Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-01-24 · Administracinė byla Nr. A-525-251-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-24
Bylos Nr.
A-525-251-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
A. T.
Atsakovas
Radviliškio rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 14.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-251/2011Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 14.7 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjai A. T.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. T. skundą atsakovui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Šiaulių apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos), J. Z. (teisių perėmėja – L. Z., atstovaujama įstatyminio atstovo S. Z.) dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. T. skundu (t. I, b.l. 2–5), kurį patikslino (t. I, b.l. 33–36), kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. A-755-(8.2) „Dėl detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas), priteisti iš Administracijos pareiškėjos turėtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Nurodė, kad 2009 m. balandžio 15 d. gavo informacinį pranešimą apie tai, kad pradedamas rengti 8,62 ha ploto poilsio zonos formavimo prie (duomenys neskelbtini) ežero (duomenys neskelbtini), Šeduvos seniūnijoje, Radviliškio rajone, detalusis planas, susijęs su jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) bei pastatu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja 2009 m. gegužės 25 d. planavimo organizatoriui – Administracijai – raštu pateikė pasiūlymą dėl detaliojo plano sprendinių. Tokio pasiūlymo antru punktu ji prašė aplinkui jai priklausantį žemės sklypą esančią teritoriją formuoti kaip gyvenamąjį žemės plotą pripirkimui, tačiau į jos siūlymą nepagrįstai nebuvo atsižvelgta. Administracijos direktorius 2009 m. rugsėjo 9 d. priėmė Įsakymą, kuriuo patvirtintu detaliuoju planu (toliau – ir Detalusis planas) aplink pareiškėjos sklypą suformuotas 601 m² kitos paskirties žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – rekreacinė teritorija, naudojimo pobūdis – teritorijos, skirtos paplūdimiams, stovyklavietėms, apžvalgos aikštelėms, turistinėms ir sporto trasoms ir kitiems objektams, kurie reikalingi gyventojų trumpalaikiam poilsiui organizuoti. Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (bylos Nr. 3K-3-4/2007, 3K-3-360/2005, 3K-3-247/2008), į tai, jog jai priklausantis žemės sklypas buvo pirktas per priverstinį daikto pardavimą vykdžiusį antstolį, o antstolio T. U. 2009 m. birželio 1 d. pažymoje nurodyta, kad buvo nupirktas dviejų aukštų namelis su akmenine terasa, žemės sklypas, kuris aptvertas tvora, sklype įrengti penki lauko šviestuvai, prie valčių nuomos punkto buvęs medinis lieptas bei plaukiojanti pirtis, pabrėžė, jog, įgydama turtą per antstolį, pagrįstai manė, kad tapo teisėta savininke visų įgytų daiktų, įskaitant tvorą, šviestuvus, akmeninę terasą, lieptą ir teritoriją, kurioje tokie daiktai yra. Nurodė, jog apie tai, kad tokie daiktai yra už įsigyto sklypo ribų, sužinojo tik susipažinusi su parengtu Detaliojo plano projektu. Pabrėžė, jog teritorija aplinkui jos naudojamą sklypą niekada nebuvo naudojama rekreacijai, ją visada tvarkė ir prižiūrėjo pareiškėja, tokia teritorija buvo naudojama tokiai pačiai paskirčiai kaip ir pareiškėjai priklausantis žemės sklypas. Nurodė, kad rekreacijai buvo naudojama prie (duomenys neskelbtini) ežero prie viešbučio „Žirnelis“ esanti teritorija, kuri Detaliuoju planu naikinama, rekreacijai suformuojant naują didelį (38 999 kv. m) valstybinės žemės sklypą. Padarė išvadą, jog rekreacinio sklypo aplinkui jos sklypą formavimas neatitinka esamo teritorijos naudojimo. Atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 punktą, nurodė, jog Detaliojo plano sprendiniai, kuriais aplinkui visą pareiškėjos žemės sklypą suformuotas siauras tarp pareiškėjos žemės sklypo ir valstybinės žemės įsiterpęs rekreacinis sklypas, neatitinka žemės sklypų formavimo reikalavimų bei prieštarauja racionalios žemėvaldos principui. Be to, Detaliuoju planu aplinkui jos sklypą suformavus valstybinį rekreacinį sklypą, kuriame yra jai nuosavybės teise priklausantys statiniai (akmeninė terasa, lieptas, tvora, šviestuvai), apsunkinamos jos teisės naudotis tokiais statiniais, tuo pažeidžiant jos, kaip teisėtos savininkės ir sąžiningos įgijėjos, teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.37 str. 1 d.). Padarė išvadą, kad tokia teritorija Detaliajame plane turėjo būti palikta nesuformuota atskiru