Panevėžio apygardos teismo nutartis

2014-07-04 · Civilinė byla Nr. 2A-503-252/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-04
Bylos Nr.
2A-503-252/2014
Teisminio proceso Nr.
2-14-3-01170-2013-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Nijolė Danguolė Smetonienė, Eigirdas Činka, Zina Mickevičiūtė
Atsakovas
L. G.
Ieškovas
S. B.

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A - 503 - 252 - 2014

Vitalija Ragauskienė Teisminio proceso Nr. 2-14-3-01170-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: (S) 35.4; 42.9; 121.14; 121.21
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eigirdo Činkos, Zinos Mickevičiūtės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. G. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-135-786-2014 pagal ieškovo S. B. ieškinį atsakovei L. G. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas S. B. prašė priteisti iš atsakovės L. G. 8 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2004 m. gegužės 26 d. su atsakove sudarė sutartį, pagal kurią jai paskolino 8 000 Lt. Atsakovė skolą turėjo grąžinti po mėnesio, tačiau šios savo prievolės nevykdė ir skolos negrąžino. Kadangi atsakovė skolos gera valia ieškovui nesumokėjo, ieškovas pateikė ieškinį ir prašo ieškinį patenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Anykščių rajono apylinkės teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui S. B. iš atsakovės L. G. 8 000 Lt skolą, penkių procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-12-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 240 Lt žyminį mokestį. Nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2004 m. gegužės 26 d. sudarė sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovei paskolino 8 000 Lt, kuriuos ji turėjo grąžinti po mėnesio. Tačiau atsakovė tinkamai ir nustatytais terminais prievolės nevykdė. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovė nepripažino esanti skolinga ieškovui, teigdama, jog ji paėmė pinigus iš ieškovo brolio su tikslu juos perduoti pastatų pardavėjui ir tik parašė raštą, kad skolinasi, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių tokius teiginius, nepateikė. Teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovas savo prievolę įvykdė – suteikė atsakovei paskolą, o atsakovė, pasinaudojusi suteikta paskola, prievolės neįvykdė – skolos laiku negražino.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Nurodo, kad teismas klaidingai taikė materialinės teisės normas. O būtent – teismas nepagrįstai pripažino, jog pagal 2004-05-26 raštelį tarp L. G. ir S. B. yra sudaryta paskolos sutartis. Priešingai, nei ieškovas yra davėjas, nei atsakovė yra gavėja (nesiskolino ir negavo 8 000 Lt), kaip paskolos sutarties šalys, kaip jas pateikia CK 6.870 str. 1 d. Šiuo atveju ieškovas paskolos santykių atsiradimą įrodinėja tik vienu rašytiniu įrodymu – atsakovės įsipareigojimu grąžinti skolą, ko nepakanka. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi pakankamai aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo tarpu pagal 2004-05-26 raštelį pinigų perdavimo paskolos davėjui faktas neužfiksuotas, t. y. skolos dokumentas nepilnai atitinka CK 8.871 str. 3 d. reikalavimus. Šis raštelis būtent yra tik pinigų perdavimo faktą pagrindžiantis dokumentas, pagal kurį ieškovo brolis B. B. atsakovei davė perdavimui 8 000 Lt sumą kaip avansą buvusiems nekilnojamojo turto savininkams. Be to, atsižvelgiant į tai, kad nuo raštelio surašymo praėjo beveik 10 metų, o pinigų grąžinimo terminas numatytas per mėnesį, tai neaišku, kodėl ieškovas iki šiol nereiškė jokių pretenzijų. Akivaizdu, jog toks kreditoriaus elgesys prieštarautų CK 1.5 str. įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Mano, jog teismas sprendime klaidingai nustatė, kad atsakovės prievolė atsirado vartojimo kredito sutarties pagrindu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovė, siekdama išvengti prievolės grąžinti skolą, sukūrė tokią istoriją, jog tai ieškovo brolio pinigai, nors tokių savo paaiškinimų jokiais įrodymais nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė skolos raštelį pasirašė, laikytina, jog šalys paskolos sutartį sudarė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Pagal CPK 320 str. 1 d., bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovės apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Nagrinėjamos bylos atveju pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas paskolos sandorio sudarymo aplinkybes bei vertindamas į bylą šalių pateiktus įrodymus, įrodinėjimo taisyklių ir CPK 185 str. nuostatų nepažeidė, teisingai identifikavo teisiškai reikšmingus faktus ir pagrįstai sprendė dėl paskolinių teisinių santykių tarp bylos šalių susiformavimo bei apeliantės pareigos grąžinti paskolą atsiradimo. Skundo argumentacija teismo padarytų išvadų dėl apeliantės prievolės grąžinti paskolą nepaneigia.

