Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2012-11-14 · Civilinė byla Nr. 2-3255-905/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-11-14
Bylos Nr.
2-3255-905/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vitalijus Abramovičius
Ieškovas
M. R.
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „M. C.“
Kategorijos
  • 1.4.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.7.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.9.10.8pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 12.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 14.3.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Bylos Nr. 2-3255-905/2012
Proceso Nr. 2-03-3-02101-2012-7
(S)
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.6; 11.7.3; 11.7.4; 11.9.10.8; 11.10; 12.6; 14.3.4; 15.3.2; 18.2.2
VILNIAUS MIESTO 3 APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. lapkričio 14 d.Vilnius
Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo teisėjas Vitalijus Abramovičius,teismo posėdžio sekretorė Aurelija Pečiulytė,dalyvaujant ieškovui M. R. iratsakovo atstovui advokato padėjėjui S. G. (S. G.),

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. R. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „M. C.“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, neišmokėto darbo užmokesčio dalies ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Reikalavimų ir atsikirtimų santrauka

Ieškovas prašė: 1) pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir grąžinti į ankstesnį darbą; 2) priteisti iš atsakovo neišmokėtą galutinio atsiskaitymo dalį – 827 Lt ir vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šalys 2011 m. liepos 12 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią ieškovas pradėjo eiti gamybos padalinio vadovo pareigas. Ieškovo teigimu, šalys žodžiu aptarė ieškovo darbo funkcijas – organizuoti naujai įsteigto restorano Maskvoje virtuvės darbą. Anot ieškovo, jis Maskvoje gaudavo dienpinigius, nors jokiuose finansinės atskaitomybės dokumentuose nepasirašinėdavo; apie atsakovo įsakymus dėl komandiruočių sužinojo tik iš atsiliepimo į ieškinį. Atsakovo 2012 m. vasario 17 d. įsakymu ieškovas nuo 2012 m. vasario 26 d. atšauktas iš komandiruotės ir jam suteiktos kasmetinės atostogos, nors tokio pageidavimo ieškovas nebuvo pareiškęs ir nerašė prašymo suteikti atostogas. Kitu darbdavio įsakymu gamybos padalinio vadovo pareigoms buvo paskirtas kitas asmuo su nuoroda „M. R. atostogų laikotarpiu“. Anot ieškovo, pasibaigus atostogoms atsakovas jam pasiūlė dirbti Vilniuje, Tilto g. 14, restorano virtuvėje virėju arba rašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru. Atsakydamas į tai, ieškovas parašė prašymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, tačiau darbdavys derėtis atsisakė. Ieškovo teigimu, jis atvykdavo į darbą Tilto g. 14, nors darbo nebuvo suteikiama, realiai darbo funkcijų ieškovas nevykdė. 2012 m. kovo 30 d. atsakovo reikalavimu atvykęs į darbą ieškovas buvo supažindintas su darbo grafiku, kuriame ieškovas įvardytas gamybos vadovu. Ieškovas nurodė, kad pagal šį grafiką jis negalėjo būti atsakingas už virtuvės darbo organizavimą, nes su likusiais dviem virėjais dirbo atskirai (darbo laikas nesutapdavo) ir tik naktimis arba poilsio dienomis. Su šiuo darbdavio siūlymu ieškovas nesutiko, nes augina vaiką iki trejų metų amžiaus, todėl galėjo būti skiriamas dirbti naktį tik esant jo sutikimui (Darbo kodekso 154 straipsnio 4 dalis). Atsakovas 2012 m. balandžio 20 d. atleido ieškovą už pravaikštas. Ieškovo nuomone, darbdavys už laikotarpį po atostogų iki pirmosios pravaikštos dienos, t. y. nuo 2012 m. kovo 12 d. iki balandžio 11 d. už 22 darbo dienas turėjo išmokėti visą darbo užmokestį – 1562 Lt, tačiau išmokėjo tik 740 Lt ir liko skolingas 827 Lt.

Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Atsakovo teigimu, ieškovas buvo priimtas į konkrečią darbo vietą UAB „M. C.“, esančią Vilniuje, Tilto g. 13. Nuo 2011 m. rugpjūčio mėn. ieškovas buvo komandiruojamas į restoraną Maskvoje. Kadangi ieškovas nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. be pertraukos 183 kalendorines dienas buvo komandiruotėje, tai atsakovas remdamasis Pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 2 punktu buvo priverstas 2012 m. vasario 17 d. įsakymu atšaukti ieškovą iš komandiruotės. Po suteiktų kasmetinių atostogų ieškovas turėjo laiku grįžti į savo darbo vietą, t. y. UAB „M. C.“, Vilniuje. Atsakovo teigimu, ieškovui nebuvo pakeistos nei darbo vieta, nei darbo sąlygos, nei atlyginimo dydis. Iš pradžių atsakovas neigė, kad jam buvo žinoma apie tai, jog ieškovas turi vaiką iki trejų metų amžiaus, tačiau bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovas nurodė, kad jam vis dėlto buvo žinoma, jog ieškovas turi vaiką iki trejų metų amžiaus. Atsakovo teigimu, ieškovas buvo supažindintas su 2012 m. balandžio mėn. darbo grafiku ir nepateikė pretenzijų dėl darbo naktį, o nurodė tik argumentus dėl darbo sąlygų pakeitimo-pabloginimo. Atsakovo nuomone, jis, atleisdamas ieškovą iš darbo, nepažeidė DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto reikalavimų; atleidimo dieną su ieškovu visiškai atsiskaityta.

Teismo nustatytos aplinkybės

2011 m. liepos 11 d. prašymu ieškovas prašė atsakovo priimti jį į darbą padalinio gamybos vadovo pareigoms (b. l. 33). Tą pačią dieną pateiktame ieškovo prašyme atsakovui nurodyta, kad ieškovas turi vieną vaiką; šio prašymo priedu nurodyta vaiko gimimo liudijimo kopija, iš kurios matyti, kad ieškovas turi dukterį, gimusią 2009 m. spalio 4 d. (b. l. 124, 134). Šalys 2011 m. liepos 12 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas priimtas dirbti šiomis būtinosiomis darbo sutarties sąlygomis: 1) darbovietė – UAB „M. C.“; 2) darbo funkcijos, profesija, specialybė, pareigų pavadinimas – padalinio gamybos (vadovo) pareigos (b. l. 5, 30). Šalys 2011 m. rugpjūčio 31 d. pakeitė darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį į 2000 Lt per mėnesį (b. l. 7, 32).

Atsakovo 2012 m. vasario 17 d. įsakymu ieškovas nuo 2012 m. vasario 26 d. atšauktas iš komandiruotės, nes nuo 2012 m. vasario 27 d. jam suteikiamos 14 dienų kasmetinės atostogos (b. l. 8, 59, 89, 135). Tos pačios dienos atsakovo įsakymu kitas darbuotojas nuo 2012 m. vasario 26 d. laikinai (ieškovo atostogų laikotarpiu) skiriamas eiti padalinio gamybos vadovo pareigas restorane Maskvoje (b. l. 9, 90).

2012 m. kovo 12 d. prašymu ieškovas prašė atleisti jį iš darbo šalių susitarimu nuo 2012 m. kovo 13 d. ir išmokėti trijų mėnesių atlyginimą, nes jis augina nepilnametį vaiką, kuriam nėra sukakę trijų metų amžiaus (b. l. 10, 44, 94). Prašymo pagrindu nurodyta tai, kad darbdavys atšaukė ieškovą iš darbo vietos Maskvoje, suteikdamas kasmetinių atostogų nesant ieškovo pateikto prašymo, ir pasibaigus atostogoms negrąžina ieškovo į darbo vietą Maskvoje.