sklypu arba ji Detaliajame plane turėjo būti formuojama kaip gyvenamoji, kad pareiškėja tokią teritoriją, kaip įsiterpusią tarp jai priklausančio privataus sklypo, nusipirktų iš valstybės Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 692) nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 96–97) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymėjo, jog Detalusis planas parengtas ir Administracijos direktoriaus Įsakymu patvirtintas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatų. Skunde nurodyti statiniai – akmeninė terasa, lieptas, tvora ir šviestuvai Šiaulių AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2009 m. spalio 5 d. Savavališkos statybos aktu Nr. 4 pripažinti savavališkais statiniais ir bylos nagrinėjimo metu sprendžiamas klausimas dėl tolesnio jų eksploatavimo. Be to, Nutarimu Nr. 692 patvirtinta Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarka nenumato galimybės pareiškėjai įsigyti ne aukciono tvarka su jos sklypu besiribojantį laisvos valstybinės žemės sklypą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities viršininko administracija (toliau – ir Šiaulių AVA) (teisių perėmėjas – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) atsiliepimu į skundą (t. I, b.l. 87–88) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Šiaulių AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. liepos 27 d. gavo A. T. ir J. Z. skundą dėl planavimo organizatoriaus, Administracijos, 2009 m. birželio 19 d. rašto NR. S-1390-(8.26), kuriuo planavimo organizatorius atsakė pareiškėjoms į pateiktus pasiūlymus dėl detaliojo plano sprendinių. Išnagrinėjus tokį pareiškėjų skundą, nustatyta, kad planavimo organizatoriaus atsakymas į pateiktus pasiūlymus buvo aiškus, motyvuotas ir išsamus, o planavimo sąlygų sąvade ir darbų programoje nėra nurodyta suformuoti kitos paskirties žemės sklypą, kurio naudojimo būdas būtų gyvenamoji teritorija, todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. D1-200 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 11 punktą priežiūros institucija negali reikalauti keisti dokumento sprendinių, jeigu jie neprieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimams. Atsižvelgdamas į Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 ir 5 dalis, pažymėjo, jog, 2009 m. rugpjūčio 24 d. patikrinus Detaliojo plano projektą, išduotas Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktas Nr. SA-280, kuriuo duota teigiama patikrinimo išvada, o 2009 m. rugsėjo 9 d. Administracijos direktorius, atsižvelgdamas į tokią išvadą, nepažeisdamas pagrindinių procedūrų, patvirtino Detalųjį planą. Pabrėžė, jog iš pateiktų 2009 m. gegužės 20 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų, matyti, kad nuo 2003 m. rugsėjo 15 d. A. T. ir J. Z. lygiomis dalimis nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio plotas 0,0581 ha (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir pastatą – valčių nuomos punktą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), Radviliškio rajone, todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog ji manė, kad teisėtai valdo ir įgijo didesnį žemės sklypo plotą nei tas, kuris nurodytas Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Pažymėjo, jog Šiaulių AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. spalio 5 d. A. T. ir J. Z. surašė savavališkos statybos aktą Nr. 4 ir statybos sustabdymo aktą Nr. 6. Pabrėžė, jog statinys gali tapti nuosavybės teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra teisėta.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu (t. I, b.l. 201–206) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė, jog vienas iš teritorijų planavimo tikslų, aktualus ir nagrinėjamo ginčo atveju, yra suderinti fizinių ir juridinių asmenų ar jų grupių, visuomenės, savivaldybių ir valstybės interesus dėl teritorijos ir žemės sklypų naudojimo bei veiklos plėtojimo šioje teritorijoje sąlygų. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigė, jog Administracija nepagrįstai neatsižvelgė į jos rašte pateiktus pasiūlymus. