Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Vinco Versecko,

dalyvaujant ieškovų Vilniaus apygardos prokuratūros atstovei prokurorei Irmai Zaikienei, Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovams J. Ž., I. B.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių J. G., V. D. ir I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-21-48/2007 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ir bendraieškio Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. G., V. D., I. K., tretiesiems asmenims E. N., D. J., D. B., A. S., Ž. S., J. B., P. B. dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimų panaikinimo bei valstybei padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, ir bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-375 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. V. D.“, 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-376 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. I. K.“, 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-377 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. J. G.“; taikyti restituciją – iš atsakovių V. D., I. K. ir J. G. priteisti valstybės naudai sklypų vidutinę rinkos vertę pinigais, atitinkamai iš atsakovės V. D. – 63 000 Lt, iš atsakovės I. K. – 108 000 Lt, iš atsakovės J. G. – 45 000 Lt; priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Nurodė, kad atsakovėms nuosavybės teisės į K. B. tariamai turėtą žemę buvo atkurtos pažeidžiant 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 12, 13, 100 punktuose nustatytą tvarką, atsakovėms nepateikus nuosavybės atsiradimo pagrindą patvirtinančių dokumentų, 1941 m. spalio 20 d. pieno gamintojų sąrašas nėra tinkamas nuosavybę patvirtinantis dokumentas ir galėtų būti vertinamas tik kaip papildomas dokumentas, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių dokumentų“. Ginčijamus sprendimus priėmė neįgalintas asmuo – viršininko pavaduotojas. Dėl nepagrįstų sprendimų atsakovėms buvo neteisėtai suteikti nauji po 0,09 ha sklypai kiekvienai jų individualaus gyvenamojo namo statybai, tačiau šie sklypai perleisti tretiesiems asmenims, kurių sąžiningumas neginčijamas, todėl prašo sprendimus pripažinti negaliojančiais ir sklypų vidutinę rinkos vertę priteisti iš atsakovių pinigais.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-375 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. V. D.“, pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-376 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. I. K.“, pripažino negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. 01-377 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. J. G.“; taikė restituciją ir priteisė iš V. D. 45 000 Lt piniginį ekvivalentą į valstybės biudžetą, priteisė iš I. K. 45 000 Lt piniginį ekvivalentą į valstybės biudžetą, priteisė iš J. G. 45 000 Lt piniginį ekvivalentą į valstybės biudžetą; kitą ieškinio dalį atmetė. Nurodė, kad vertindamas kiekvienos iš šalių motyvus ir argumentus, kiek teisėtas ir pagrįstas buvo nuosavybės teisų atkūrimas, teismas atsižvelgia į tai, kad nuosavybės teisėms atkurti yra nustatytas specialus (ad hoc) teisinis reguliavimas. Tai reiškia, kad teisių į neteisėtai nusavintą privačią nuosavybę atkūrimas, remiantis bendrais nuosavybės teises ginančiais įstatymais, nėra įmanomas, ir jeigu nuosavybės teisės atkuriamos nesilaikant specialųjį teisinį reglamentavimą nustatančių teisės normų, toks atkūrimas pripažintinas neteisėtu. Tokia išvada padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacine tvarka 2005 m. balandžio 20 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2005 (procesinio sprendimo kategorija 30.4.1). Pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ asmenys, išvardinti šio įstatymo 2 straipsnyje, įgijo teisę į buvusio turto savininko iki nacionalizacijos valdytą išlikusį turtą. Tačiau šią teisę buvo galima realizuoti tik minėto įstatymo nustatyta tvarka bei terminais, t. y. laiku paduodant atitinkamą prašymą bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus tam įgaliotoms institucijoms. Analogiškos nuostatos buvo įtvirtintos ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje. Kurie dokumentai pripažįstami nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais, detalizuota atitinkamame Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos skyriuje (toliau – Tvarka). Todėl kartu su prašymu privalėjo būti pateikiami ir nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (Tvarkos 11 p., ankstesnėje Tvarkos redakcijoje 12 p.). Teismas nurodė, kad tokiu dokumentu atsakovės laikė 1941 m. spalio 20 d. pieno gamintojų sąrašą (t. 1, b. l. 37, 39). Tačiau, teismo teigimu, pieno gamintojų sąrašas yra sudarytas jau po turto nacionalizacijos, be to, Tvarkoje jis neįvardintas kaip nuosavybės teisę neginčijamai patvirtinantis dokumentas. Šiame sąraše taip pat nenurodytas naudojamos žemės valdymo pagrindas. Teismas konstatavo, kad minėtąjį sąrašą vertinant tik kaip vieną iš galimų papildomų įrodymų (Vyriausybės 1993 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 407, nuo 1997 m. rugsėjo 29 d. gal. red.), tačiau jo nepatvirtinus jokiais kitais objektyviais ir patikimais duomenimis, nenustačius teisme juridinę reikšmę turinčio fakto, kur būtų įvertintos aplinkybės, ar K. B. motina H. B., 1923 m. ir 1924 m. duomenimis valdžiusi nuosavybės teise 10 dešimtinių žemės Ožkinių kaime (t. 1, b. l. 37) ir 1942 m. gegužės 27 d. Gyventojų surašymo duomenimis gyvenusi kartu su ūkininkaujančio sūnaus K. B. šeima (t. 1, b. l. 40-41), iki nacionalizacijos perleido jam nuosavybės teises į visą ar dalį jai priklausančio žemės sklypo, vien tik minėto sąrašo nuosavybės teisėms atsakovėms atkurti nepakako. Tą pripažino ir pačios atsakovės, kurios, pradėjus ginčyti joms išduotus sprendimus, kreipėsi į teismą su pareiškimu nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą (t. 1, b. l. 178-180, 200-202). Teismas nurodė, kad minėta civilinė byla dar nebaigta, teismų sistemos „Liteko“ duomenimis, 2007 m. kovo 5 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi Vilniaus m. pirmojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimas panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo, įpareigojant apsvarstyti ir tos bylos sustabdymo klausimą, iki bus išnagrinėta ši civilinė byla dėl VAVA sprendimų panaikinimo. Todėl teismas atsakovių atstovo argumentą, kad nagrinėjamoji byla negali būti išnagrinėta, iki kol nebus išspręsta byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (t. 2, b. l. 38) atmetė kaip nepagrįstą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėms teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai neatitiko imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų – šių sprendimų priėmimo metu nebuvo K. B. nuosavybės teises į 1 ha žemės sklypą Ožkinių kaime patvirtinančių dokumentų, kaip tai nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis, tokių aplinkybių atsakovės leistinais įrodymais neįrodė ir ieškovo argumentų nenuginčijo (CPK 177 str. 4 d., 178 str). Pieno gamintojų sąrašas, kuriuo, priimdama sprendimus, rėmėsi VAVA ir kuriuo kaip savo atsikirtimų pagrindu remiasi byloje atsakovės, teismo teigimu, pats savaime negali būti pripažintas nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Kai nuosavybės teisės atkuriamos nesilaikant specialųjį teisinį reglamentavimą nustatančių teisės normų, toks atkūrimas pripažintinas neteisėtu. Todėl teismas konstatavo, kad 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 01-375, 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 01-376 ir 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 01-377 pripažintini negaliojančiais nuo jų priėmimo momento (CK 47 str., iki 2001 m. liepos 1 d. gal. įst. red.). Taip pat teismas nurodė, kad pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 100 p. teisė priimti sprendimą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į žemę, mišką bei vandens telkinius deleguota apskrities viršininkui. Vilniaus apskrities viršininkas 1997 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 181-K išdavė įgalinimus savo pavaduotojui A. P. spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į žemę klausimus bei pasirašyti visus su tuo susijusius VAVA teisės aktus, sutartis ir kitus raštus, įgalinimai atšaukti 1999 m. gruodžio 8 d. (t. 1, b. l. 203, 204). Pagal 1994 m. gruodžio 15 d. Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymą Nr. I-707, kuriame apibrėžiama apskrities viršininko kompetencija, apskrities administracijai vadovauja apskrities viršininkas, o šio įstatymo galiojusios redakcijos nuostatos įsakmiai nedraudė atlikti tokių veiksmų, kaip kompetencijos paskirstymas, organizuojant administracijos darbą. Todėl teismas padarė išvadą, kad sprendimų priėmimo metu Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojas buvo įgaliotas spręsti tokius klausimus, dėl kurių šioje byloje vyksta ginčas. Tam tikrų juridinio asmens vadovo teisių ir pareigų perdavimas kitam asmeniui pagal įgaliojimą, kuris nėra įstatymo nustatyta tvarka nuginčytas, tuo metu galiojusiems įstatymams neprieštaravo (iki 2001-07-01 gal. CK 28 str., 70 str.). Todėl teismas nurodė, kad konstatuoti šio sandorio (įgaliojimo) faktą kaip niekinį (CK 1.78 str. 3 ir 5 d.) byloje pakankamai duomenų nesurinkta. Taip pat teismas sprendė, kad pagal CK įsigaliojimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalį sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmėms taikytinos naujojo kodekso taisyklės. Panaikinus sprendimus, turi būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-20/2000, kategorija 35, TP Nr. 13), t. y. formaliai atsakovėms neatlygintinai suteikti po 0,09 ha žemės sklypai turėtų būti sugrąžinti valstybei. Tačiau, teismo teigimu, šiuo atveju įsigalioja įstatymo saugomas sąžiningo įgijėjo institutas, trečiųjų byloje asmenų sąžiningumas šioje byloje nebuvo ginčijamas, visi jie įgijo sklypus atlygintinai, pirkimo-pardavimo sandoriu, ir pagal CK 1.80 straipsnio 4 dalį turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš sąžiningai jį įgijusio trečiojo asmens, išskyrus įstatymo (CK 4.96 str.) numatytas išimtis. Teismas sprendė, kad pagrindų taikyti minėtas išimtis byloje nėra, todėl restitucija natūra netaikytina, iš atsakovių išieškotinas sandorio dalyko – parduotų žemės sklypų ekvivalentas pinigais, priteisiant jį į valstybės biudžetą (CK 6.146, 6.147 str.). Teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad privalu išieškoti piniginį ekvivalentą pagal realią šio turto vertę, jo rinkos kainą, o ne pagal perleidimo sutartyse nurodytas kainas, kurios, kaip matyti iš V. D. ir I. K. priklausiusių žemės sklypų sandorių (t. 1, b. l. 10-11, 20), visiškai neatitiko nei vienodos visų sklypų indeksuotos vertės, nei vertės, už kurią jau pirmojo sandorio metu 1999 m. lapkričio 8 d. buvo parduotas J. G. priklausęs sklypas – už 60 000 Lt (t. 1, b. l. 26-27), nors visi sklypai yra šalia vienas kito, o pirmieji sandoriai sudaryti panašiu metu. Teismas nustatė, kad, remiantis turto registro duomenimis, mažiausia turto vertė buvo pirmųjų visų trijų žemės sklypų perleidimo sandorių sudarymo metu – kiekvieno sklypo po 45 000 Lt (t. 1, b. l. 28-29), todėl iš atsakovių priteisė piniginį ekvivalentą, atitinkantį sklypų vertę jų pirmojo perleidimo metu (CK 6.147 str. 1 d.).

Atsakovės J. G., V. D., I. K. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra prašoma nustatyti, kad K. B. iki žemės nacionalizacijos valdė 4 ha žemės Ožkinių kaime, Vilniaus m. Šioje byloje ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus, kuriais atsakovėms atkurtos nuosavybės teisės į K. B. nuosavybės teise valdytą iki nacionalizacijos žemę Ožkinių kaime, Vilniaus m. Šios bylos yra susijusios, todėl civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turės įrodomąją ir prejudicinę galią šiai nagrinėjamai bylai. Be to, atsižvelgiant į CK 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo ir protingumo principus teismas privalėjo įvertinti byloje esančias aplinkybes ne tik formaliai, tačiau iš esmės, atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo principą ir šios bylos nagrinėjimą, sustabdyti tam, kad būtų išvengta papildomo šios civilinės bylos nagrinėjimo.

2. Teismas neteisingai nustatė 0,09 ha žemės sklypų vertę buvusią jų gavimo metu. Vadovaujantis ?K 147 straipsnio 2 dalimi teismas turėjo remtis ne Nekilnojamojo turto registro pateikta pažyma, kurioje yra nurodytos vidutinės rinkos kainos, o ne mažiausia kaina, bet turėjo vadovautis Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendime nurodyta kaina, t. y. buvusia gavimo metu, kuri buvo 15 153,75 Lt. Teismas sprendime konstatavo, kad atsakovės yra sąžiningos įgijėjos, todėl negalėjo priteisti iš atsakovių didesnės sumos, nei buvo suteikta turto. Teismas ginčijamu sprendimu priteisė iš atsakovių daugiau nei jos gavo turto, taip pat net daugiau negu vėliau pirkimo-pardavimo sutartimis buvo perleista tretiesiems asmenims.

