Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėjas E. Maškevičius Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.2.(S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2005 m. vasario 9 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2003-03-28 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis bei paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams ir 7 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu teismo nuosprendžiu nuteistas ir V. U., tačiau jo atžvilgiu teismo nuosprendis neapskųstas.

Iš T. K. bei V. U. priteista solidariai 200 Lt R. S. .

Aprašomoji dalis

n ustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su V. U. bendrininkų grupe, pavartodami fizinį smurtą, išžagino nepilnametį asmenį:

2003 m. kovo 28 d. apie 14-15 val. (duomenys neskelbtini) T. K. kartu su V. U., pavartoję fizinę prievartą prieš nepilnametę V. S. jėga ją įsodino į mėlynos spalvos automobilį ,,Volkswagen Golf”, valst. Nr. XXXXXXXX ir nuvežė į Agluonėnų k. teritorijoje esančio miškelio palaukę. Čia nukentėjusiąją paguldė ant žemės ir, V. U. pavartojus fizinį smurtą, t.y. laikant už rankų bei grasinant peiliu, T. K. nuavė batus, numovė kelnes, kelnaites ir su nepilnamete V. S. atliko prievartinį lytinį aktą prieš jos valią, T. K. įvedant savo varpą jai į lytinius organus, t.y. išžagino. Išžaginimo metu V. S. padaryta: rausvas minkštas 0,5 cm ilgio randelis, buvusios žaizdos vietoje makšties prieangyje ties 6 val., kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo T. K. nuomone, teismas nepagrįstai, vien tik dėl to, kad D. R., M. Z., R. B. yra jo draugai, o K. – motina, atmetė jų parodymus kaip neteisingus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad visų šių asmenų parodymai sutampa vos ne minučių tikslumu, todėl jais netikėti nėra pagrindo.

Apeliantas abejoja ir nukentėjusiosios V. S. parodymais. Atkreipia dėmesį, kad byloje yra 2003 m. rugsėjo 12 d. raštas prokurorui, kuriame išdėstytos kilusios abejonės dėl nepilnametės psichologinės būsenos nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo (b.l. 11; t. 1), tačiau jokie tyrimai atlikti nebuvo, o teismas nuosprendyje konstatavo, kad netikėti V. S. parodymais nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis T. K. taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios parodymai prieštarauja kitiems įrodymams bei elementariai logikai. Pažymi, kad nukentėjusioji iki tol, kol procesinių veiksmų byloje nepradėjo atlikinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnai mačiusi jį keletą kartų (pažinojo kaip N. L. draugą, Agluonėnų mokykloje per Valentino dienos šventę, t.y. iki 2003 m. kovo 28 d., o po šios datos matė du kartus – per teatro dieną ir išleistuves), nenurodė jo, T. K., kaip asmens, kuris ją išžagino (b.l. 46; t. 1). Tačiau 2003 m. birželio 25 d. atpažįstant pagal nuotraukas V. S. nurodė, kad T. K. labai panašus į ją išžaginusį asmenį (b. l. 52-54; t. 1), 2003 m. rugpjūčio 5 d. ji jau kategoriškai nurodė, kad T. K. ją išžagino (b.l. 56-58; t. 1). Abiejų atpažinimų metu nukentėjusioji paaiškino, kad T. K. ji atpažino iš žydrų akių, kas, pasak apelianto, visiškai prieštarauja jos parodymams, kad ją užpuolę asmenys slėpė veidus po gaubtuvais ir ji jų veido bruožų neįsidėmėjo (b.l. 23-29, 38-39; t. 1).

T. K. atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji apie įvykį niekam nepranešė, nurodė, kad ,,bijojo būti ne taip suprasta”, o apibūdindama automobilį, kuriuo buvo nuvežta į nusikaltimo vietą, kategoriškai tvirtino, jog paskutiniai automobilio valstybinių numerių skaičiai buvo,,4,5”, kas prieštarauja automobilio apžiūros protokolui, kuriame užfiksuotas valst. Nr. XXXXXXXX.