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A143-201/2009), pažymėjo, jog Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 d. nurodytoje normoje aptariami pasiūlymai neturi privalomojo pobūdžio planavimo organizatoriui. Tačiau tokioje teisės normoje yra nustatytas planavimo organizatoriui bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai privalomo elgesio modelis: laikytis joje nustatytos pasiūlymų nagrinėjimo procedūros bei, atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotu raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Pabrėžė, jog Administracija 2009 m. birželio 19 d. motyvuotu raštu Nr. S-1390-(8.26) atsakė A. T. bei J. Z. į 2009 m. gegužės 25 d. pasiūlymą dėl poilsio zonos formavimo prie (duomenys neskelbtini) ežero, Šeduvos seniūnijoje, Radviliškio rajone, detaliojo plano. Įvertinęs tai, jog pagal 2009 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. T-677 „Dėl Radviliškio rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano tvirtinimo“ patvirtinto Radviliškio rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinį (toliau – ir Bendrasis planas) matyti, kad ginčo sklypas (žemės sklypas Nr. 2) patenka į rekreacinių teritorijų apsaugos zoną, o ne kitų užstatytų teritorijų kategoriją, konstatavo, jog Detaliojo plano sprendiniai atitinka rajono lygmens bendrojo plano sprendinius. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjos argumentą, jog savivaldybė, turėdama teigiamą išvadą, negali tvirtinti detaliojo plano, nes jis prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams arba įstatymo reikalavimams. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A146-1846/2008), konstatavo, kad nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo išvados priklauso, ar galima kita procedūros stadija – detaliojo plano tvirtinimas. Nurodė, jog Šiaulių AVA tikrinimui buvo pateikti Detaliųjų planų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. spalio 18 d. įsakymu Nr. D1-473, 48 punkte nurodyti dokumentai. Neradus Detaliojo plano projekte procedūros pažeidimų, tikrinimo rezultatas buvo išreikštas teigiama išvada ir Šiaulių AVA 2009 m. rugpjūčio 24 d. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte Nr. SA-280 buvo nurodytas pasiūlymas Detaliojo plano projektą tvirtinti Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka Radviliškio rajono savivaldybės taryboje. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. AS17-285/2007) ir nurodė, jog savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius tarybos pavedimu, priimdami sprendimą dėl detaliojo plano patvirtinimo, savarankiškai, nepriklausomai nuo teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akte esančios teigiamos išvados, sprendžia, ar tvirtinti detalųjį planą ar ne. Padarė išvadą, jog kadangi Detaliojo plano sprendiniai neprieštaravo įstatymams, galiojančio savivaldybės teritorijoje bendrojo plano sprendiniams bei kitiems teisės aktams, Administracijos Įsakymu, vadovaudamasis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 ir 8 dalimis, teisėtai patvirtinto Detalųjį planą. Pažymėjo, jog teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad detaliojo planavimo proceso metu paaiškėjo, jog jos sklypo ribos konfigūracija yra tokia, kad tvora, žibintai ir lieptas yra už sklypo ribų. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. spalio 5 d. Šiaulių AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas A. T. ir J. Z. surašė savavališkos statybos aktą Nr. 4 ir statybos sustabdymo aktą Nr. 6. Savavališkos statybos akte Nr.4 nurodyta, jog dalis valčių nuomos punkto, tvora, šviestuvai ir dalis liepto pastatyti žemės sklype, kuris statytojams nuosavybės teise nepriklauso. Todėl padarė išvadą, jog pareiškėja prašo ginti tariamą teisę, pagrįstą vien pareiškėjos subjektyviu suvokimu. Pagal Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), kurie neviršija 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių taryboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Remiantis nurodyto teisės akto nuostatomis, gali būti parduoti tik laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių. Nustatė, jog aplink ginčo sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) iki pat (duomenys neskelbtini) ežero kranto linijos formuojamas 601 m² kitos paskirties žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos. Pagal Radviliškio rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano žemės naudojimo ir apsaugos reglamentų brėžinį ginčo sklypas (žemės sklypas Nr. 2) patenka į rekreacinių teritorijų apsaugos zoną. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų ploto patvirtinimo“ patvirtintame valstybinės reikšmės ežerų sąraše nurodomas (duomenys neskelbtini) ežeras. Todėl pareiškėja neturi teisės įsigyti ne aukciono būdu besiribojantį žemės sklypą Nutarimu Nr. 692 numatyta tvarka. Padarė išvadą, jog skundžiamas administracinis sprendimas, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, nepažeidžia pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų.

