- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-04
- Bylos Nr.
- 1A-40-519-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-67-1-00576-2012-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- A. J., M. J.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Raimondas Kivylius, Eugenija Povilaitienė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir M. J. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą,
M. J. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per 6 (šešis) mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Priteista A. K. solidariai iš M. J. ir A. J. 10 000 Lt (dešimt tūkstančių litų) turtinės žalos atlyginimo ir 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. J. ir M. J. nuteisti už tai, kad 2012 m. lapkričio 18 d., apie 22 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, prie A. B. priklausančios pirties, būdami apsvaigę nuo alkoholio, sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. K. į galvą, padarydami apatinio žandikaulio abiejų pusių I, II dantų išmušimą, muštines žaizdas, pogleivines kraujosruvas apatinėje lūpoje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistųjų A. J. ir M. J. gynėjas advokatas R. Kivylius prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – A. J. ir M. J. išteisinti nesant jų veikoje nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Taip pat prašo atmesti nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Skunde advokatas nurodo, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismas savo išvadas grindė prielaidomis. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė procesinės teisės normas, susijusias su įrodinėjimu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnis), nemotyvuotai atmetė gynybos poziciją ir dėl to padarė neteisingas išvadas, turėjusias reikšmės neteisingo nuosprendžio priėmimui. Be to, teismas nuosprendį grindė įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis).
Nuteistųjų gynėjo teigimu, nors skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad A. J. ir M. J. kaltė padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą grindžiama nukentėjusiojo, jo sugyventinės Ž. R., sugyventinės brolio V. Ž., V. S. parodymais, tačiau šie duomenys nei kiekvienas atskirai, nei kaip visuma neįrodo, kad A. J. ir M. J. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką. Juolab, kad kiti bylos duomenys akivaizdžiai paneigia minėtų asmenų parodymus. Pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kai išnaudojus visas galimybes abejonių pašalinti nepavyksta, jos aiškinamos kaltinamojo naudai.
Skunde pažymima, kad iš 2012-12-05 protokolo-pareiškimo matyti, jog A. K. į policiją dėl patirtų sužalojimų kreipėsi praėjus beveik trims savaitėms po tiriamo įvykio, t. y. nuo 2012-11-18. Šiame protokole-pareiškime A. K. nenurodė asmenų, kurie jo atžvilgiu naudojo smurtą. Be to, jis nurodė, kad jam buvo suduotas nenustatytas skaičius smūgių tiek rankomis, tiek kojomis į galvos sritį. Tą pačią dieną apklausiamas kaip liudytojas A. K. parodė, kad tiriamo įvykio vakarą nuvyko į A. B. pirtį, kur vartojo alkoholinius gėrimus. Apie 22 val., jam išėjus į lauką parūkyti, iš paskos išėjo A. J. ir M. J.. M. J. trenkė jam (A. K.) ranka į apatinę lūpą, jis nugriuvo, tada abu jį ėmė spardyti kojomis, kiek kartų spyrė į veidą, nežino. 2013-02-15 papildomos apklausos metu A. K. parodė, kad kitą dieną po įvykio pas jį į namus atėjo V. S., kad apžiūrėtų jo sužalojimus. Praėjus 3-4 dienoms po įvykio, pas jį į namus atvyko A. J. ir M. J. bei A. B.. Jie prašė nesikreipti į policiją. Dėl žalos atlyginimo nieko nekalbėjo. 2013-02-15 akistatos tarp A. K. ir M. J. metu nustatyta, kad M. J. niekada nebuvo atvykęs pas A. K.. 2013-03-12 papildomos apklausos metu A. K. parodė, kad pirmąjį kartą pas jį buvo atvykęs tik A. J. ir prašė atsiimti pareiškimą iš policijos. Kitą dieną A. J. atvyko su A. B. ir siūlė 4 000 Lt padarytai žalai atlyginti. Atkreipia dėmesį, kad tada pareiškimo policijoje dar negalėjo būti. Apelianto teigimu, apklausiant nukentėjusįjį teisme, buvo nustatytos visiškai kitokios aplinkybės – nukentėjusysis negalėjo teismui paaiškinti tiriamo įvykio ir parodė, jog „tada daug gėrėm <...> buvo sunku girtam eiti“. Paaiškino, kad jis neatsimena to vakaro aplinkybių - kitos dienos rytą jam viską neva papasakojo V. S.. Teisiamajame posėdyje taip pat buvo nustatyta dar viena tyrimo metu nukentėjusiojo nutylėta aplinkybė – A. B. pirtyje taip pat buvo V. M., kuris atvyko ir išvyko iš pirties kartu su A. J. bei M. J., ir tai patvirtino pats nukentėjusysis. Taigi, advokato R. Kivyliaus įsitikinimu, akivaizdu, kad A. K. parodymai yra prieštaringi: neaišku nei kas A. K. atžvilgiu naudojo smurtą, nei kiek smūgių jam buvo suduota, kokia smūgių lokalizacija, neaišku, ar jis buvo mušamas tik rankomis, ar, kaip teigė pirmosios apklausos metu, po vieno smūgio ranka buvo spardomas kojomis.
