Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Mefodijos Povilaitienės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas S. I. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00680 (01042) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui S. I., panaikinimo ir dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje” (toliau – ir skundžiamas sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Skunde nurodo, kad pareiškėjas, ketindamas dirbti UAB „Transtira“, 2018 m. sausio 29 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – Migracijos valdyba) pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos valdyba, vadovaudamas Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindais priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2018 m. balandžio 10 d. išdavė naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT432670, kuris galiojo iki 2020 m. balandžio 10 d.

Pasikeitus aplinkybėms, t. y. 2018 m. gegužės 2 d. nutraukęs darbo sutartį su UAB „Transtira“ ir ketindamas dirbti UAB ,,Vizlita“ (toliau – ir Bendrovė) tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, pareiškėjas 2018 m. gegužės 3 d. Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Kartu pateikė galiojančio kelionės dokumento kopiją ir kitus dokumentus, patvirtinančius leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindus.

2018 m. rugpjūčio 9 d. Migracijos departamento Imigracijos skyrius atsiuntė Bendrovei pranešimą, kuriame informavo apie Bendrovės turimas mokestines nepriemokas.

2018 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą sprendimą. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas priėmė sprendimą formaliai taikydamas teisės normą, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neišnagrinėjęs reikšmingų aplinkybių viseto ir pritaikė per griežtą, neadekvačią ir neproporcingą priemonę – atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl toks sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

Pažymi, kad UAB ,,Vizlita“, gavusi Migracijos departamento pranešimą, 2018 m. rugpjūčio 13 d. visus finansinius įsipareigojimus įvykdė. Nurodo ir tai, kad Bendrovė skundo padavimo dieną mokestinių nepriemokų neturi. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kad Bendrovė mokestinių nepriemokų neturi, t. y. pagrindas taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto (b) papunktį yra išnykęs, o jokių kitų pagrindų neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Migracijos departamentas nenurodė, daro išvadą, kad jis atitinka visas Įstatyme numatytas sąlygas ir pagrindus (40 str. 1 d. 4 p., 44 str. 1 d. 3 p. ir 2 d., 26 str.), kurioms esant asmeniui gali būti suteikiamas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Atsižvelgęs į tai, teigia, jog Migracijos departamento sprendimas laikytinas per griežta ir neproporcinga priemone, pažeidžiančia teisingą Lietuvos Respublikos valstybės interesų ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą.

Nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimo teiginiais, jog pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeimyniniai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nurodo, kad pagal 2014 m. gegužės 21 d. sudarytą darbo sutartį su UAB ,,Transtira“ pradėjo dirbti Lietuvoje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Pareiškėjas turėjo realų ir atitinkantį tikrovę tikslą dirbti Lietuvoje deklaruotu pagrindu. 2014 m. liepos 25 d. baigė Motorinių transporto priemonių koviniams vežti vairuotojų periodinio profesinio mokymo programą, išlaikė vairavimo praktikos bei teorijos egzaminus, 2017 m. gruodžio 5 d. jam išduotas Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimas, 2017 m. gruodžio 29 d. išduota Lietuvos Respublikos vairuotojo kortelė.

Taigi, pareiškėjas daugiau kaip ketverius metus be jokių pertraukų gyvena ir dirba Lietuvoje ir šiuo metu yra pasirengęs dirbti UAB ,,Vizlita“ tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Tik gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jis galės tęsti darbą ir toliau stiprinti savo ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva. Pažymi ir tai, kad pareiškėjo profesijos darbuotojų Lietuvoje trūksta. Nurodo, kad turi šeimą. 2010 m. rugpjūčio 10 d. Ukrainoje sudarė santuoką su J. M., santuokoje gimė sūnus S. I. (S. I.). Šeima taip pat atvyko gyventi į Lietuvą, leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jiems išduoti iki 2020 m. birželio 6 d. Pareiškėjas nuomojasi gyvenamąjį būstą, kuriame gyvena kartu su savo šeima. Pareiškėjo sūnus S. I. pradėjo lankyti Grigiškių gimnaziją. Pareiškėjo žmona J. M. investavo visas šeimos santaupas į verslą Lietuvoje tam, kad galėtų susikurti sau darbo vietą, plėtoti verslą Lietuvoje ir taip prisidėti ne tik prie šeimos biudžeto, bet ir prie Lietuvos Respublikos darbo rinkos (kuriant naujas darbo vietas) bei ekonomikos (mokant mokesčius).