Atsakovo parengtame ieškovo darbo grafike 2012 m. balandžio mėnesiui nurodyta, kad ieškovo darbo laikas 2012 m. balandžio 12, 13 dienomis prasideda 22 valandą, o baigiasi, atitinkamai 2 ir 6 valandomis (b. l. 13, 87). Ieškovas 2012 m. balandžio 12 d. paaiškinime atsakovui nurodė, kad į naujai siūlomą darbo vietą jis neatvyks, nes nesutinka su naujai siūlomo darbo sąlygomis, kurios blogesnės negu ankstesnėje darbo vietoje (b. l. 16, 48, 95).

Dėl ieškovo 2012 m. balandžio 12 d. neatvykimo į darbą atsakovo sudarytos komisijos (b. l. 130, 136) 2012 m. balandžio 16 d. nutarime nurodyta, kad ieškovas nuo 2012 m. balandžio 12 d. neatvyko į darbo vietą UAB „M. C.“, Vilniuje, Tilto g. 13, ir 2012 m. balandžio 13 d. atsisakė dirbti pavestą darbą, motyvuodamas tuo, jog darbdavys pasiūlė naują darbo vietą. Kadangi ieškovo darbo vieta ir darbo sąlygos nepakeistos, tai pažeista DK 276 straipsnio 4 dalis. Komisija nutarė, kad ieškovas nuo 2012 m. balandžio 12 d. neatvyko į darbo vietą be svarbių priežasčių visą darbo dieną, šiurkščiai nusižengdamas darbo pareigoms ir nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas); atleisti ieškovą iš padalinio gamybos vadovo pareigų 2012 m. balandžio 16 d. (b. l. 14, 96, 115, 131). Atsakovas 2012 m. balandžio 16 d. pranešimu informavo ieškovą, kad, vadovaujantis komisijos 2012 m. balandžio 16 d. nutarimu ir 2012 m. balandžio 16 d. įsakymu, ieškovas nuo 2012 m. balandžio 20 d. atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą (už pravaikštas) (b. l. 15, 97, 137).

Ieškovas 2012 m. kovo 16 d., t. y. iki šalių darbo santykių nutraukimo, Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriui pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad apie pusmetį buvo komandiruotas į Maskvą, iš komandiruotės atšauktas 2012 m. vasario 17 d. (b. l. 75). Valstybinės darbo inspekcijos 2012 m. balandžio 13 d. rašte ieškovui nurodyta, kad pagal ieškovo prašymą atlikus patikrinimą nustatyta, jog darbdavys nėra pasirašęs rašytinio pasiūlymo ieškovui dirbti kitą darbą ar dirbti kitose pareigose, tačiau pagal balandžio mėnesio darbo grafiką ieškovas turėtų dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, t. y. darbo laikas numatytas tik naktimis ir nustatomas ne visas darbo laikas (tik 113 darbo valandų per mėnesį). Darytina išvada, kad darbdavys nesant darbuotojo rašytinio sutikimo ar prašymo vienašališkai pakeitė darbo sutartyje sulygtas sąlygas ir taip pažeidė DK 120 straipsnį. Į kovo mėnesio darbo grafiką ieškovas nebuvo įtrauktas ir prastova jam paskelbta nebuvo, todėl nustatyta tvarka neįforminus darbo sutarties sąlygų pakeitimo ieškovui turėjo būti skaičiuojamas ir mokamas darbo sutartyje nustatytas atlygis. Dėl darbo laiko apskaitos pažeidimų bendrovės vadovui surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. l. 73-74).

Atsakovo 2012 m. gegužės 24 d. pažymoje apie ieškovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas nėra duomenų apie komandiruočių metu mokėtus dienpinigius (b. l. 58). Atsakovo pateikti kasos išlaidų orderiai, kuriuose teigiama apie ieškovui mokėtus dienpinigius, ieškovo kaip gavėjo nepasirašyti (pavyzdžiui, b. l. 117-123). Atsakovo pateiktuose 2011 m. rugpjūčio 3 d., rugpjūčio 19 d., rugsėjo 16 d., rugsėjo 30 d., spalio 31 d., lapkričio 30 d., gruodžio 30 d., 2012 m. sausio 30 d. įsakymuose dėl ieškovo komandiruočių į Maskvą (b. l. 49-56) nurodyta, kad ieškovui numatoma apmokėti kelionės išlaidas ir dienpinigius. Nė viename iš šių įsakymų nėra ieškovo parašo. Ieškovo teigimu, atsakovo įsakymus dėl komandiruočių jis pamatė tik juos gavęs kartu su atsakovo atsiliepimu į ieškinį (b. l. 103).

