakymą, turi teisę per 20 dienų jį įvykdyti arba pareikšti prieštaravimus. Skolininkui neįvykdžius teismo įsakymo bei nepareiškus prieštaravimų, teismo įsakymas įsiteisėja ir gali būti pateiktas antstoliu vykdyti. Taigi, antstolis iš karto gali pradėti vykdymo veiksmus, atlikti skolininko turto paiešką bei jį areštuoti. Todėl, atsižvelgiant į kreditoriaus pateiktus duomenis, pripažintina, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas šioje proceso stadijoje nepažeidžia kreditoriaus teisių bei nekelia grėsmės teismo įsakymo įvykdymui. Tuo tarpu, skolininkui pareiškus prieštaravimus, kreditorius pagal CPK normas visada galės teikti pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o teismas, nagrinėdamas bylą ieškinio teisenos tvarka, galės objektyviau įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.