III.

Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (t. II, b.l. 1–5), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Įsakymą. Taip pat prašo priteisti iš Administracijos išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pažymi, jog Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalis nustato bendrąjį reikalavimą detaliesiems planams – detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų sprendiniams, kitiems teisės aktams. Todėl teismas nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo, jog Detaliojo plano sprendiniai atitinka rajono lygmens bendrojo plano sprendinius, ir visiškai nepasisakė dėl jų neatitikimo įstatymų reikalavimams, kurie keliami naujai formuojamiems žemės sklypams.

2. Nesutinka su teismo teiginiu, jog jai priklausantis žemės sklypas patenka į rekreacinių teritorijų apsaugos zoną, nes pagal Bendrąjį planą visas plotas aplink ežerą pažymėtas brūkšniniu žymėjimu kaip rekreacinių teritorijų apsaugos zona, o mėlyna linija žymi rekreacinių teritorijų ribą. Tačiau nepriklausomai nuo to, šioje teritorijoje gali būti ir yra nustatyta įvairi atskirų žemės plotų naudojimo paskirtis: žemės ūkio paskirtis, miškų ūkio paskirtis, konservacinė paskirtis, vandens ūkio paskirtis ar kita paskirtis, o pareiškėjai priklausantis žemės sklypas priskirtas kitos paskirties žemei kitoms užstatytoms teritorijoms.

3. Pažymi, jog sąvoka „rekreacinė teritorija“ Bendrojo plano kontekste nurodo tik gamtines ar kultūrines aplinkos savybes ir sąlygas žmonių visaverčiam fiziniam bei dvasiniam poilsiui organizuoti turinčią teritoriją, ir pati savaime nenusako joje esančių atskirų žemės plotų naudojimo paskirties ir būdo, kadangi rekreacinės teritorijos ribos, konkretus žemės naudojimo būdas ir pobūdis papildomai nustatomas teritorijų planavimo dokumentais ar teisės aktais (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-01-20 įsakymo Nr. D1-35 „Dėl rekreacinių teritorijų naudojimo, planavimo ir apsaugos nuostatų patvirtinimo“ 11 p.). Tuo tarpu ta pati sąvoka Detaliojo plano kontekste, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. kovo 17 d. įsakymu Nr. Dl-151 „Dėl žemės sklypų pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių specifikacijos patvirtinimo“, apibūdina žemės sklypo naudojimo būdą, t. y. teritorijų planavimo dokumente numatytą veiklą, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama tam tikros pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties žemėje, šiuo atveju – kitos paskirties žemėje (1995-12-12 Teritorijų planavimo įstatymo Nr. I-l 120 2 str. 56 p.).

4. Teigia, jog Detalusis planas prieštarauja ir numatytiems detaliojo planavimo tikslams ir uždaviniams. Detalusis planas buvo rengiamas, siekiant suformuoti naują žemės sklypą rekreacinei teritorijai prie (duomenys neskelbtini) ežero pakrantės, prie viešbučio „Žirnelis“, esamą faktiškai rekreacijai naudojamą teritoriją iškeliant iš (duomenys neskelbtini) piliakalnio su priešpiliu teritorijos. Detaliuoju planu nebuvo ketinama planuoti apie pareiškėjai priklausantį žemės sklypą esančio laisvos valstybinės žemės ploto, priskiriant jį rekreacijai. Be to, Detalusis planas ir jo sprendiniai prieštarauja ir Taisyklių reikalavimams.