Aplinkybių teisinis įvertinimas

Dėl ieškovui taikytinų Darbo kodekso 154 straipsnio 4 dalies nuostatų

Darbo kodekso 154 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, darbuotojai, auginantys vaiką iki trejų metų gali būti skiriami dirbti naktį tik jų sutikimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šioje teisės normoje kalbama būtent apie darbuotojo sutikimą (aktyvų valios išreiškimą), o ne, pavyzdžiui, darbuotojo prieštaravimų darbui naktį nebuvimą (pasyvų valios išreiškimą).

Nagrinėjamu atveju atsakovui kaip darbdaviui buvo (ar turėjo būti) žinoma, kad darbuotojas (ieškovas) augina vaiką, kuris 2012 m. balandžio 12, 13 dienomis buvo jaunesnis negu trejų metų amžiaus. Tokią išvadą teismas daro remdamasis ieškovo 2011 m. liepos 11 d. prašymu dėl neapmokestinamųjų pajamų dydžio (b. l. 124), gimimo liudijimu (b. l. 134) ir ieškovo 2012 m. kovo 20 d. prašymu (b. l. 44), kuriuose nurodyti duomenys apie ieškovo vaiką.

Atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad jis 2012 m. balandžio 12, 13 dienomis skyrė ieškovą dirbti nakties laiku, t. y. nuo 22 val. iki, atitinkamai, 2 ir 6 val. (DK 154 straipsnio 1 dalis), turėdamas ieškovo sutikimą dirbti nakties laiku. Tokio sutikimo nebuvimą, teismo vertinimu, patvirtina ne tik ieškovo paaiškinimai, bet ir atlikti veiksmai (neveikimas) 2012 m. balandžio 12, 13 dienomis faktiškai neatvykstant dirbti nakties laiku. Papildomai konstatuotina, kad tokiu ieškovo sutikimu negali būti pripažintas jo ankstesnis faktinis darbas nakties laiku (anot ieškovo, jo darbo laikas Maskvoje buvo nuo 11 iki 23 val.). Taigi nagrinėjamu atveju ne tik nėra ieškovo aktyviai išreikštos valios (sutikimo), bet ir pasyviai išreikšta ieškovo (darbuotojo) valia aiškiai patvirtina jo nesutikimą 2012 m. balandžio 12, 13 dienomis dirbti nakties laiku. Be to, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ieškovo sutikimas dirbti nakties laiku negali būti laikomas neatšaukiamu, t. y. darbuotojas turi teisę bet kada tokį sutikimą atšaukti-panaikinti. Vadinasi, nagrinėjamu atveju aiškiai išreikštas ieškovo nesutikimas 2012 m. balandžio 12, 13 dienomis dirbti nakties laiku turėtų būti vertinamas ir kaip jo ankstesnio sutikimo dirbti nakties laiku atšaukimas-panaikinimas (jeigu tokio sutikimo faktas vis dėlto būtų konstatuotas).

Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovo nurodymas(-ai) ieškovui 2012 m. balandžio 12, 13 dienomis dirbti nakties laiku yra neteisėtas(-i), tai ieškovas neturėjo pareigos šio(-ių) nurodymo(ų) vykdyti (DK 228 straipsnis). Už darbdavio neteisėto nurodymo nevykdymą darbuotojui negali būti taikoma drausminė atsakomybė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ieškovas neturėjo pareigos atvykti dirbti 2012 m. balandžio 12, 13 dienomis, todėl už neatvykimą į darbą pirmiau nurodytomis dienomis atsakovas neturėjo teisinio pagrindo ieškovui skirti drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Šiame kontekste pažymėtina, kad nei darbdavio lokaliniuose dokumentuose, nei atsakovo atsikirtimuose šios bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovo drausminė atsakomybė nebuvo grindžiama jo neatvykimu į darbą kitomis negu 2012 m. balandžio 12 ir 13 dienomis. Kadangi atsakovo sudarytos komisijos 2012 m. balandžio 16 d. nutarime ieškovo drausminės atsakomybės pagrindu nurodytas jo neatvykimas į darbą tik 2012 m. balandžio 12 ir 13 dienomis, tai toks drausminės atsakomybės taikymas pripažintinas neteisėtu. Dėl to ieškovui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – panaikintina ir atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu.

Dėl ieškovo darbo vietos

Darbo kodekso 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbdavio teisė tam tikrais atvejais pakeisti darbo sutarties sąlygas. Pagal DK 95 straipsnio 1 dalį darbuotojo darbovietė (įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys ir kt.) priskiriama būtinosioms darbo sutarties sąlygoms. Vadovaujantis DK 120 straipsnio 2 dalimi, darbo sutarties sąlygos, įtvirtintos DK 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse (taigi ir darbuotojo darbovietė) gali būti keičiamos esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui (nagrinėjamu atveju atsakovas nesirėmė DK 121 straipsnyje reglamentuojamu laikinu darbo sutarties sąlygų pakeitimu ypatingais atvejais).

Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad Darbo kodekse ir kituose darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamos dvi lingvistine prasme panašios sąvokos: darbovietė ir darbo vieta. Teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra). Darbo vietos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip darbo funkcijų atlikimo vieta; 2) kaip tam tikrų darbinių pareigų vienetas – etatas. Taigi šios dvi sąvokos – darbovietė ir darbo vieta – turi ir panašumų (kai darbo vieta suprantama, kaip tam tikras etatas darbovietės (darbdavio) organizacinėje struktūroje), ir skirtumų (kai darbo vieta suprantama tik kaip darbo funkcijų atlikimo vieta). Darbo vietos sąvoka nurodytomis dviem reikšmėmis suprantama tiek bendrine, tiek specialia (be kita ko, ir teisine) prasmėmis, todėl nė viena iš nurodytų reikšmių neturi prioriteto DK 10 straipsnio 2 dalies aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. UAB „KRS“, bylos Nr. 3K-3-295/2009).

Nagrinėjamu atveju šalių sudarytos darbo sutarties 1.1 punkte ieškovo darbo vieta įvardyta kaip UAB „M. C.“. Taigi, skirtingai negu teigė atsakovas, sutartyje nenurodyta, kad ieškovo darbo vieta buvo apibrėžta konkrečiu adresu (anot atsakovo atstovo, – Vilniuje, Tilto g. 13), juolab kad darbo sutartyje nurodytas kitoks UAB „M. C.“ adresas – Mokyklos g. 5-7. Konkrečių darbovietės adresų nenurodyta ir darbo sutarties pakeitimuose. Remdamasis pirmiau nurodytais motyvais, teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad pagal šalių darbo sutartį ieškovo darbo vieta neva turi būti laikoma adresu Vilniuje, Tilto g. 13 (arba kitas bendrovės buveinės adresas). Teismas taip pat nesutinka ir su tais atsakovo argumentais, kuriais teigiama apie ieškovo komandiruotes į Maskvą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nė viename atsakovo pateiktame dokumente, kuris susijęs su ieškovo komandiruotėmis į Maskvą (įsakymuose dėl komandiruočių, kasos išlaidų orderiuose dėl dienpinigių ieškovui apmokėjimo), nėra ieškovo, kaip darbuotojo, parašo. Nors, ieškovo teigimu, apie savo „komandiruotes“ jis sužinojo tik iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį (b. l. 103), tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad dar 2012 m. kovo 16 d. prašyme Valstybinei darbo inspekcijai (b. l. 75), t. y. iki atleidimo iš darbo, ieškovas nurodė, kad jis buvo komandiruotas į Maskvą. Atsižvelgdamas į nurodytų aplinkybių visumą, taip pat į tai, kad ieškovas Maskvoje pradėjo dirbti iš esmės nuo pat šalių darbo santykių pradžios (ieškovo vizų į Rusijos Federaciją laikotarpis prasidėjo nuo 2011 m. liepos 3 d. – žr. b. l. 112), teismas sutinka su ieškovo teiginiais, kad šalių (žodiniu) susitarimu ieškovo darbo vieta (nuolatinio pobūdžio) buvo Maskvoje. Tai konstatavęs, teismas teisiškai nevertina atsakovo argumentų, kuriais apeliuojama į Pelno mokesčio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes: pirma, nurodytos teisės normos reglamentuoja atsakovo, kaip mokesčio mokėtojo, atitinkamų sąnaudų atskaitymą; antra, atsakovas šioje byloje nepateikė tinkamų-leistinų rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, iš tikrųjų buvo komandiruojamas į Maskvą ir kad, be kita ko, komandiruojamam ieškovui teisės aktų nustatyta tvarka buvo išmokami dienpinigiai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimas Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos).