Be to, nuteistųjų gynėjo teigimu, ypatingai svarbūs yra duomenys, užfiksuoti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), surašytoje praėjus dviem dienoms nuo tiriamo įvykio, t. y. 2012-11-20. Aprašant įvykio aplinkybes nurodyta, kad „Iš tiriamojo žodžių, 2012-11-18, apie 1 val., svečiuose pažįstamas vyriškis kumščiais sudavė į veidą“. Tai patvirtina, kad specialistui A. K. nurodė dar kitokias aplinkybes nei nurodė ikiteisminio tyrimo metu ar teisiamajame posėdyje. Tyrimą atlikusiam specialistui A. K. nurodė, kad sužalojimus padarė tik vienas asmuo, o įvykio laikas 1.00 val. Šias aplinkybes laisva valia nurodė pats nukentėjusysis iš karto po įvykio. Advokato R. Kivyliaus manymu, būtent šioje specialisto išvadoje užfiksuotiems objektyviems duomenims turėjo būti teikiama pirmenybė, tuo labiau, kad paties nukentėjusiojo parodymuose yra esminių prieštaravimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis nepagrįstai atmetė ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Apeliantas taip pat pažymi, kad nukentėjusiojo parodymai yra prieštaringi ir dalyje dėl aplinkybių, kad po įvykio į jo namus kartu su A. B. buvo atvykę A. J. ir M. J.. Atkreipia dėmesį, kad akistatos su M. J. metu nukentėjusysis kategoriškai nurodė, jog M. J. niekada nebuvo atvykęs į jo namus. Be to, ir liudytojas A. B., duodamas parodymus teisme, patvirtino, kad M. J. nesilankė pas nukentėjusįjį.
Skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis painiojasi ir dėl neva jam pasiūlytos kompensacijos dydžio – apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. K. nurodė, kad jam buvo pasiūlyti 4 000 Lt, tačiau teisiamajame posėdyje jis ėmė tvirtinti, kad iš pradžių jam buvo pasiūlyti 400 Lt, o vėliau – 500 Lt. Advokato vertinimu, toks neva pasiūlytų sumų neatitikimas yra ženklus – sumos skiriasi net 10 kartų, todėl tai jokias būdais negali būti laikoma apsirikimu ar užmaršumu. Išteisintųjų gynėjas pastebi, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo parodymuose esantys prieštaravimai pašalinti nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie prieštaravimai nežymūs, iš esmės prieštarauja byloje esantiems objektyviems duomenims ir dėl to toks teismo nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Tai, kad nukentėjusysis dėl įvykio į policiją kreipėsi tik po trijų savaičių, pasak gynėjo, akivaizdžiai sutrukdė nustatyti objektyvią tiesą byloje, t. y. nedelsiant apklausti įvardintus kaltininkus, atlikti įvykio vietos apžiūrą siekiant rasti kraujo ar kitų grumtynių pėdsakų, apžiūrėti kaltininkų rankų krumplius, siekiant patikrinti galimai likusius muštynių pėdsakus ir kt. Be to, apelianto teigimu, kelia abejonių nukentėjusiojo elgesys neįvardijant vieno iš liudytojų V. M., kuris tą patį vakarą buvo pirtyje ir neabejotinai galėjo papasakoti reikšmingas aplinkybes. Mano, kad šios aplinkybės turėjo teismui sukelti abejonių nukentėjusiojo nuoširdumu ir jo parodymų patikimumu, juo labiau, jog bylos baigtimi nukentėjusysis yra suinteresuotas materialiai, todėl, siekdamas praturtėti A. J. ir M. J. sąskaita, gali dėstyti tik sau palankias aplinkybes, tuo pačiu nutylėdamas tikrąsias.
Skunde nuteistųjų gynėjas pažymi ir tai, kad liudytojų parodymai yra nenuoseklūs. Atkreipia dėmesį, kad 2013-01-03 kaip liudytojas apklaustas V. S. parodė, kad būdamas pirtyje išgirdo, jog lauke kažkas šūkauja, išėjęs į lauką pamatė, kad pastogėje, esančioje ties įėjimu į pirtį, ant grindų guli A. K. ir J., jie grūmėsi, tačiau jis (V. S.) nematė, kad kam nors būtų suduoti smūgiai. Nurodė, kad tiriamo įvykio metu buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. 2013-02-15 akistatų tarp V. S. ir A. J. bei M. J. metu nustatyta, kad V. S. nematė, jog tiriamo įvykio metu A. K. buvo suduoti smūgiai, nematė, kad jis būtų buvęs sužalotas. 2013-06-26 teisiamojo posėdžio metu V. S. parodė, kad nepamena, kas įvyko tiriamo įvykio vakarą, nes pirtyje vartojo daug alkoholinių gėrimų – gėrė degtinę ir alų. Nematė, kad A. J. ir M. J. būtų mušę A. K., pastarajam kitos dienos rytą apie įvykį nieko nepasakojo, jiems neskambino. Pokalbio tarp A. K. ir A. B. bei A. J. negirdėjo. Be to, girdėjo kalbas, jog tiriamo įvykio vakarą neblaivus A. K. važinėjosi po kaimą automobiliu.
Pasak advokato R. Kivyliaus, kalbant apie liudytojo V. S. parodymus, lieka neaišku, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi išimtinai tik tais parodymais, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu, kodėl buvo atmesti pirmosios instancijos teismui duoti parodymai apie tai, kad V. S. tiriamo įvykio aplinkybių nepamena dėl girtumo, kad apie nukentėjusiojo sužalojimus jis sužinojo tik kitos dienos ryte, atėjęs į nukentėjusiojo namus, o ne priešingai, kaip kad teigia nukentėjusysis. Apelianto teigimu, apkaltinamajame nuosprendyje minėti V. S. parodymai yra nutylėti. Maža to, nuosprendyje remiamasi prieštaringais ir nepatvirtintais V. S. parodymais, kurie prasilenkia su bet kokia logika ir neatitinka byloje esančių duomenų: V. S. teismui parodė, kad „visi trys buvo nukritę ant vestibiulio grindų“, t. y. pačioje pirtyje, o ne kaip teismui parodė A. K.: „aš buvau sumuštas maždaug penki metrai nuo pastato, pievoje“. Taip pat atkreipia dėmesį, kad V. S. teismui parodė, jog pamatęs konfliktą, jis uždarė vestibiulio duris ir daugiau nieko nebematė. Taigi, lieka neaišku, kodėl V. S., neva matęs kažkokias tariamas grumtynes, nebandė išsiaiškinti, dėl ko kilo konfliktas, nebandė ginčo šalių išskirti, grįžęs prie stalo, apie šias aplinkybes niekam nepasakojo (net V. M.), nesidomėjo, ar A. K. po neva įvykusio ginčo yra sveikas, ar A. K. nereikalinga pagalba grįžtant namo ir pan.