Pareiškėjo teigimu, išdėstytos aplinkybės patvirtinta, jog skundžiamas sprendimas ne tik nepagrįstai suvaržo pareiškėjo teises, bet taip pat pažeidžia pareiškėjo šeimos interesą išsaugoti gyvenimą Lietuvoje ir nelaikytinas adekvačiu ir proporcingu siekiamam valstybės tikslui.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovė skundą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir jo priedus buvo nustatyta, kad Bendrovė (2018 m. rugpjūčio 7 d. duomenimis) turi mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondui – 918,61 Eur. Taip pat nustatyta, kad 2018 m. rugpjūčio 9 d. duomenimis, Bendrovė turi mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (VMI) – 131,29 Eur.

Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 9 d. išsiuntė Bendrovei pranešimą Nr. (15/4-21) 10K-32472 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo“, kuriame nurodė, kad iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. Bendrovė turi įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus arba raštu informuoti, iki kada tai bus padaryta. Pažymi, kad pranešime Bendrovė taip pat buvo informuota, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktį, išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje ar priimantysis subjektas, turi didesnę negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas). Iki nurodytos datos Migracijos departamentas raštu nebuvo informuotas apie tai, iki kada bus įvykdyti visi finansiniai įsipareigojimai.

Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2018 m. rugpjūčio 20–21 dienomis patikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viešus draudėjų duomenis ir nustatė, kad Bendrovė turi 879,53 Eur mokestinę nepriemoką. Taip pat nustatė, kad Bendrovė turi 315,57 Eur mokestinę nepriemoką VMI. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad Bendrovė turi didesnę negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja VMI.

Nurodo, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčiu 2018 m. rugpjūčio 22 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Nr. LT7432670 ir atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Nesutikdamas su pareiškėjo skundo argumentais, teigia, jog aplinkybė, kad Bendrovė savo finansinius įsipareigojimus vykdė, nekeičia faktinės aplinkybės, kad Bendrovė turėjo mokestinę nepriemoką. Pareiškėjo skundo argumentai, kad Bendrovė mokestinės nepriemokos neturi, neatitinka tikrovės, kadangi iš 2018 m. rugsėjo 24 d. ,,Sodros“ duomenų nustatyta, jog Bendrovės skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui yra 155,64 Eur.

Teigia, kad Bendrovės mokestinės nepriemokos sumokėjimas po skundžiamo sprendimo priėmimo neturėtų įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui, nes pagrindas, dėl kurio buvo priimtas sprendimas, retrospektyviai neišnyktų. Ginčijamas sprendimas buvo paremtas oficialiais šio sprendimo priėmimo metu egzistavusiais duomenimis, kuriais abejoti Migracijos departamentas neturėjo jokio pagrindo. Pažymi ir tai, kad pareiškėjas dar iki ginčijamo sprendimo priėmimo buvo informuotas apie tai, kad, esant Bendrovės skoloms, Migracijos departamentas gali atsisakyti išduoti jam leidimą laikinai gyventi, jis taip pat buvo paprašytas nedelsiant pranešti Migracijos departamentui, kada bus sumokėtos bendrovės skolos, t. y. Migracijos departamentas bendradarbiavo su pareiškėju ir suteikėjam visas galimybes ištaisyti savo prašymo trūkumus, tačiau jokių duomenų apie Bendrovės skolų sumokėjimą iki ginčijamo sprendimo priėmimo Migracijos departamentui jis nepateikė. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, turėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, o Migracijos departamentui priėmus sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, turi prisiimti savo nerūpestingo elgesio padarinius.

Dėl pareiškėjo teiginių, jog Migracijos departamentas padarė nepagrįstą išvadą, jog jo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai ekonominiai ir socialiniai ryšiai, pažymi, kad duomenys apie pareiškėjo ekonominius, šeiminius, socialinius ryšius buvo įvertinti duomenų visumoje, sprendžiant dėl priimto sprendimo proporcingumo. Migracijos departamento vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje išlaikė vairavimo kursus ir gavo vairuotojo pažymėjimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jį su Lietuvos Respublika sieja stiprūs socialiniai ryšiai, kadangi vairuotojo pažymėjimo gavimas yra pareiškėjo pareiga, norint Lietuvos Respublikoje vairuoti transporto priemonę, o ne sąlyga gauti jam leidimą laikinai gyventi. Dėl pareiškėjo sutuoktinės ir vaiko gyvenimo Lietuvos Respublikoje pažymi, kad leidimai laikinai gyventi jiems buvo išduoti 2018 m. birželį ne kaip pareiškėjo šeimos nariams, o pagal kitus leidimų laikinai gyventi išdavimo pagrindus, o šių leidimų išdavimas savaime nesudaro pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, esant Įstatyme įtvirtintam imperatyviam atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindui. Pažymi ir tai, kad pareiškėjo sutuoktinei ir vaikui leidimai laikinai gyventi buvo išduoti pirmą kartą, taigi, Migracijos departamentas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nesieja ilgalaikiai socialiniai, šeiminiai ryšiai.