3. Teismo posėdžio metu atsakovių atstovas paaiškino, kad už parduotus ginčo žemės sklypus su atsakovėmis nėra visiškai atsiskaičiusi sutartis atsakovių vardu pasirašiusi J. B.. Todėl atsakovių atstovas teismo prašė šį asmenį įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu tam, kad esant nepalankiam teismo sprendimui regreso tvarka galėtų išsireikalauti atlyginti restitucijos išlaidas iš minėto asmens. Tačiau teismas šį atsakovių atstovo prašymą atmetė, todėl ginčijamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas esant absoliučiam teismo sprendimo negaliojimo pagrindui (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras ir bendraieškis Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir motyvuotai konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 01-375 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. V. D.“, 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 01-376 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. I. K.“, 1999 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. 01-377 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pil. J. G.“ neatitiko imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų – šių sprendimų priėmimo metu nebuvo K. B. nuosavybės teises į 1 ha žemės sklypą Ožkinių kaime patvirtinančių dokumentų, kaip tai nustatė 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos, todėl pagrįstai minėtus Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo sprendimus pripažintino negaliojančiais nuo jų priėmimo momento bei taikė restituciją. Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados išsamiai motyvuotos, paremtos bylos įrodymų duomenimis, pagrįstos sprendime tinkamai išaiškintų ir pritaikytų teisės normų nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais bei išvadomis ir pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde apeliantės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinės bylos sustabdymas – tai laikinas procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, sustabdymas neapibrėžtam terminui. Pagal įstatymą bylos sustabdymas gali būti privalomasis arba fakultatyvus. CPK 163 straipsnyje nurodyti privalomojo bylos sustabdymo atvejai, todėl, esant bent vienam iš CPK ar kitame įstatyme numatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, teismas privalo sustabdyti bylą. Nors šie privalomojo bylos sustabdymo pagrindai yra akivaizdūs, tačiau, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, teismas privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų egzistuoja aplinkybės, sudarančios pagrindą sustabdyti bylos nagrinėjimą. CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu byla sustabdoma, kai sprendimas kitoje byloje turės prejudicinę arba įrodomąją reikšmę. Tokiu atveju civilinė, baudžiamoji ar administracinė byla gali būti nagrinėjama tiek tame pačiame teisme, tiek ir kitame teisme. Negalimumas išnagrinėti civilinę bylą, iki bus išnagrinėta kita byla, paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje. Tačiau jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetenciją perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

Taigi, nagrinėjama civilinė byla sustabdoma tuo atveju, kai kitoje (šiuo atveju Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo) civilinėje byloje gali būti nustatytos aplinkybės, dėl kurių vyksta ginčas nagrinėjamoje civilinėje byloje ir kurios turi įtakos teisingam bylos išsprendimui. Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl kitos civilinės bylos prejudicijos, pirmiausia turi būti įvertinta, kokios aplinkybės, nustatinėjamos nagrinėjant kitą civilinę bylą, yra svarbios šiai civilinei bylai.

Atsakovės, prašydamos sustabdyti civilinę bylą, iki bus išnagrinėta kita civilinė byla, nurodė, kad byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turės įrodomąją ir prejudicinę galią šiai nagrinėjamai bylai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko pavaduotojo 1999 m. spalio 29 d. sprendimais Nr. 01-375, Nr. 01-376, Nr. 01-377 V. D., I. K., J. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į kiekvienai tenkančią buvusio savininko K. B. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 1 ha žemės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje T. Z. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, civilinė byla Nr. 3K-3-55/2005, yra konstatavusi, kad galiojant atitinkamam žemėtvarkos skyriaus siūlymui atkurti nuosavybės teises pagal pateiktą dokumentą, to dokumento pagrindu nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą nėra teisinio pagrindo. Tais atvejais, kai pagal nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atkuriamos nuosavybės teisės, tuo pagrindu priimami atitinkami sprendimai arba išduodamos pažymos apie pretendento turtines teises, pilietis, nesutinkantis su nuosavybės teisių atkūrimo tvarka, būdu ar atkuriamų teisių apimtimi, gali skųsti atitinkamą sprendimą, o ne tų pačių dokumentų pagrindu kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatytumo (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis). Taigi, apeliantės ir nagrinėjamoje byloje gali įrodinėti tokias aplinkybes, kurias nurodo pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Be to, Vilniaus apygardos teismas, 2007 m. kovo 5 d. nutartimi panaikindamas Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 17 d. sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad K. B. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4 ha žemės Ožkinių kaime, Vilniaus apskrityje, nustatymo, konstatavo, kad šis nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas nesukuria pareiškėjoms J. G., V. D. ir I. K. teisinių pasekmių, nes Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimais Nr. 01-375, Nr. 01-376, Nr. 01-377 joms jau yra atkurtos nuosavybės teisės į K. B. žemę. Taip pat Vilniaus apygardos teismas minėtame sprendime nurodė, kad esant bylai dėl juridinio fakto nustatymo ir civilinei bylai, kurioje ginčijami Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimai Nr. 01-375, Nr. 01-376, Nr. 01-377, kurios yra tarpusavyje susijusios, Vilniaus miesto pirmasis apylinkės teismas privalo svarstyti klausimą dėl bylos sustabdymo, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos priimtų sprendimų panaikinimo. Taigi Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 5 d. nutartyje pripažino civilinės bylos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo sustabdymo pirmumą. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė prašymą sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. spalio 29 d. sprendimai Nr. 01-375, Nr. 01-376, Nr. 01-377 priimti pažeidžiant imperatyvias Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas. Todėl panaikinus sprendimus turi būti panaikintos ir jų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartis, byloje N. S. v. Vilniaus miesto valdyba, D. P., civilinė byla Nr. 3K-7-20/2000). Kadangi perduotus neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus apeliantės perleido tretiesiems asmenims ir restitucija natūra negalima, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas skaičiuojamas remiantis tomis kainomis, kurios galiojo, kai skolininkas gavo tai, ką privalo grąžinti. Šios taisyklės išimtys nurodytos minėto straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad grąžinto turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į kainas pagal tris galimus laiko kriterijus, t. y. kainas, galiojusias gaunant turtą, galiojusias sužalojimo ar perleidžiant turtą metu arba galiojančias taikant restituciją. Tuo atveju, kai asmenys, privalantys grąžinti turtą buvo sąžiningi, parenkamas piniginis ekvivalentas, pagal kurį piniginė kompensacija bus mažiausia. Kadangi šioje byloje neįrodyta, kad apeliantės, įgydamos turtą (žemės sklypus), veikė nesąžiningai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybei padaryta turinė žala turi būti nustatyta pagal tuo metu buvusias žemės sklypų rinkos kainas, o ne pagal nominalią kainą, kaip kad nurodo apeliantės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-149/2007, 2004 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2004, 2003 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-713/2003). Pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. birželio 14 d. rašte Nr. IN-14423 (t. 1, b. l. 28-29) nurodytus duomenis mažiausia apeliantėms neatlygintinai suteiktų žemės sklypų rinkos kaina buvo žemės sklypų tretiesiems asmenims perleidimo dieną, kuri sudarė 45 000 Lt. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė valstybei padarytą turtinę žalą ir pagrįstai iš apeliančių priteisė po 45 000 Lt, t. y. mažiausią turto rinkos vertę, buvusią žemės sklypų perleidimo sandorių sudarymo metu.

Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, nes neįtraukė į bylos nagrinėjimą trečiuoju asmeniu J. B., kuri, kaip įgaliotas asmuo, pasirašė už apeliantes ginčijamų žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis su trečiaisiais asmenimis ir už parduotus ginčo žemės sklypus su apeliantėmis nėra visiškai atsiskaičiusi.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pripažįstamas tada, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Tačiau skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime nėra pasisakyta dėl J. B. teisių ir pareigų. Kadangi įtraukti trečiuosius asmenis, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų, į procesą dažniausiai yra teismo teisė, nagrinėjant bylą teisme tokie asmenys turėtų būti įtraukiami į procesą tik jeigu šitai neprieštaraus proceso koncentruotumo principo įgyvendinimui. Bylos duomenimis, apeliančių atstovas prašymą įtraukti J. B. trečiuoju asmeniu pareiškė tik pirmosios instancijos teismo 2007 m. balandžio 4 d. posėdžio metu (t. 2, b. l. 34-41), todėl teismas pagrįstai atmetė apeliančių atstovo prašymą, motyvuodamas tuo, jog toks prašymas galėjo būti pareikštas pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijoje.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. G. (a. k. duomenys neskelbtini), V. D. (a. k. duomenys neskelbtini), I. K. (a. k. duomenys neskelbtini) po 11 Lt (vienuolika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.