Nuteistųjų gynėjo vertinimu, aptartos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad buvo padarytas grubus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas: apkaltinamajame nuosprendyje nebuvo pašalinti visi byloje esantys prieštaravimai, be to apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas tais įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Skunde pažymima, kad liudytojai Ž. R. ir V. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė iš esmės analogiškus parodymus, kad A. K. grįžo iš A. B. pirties sumuštas, jam buvo išmušti dantys. Abu parodė, kad kitos dienos rytą atvykęs V. S. papasakojo A. K., kad jį sumušė A. ir M. J.. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad šią aplinkybę pats V. S. neigia. Be to, V. Ž. teigė, kad tiriamo įvykio metu buvo daug sniego, o A. K. be kita ko buvo padarytas kaktos sužalojimas. Advokato įsitikinimu, tai yra esminė aplinkybė, nes įvykio dieną negalėjo būti sniego ir jo nebuvo, ir tai leidžia daryti išvadą, jog liudytojas sako netiesą arba kalba apie visai kitą įvykį, buvusį kitu metų laiku. Pastebi, kad teisiamojo posėdžio metu nei A. K., nei V. S. šių parodymų nepatvirtino. Priešingai, ir nukentėjusysis, ir V. S. ėmė teigti, kad neprisimena tiriamo įvykio aplinkybių, kadangi abu buvo girti. Be to, V. S. paneigė visus Ž. R. parodymus. V. Ž. parodymai apie naujus sužalojimus bei įvykio laiką, taip pat buvo paneigti kitų bylos duomenų. Esant tokioms aplinkybėms, pasak advokato R. Kivyliaus, darytina pagrįsta išvada, kad Ž. R. ir V. Ž. duoda neteisingus parodymus, nes jie, būdami labai artimi su A. K., yra suinteresuoti, kad jis gautų piniginę kompensaciją. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas į šias aplinkybes ir galimą liudytojų suinteresuotumą neatsižvelgė ir taip priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį.
Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad liudytojas V. M. atvykęs į pirtį ir iš jos išvykęs kartu su A. J. ir M. J., parodė, jog niekas nekonfliktavo, apie jokias muštynes nekalbėjo. Liudytojas A. B. parodė, kad apie A. K. sumušimus sužinojo kitą dieną, nes iš pirties išėjo pirmas. A. B. taipogi nurodė, kad kartu su A. J. nuvyko pas nukentėjusįjį išsiaiškinti dėl kaime sklindančių gandų. M. J. su jais niekada nevyko. Todėl, apelianto teigimu, apkaltinamajame nuosprendyje nurodytos aplinkybės neva A. B. parodė, kad abu J. vyko pas A. K., neatitinka bylos duomenų.
Be to, pasak advokato R. Kivyliaus, pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo A. B. parodymus apie tai, kad su A. J. kalbėjosi, kiek gali kainuoti dantų įdėjimas. Pažymi, kad A. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nurodė, jog A. J. su A. K. dėl jokios kompensacijos nesitarė. Todėl pirmosios instancijos teismo iš konteksto paimti A. B. pasisakymai negali būti laikomi A. J. ir M. J. kaltės įrodymu.
Nuteistųjų gynėjo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nusikaltimo sudėties požymiai nenustatyti. Priešingai, bylos duomenys akivaizdžiai parodo, kad A. J. ir M. J. negalėjo turėti jokių paskatų sužaloti A. K. – nei pats nukentėjusysis, nei liudytojai nenurodė, kad nukentėjusysis būtų konfliktavęs su J., priešingai, visi teigė, kad jų tarpusavio santykiai buvo geri, pykčių tarp jų nebuvo.
Be to, advokatas prašo atsižvelgti į tai, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, jog tyrimą atlikusiam specialistui A. K. nurodė, kad jo patirti sužalojimai buvo padaryti tik vieno asmens, o įvykio laikas – 1.00 val. Nuteistųjų gynėjo įsitikinimu, tokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė geriau prisimindamas įvykį, todėl vėlesni A. K. parodymai, kurie iš esmės skiriasi nuo aplinkybių, nurodytų iš karto po įvykio, turėjo būti vertinami kritiškai ir atmesti kaip nepatikimi. Atkreipia dėmesį į tai, kad teisiamojo posėdžio metu nei valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė, nei nukentėjusiojo atstovė nekvestionavo minėtoje specialisto išvadoje užfiksuotų duomenų ir neprašė į teisiamąjį posėdį kviesti išvadą pateikusį specialistą. Mano, kad ši aplinkybė patvirtina, jog specialistas, užrašydamas A. K. žodžius nesuklydo.
Vertindamas liudytojų A. B. ir V. S. parodymus, kad jie girdėję kalbas, jog įvykio vakarą A. K. neblaivus automobiliu važinėjosi po kaimą, nuteistųjų gynėjas advokatas R. Kivylius mano, kad nukentėjusiojo patirti sužalojimai, nurodyti specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) aprašomojoje dalyje, galėjo būti padaryti galimai neblaiviam A. K. automobiliu nuvykus pas pažįstamą, tyrimo metu nenustatytą asmenį, ir su juo sukonfliktavus.
