- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-27
- Bylos Nr.
- 2S-850-611/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-20598-2010-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Akieda“
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Pastatas“
- Kategorijos
- 110.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Akieda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Pastatas“ pareiškimą skolininkui UAB „Akieda“ dėl skolos išieškojimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl 46500 Lt išieškojimo iš skolininko ir pareiškimui užtikrinti prašė uždėti areštą skolininko turtui pareiškimo reikalavimų ribose. Nurodė, kad skolos suma didelė, skolininkas vengia gera valia vykdyti prievolę, į raginimus sumokėti nereaguoja, todėl yra pagrindas manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 1 d. nutartimi kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino ir areštavo skolininkui nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudė disponuoti areštuotu turtu, paliko teisę šį turtą valdyti ir juo naudotis; turto nesant ar jo nepakankant, nurodė areštuoti lėšas, esančias skolininko vardu atidarytose sąskaitose bankuose, paliekant teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždraudžiant disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, leido iš šių lėšų daryti atsiskaitymus tik su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, valstybės biudžetu bei kreditoriumi. Teismas nurodė, kad bendra areštuoto skolininko turto ir piniginių lėšų suma savo verte turi atitikti 46500 Lt pareiškimo kainą. Teismas padarė išvadą, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, pagal kreditoriaus pareiškimą išduoto teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Skolininkas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Kreditorius nepagrįstai reikalauja iš skolininko sumokėti įsiskolinimą, kadangi netgi nepristatė projektų skolininkui, bet juos savavališkai perdavė trečiajam asmeniui - daugiabučio namo bendrijai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, privalėjo įsitikinti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumu, tačiau to nebuvo padaryta. Teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal atliekamus darbus dauguma užsakovų yra biudžetinės įstaigos, kurios dabartiniu sunkiu ekonominiu laikmečiu ir iš biudžeto dėl nesavalaikio finansavimo, neįstengia atsiskaityti su statybų rangovais, ko pasekmėje tampa neatsiskaitymų grandininė seka.
2. Nutartis paralyžiuoja bei stabdo skolininko įmonės, kaip pelno siekiančios organizacijos darbą, kadangi skolininkas neturi teisės pirkti žaliavos bei medžiagų projektams vykdyti, dėl šios priežasties negaunamas pelnas.
3. Ginčijama suma 46500 Lt nėra pakankamai didelė taikant skolininkui laikinąsias apsaugos priemones, kadangi skolininkas vykdo didelio masto projektus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu būtų pažeista skolininko ir kreditoriaus interesų pusiausvyra, teisingumo, lygiateisiškumo ir ekonomiškumo principai.
4. Skolininkas teikia paslaugas (eksploatavimas, aptarnavimas) biudžetinėms organizacijoms, o ypač ligoninėms. Taigi, nepanaikinant skolininkui laikinųjų apsaugos priemonių, būtų pažeistas viešasis interesas, kadangi skolininkas neturėtų galimybės disponuoti lėšomis atsiskaitant už gyvybiškai reikalingas medžiagas teikiant paslaugas, pvz. deguonis, vanduo, šildymas, vėdinimas, elektra ir t.t.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo atmesti atskirąjį skundą ir priteisti atstovavimo išlaidas už atsiliepimo parengimą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Bylos dalykas yra pas skolininką esančių kreditoriaus lėšų išreikalavimas, t.y. skolininkas šiuo metu disponuoja kreditoriaus pinigais be teisėto pagrindo, todėl savo pinigų išreikalavimui ir galimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui ir buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Skolininkas, nepagrįstai ir neteisėtai disponuodamas kreditoriaus lėšomis kaip beprocentine paskola jau ilgą laiką, nori turėti dar didesnę naudą, todėl piktnaudžiaudamas teise pateikė skundą siekdamas vilkinti skolos grąžinimą.
2. Skolininkas atskirajame skunde teigia, kad vykdo didelius projektus, kad areštas varžo jo teises, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų apie gerą savo turtinę būklę. Skolininko įmonė yra įsiskolinusi ir yra nepatikima įmonė, be to, antstolis nerado nei turto, nei sąskaitose lėšų, į kurias būtų galima nukreipti laikinąsias apsaugos priemones.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas nutartimi neapribojo jokio konkretaus turto disponavimo ir jokios skolininko komercinės veiklos.