Padaręs išvadą dėl ieškovo darbo vietos (nuolatinio pobūdžio) Maskvoje, teismas sutinka su ieškovo argumentais, kad ši darbo vieta negalėjo būti vienašališkai atsakovo keičiama. Sprendime jau nurodyta, kad, vadovaujantis Darbo kodekso 120 straipsnio 2 dalimi, darbovietė (ar darbo vieta), kaip darbo sutarties sąlyga, gali būti keičiama esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui. Akivaizdu, kad tokio sutikimo nagrinėjamu atveju nebuvo, todėl turėjo būti vadovaujamasi DK 120 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, jis gali būti atleistas iš darbo pagal šio Kodekso 129 straipsnį laikantis nustatytos darbo sutarties nutraukimo tvarkos. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju to taip pat nepadaryta – ieškovui (darbuotojui) išreiškus nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, atsakovas (darbdavys) nesiėmė veiksmų atleisti ieškovą iš darbo pagal DK 129 straipsnį.

Dėl atsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo darbuotoju

Darbo kodekso 141 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtinta darbdavio pareiga visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną ir atsiskaitymo su darbuotoju dieną išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas.

Nagrinėjamu atveju atsikirsdamas į ieškinio reikalavimus, atsakovas nurodė, kad su atleidžiamu darbuotoju visiškai atsiskaityta. Liudytoja Ž. Baublienė (atsakovo įmonės buhalterė) nurodė, kad iš ieškovo darbo užmokesčio bendrovės direktoriaus žodiniu nurodymu buvo išskaičiuota už vizą. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu atsakovas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų tokios išskaitos teisėtumą (DK 191, 224-226 straipsniai). Atsakovo pateiktoje 2012 m. gegužės 24 d. pažymoje apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas (b. l. 58) nurodyta, kad 2012 m. balandžio mėnesį ieškovas iš viso nedirbo ir, anot liudytojos, balandžio mėnesį ieškovui išmokėta tik kompensacija už nepanaudotas atostogas (b. l. 140). Tokie atsakovo atsikirtimai ir liudytojos (atsakovo darbuotojos) parodymai, teismo vertinimu, nepatvirtina, kad atsiskaitymas su atleidžiamu iš darbo ieškovu vykdytas laikantis įstatymuose nustatytų reikalavimų. Šiuo aspektu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, jau minėta, atsakovas neturėjo teisės vienašališkai pakeisti ieškovo darbo vietos. Ieškovas nurodė, kad, pasibaigus kasmetinėms atostogoms, jis daugiau pas atsakovą (2012 m. kovo-balandžio mėnesiais) faktiškai nedirbo, neatlikinėjo jokių darbo funkcijų. Kadangi ieškovas 2012 m. kovo-balandžio mėnesiais faktiškai nedirbo, tai nėra pagrindo už nurodytą laikotarpį jam priskaičiuoti ir priteisti visą darbo užmokestį, buvusį iki darbo sutarties sąlygų pakeitimo, t. y. nėra pagrindo taikyti DK 120 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tokia situacija, kai darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis (pakeistoje darbo vietoje) ir neatlieka jokių darbo funkcijų, o darbdavys tokio darbuotojo neatleidžia iš darbo pagal DK 129 straipsnį (DK 120 straipsnio 1 dalis), pagal įstatymo analogiją (DK 9 straipsnio 1 dalis) kvalifikuotina