Be to, apelianto teigimu, byloje esantys objektyvūs duomenys – specialisto išvados – taip pat neleidžia tikėti A. K. pateikiama įvykio versija. Nors nukentėjusysis apklausų metu tvirtino, kad jam nukritus ant žemės J. puolė jį spardyti kojomis, specialisto išvadose po atlikto asmens tyrimo nurodomi tik veido sumušimai bei dantų išmušimas. Mano, jog sunku patikėti, kad po neva atliktų daugybinių smūgių kojomis ant A. K. kūno nebūtų likę jokių smurto požymių – daugybinių smūgių kojomis į veidą sudavimas sukeltų daug rimtesnius padarinius. Pastebi, kad atliekant A. K. pirminį tyrimą 2012-11-20, jis nurodė, kad buvo mušamas tik į veidą ir tik rankomis. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nors nukentėjusysis A. K. teismui parodė, jog dėl sumušimų jam bėgo kraujas, šią aplinkybę patvirtinančių duomenų byloje nėra.
Skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Advokatas nurodo, kad tokią išvadą teismas padarė remdamasis tik nukentėjusiojo ir liudytojo V. S. parodymais, tačiau neatsižvelgė į tai, jog liudytojas V. S. parodė, kad jis buvo labai girtas, nes gėrė degtinę ir alų, buvo išgėręs apie 0,5 1 degtinės. Taigi, šio asmens parodymai negali turėti įrodomosios reikšmės, juolab, kad liudytojas V. M., duodamas parodymus teisme, patvirtino, kad J. girti nebuvo. Esant paminėtoms aplinkybėms, t. y. nesant objektyvių duomenų – specialisto išvadų ar alkotesterio parodymų apie jo ginamųjų girtumą, advokatas R. Kivylius mano, kad nukentėjusiojo ir V. S. parodymų neužtenka pripažinti BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytą aplinkybę A. J. ir M. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kartu pastebi, kad minėtos atsakomybę sunkinančios aplinkybės konstatavimui reikia nustatyti ne tik apsvaigimą nuo alkoholio, bet ir tokios būsenos įtaką nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės mėn. 16 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalga Nr. 28; Teismų praktika Nr. 28). Teigia, kad tokia aplinkybė nebuvo nustatyta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, todėl A. J. ir M. J. ji inkriminuota nepagrįstai.
Žemesnės instancijos teismas
Advokato R. Kivyliaus įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas abejonių dėl nuteistųjų kaltės nepašalino, nuosprendį grindė tik prielaidomis, kurios yra ne tik nelogiškos, bet ir prieštarauja byloje esantiems duomenims. Taip pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė nuteistiesiems ir juos nepagrįstai nuteisė.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė prašė nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
Dėl A. J. ir M. J. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat nepažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Spręsdamas A. J. ir M. J. kaltės klausimą teismas pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo A. K., liudytojų V. S., Ž. R., V. Ž. parodymais, kitais ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, kurie minėtų asmenų parodymus ne paneigia, o priešingai – patvirtina, motyvuotai įvertino įrodymų visumą.
Žemesnės instancijos teismas
BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. K. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, pastarasis nurodė, kad pirmiausia A. B. pirtyje jie buvo dviese su A. B., po to atvyko V. S.. Vėliau į pirtį atvažiavo išgėrę M. ir A. J.. Kiek pamena, jiems išėjus į lauką parūkyti, M. J. puolė prie jo (A. K.) ir kumščiu sudavė į veidą. Po to jam stovinčiam M. J. dar sudavė smūgį į galvą. Kai po antrojo smūgio jis nugriuvo ant žemės, abu J. jį ėmė spardyti. Daugiausia smūgių jam buvo suduota į galvą, t. y. į pakaušį, sprandą, prie ausies, abu paakiai buvo mėlyni, lūpa prakirsta, buvo išmušti keturi dantys. Kadangi dėl išmuštų dantų jam iš burnos bėgo kraujas, jis į namus parėjo kruvinas. Pamena, kad tuo metu, kai J. jį mušė, lauke buvo ir V. S.. Kitą rytą pas jį atvykęs V. S. paskambino J. ir pasakė, kad jie ateitų ir pažiūrėtų ką jam (A. K.) padarė. Pas jį (A. K.) į namus buvo atvažiavę abu J. ir A. B.. J. siūlė jam pinigų, prašė dėl įvykio niekur nesikreipti. Atsakydamas į advokato R. Kivyliaus klausimus, nukentėjusysis A. K. nurodė, kad į pirtį jis su A. B. atvažiavo apie 14 val., apie 19 val. atvyko J.. Pradžioje pirtyje jie dviese su A. B. gėrė degtinę, atvykus J., jie alkoholį gėrė kartu. J. į pirtį atsivežė 0,7 l talpos butelį degtinės. Jį J. sumušė maždaug penkių metrų atstumu nuo pirties, pievoje. Viską matė V. S.. Po sumušimo jis (A. K.) nuėjo į namus, o V. S. grįžo į pirtį. Eidamas į namus jis niekur nebuvo užsukęs, pakeliui nieko nebuvo sutikęs. Didžiausia J. jam pasiūlyta suma buvo 500 Lt. Jis iš karto į policiją nesikreipė dėl to, kad tikėjosi, jog su J. pavyks susitarti gražiuoju. Be to, nesikreipti į policiją jo prašė A. J. (118-120 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Apklausiamas 2012 m. gruodžio 5 d. A. K. paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 18 d. apie 13.30 val. kartu su A. B. atvyko į pastarojo pirtį. Kartu su jais dar buvo ir V. S.. Pirtyje jie trise gėrė alkoholinius gėrimus. Vėliau į pirtį atvyko M. J. bei A. J. ir jie toliau kartu gėrė alkoholį. Apie 22 val. jam (A. K.) išėjus į lauką parūkyti, iš paskos į lauką išėjo ir A. J. bei M. J.. M. J. nieko jam nesakęs, trenkė ranka į apatinę lūpą. Jam nugriuvus, jį toliau mušė abu J. – spyrė jam į veido sritį. Įvykio metu jam buvo išmušti dantys (12 b. l.). Papildomai apklausiamas kaip liudytojas A. K. paaiškino, kad po įvykio pas jį atvyko abu J. ir prašė nesikreipti į policiją. Patvirtino, kad grįždamas iš A. B. pirties į namus nieko pakeliui nesutiko, pats nesusižalojo. Kai M. J. sudavus smūgį į veidą jis nugriuvo, toliau jį rankomis ir kojomis mušė abu – M. ir A. J. (13 b. l.). A. K. taip pat nurodė, kad jį grįžusį į namus sumuštą iš karto pamatė kartu gyvenantis svainis V. Ž.. Kitą rytą jis V. Ž. paprašė parnešti iš A. B. pirties striukę. Kitą dieną pas jį kartu su A. B. atvykęs A. J. siūlė jam pinigų. Jo (A. K.) sugyventinei Ž. R. pasakius, jog ji girdėjo, kad A. K. sumušė abu, t. y. M. ir A. J., A. J. pradėjo šaukti, kad pirmas jį (A. K.) pradėjo mušti M., po to jie mušė kartu (14 b. l.). Tai, kad jį mušė abu J., A. K. nurodė ir akistatų su pastaraisiais metu (24, 27 b. l.).