4. Skolininkas gali įnešti į teismo ar notaro depozitą kreditoriaus prašomą skolą ir tuomet visi turto apribojimai skolininkui bus panaikinti. Skolininkas jokių įmokų į teismo ar notaro depozitą neatliko, kas įrodo skolininko nesąžiningumą ir siekį suklaidinti teismą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo skolininko turtą.
Pagal LR CPK 320 str., 338 str. apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Pagal LR CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo (teismo įsakymo) įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatymas teismui suteikia teisę spręsti, ar būtina imtis civilinėje byloje laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos tokios, kurios užkirstų galimybę išvengti būsimo teismo sprendimo įvykdymo, bylos nagrinėjimo metu būtų užtikrinta ta pati atsakovo turtinė padėtis, kuri buvo iki ieškovo kreipimosi į teismą. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, turi būti įvertinama reali grėsmė ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taikant laikinąsias apsaugos priemones taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t.y. jos turi garantuoti teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą.
Pažymėtina, jog teismui, sprendžiančiam klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pakanka įsitikinti tuo, kad yra grėsmė, jog nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galimai prašančiajam palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, tačiau nėra būtina turėti prašymą pagrindžiančių įrodymų (LR CPK 144 str. 1 d.).
Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kolegija nesutinka su skolininko argumentu, jog teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, privalėjo įsitikinti kreditoriaus reikalavimo pagrįstumu. Pažymėtina, jog bylos dėl teismo įsakymo išdavimo yra nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Tai lemia šios kategorijos bylų nagrinėjimo ypatumus, kurie nustatyti LR CPK XXIII skyriuje. Teismas, priimdamas teismo įsakymą ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, netikrina kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo (LR CPK 437 str. 2 d. 4 p.). Skolininkas, nesutikdamas su kreditoriaus pateiktu pareiškimu ar jo dalimi, gali pateikti prieštaravimus teismo įsakymą išdavusiam teismui (LR CPK 439 str.), tačiau kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“, skolininkas prieštaravimų nepareiškė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad gera skolininko turtinė padėtis gali būti viena iš reikšmingų aplinkybių, nesukeliančių pagrįstų abejonių dėl galimybės įvykdyti kreditoriaus naudai priimtą teismo įsakymą netgi tuo atveju, kai pareikštas didelės sumos turtinis reikalavimas. Tokiu atveju laikinosios apsaugos priemonės netaikomos, jeigu įrodoma, kad kreditoriaus prašoma išieškoti skolos suma skolininkui pagal jo turimo turto vertę, gaunamas pajamas, turimo kapitalo dydį nėra didelė, tai yra, jeigu paneigiama didelės pareikštų reikalavimų sumos sąlygota objektyvi teismo įsakymo neįvykdymo grėsmė. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (LR CPK 178 str.). Skolininkas nagrinėjamoje byloje, turėdamas teisę į apeliaciją bei galimybę pateikti įrodymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstumo, nepateikė jokių savo gerą turtinę padėtį patvirtinančių įrodymų, dėl ko nepaneigė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės. Taip pat apeliantas nepateikė jokių įrodymų apie vykdomus didelio masto projektus ir teikiamas paslaugas ligoninėms. Be to, apeliantas, teigdamas, jog ginčijama ieškovo suma nėra pakankamai didelė, tuo pačiu nurodo prieštaringus motyvus dėl turto areštu varžomų skolininko teisių.
Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Esama situacija leidžia manyti, kad nepritaikius skolininko turto arešto, galėtų iškilti reali grėsmė neįvykdyti kreditoriui palankaus teismo įsakymo. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais motyvais, konstatuoja, kad reikalavimo užtikrinimui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės proporcingos jų taikymu siekiamiems tikslams ir neprieštarauja ekonomiškumo, teisingumo bei šalių interesų pusiausvyros principams.
Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė proceso teisės normas. Dėl nurodytų motyvų skolininko atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 p.).
Atmetus skolininko atskirąjį skundą, iš skolininko priteistinos kreditoriui šio patirtos advokato pagalbos išlaidos, tačiau atsižvelgiant į LR CPK 98 str. 2 d., LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą 8.11 punktą, šios išlaidos mažintinos iki 400 Lt. Iš apelianto valstybei priteistinos procesinių dokumentų apeliacinės instancijos teisme įteikimo išlaidos – 5,80 Lt (b.l. 56) (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR CPK 336 str., 337 str. 1 p., 338 str., kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Akieda“ 400 Lt (keturis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme kreditoriui uždarajai akcinei bendrovei „Pastatas“ ir 5,80 Lt (penkis litus ir 80 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.