Migracijos departamentas mano, kad priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00680 (01042) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui S. I., panaikinimo ir dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje” teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2018 m. gegužės 2 d. pareiškėjas su UAB „Vizlita“ pasirašė darbo sutartį Nr. 11, kuria pareiškėjas įsidarbino UAB „Vizlita“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju.

2018 m. gegužės 3 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (15/4-1)3I-00680(01042) (ginčijamas sprendimas) Migracijos departamentas nusprendė panaikinti Ukrainos piliečiui S. I. leidimą laikinai gyventi Nr. LT7432670, galiojantį iki 2020 m. balandžio 10 d. ir atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

Ginčijamas sprendimas pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis, jog 2018 m. kovo 16 d. pareiškėjui, dirbusiam UAB „Transtira“, buvo pakeistas leidimas laikinai gyventi ir jam išduotas naujas leidimas Nr. LT7432670, turėjęs galioti iki 2020 m. balandžio 10 d. Nuo 2018 m. gegužės 2 d. pareiškėjo darbo sutartis su UAB „Transtira“ ir tą pačią dieną pasirašytą darbo sutartis su UAB „Vizlita“. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ketinant dirbti UAB „Vizlita“ Migracijos departamentas nustatė, kad Bendrovė turi mokestinę nepriemoką (2018-08-07 ir 2018-08-09 duomenys). Bendrovei išsiuntus 2018 m. rugpjūčio 9 d. pranešimą, kad iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. Bendrovė turi įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus arba raštu informuoti, iki kada tai bus padaryta. Migracijos departamentui 2018 m. rugpjūčio 20-21 d. dar kartą patikrinus duomenis ir nustačius, kad UAB „Vizlita“ mokestinė nepriemoka tebėra, vadovaudamasi Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 ir 5 dalių, 44 straipsnio ir 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu priėmė ginčijamą sprendimą.

Iš ginčijamo sprendimo turinio akivaizdu, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui neišdavimą lėmė vienintelė aplinkybė - UAB “Vizlita” didesnė negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinė nepriemoka (2018-08-21). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunktyje įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas turi didesnę negu vieno bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui, savivaldybių biudžetams ar fondams, į kuriuos mokamus mokesčius administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ar Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui (išskyrus atvejus, kai mokesčių, delspinigių, baudų mokėjimas atidėtas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka arba dėl šių mokesčių, delspinigių, baudų vyksta mokestinis ginčas).

Atkreiptinas dėmesys, kad ši įstatyminė nuostata yra formalaus pobūdžio, joje nenustatytas mokestinės nepriemokos terminas, t.y. kiek laiko turi egzistuoti mokestinė nepriemoka, kad galima būtų taikyti šioje nuostatoje įtvirtintas pasekmes. Jos tinkamas įgyvendinimas visiškai nepriklauso nuo užsieniečio (nagrinėjamu atveju nuo pareiškėjo) valios. Vertinant UAB “Vizlita” veiklą Įstatymo nuostatų taikymo aspektu svarbu atkreipti dėmesį, kad Bendrovė veikia nuo 2013 metų, nuolat teikia Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės duomenis, ką patvirtina išrašas iš Juridinių asmenų registro duomenų bazės. Ir nors byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog prieš priimant ginčijamą sprendimą (2018-08-21) egzistavo UAB “Vizlita” 315,57 Eur VMI administruojama mokestinė nepriemoka ir SODRA administruojama 879,53 Eur dydžio mokestinė nepriemoka (2018-08-20), tačiau į bylą pateikti ir duomenys, jog metų pradžioje t.y. 2018 m. sausio 31 d., mokestinių nepriemokų Bendrovė neturėjo. Mokestinių nepriemokų Bendrovė neturi ir dabar ir tai patvirtina 2018 m. spalio 29 d. SODRA suvestinė apie įsipareigojimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui įvykdymą bei VMI atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažyma. Aplinkybė, jog UAB „Vizlita“ raštu neinformavo Migracijos departamento apie tai, kada ketina įvykdyti visus finansinius įsipareigojimus, vertintina išskirtinai kaip Bendrovės neatsakingas elgesys. Tačiau visiškai formalus teisės aktų taikymas ir neigiamų pasekmių taikymas pareiškėjo atžvilgiu nagrinėjamoje situacijoje vertintinas kaip neproporcingas ir neteisingas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad, kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio laikino gyvenimo Lietuvoje turėtų būti atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (LVAT 2010-06-23 nutartis Nr. A-858- 1810/2010; 2016-07-14 nutartis Nr. eA-3784-662/2016, 2017-01-19 nutartis Nr. eA-1049-756/2017).