Netikėti nukentėjusiojo parodymais kolegija neturi pagrindo – šiuos parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai.
Liudytojas A. B. teisme patvirtino, kad 2012 m. lapkričio 18 d. į jo pirtį buvo atėję A. K. bei V. S.. Vėliau, kai jis (A. B.) buvo išėjęs, į pirtį atvažiavo A. ir M. J.. Pirtyje jis ir A. K. gėrė alkoholinius gėrimus, jam būnant, konfliktų nekilo. Po to jis iš kalbų sužinojo, kad A. K. išmušti dantys. Po įvykio jis (A. B.) su J. kalbėjosi kitą rytą. Jis buvo nuvežęs savo svainį A. J. pas A. K., tačiau ką jie kalbėjo, nežino. Jis vežė A. J. pas A. K. todėl, kad jam rūpėjo išsiaiškinti, kas įvyko (122-123 b. l.). Atsakydamas į prokurorės klausimus A. B. nurodė, kad pokalbis vyko automobilyje. J. iš pradžių buvo išlipę, po to grįžo atgal į automobilį. Po to jie važiuodami automobiliu kalbėjo, kad dantis galima įsidėti ir už 500 ar 1000 litų. Trečią kartą pas A. K. vyko vienas A. J..
Liudytojas V. S. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad tąkart pirtyje buvo jis, A. K. ir J., A. B. jau buvo išėjęs. Matė, kad A. K. ir J. grūmėsi, jie buvo nugriuvę. Po to A. K. į pirtį nebegrįžo, o A. J. ir M. J. grįžo. Kitą rytą jam paskambinęs A. K. pasakė, jog jam išmušė dantis. Tuo metu, kai vyko grumtynės, jie visi buvo išgėrę. Kaime girdėjo kalbas, kad J. po to buvo atvažiavę pas A. K.. Kitą dieną jis pamatė, kad A. K. prakirsta lūpa ir išmušti priekiniai dantys (120-122 b. l.). Akistatų su M. J. ir A. J. metu V. S. nurodė, kad 2012 m. lapkričio 18 d. pirtyje jis matė, jog A. K. bei A. ir M. J. prie stalo apsižodžiavo, po to visi trys išėjo į apšviestą verandą, esančią lauke prie A. B. pirties. Jis (V. S.) išėjęs į lauką pamatė ant žemės besigrumiančius A. K. ir J. Netrukus J. į pirtį parėjo, o A. K. į ją nebegrįžo. M. J. tą vakarą gėrė alų ir degtinę, A. J. taip pat gėrė alkoholinius gėrimus (25, 26 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (parodymai ištirti apylinkės teisme) V. S. nurodė, kad 2012 m. A. B. pirtyje jis, A. B. ir A. K. gėrė alkoholinius gėrimus. Apie 19-20 val. į pirtį atvykus A. ir M. J., jie toliau alkoholį gėrė kartu. Apie 22 val. jis (V. S.) pastebėjo, kad A. K. ir J. išėjo į lauką. Išgirdęs kad kažkas lauke šūkauja, jis (V. S.) išėjęs pro duris pamatė, kad pastogėje, esančioje ties įėjimu į pirtį, ant grindų guli A. K. ir J., jie grūmėsi. Jis (V. S.), pasakęs baigti muštis, sugrįžo į pirtį. Netrukus atėjo ir J., o A. K. į pirtį nebegrįžo. Įvykio metu A. K. ir J. buvo girti. Kitą rytą iš A. K. sužinojo, kad J. jam išmušė 4 dantis (20 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
Aplinkybę, kad tąkart A. K. grįžo į namus sumuštas, patvirtino ir kaip liudytoja apklausta pastarojo sugyventinė Ž. R.. Ji nurodė, kad A. K. iš burnos bėgo kraujas, todėl ji kraują valė, be to jo akys buvo pamėlusios, lūpa prakirsta. A. K. jai pasakė, kad jį prie pirties sumušė ir dantis išmušė J.. Liudytoja taip pat nurodė, kad V. S. atėjęs pas juos į namus papasakojo, jog vienu metu pamatė, kad J. muša A. K.. Po kelių dienų ar po savaitės pas juos buvo atvažiavę abu J. ir A. B.. A. J. tąkart guodėsi, kad neturi iš ko atlyginti žalos. Atvažiavę kitą kartą jie jau siūlė A. K. pinigų (123-124 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytoja Ž. R. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (22 b. l.).