5. Nurodo, kad Detaliuoju planu naujai suformuotas 601 m² kitos paskirties žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – rekreacinė teritorija, naudojimo pobūdis – teritorijos, skirtos paplūdimiams, stovyklavietėms, apžvalgos aikštelėms, turistinėms ir sporto trasoms ir kitiems objektams, kurie reikalingi gyventojų trumpalaikiam poilsiui organizuoti, yra išsidėstęs aplinkui pareiškėjos žemės sklypą siaura juosta nuo apie 1 m iki 10 metrų pločio. Toks žemės sklypas negali funkcionuoti kaip atskiras žemės sklypas, kadangi nėra jokios galimybės jį faktiškai naudoti rekreacijai, be to, pablogėtų galimybės ūkinei veiklai vystyti ginčo žemės sklype.

6. Nesutinka su teismo išvada, jog ji neturi teisės ne aukciono būdu įsigyti besiribojantį su jai priklausančiu žemės sklypu valstybinės žemės plotą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 „Dėl valstybinės reikšmės vidaus vandens telkinių sąrašo ir jų ploto patvirtinimo“, nes vien pats faktas, jog norimas išsipirkti laisvos valstybinės žemės plotas ribojasi su ežeru, esančiu valstybinės reikšmės vidaus vandens telkiniu, savaime neatmeta galimybės ir nepaneigia teisės tokį žemės plotą nusipirkti privačion nuosavybėn. Be to, pareiškėjos subjektinių teisių negali paneigti ir tai, kad Šiaulių AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. spalio 5 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. 4 ir statybos sustabdymo aktą Nr. 6. Pažymi, jog tokių aktų teisėtumas yra ginčijamas teisme, jų galiojimas yra sustabdytas, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Kadangi laisvos valstybinės žemės plotas yra užstatytas pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiais statiniais ir reikalingas jų eksploatacijai pagal jų tiesioginę paskirtį, racionaliais bei protingais, atitinkančiais esamą teisinį reglamentavimą laikytini tik tokie Detaliojo plano sprendiniai, kuriais šis plotas būtų numatytas pripirkimui ir prijungimui prie ginčo Žemės sklypo.

Žemesnės instancijos teismas

7. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A556-302/2010, AS17-285/2007), nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu nepagrįstai buvo atmestas jos skundo argumentas, kad atsakovas, turėdamas teigiamą valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos išvadą, negalėjo tvirtinti Detaliojo plano, nes jis prieštarauja teritorijų planavimo dokumentams ir įstatymų reikalavimams.

Šalies argumentai

8. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A146-1846/2008), pabrėžia, jog skunde nurodė ne tik savo subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus, kurie pažeisti Detaliojo plano sprendiniais, bet ir konkretų pažeidimo būdą. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjos prašoma apginti teisė yra tariama, pagrįsta vien pareiškėjos subjektyviu suvokimu, nepagrįsta.

Atsiliepimas

Atsakovas Administracija atsiliepimu į skundą (t. II, b.l. 11–12) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (Šiaulių AVA teisių perėmėjas) atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. II, b.l. 13–16) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pažymi, jog nei išduotame planavimo sąlygų sąvade, nei darbų programoje nėra nurodyta suformuoti kitos paskirties žemės sklypą, kurio naudojimo būdas būtų gyvenamoji teritorija, todėl pareiškėjos argumentas, kad Detalusis planas prieštarauja numatytiems detaliojo planavimo tikslams ir uždaviniams yra nepagrįstas.

2. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad Detalusis planas neatitinka Bendrojo plano sprendinių. Nurodo, jog dar 1993 m. rugsėjo 21 d. Radviliškio rajono valdybos potvarkiu Nr. 264V „Dėl (duomenys neskelbtini) ežero kraštotvarkos schemos“ patvirtinta (duomenys neskelbtini) ežero apylinkės kraštotvarkos schema, kuria buvo nustatyta (duomenys neskelbtini) ežero rekreacinių teritorijų riba, numatė teritorijos apie (duomenys neskelbtini) ežerą naudojimo ir suskirstymo pagal veiklos apribojimus pagrindinius principus. Šioje schemoje nustatyta rekreacinių teritorijų riba visiškai atitinka ribas ir Bendrajame plane. Todėl rekreacinio sklypo suformavimas rekreacinių teritorijų apsaugos zonoje neprieštarauja Bendrajam planui.

3. Nesutinka su teiginiu, kad valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekanti institucija detaliojo plano projektą tikrina tik procedūrinių veiksmų atžvilgiu, nes tiek Teritorijų planavimo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje kas yra valstybinė teritorijų planavimo priežiūra, tiek ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-200 patvirtinto Teritorijų planavimo dokumentų tikrinimo tvarkos aprašo 3 punkte, kuris pateikia dokumentų tikrinimo sąvoką, yra nurodyta, kad tai tikrinimas, ar planavimo sąlygos ir planavimo sąlygų sąvadas atitinka teisės aktų reikalavimus, bendrųjų, specialiųjų ir detaliųjų teritorijų planavimo dokumentų rengimo, svarstymo ir derinimo procedūrų kontrolė, taip pat tikrinimas, ar sprendiniai atitinka šio įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus.

4. Nepagrįstas teiginys, kad suformuotas rekreacinės paskirties žemės sklypas turėjo būti formuojamas kaip gyvenamosios paskirties ir vadovaujantis Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto nuostatomis, parduodamas ne aukciono būdu pareiškėjai. Pabrėžia, jog pareiškėjos teiginiai, kad privalo būti suformuotas gyvenamosios paskirties žemės sklypas po savavališkai pastatytais statiniais ir dar parduotas ne aukciono būdu yra neteisėtas ir nepagrįstas, prieštaraujantis įstatymams ir bendriesiems teisės principams. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ 126 punktą pakrantės apsaugos juostoje draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras, dirbti žemę, ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus šį darbą su aplinkos apsaugos tarnybomis), ganyti gyvulius; įrengti poilsiavietes (išskyrus paplūdimius), statyti autotransporto priemones, kūrenti laužus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pareiškėja ginčija Administracijos direktoriaus 2009 m. rugsėjo 9 d. įsakymą Nr. A-755-(8.2), kuriuo patvirtintas Detalusis planas.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau kadangi detalieji planai bei tam tikri specialiojo teritorijų planavimo dokumentai yra individualūs teisės aktai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi patikrinti ir nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl nurodytos pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, tokią teisę (įstatymų saugomą interesą) turi (pvz., bylos Nr. A17-316/2007, AS146-213/2009).

Pareiškėja savo teisių pažeidimą iš esmės sieja su tuo, kad aplink jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį ginčo žemės sklypą esanti teritorija turėjo būti formuojama kaip gyvenamasis žemės plotas pripirkimui, tačiau aplink pareiškėjos sklypą suformuotas 601 m² kitos paskirties žemės sklypas, kurio naudojimo būdas – rekreacinė teritorija, naudojimo pobūdis – teritorijos, skirtos paplūdimiams, stovyklavietėms, apžvalgos aikštelėms, turistinėms ir sporto trasoms ir kitiems objektams, kurie reikalingi gyventojų trumpalaikiam poilsiui organizuoti. Pareiškėja nurodė, jog naujai suformuotame sklype yra jai priklausantys statiniai, po kuriais esančią žemę ji norėjo nusipirkti.

Byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2009 m. gegužės 20 d. ir 2009 m. gegužės 25 d. išrašai (t. I, b.l. 8–11) patvirtina, kad pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Radviliškio rajono savivaldybėje, (duomenys neskelbtini). Tokiame sklype yra pareiškėjai dalinės nuosavybės teise priklausantis pastatas – valčių nuomos punktas, įregistruotas 2003 m. rugsėjo 15 d. Turto pardavimo pasiūlytam pirkėjui akto Nr. 3858 pagrindu. Jokių kitų statinių pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype nėra registruota.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Todėl įvertinus bylos medžiagą, nustatytas aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, spręstina, jog, remiantis teisingais ir išsamiais, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytais Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklauso tik jai priklausančiame sklype esantis valčių nuomos punktas. Todėl byloje surinkti duomenys nepatvirtina pareiškėjos teiginių, kad jai nuosavybės teise priklauso ir naujai suformuotame sklype esanti akmeninė terasa, lieptas, tvora ir šviestuvai. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokius jos teiginius. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos, ji pati pripažino, jog tokie statiniai nėra nustatyta tvarka įregistruoti. Pastebėtina ir tai, kad byloje apskritai nėra objektyvių įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių teiginį, jog tokie statiniai pareiškėjos buvo įsigyti. Nors pareiškėja pateikė antstolio T. U. 2009 m. birželio 1 d. pažymą (t. I, b.l. 18), kurioje nurodyta, kad pareiškėjai ir J. S. lygiomis dalis buvo parduotas toks turtas: pastatas – valčių nuomos punktas, žemės sklypas, kuris buvo aptvertas tvora, taip pat sklype buvo įrengti penki lauko šviestuvai, prie valčių nuomos punkto buvusius medinį lieptą bei plaukiojančią pirtį, tačiau bylos medžiaga nepatvirtina, jog pareiškėja nuosavybės teise įgijo jos nurodytus statinius – akmeninę terasą, lieptą, tvorą ir šviestuvus. Tokio teiginio nepatvirtina ir pateikti Nekilnojamojo turto registro duomenys. Be to, pastebėtina, jog Šiaulių AVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento Statybos ir statinių naudojimo valstybinės priežiūros skyrius 2009 m. spalio 5 d. pareiškėjai ir J. Z. surašė savavališkos statybos aktą (t. I, b.l. 98–99), kuriuo nustatyta, jog minėti asmenys ginčo sklype vykdo statybos darbus – inter alia, pasistatė lieptą, tvorą šviestuvus. Nors toks aktas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku ir, kaip teigė pareiškėja, jo galiojimas yra sustabdytas, tačiau nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, vertintina, kad toks aktas tik pakartotinai patvirtina nustatytas aplinkybes –byloje nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjai priklauso Detaliuoju planu aplink jos sklypą suformuotame valstybinės žemės sklype esantys statiniai.

Pareiškėja nurodė, kad Detaliuoju planu toks sklypas negalėjo būti formuojamas, nes turėjo būti sudaryta galimybė jai nusipirkti prie jos sklypo esantį valstybinės žemės sklypą Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto pagrindu.

Ginčijamo Įsakymo priėmimo metu galiojusios Nutarimo Nr. 692 redakcijos 2.15 punktas numatė, jog tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), kurie neviršija 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių taryboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Kai prašymus įsigyti ar išsinuomoti įsiterpusį valstybinės žemės plotą pateikia keli besiribojančių žemės sklypų savininkai ar valstybinės žemės nuomininkai, parduodamo ar išnuomojamo žemės ploto dydis kiekvienam prašymą pateikusiam asmeniui nustatomas pagal jų rašytinį susitarimą, o jeigu jo nėra – lygiomis dalimis.