kaip prastova ne dėl darbuotojo kaltės ir apmokėtina DK 195 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka, t. y. mokant ne mažiau kaip trisdešimt procentų Vyriausybės nustatyto minimaliojo valandinio atlygio už kiekvieną prastovos valandą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtintas 4,85 Lt dydžio minimalusis valandinis atlygis, kuris taikytinas ir ginčo laikotarpiui, t. y. 2012 m. kovo, balandžio mėnesiams. Apskaičiuodamas valandų vidurkį, už kurį ieškovas turėjo teisę 2012 m. kovo-balandžio mėnesiais gauti DK 195 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išmoką, teismas vadovaujasi atsakovo 2012 m. gegužės 24 d. pažymoje (b. l. 58) nurodytais duomenimis apie ieškovo darbo dienų ir valandų skaičių 2011 m. rugpjūčio – 2012 m. sausio mėnesiais. Pažymoje nurodytais 2011 m. liepos mėnesio ir 2012 m. vasario-balandžio mėnesių duomenimis teismas nesivadovauja, nes liepos mėnesį ieškovas dirbo ne visas dienas (šalių darbo santykiai įforminti nuo liepos 12 d.), o vasario-kovo mėnesiais ieškovui buvo suteiktos atostogos, be to, nuo kovo mėnesio ieškovas faktiškai iš viso nedirbo pas atsakovą, vadinasi, pažymoje įrašyti duomenys apie kovo-balandžio laikotarpį neatitinka tikrovės. Pagal atsakovo pateiktos pažymos duomenis apskaičiuotas ieškovo vidutinis darbo dienų skaičius per mėnesį yra 21,5 d./mėn., t. y. (22 + 22 + 20 + 22 + 21 + 22) d. / 6 mėn.; vienos dienos vidutinis darbo užmokestis – 93,02 Lt (2000 Lt / 21,5 d.). Iš tos pačios atsakovo pateiktos pažymos matyti, kad ieškovui apskaičiuota vidutiniškai 8 valandų darbo diena (22/176; 20/160; 21/168; 17/136 ir 14/112).

Vadovaujantis DK 195 straipsnio 4 dalimi, už 2012 m. kovo mėnesį tenkančias 15 darbo dienų (kovo 12 d. pasibaigus atostogoms) ieškovui turėjo būti išmokėta ne mažiau kaip 174,60 Lt (4,85 Lt/val. / 100 proc. X30 proc. X 8 val. X 15 d.). Už 2012 m. balandžio mėnesį tenkančių 14 darbo dienų, t. y. nuo balandžio 1 d. iki 20 d. – ne mažiau kaip 162,96 Lt (4,85 Lt/val. / 100 proc. X30 proc. X 8 val. X 14 d.). Iš pateiktos atsakovo pažymos matyti, kad ieškovui (neskaičiuojant kompensacijos už nepanaudotas atostogas) išmokėtos sumos už 2012 m. kovo-balandžio laikotarpius gerokai viršija tas sumas, kurios, teismo vertinimu, pagal DK 195 straipsnio 4 dalį turėjo būti išmokamos darbuotojui (ieškovui), nesutinkančiam dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis ir kuriam turėjo būti žymima prastova. Remdamasis pirmiau nurodytais motyvais, teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, kuriais apeliuojama į nevisišką atsiskaitymą su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, taip pat atmeta ieškinio reikalavimus, kuriais prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Dėl neteisėtai iš darbo atleisto ieškovo pažeistų teisių gynimo

Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nepalaikė ieškinio reikalavimų grąžinti į ankstesnį darbą (b. l. 101, 178). Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 417, 418 straipsniais, teismas sprendžia dėl Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto alternatyvaus darbuotojo (ieškovo) teisių gynimo būdo.

Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nustato, jog darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Sprendime jau nurodyta, kad atsakovas ieškovui neteisėtai paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – ir kad toks ieškovo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu. Ieškovas nurodė, kad nepageidauja būti grąžintas į pirmesnį darbą, nes jau dirba kitoje darbovietėje (darbas kitame mieste, į kurį persikėlė gyventi visa šeima). Atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusius principingai konfliktiškus santykius, kurie teikia pagrindą išvadai, kad ieškovui gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, teismas sprendžia, jog dėl neteisėto atleidimo iš darbo pažeistos ieškovo teisės turi būti ginamos taikant DK 297 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. šalių darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos ir ieškovui priteisiama DK 140 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto dydžio išeitinė išmoka, t. y. 4000 Lt (2000 Lt X 2), bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo (2012 m. balandžio 20 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Apibendrindamas nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad atsakovas neteisėtai (nesant ieškovo išankstinio raštiško sutikimo) pakeitė šalių darbo sutarties sąlygą – ieškovo darbo vietą. Ši aplinkybė negali būti apginta tenkinant pareikštus ieškinio reikalavimus ar alternatyvius darbuotojo teisių gynimo būdus, nes pagal DK 195 straipsnio 4 dalį ieškovui priklausančių išmokų suma (už prastovą, kai darbuotojas atsisako dirbti pasiūlytą darbą) yra gerokai mažesnė negu sumos, ieškovui realiai išmokėtos už 2012 m. kovo-balandžio mėn. laikotarpį. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimų dalis dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo atmestina kaip nepagrįsta.

Atsakovas neteisėtai ieškovui paskyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Dėl to tenkintina ieškinio reikalavimų dalis dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir 4000 Lt išeitinės išmokos bei 93,02 Lt vienos dienos vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2012 m. balandžio 20 d.) iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad vienos dienos vidutinis darbo užmokestis priteisiamas tik už darbo dienas. Šalių darbo sutartis laikoma nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, kai patenkinamas vienas neturtinis ir du turtiniai ieškinio reikalavimai, valstybei iš atsakovo priteistina 728,03 Lt žyminio mokesčio (142 Lt už neturtinį reikalavimą ir 586,03 Lt už patenkintus turtinius reikalavimus dėl 4000 Lt išeitinės išmokos ir 15 534,34 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, laikant, kad teismo sprendimas įsigalios 2012 m. gruodžio 17 d.) (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktai, 82 straipsnis, 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis) ir 32,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1, 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1, 5 dalimis, 417, 418 straipsniais, Darbo kodekso 154 straipsnio 4 dalimi, 195 straipsnio 4 dalimi, 297 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti neteisėtu ieškovo M. R. atleidimą iš darbo uždarosios akcinės bendrovės „M. C.“ padalinio gamybos vadovo pareigose.

Laikyti, kad šalių darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Priteisti ieškovui M. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „M. C.“ (j. a. k. 300669186) 4000 (keturių tūkstančių) Lt išeitinę išmoką ir 93,02 Lt dydžio vienos dienos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos, t. y. 2012 m. balandžio 20 d., iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybei iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „M. C.“ (j. a. k. 300669186) 728,03 Lt (septynis šimtus dvidešimt aštuonis litus 3 ct) žyminio mokesčio ir 32,10 Lt (trisdešimt du litus 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios sumos turi būti įmokėtos Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (j. a. k. 188728721) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) AB banke „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto 3-iąjį apylinkės teismą.

Teisėjas Vitalijus Abramovičius