Tai, kad tąkart A. K. parėjo iš pirties sumuštas, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas V. Ž.. Jis paaiškino matęs A. K. vos tik šis grįžo į namus, nes tuo metu kartu gyveno. Jam paklausus, kas atsitiko, A. K. atsakė, kad jį užpuolė abu J.. Paklausus kodėl jam bėga kraujas, A. K. atsakė, kad jam išmušti dantys. Pažiūrėjęs jis pamatė, kad pastarajam išmušti keturi priekiniai apatiniai dantys. Be to, A. K. buvo prakirsta lūpa, kaktoje buvo gumbas. A. K. į namus grįžo be striukės, šią striukę jis (V. Ž.) kitą rytą pastarojo prašymu parnešė iš pirties. Nepraėjus nė savaitei po įvykio, pas A. K. atvyko abu J. – A. ir M. bei A. B.. Pokalbis tarp jų vyko automobilyje, jis šio pokalbio negirdėjo. J. pas A. K. buvo atvažiavę tris kartus. Vėliau jis sužinojo, kad J. buvo atvykę tartis dėl žalos atlyginimo (147-148 b. l.). Tai, kad vyko pas A. K., teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats nuteistasis A. J. (148-149 b. l.).
Akivaizdu, kad V. Ž. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti jais vien dėl to, jog pastarasis teisiamajame posėdyje nurodė, kad įvykio metu buvo sniego, nėra pagrindo. Be to, meteorologinės sąlygos šioje byloje reikšmės neturi ir jos nebuvo nustatinėjamos. Kadangi liudytojo V. Ž. parodymai liudytojos Ž. R. parodymus ne paneigia, o priešingai – patvirtina, nuteistųjų gynėjo skundo argumentas, kad V. S. paneigė visus Ž. R. parodymus, atmetamas kaip nepagrįstas. Skundo argumentas, kad Ž. R. ir V. Ž. davė neteisingus parodymus, nes būdami artimi A. K. yra suinteresuoti jog pastarasis gautų piniginę kompensaciją, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. K. padaryti šie sužalojimai: apatinio žandikaulio abiejų pusių I, II dantų išmušimas, muštinės žaizdos apatinėje lūpoje, pogleivinės kraujosruvos apatinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose. Sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais ne mažiau kaip trim trauminiais poveikiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis, jie griuviminei traumai nebūdingi. A. K. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl 4 dantų išmušimo jis neteko 10 procentų bendrojo darbingumo (10 b. l.). Kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad specialisto išvada nepaneigia nuoseklių nukentėjusiojo parodymų, jog smūgius į galvą A. J. ir M. J. jam sudavė ne tik rankomis, bet ir kojomis. Advokato skundo teiginį, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog A. K. po sumušimų bėgo kraujas, paneigia ne tik paties nukentėjusiojo, bet ir liudytojų Ž. R. ir V. Ž. parodymai, bei specialistų išvados, kad įvykio aplinkybėse nurodytu laiku A. K. buvo išmušti keturi dantys (logiška, kad tokiu atveju dantenos nekraujuoti negali).
Taigi, kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. ir M. J. 2012 m. lapkričio 18 d., apie 22 val., prie A. B. priklausančios pirties sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. K. į galvą ir šiais veiksmais nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, t. y. padarė BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Advokato R. Kivyliaus skundo argumento, kad A. K. sužalojimai galėjo būti padaryti pastarajam automobiliu nuvykus pas tyrimo metu nenustatytą asmenį, nepatvirtina jokie bylos duomenys, todėl šis argumentas vertinamas kaip prielaida ir atmetamas.
Nors byloje esantis protokolas-pareiškimas ir patvirtina apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusysis A. K. į policijos įstaigą kreipėsi ne iš karto po įvykio, t. y. 2012 m. lapkričio 18 d., o 2012 m. gruodžio 5 d. (1 b. l.), tai nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką nepaneigia. Atkreipiamas dėmesys, kad teisės norminiai aktai nereglamentuoja laikotarpio, per kurį nukentėjęs asmuo turėtų kreiptis į atitinkamą teisėsaugos instituciją, be to, kaip jau minėta, teisiamajame posėdyje atsakydamas į advokato R. Kivyliaus klausimus nukentėjusysis paaiškino, kad jis iš karto į policiją nesikreipė dėl to, kad tikėjosi, jog su J. pavyks susitarti gražiuoju, nesikreipti į policiją jo prašė ir A. J.. Pastebėtina, kad savo apeliaciniame skunde pats advokatas sutiko su tuo, kad pagal A. K. parodymus, jei J. pas jį buvo atvykę kitą dieną po įvykio tartis dėl žalos atlyginimo, A. K. pareiškimo policijoje tuo metu dar negalėjo būti (ir, kaip patvirtina bylos duomenys, nebuvo). Minėta advokato skunde nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis dėl įvykio į policiją kreipėsi tik po trijų savaičių, nepatvirtina, kad taip nukentėjusysis akivaizdžiai sutrukdė nustatyti objektyvią tiesą byloje. Akivaizdu, kad byloje buvo atlikti visi būtini ikiteisminio tyrimo veiksmai ir surinkta pakankamai nuteistųjų kaltę pagrindžiančių įrodymų.