Kaip matyti iš nurodytų nuostatų, Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto taikymas, pirmiausia, yra siejamas su tuo, kad asmuo, norėdamas įsigyti ar išsinuomoti atitinkamą valstybinės žemės sklypą, privalo pateikti prašymą įgaliotai institucijai. Kitaip tariant, būtina sąlyga apskritai spręsti klausimą dėl tokio sklypo pardavimo arba išnuomavimo šiuo atveju būtų buvęs pareiškėjos prašymas. Kadangi byloje nėra duomenų, jog toks prašymas būtų buvęs pateiktas, atitinkamai nėra pagrindo vertinti, ar šiuo atveju pareiškėjai galėjo būti, remiantis Nutarimo Nr. 692 2.15 punktu, parduotas atitinkamas sklypas. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji kreipėsi dėl tokio sklypo pardavimo, taip pat nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, jog Administracija arba kita įgaliota institucija būtų privalėjusios pačios imtis atitinkamų veiksmų, tame tarpe numatyti tokią galimybė ginčo Detaliajame plane, siekiant pareiškėjai parduoti jos norimą sklypą.

Be to, pareiškėja nepagrįstai teigia, jog toks valstybinės žemės sklypas negalėjo būti formuojamas aplink jos sklypą. Taisyklių 20 punktas, kuriuo pagrįsdama savo teiginius rėmėsi pareiškėja, nustato, jog žemės sklypų ribos turi būti derinamos su natūraliomis (gamtinėmis) ribomis (upės, upeliai, melioracijos kanalai, ežerai, tvenkiniai, griovos (raguvos), medžių eilės) arba su statinių bei įrenginių išdėstymu. Nagrinėjamu atveju, remiantis jau nustatytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo išvadai, jog tokios nuostatos, Detaliuoju planu formuojant valstybinės žemės sklypą, buvo pažeistos. Byloje iš esmės nebuvo pateikti kiti įrodymai ar nurodytos aplinkybės, patvirtinančios, kad toks valstybinės žemės sklypas aplink pareiškėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą negalėjo būti formuojamas.

Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamu Įsakymu patvirtintas Detalusis planas neprieštarauja Bendrojo plano sprendiniams. Pareiškėja teigia, jog valstybinės žemės sklypas aplink jos sklypas negali būti formuojamas kaip skirtas rekreacijai, nes jis yra gyvenamosios paskirties. Pastebėtina, jog pagal Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalį savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrieji planai nekeičiami, jei šių planų gyvenamosios, visuomeninės, pramonės ir sandėliavimo bei komercinės paskirties teritorijose numatomi kito naudojimo būdo (negu nustatytas) žemės sklypai sudaro ne daugiau kaip 20 procentų bendro konkrečios teritorijos pažymėto ploto, taip pat tais atvejais, kai keičiamas taršių gamybinės paskirties objektų žemės sklypo naudojimo būdas, nesukeliant neigiamų pasekmių gyvenimo ir aplinkos kokybei (šių objektų sąrašą tvirtina savivaldybės taryba). Darytina išvada, jog net ir tokiu atveju, jeigu minėti pareiškėjos argumentai būtų vertinami kaip pagrįsti, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 12 straipsnio 6 dalimi, nebūtų pagrindo konstatuoti, kad Detalusis planas yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatavus, jog byloje nėra pagrindo išvadai, kad Detaliuoju planu suformuotame valstybinės žemės sklype yra pareiškėjai priklausantys statiniai, o Administracija ar kita įgaliota valstybės institucija turėjo pagrindą imtis veiksmų, siekiant parduoti pareiškėjai aplink jos sklypą esantį valstybinės žemės sklypą, neturint pagrindo konstatuoti, jog Administracija negalėjo tvirtinti Detaliojo plano, nes jo tvirtinimas pažeistų pareiškėjos teises, nustačius, kad Detalusis planas atitinka Bendrojo plano sprendinius, darytina išvada, jog, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju Detalusis planas negalėjo pažeisti pareiškėjos teisių, be to, jis atitinka teritorijų planavimo dokumentų ir teisės aktų reikalavimus.

Byloje vienareikšmiškai nustačius, kad skundžiamas administracinis aktas nepažeidė pareiškėjos teisių, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja neturi įgalinimų ginti viešąjį interesą, teisėjų kolegija atskirai nepasisakys dėl kitų pareiškėjos skundo ir apeliacinio skundo argumentų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjos skundo, todėl jo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjos A. T. apeliacinio skundo netenkinti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis Romanas Klišauskas