CK 6.871 str. 1 d. nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt, turi būti rašytinė. Esminis paprastos rašytinės formos sutarties požymis yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu, rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tai, jog tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau įstatyme paskolos gavėjui taip pat suteikta teisė šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 str.). Pagal kasacinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 str. 3 d. reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentu, kad 2004-05-26 raštelis, pasirašytas ieškovo ir atsakovės, nepilnai atitinka CK 8.871 str. 3 d. reikalavimus. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remdamasis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 str. 1, 3 d.). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 str. 1 d.). Tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų pareiškusi teisme reikalavimus pripažinti ginčo paskolos sutartį nesudaryta ar negaliojančia. Atsakovė nepateikė pirmosios instancijos teismui jokių tai patvirtinančių įrodymų. Savo poziciją byloje ji grindžia išimtinai savo paaiškinimais, kurių turinys nėra konkretus, įrodymais ir logikos dėsniais neparemtas (nurodo, kad, susitikus su ieškovo broliu B. B. Vilniuje, pastarasis perdavė jai 8 000 Lt sumą, kurią, kaip avansą, paprašė įteikti nekilnojamojo turto savininkams; perduodamas pinigus B. B. paprašė atsakovės grįžus į Anykščius ir susitikus jo brolį S. B. pasirašyti raštą tarp jos ir S. B., kuris būtų tiesiog kaip įrodymas, kad atsakovei buvo perduota tokia pinigų suma). Tuo labiau, kad liudytojas B. B. tokius atsakovės teiginius paneigė. Jau vien tai, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismui atsakovės paaiškinimus vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti. Ši apeliantės nurodyta versija apie pinigų gavimą ir paskolos raštelio surašymą prieštarauja protingumo kriterijams, nes nei liudytojui B. B., nei pačiai apeliantei nereikėjo trečiojo asmens, kad užtvirtinti pinigų gavimą ar pan.

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos išvadomis, laiko, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo, faktą (CPK 176, 177, 185 str.), o atsakovė, remdamasi pinigų negavimo aplinkybe (nurodydama, jog 2004-05-26 raštelis yra tik pinigų perdavimo faktą pagrindžiantis dokumentas, pagal kurį ieškovo brolis atsakovei davė perdavimui 8 000 Lt sumą kaip avansą buvusiems nekilnojamojo turto savininkams), jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 str.). Būtent vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad: sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų; įrašyta paskolos grąžinimo sąlyga, kuri yra ne standartinė, o individuali. Be to, byloje nustatyta, kad paskolos sutartis yra pas ieškovą. Šiuo atveju nurodoma aplinkybė, jog ieškovas nuo paskolos pasirašymo dienos beveik 10 metų nereiškė atsakovei jokių pretenzijų, neeliminuoja ieškovo teisės reikšti teisėto ir pagrįsto reikalavimo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apeliantė turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas ar buvo netinkamai pritaikytos materialinės teisės normos. Taigi teisėjų kolegija nekonstatuoja įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendime bei daro išvadą, kad atsakovė nagrinėjamu atveju neįrodė, jog pinigų pagal paskolos raštelį negavo. Šiuo atveju nekeičia sprendimo esmės ir tai, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo laikė, jog atsakovės prievolė atsirado vartojimo kredito sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad iš esmės šalių prievolinis teisinis santykis sprendime įvertintas tinkamai, taip pat tinkamai nustatytos ir aptartos visos bylos aplinkybės, o tik apsiribota vieninteliu netinkamu sakiniu dėl materialinės teisės normos taikymo, teismo vertinimu, toks pažeidimas nėra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Anykščių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Eigirdas ČinkaZina MickevičiūtėNijolė Danguolė Smetonienė