Nors akistatų protokoluose užfiksuoti duomenys iš tikrųjų liudija, kad šių procesinių veiksmų atlikimo metu A. K. nurodė, jog pas jį po įvykio buvo atvykęs tik A. J. (24, 27 b. l.), tai taip pat nėra pagrindas netikėti nukentėjusiojo parodymais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiojo A. K. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir vertinti šiuos parodymus kaip prieštaringus bei netikėti jais nėra pagrindo. Be to, neteisus apeliantas teigdamas, kad liudytojas A. B. teisme nurodė, jog M. J. pas nukentėjusįjį nesilankė. Kaip minėta anksčiau, atsakydamas į prokurorės klausimus A. B. nurodė, kad nuvykus pas A. K., pokalbis vyko automobilyje, J. (taigi, abu J., o ne vienas A. J.) iš pradžių buvo išlipę, po to grįžo atgal į automobilį. Po to jie važiuodami automobiliu kalbėjo, kad dantis galima įsidėti ir už 500 ar 1000 Lt (125 b. l.). Taip pat dar kartą pažymima, kad aplinkybę, jog abu J. buvo atvykę pas A. K. tartis dėl žalos atlyginimo patvirtino ne tik liudytojas A. B., bet ir liudytojai Ž. R. bei A. Ž., ir jų parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, abejoti kolegija neturi pagrindo.
Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad A. K. nenurodė, jog tąkart A. B. pirtyje buvo ir V. M., atkreipiamas dėmesys, kad to ikiteisminio tyrimo metu nenurodė ir kaip įtariamieji apklausiami A. J. bei M. J. (31, 46 b. l.). Teisiamajame posėdyje A. J. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu nepasakęs, kad kartu su jais buvo ir V. M.. Akivaizdu, kad siekiant objektyviai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes V. M. kaip liudytojas buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme (137-138 b. l.).
Pagrindo nukentėjusiojo A. K. parodymus laikyti prieštaringais nesudaro ir ta aplinkybė, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodant įvykio aplinkybes pažymėta, jog tiriamasis nurodė, kad 2012 m. lapkričio 18 d. apie 1 val. svečiuose pažįstamas vyriškis kumščiais sudavė į veidą (7 b. l.), o specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) jau pažymėta, kad A. K. 2012 m. lapkričio 18 d. apie 22 val. A. B. pirtyje sumušė pažįstami asmenys (10 b. l.). Pastebėtina, kad visos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės yra nustatomos įvertinus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktų įrodymų visumą, o ne kažkurį vieną įrodymą, todėl nesuprantamas apeliacinio skundo argumentas, kad būtent specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotiems duomenims turėjo būti teikiama pirmenybė.
Kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, nukentėjusysis A. K. nevienodai nurodė pinigų sumą, kurią J. jam siūlė kaip žalos atlyginimą. Tačiau ši suma reikšmės nagrinėjamu atveju sprendžiant nuteistųjų kaltės ir jų veikos juridinio kvalifikavimo klausimą neturi. Byloje nustatyta aplinkybė, kad A. ir M. J. po įvykio vyko pas nukentėjusįjį tartis dėl jam padarytos žalos atlyginimo, yra viena iš aplinkybių, patvirtinančių, jog pastarieji A. J. atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus, kuriais sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.
Nuteistųjų A. J. ir M. J. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nepaneigia ir kiti advokato R. Kivyliaus apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Logiška, kad iš karto po įvykio liudytojas V. S. nematė A. K. padarytų sužalojimų – tiek paties nukentėjusiojo, tiek liudytojo V. S. parodymais nustatyta, kad po sumušimų A. K. į pirtį nebegrįžo, į ją parėjo tik J.. Tačiau V. S. A. K. padarytus sužalojimus pamatė kitą rytą nuėjęs pas jį į namus. Teisėjų kolegija advokato skundo argumentą, kad V. S. teismui parodė, jog A. K. buvo sumuštas ant vestibiulio grindų, t. y. pačioje pirtyje, o ne kaip teismui parodė A. K., maždaug už penkių metrų nuo pastato, vertina kaip prieštaringą, nes analizuodamas liudytojo V. S. parodymus, advokatas pažymėjo, jog V. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad būdamas pirtyje išgirdo, kad lauke kažkas šūkauja, išėjęs į lauką A. K. pamatė gulintį ties įėjimu į pirtį. Taigi, byloje surinktais įrodymais teisingai nustatyta, kad A. K. buvo sužalotas prie A. B. pirties. Be to, tai, ar nukentėjusysis buvo sužalotas prie pastato, ar jo viduje, nėra esminė aplinkybė sprendžiant ar buvo padaryta BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika ir nėra pagrindas netikėti nukentėjusiojo, taip pat ir liudytojo V. S. parodymais. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad V. S. nebandė išsiaiškinti, dėl ko kilo konfliktas, nepasidomėjo, ar A. K. po įvykio nereikia pagalbos, nuteistųjų kaltę nei patvirtina, nei paneigia, t. y. jokios reikšmės vertinant nuteistųjų veiksmus neturi. Tai, kad iki įvykio nukentėjusysis A. K. ir A. bei M. J. tarpusavyje nekonfliktuodavo, pastarųjų kaltės padarius nusikalstamą veiką taipogi nepaneigia.
Taigi, kaip jau minėta, akivaizdu, kad nuteistųjų A. J. ir M. J. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodyta byloje surinktų ir nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų įvertintų įrodymų visuma, o ne paremta prielaidomis, kaip skunde nepagrįstai teigia apeliantas.
Dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės
A. J. ir M. J. gynėjo advokato R. Kivyliaus teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Pažymima, kad pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tada, kai veiką padaro asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatoma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, vadinasi, ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-504/2013, Nr. 2K-40/2012, 2K-613/2011, 2K-297/2010).
Kaip matyti iš nukentėjusiojo A. K. ir liudytojo V. S. parodymų, jie nuosekliai nurodė, kad įvykio metu A. J. ir M. J. buvo apsvaigę nuo alkoholio, jie visi kartu pirtyje gėrė alkoholinius gėrimus. Taigi, A. J. ir M. J. įvykio metu apsvaigimas nuo alkoholio nustatytas byloje surinktais įrodymais.
