Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., L. K., S. K., M. K., V. K., E. K., M. K., S. K., A. K., J. J. K., D. K., A. K., R. K., I. K., L. L., K. L., T. L., L. L., S. L., V. L., A. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skunde (t. I, b. l. 1-54) ir patikslintame skunde (t. II, b. l. 98-115) pareiškėjai R. J., L. K., S. K., M. K., V. K., E. K., M. K., S. K., A. K., J. J. K., D. K., A. K., R. K., I. K., L. L., T. L., L. L., S. L., V. L., A. M. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nuo 2009-05-01 iki 2012-04-31 ir nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 neišmokėto darbo užmokesčio dalis, pareiškėja K. L. - nuo 2009-05-01 iki 2012-04-31 neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Paaiškino, jog darbo užmokestis jiems buvo apskaičiuojamas ir mokamas vadovaujantis įstatymų nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pasak pareiškėjų, valstybės tarnautojų, tame tarpe ir jų, atlyginimų mažinimas atliktas nesilaikant proporcingumo principo.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimuose (t. I, b. l. 21-31, 118-120) prašo: 1) pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą; 2) nusprendus tenkinti skundą, prašo priteistą sumą išdėstyti vienerių metų laikotarpiui.

Paaiškina, jog Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjams darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais. Šiuo metu nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą dėl sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo, nes Generalinė prokuratūra ar jos darbuotojai veikia pagal šiuo metu galiojančius įstatymus. R. D. kodekso 301 str., mano, jog pareiškėjai nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-05-01 iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus prokurorų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovė Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiais pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisės gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeistos ir turi būti ginamos priteisiant jiems visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d. įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų pareiginės algos koeficientų

mažinimo mastas, prieštaravo Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016 m. birželio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-572-520/2016 išaiškino, kad atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek prokurorams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. LVAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime Konstitucinis Teismas nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

2015 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 str. 9 p. nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir prokurorams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d.

Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 str. aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.

Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teismas konstatuoja, jog pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Generalinei prokuratūrai) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 str., 88 str. 1 p., 132 str., 133 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

P. R. J., L. K., S. K., M. K., V. K., E. K., M. K., S. K., A. K., J. J. K., D. K., A. K., R. K., I. K., L. L., K. L., T. L., L. L., S. L., V. L., A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.