Kaip minėta, Migracijos departamentas pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsisakė išduoti tuo pagrindu, kad UAB “Vizlita” turėjo didesnę negu vienos bazinės socialinės išmokos dydžio mokestinę nepriemoką. Tačiau nustatyta, ir tai, kad šiuo metu Bendrovė jokių nepriemokų neturi. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad Bendrovė nors ir po Migracijos departamento sprendimo sumokėjo visas mokestines prievoles, rodo jog Bendrovė veiklą vykdo ir pareiškėjui bus užtikrintas darbas, kurio pagrindu jis ir prašo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo ketinimą gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtina ir kiti byloje surinkti bei jo socialinius ryšius su Lietuva patvirtinantys duomenys: pakankamai ilgiai trukę pareiškėjo darbo santykiai su Lietuvos UAB „Transtira”; pareiškėjo darbo pobūdis – tarptautiniai krovinių pervežimai; pareiškėjo santuoka su J. M., kuri turi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kurios leidimas galioja iki 2020 m. birželio 6 d.; nepilnametis pareiškėjo sūnus Lietuvoje lanko mokyklą; šeima Lietuvoje investavusi lėšas. Teisėjų kolegijos nuomone, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto b papunkčio taikymas, kai šiuo metu vienintelis pagrindas minėtai normai taikyti yra išnykęs (Bendrovė neturi jokių mokestinių nepriemokų), o kitų pagrindų pareiškėjui neišduoti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nėra, nagrinėjamu atveju būtų per griežta ir neproporcinga priemonė atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikinti anksčiau išduotą leidimą.

Remiantis anksčiau išdėstytu pareiškėjo skundas tenkintinas, ginčijamas Migracijos departamento sprendimas naikintinas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. gegužės 3 d. prašymą.

Pareiškėjas skundu prašo teismo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Kitais atvejais prašymą dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį (ABTĮ 41 str. 2 d.).

Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pareiškėjas pateikė šias bylinėjimo išlaidas patvirtinančius įrodymus: 23 Eur žyminis mokestis (2018-09-04 SEB mokėjimo nurodymas) ir 300 Eur už advokato padėjėjos G. Š. teisines paslaugas (2018-09-03 sąskaita už teisines paslaugas GTP Nr. 24/2018 ir 2018-09-05 SEB mokėjimo nurodymas).

ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Vadovaujantis Rekomendacijų 8 punktu, už ieškinio (skundo) parengimą rekomenduojamas priteisti maksimalaus koeficiento dydis yra 2,5 (8.2 papunktis).

Kadangi pareiškėjui teisinės paslaugos buvo teikiamos 2018 m. rugpjūčio mėnesį, o 2018 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 895,2, pareiškėjui už skundo parengimą maksimali suma pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį gali būti priteista 2 238 Eur (2,5 x 895,2 Eur). Prašoma priteisti suma už skundo parengimą (300 Eur) ne tik kad neviršija Rekomendacijose nustatytos maksimalios sumos, tačiau nesiekia netgi jos vidurkio, todėl pareiškėjo prašymas atlyginti teismo išlaidas tenkinamas ir pareiškėjui priteistina 300 Eur išlaidų už teisines paslaugas pagal teisinių paslaugų sutartį Nr. 45/2018 ir 23 Eur sumokėto žyminio mokesčio (viso 323 Eur).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo S. I. (S. I.) skundą patenkinti visiškai.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-00680 (01042) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Ukrainos piliečiui S. I., panaikinimo ir dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje” ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Priteisti S. I. (S. I.) iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 323 Eur (tris šimtus dvidešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.