Tam, kad būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Jei nusikalstamas sumanymas susiformavo iš anksto ir nustatyta išankstinė tyčia padaryti nusikaltimą, tokiu atveju alkoholio vartojimas nelemia asmens apsisprendimo padaryti nusikaltimą; taigi būtina tiksliai įvertinti nusikalstamos veikos padarymo situaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, Nr. 2K-504/2013).
Iš bylos medžiagos matyti, kad joje nėra duomenų, jog A. ir M. J. būtų iš anksto planavę suduoti nukentėjusiajam smūgius ir sutrikdyti jo sveikatą, jų veiksmai buvo spontaniški, tam turėjo įtakos apsvaigimas nuo alkoholio veikos padarymo metu ir įvykęs apsižodžiavimas.
Esant paminėtoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą aplinkybę pagrįstai pripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Tai, kad ir pats liudytojas V. S. įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o liudytojas V. M. nenurodė, kad A. ir M. J. būtų buvę neblaivūs, esant anksčiau išdėstytoms aplinkybėms sunkinančios aplinkybės buvimo nepaneigia.
Dėl civilinių ieškinių išsprendimo
Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde advokatas R. Kivylius prašė ne tik išteisinti A. ir M. J. bet ir atmesti nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Vadovaujantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti.
Civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išsprendžiamas priimant nuosprendį. BPK 115 straipsnyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai arba iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis). Išimtiniais atvejais, t. y. kai ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusysis A. K. pareiškė byloje civilinį ieškinį prašydamas priteisti jam 10 000 Lt turtinei žalai atlyginti ir 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (17 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino visiškai ir priteisė jam solidariai iš M. J. ir A. J. 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, susijusius su civiliniu ieškiniu dėl turtinės žalos atlyginimo sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti nukentėjusiajam 10 000 Lt turtinei žalai atlyginti yra nepagrįstas. Kaip matyti iš byloje esančios (duomenys neskelbtini) implantologijos centro pažymos, joje nurodyta, kad rekomenduojama implantacija, kurios chirurginė dalis – 4200 Lt, protezavimas – 5000 Lt (19 b. l.). Kitoje to paties (duomenys neskelbtini) implantologijos centro pažymoje nurodyta, kad A. K. konsultavosi dėl priekinių dantų protezavimo, jam buvo rekomenduotas protezavimas nenuimamu tiltiniu protezu ant sraigtinių implantų, tačiau gydymas A. K. nebuvo atliktas (129 b. l.). Teisiamajame posėdyje A. K. patvirtino, kad gydytojas jį apžiūrėjęs nustatė, jog dantų implantacija jam kainuos 9200 Lt, tačiau prašo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, nes jam reikės važinėti į (duomenys neskelbtini) ir jis dėl to patirs kelionės išlaidas (118-120 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą nuosprendį nukentėjusiajam dantų gydymas dar nebuvo pradėtas, jis išlaidų dėl to nepatyrė, todėl teismui pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą turtinę žalą negalėjo ir jų nepateikė. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 4 punktas): nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimo atmetamas ir nuteistiesiems panaikinamas įpareigojimas per 6 mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą. Kartu pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6. 283 straipsnį, su sveikatos grąžinimu susijusias išlaidas (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui būtinos išlaidos) bei kelionės išlaidas, patirtas vykstant gydytis, turi atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. dėl patirtų išlaidų, susijusių su sveikatos grąžinimu, nukentėjusysis turi teisę ieškiniu kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka.
Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką.
Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad neturtinės žalos atlyginimo dydį pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgęs į ginamos vertybės specifiką ir šiam klausimui spręsti reikšmingų kriterijų visumą: į nusikaltimo padarymo aplinkybes, į nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir sveikatos sutrikdymo mastą, taip pat į tai, kad dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis jautė ne tik fizinį skausmą, bet ir patyrė daug neigiamų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pažeminimą. Taip pat akivaizdu, kad teismas vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgė į teismų praktiką to paties pobūdžio bylose. Esant tokioms aplinkybėms, keisti ar naikinti teismo nuosprendį dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nėra teisinio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusiojo A. K. atstovė advokatė E. Povilaitienė pirmosios instancijos teisme prašė iš kaltinamųjų nukentėjusiajam priteisti ne tik turtinę bei neturtinę žalą, bet ir proceso išlaidas pagal pateiktą kvitą. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas šio klausimo apskritai nesvarstė ir dėl jo sprendimo nepriėmė. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik pagal nuteistųjų gynėjo apeliacinį skundą, nei nukentėjusysis, nei jo atstovė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu advokatė E. Povilaitienė prašė priteisti nukentėjusiajam A. K. 2000 Lt advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, nuosprendis minėtoje dalyje nekeičiamas. Kolegija pažymi, kad teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę priimti sprendimą dėl proceso išlaidų dydžio nustatymo ir jų paskirstymo, jeigu šie klausimai neišspręsti teismo nuosprendyje (BPK 361 straipsnio 1, 2 dalys).
Kadangi pinigų priėmimo kvitas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nukentėjusysis A. K. advokatei E. Povilaitienei už jo atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 2000 Lt, iš nuteistųjų A. J. ir M. J. nukentėjusiajam A. K. priteistina po 1000 Lt pastarojo turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį pakeisti.
Nukentėjusiojo A. K. civilinį ieškinį dėl 10 000 Lt turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Panaikinti nuteistiesiems A. J. ir M. J. paskirtus įpareigojimus per 6 mėnesius atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.
Priteisti nukentėjusiajam A. K. iš A. J. ir M. J. po 1000 Lt (po vieną tūkstantį litų) turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.