Apelianto nuomone, teismas, neįvertinęs visų faktinių duomenų, be pagrindo rėmėsi ir kito nuteistojo V. U. parodymais dėl jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Nurodo, kad būtina atsižvelgti į V. U. sveikatos būklę, protinės veiklos sutrikimus. Pirminiuose parodymuose, atpažinimo metu V. U. neigė savo kaltę, jo, T. K., kaip bendrininko neatpažino, teismo metu jis kaltu prisipažino, paaiškino, kad T. K. neatpažino, nes jo bijojęs, nors, pasak apelianto, jis tuo metu buvo suimtas ir V. U. niekaip pakenkti negalėjo. Atkreipia dėmesį, kad V. U., pilnai pripažindamas kaltę, teigė neprisimenąs, ar turėjo peilį ir ar su juo grasino, tačiau galėjo taip būti, šito jis gali neatsiminti dėl protinio atsilikimo, tačiau kategoriškai patvirtino, kad automobilyje, kuriuo jis važinėjosi, peilio niekada nėra matęs ir ten jo įvykio dieną nebuvo. Apeliantas tvirtina, kad tokie prieštaringi V. U. aiškinimai, vienu teiginiu kategoriškai paneigiant kitą savo teiginį, negali būti pagrindas apkaltinti jį, T. K., padarius nusikaltimą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Tai, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, įrodo pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma. Svarbiausi iš šių įrodymų yra nukentėjusiosios bei nuteistojo V. U. parodymai. Nukentėjusioji V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, kad ją išžagino apeliantas, padedant V. U. Apelianto skunde pateikta jos parodymų kritika remiasi skundo autoriaus netiksliai ir neišsamiai perteiktomis bylos aplinkybėmis. Teigdamas, kad nukentėjusioji buvo jį keletą kartų mačiusi, tačiau 2003-10-09 apklausos metu vis tik parodė, kad vis dar abejoja, ar tikrai ją išžagino N. L. draugas, T. K. daro prielaidą, kad įtakos vėlesniam kategoriškam jo atpažinimui galėjo turėti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tačiau tokia prielaida nėra pagrįsta, kadangi nukentėjusioji T. Kubilų kategoriškai kaip ją išžaginusį asmenį atpažino tada, kai jis buvo pateiktas atpažinti gyvai. Apeliantas be pagrindo teigia, jog nukentėjusiosios paaiškinimai apie tai, kad T. K. atpažino iš žydrų akių prieštarauja jos ankstesniems parodymams apie tai, kad ją užpuolę asmenys slėpė veidus po gobtuvais ir ji jų veido bruožų neįsidėmėjo. Jau pirmosios apklausos metu nukentėjusioji parodė, kad ją išžaginusio asmens veido bruožų neįsidėmėjo, tačiau nurodė mačiusi jo akis. (b.l. 26, t. 1). Tą patį ji patvirtino ir 2003-06-25 vykusioje apklausoje (b.l. 38-39, t. 1). Pateikus atpažinti asmenį pagal fotonuotrauką, nukentėjusioji parodė į T. K. nuotrauką, kaip į asmens, labai panašaus į ją išžaginusį asmenį. Ji paaiškino, kad atpažįsta kaip tik iš anksčiau minėtos akių spalvos (b.l. 52-54). Pateikus T. K. atpažinti gyvai, nukentėjusioji jį atpažino iš akių bei iš kūno sudėjimo (b.l. 57-58, t. 1). Taigi, jos nurodytas bruožas, pagal kurį ji atpažino T. K. –akys, jai buvo žinomas ir pagal jį nukentėjusioji galėjo T. K. atpažinti. Be to, matydama asmenį gyvai, ji nurodė ir kitą jo bruožą – kūno sudėjimą – kas yra logiška ir suprantama. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios pateiktas T. K. plaukų spalvos apibūdinimas – juoda, taip pat sutampa su fotonuotraukoje matoma jo plaukų spalva. Dėl šių aplinkybių abejoti atpažinimų rezultatais nėra pagrindo. Nuteistasis klaidingai cituoja nukentėjusiosios parodymus ir dėl automobilio valstybinio numerio, tvirtindamas, kad nukentėjusioji kategoriškai tvirtino, jog ją į nusikaltimo vietą nuvežusio automobilio valstybinio numerio paskutiniai skaičiai buvo „45“. Iš nukentėjusiosios apklausos protokolo matyti, kad nurodžiusi šiuos skaičius ji pridūrė, kad dėl to nėra tikra, nes tuo metu buvo patyrusi šoką ir tokias aplinkybes sunku prisiminti (b.l. 27, t. 1). Taigi, jokio kategoriško tvirtinimo apie skaičius „45“ nebuvo. Kad nukentėjusioji teisingai apibūdino ją nuvežusį automobilį pagal kitus požymius (pačio automobilio, sėdynių apvalkalų spalvą, pakabintą po galinio vaizdo veidrodėliu kompaktinę plokštelę ir kt.), matosi iš 2003-04-29 ir 2003-08-28 apklausų protokolų ir automobilio apžiūros bei parodymo atpažinti protokolų (b.l.23-29, 110-126, 41-43, t. 1). Byloje nėra duomenų apie nukentėjusiosios ligas, ji mokosi, charakterizuojama kaip stropi, neblogai besimokanti ir problemų nekelianti moksleivė (b.l. 48, t. 1), todėl prokuroras bei teismas neprivalėjo skirti ekspertizę nukentėjusiosios psichologinei būklei patikrinti pagal T. K. apeliaciniame skunde minimą raštą prokurorui, esantį b. l. 11, t. 1. Nuteistasis ne visai teisus, apeliaciniame skunde teigdamas, kad nukentėjusioji apie įvykį niekam nepranešė, „bijodama būti ne taip suprasta“. Iš tikrųjų ši baudžiamoji byla pradėta kaip tik pagal nukentėjusiosios pareiškimą (b.l.9, t. 1). Atsižvelgiant į jauną nukentėjusiosios amžių, į tai, kad ji moksleivė laikytina suprantama, kad šis pareiškimas paduotas ne iš karto po įvykio, o tik po mėnesio. Liudytoja M. Bukytė parodė, kad dar 2003 m. kovo mėnesį iš nukentėjusiosios pasakojimo suprato, kad pastarąją išžagino. Dėl to abejoti nukentėjusiosios parodymų teisingumu nėra pagrindo.

Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir nuteistojo V. U. parodymai. Šis pirmuosiuose parodymuose iš tikro neigė dalyvavimą nusikaltimo padaryme, tačiau jau ikiteisminio tyrimo metu, o ne tik teisme, pripažino savo kaltę, davė parodymus ir apie T. K. veiksmus. Jo paaiškinimas teisme, kad ikiteisminio tyrimo metu per parodymą atpažinti pareiškė, jog T. K. neatpažįsta, bijodamas pastarojo, yra pakankamai įtikinamasis priimtinas. Nors T. K. tuo laiku buvo suimtas, V. U. negalėjo nesuvokti, kad su T. K. gali tekti susitikti laisvės atėmimo ar kitoje vietoje, todėl jo baimė suprantama. Pažymėtina ir tai, kad parodymo atpažinti asmenį metu V. U. vis tik nurodė į T. K., kaip į panašų asmenį, su kuriuo kartu padarė nusikaltimą (b.l 151-155, t. 2). Netikėti šiuo nuteistuoju nėra pagrindo ir dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų priežasčių. Pirmosiose apklausose jis iš tikrųjų nutylėjo nukentėjusiosios išžaginimo faktą, tačiau dėl to jo vėlesnių parodymų negalima laikyti neteisingais. Parodymais apie išžaginimą T. U. pateikė ne tik apeliantą, bet ir save kaltinančius įrodymus, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad tokius parodymus jis išsigalvojo. Nenustatyta ir pagrindų dėl kurių jis galėtų apkalbėti apeliantą. Byloje iš tikro yra duomenų apie tai, kad T. U. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas (b.l. 170, t. 2), tačiau iš teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akto matosi, kad T. U. psichine liga neserga, gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad T. U. į klausimus atsako prasmingai, nuosekliai, jo mąstyme sutrikimų nėra, loginio įvykių nuoseklumo ir erdvinių ryšių suvokimas neapsunkintas. Apie jam inkriminuojamą veiką papasakojo nuosekliai, smulkiai prisimena visas įvykio detales (b.l.91-92, t. 3). Šie duomenys leidžia tvirtinti, kad T. U. lengvas protinis atsilikimas neturėjo įtakos jo parodymų teisingumui. Jo parodymų teisingumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl T. U. parodymų apie peilio turėjimą. T. U. kategoriškai nepaneigė peilio buvimo, parodė, kad peilio nepamena (b.l. 27, t. 3).

Kad apeliantas išžagino nukentėjusiąją, ikiteisminio tyrimo metu yra pripažinęs ir jis pats apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Jo parodymai apie patį nusikaltimą atitiko nukentėjusiosios ir T. U. parodymus. Apelianto teiginys, kad šiuos parodymus davė paveiktas kriminalinės policijos pareigūnų, nėra patvirtintas jokiais įrodymais. Pažymėtina, kad apklausa daryta teisme, dalyvaujant gynėjui, todėl T. K. turėjo visas galimybes duoti tokius parodymus, kokius nori. Apelianto teiginys, kad ką kalbėti sužinojo ir iš pateikto įtarimo nepripažįstamas teisingu, kadangi pareikštame įtarime (b.l. 57, t. 2) nėra nurodytos kai kurios įvykio detalės ( nukentėjusiosios bandymas pabėgti ir jos pavijimas, nukentėjusiosios palikimas įvykio vietoje po nusikaltimo ir kt.) ir duodamas parodymus T. K. jų iš pareikšto įtarimo negalėjo žinoti. Aiškinimas, kad tokius parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui davė tikėdamasis būti paleistas į laisvę, yra nelogiškas, kadangi bet kam aišku, kad pateikus įrodymų apie dalyvavimą sunkaus nusikaltimo padaryme, tikimybė būti suimtam arba nuteistam tik padidėja. Todėl toks aiškinimas atmestinas. Dėl šių motyvų pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir minėtais apelianto parodymais kaip jo kaltės įrodymu. Juose esantis neatitikimas apie girtavimą nuo pat ryto nepaneigia kitos parodymų dalies teisingumo, kadangi, kaip jau minėta, tie parodymai atitinka nukentėjusiosios ir T. U. parodymus, be to, juose nurodyta nemaža detalių, kurios įvykio vietoje nebuvusiam asmeniui negalėjo būti žinomos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais jis atmetė apelianto motinos ir draugų parodymus apie tai, kad nusikaltimo padarymo metu T. K. buvo Gargžduose. Apelianto motinos B. K. parodymai iš tikro nėra nuoseklūs, nes apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad 2003-03-28 nuo ryto iki pietų kartu su apeliantu buvo turguje, o prieš pietus sūnus išėjo į teismą išklausyti nuosprendžio, kuris turėjo būti skelbiamas 13 valandą (b.l. 160-161, t. 1). Teisme ji jau parodė, kad tą dieną sūnus nuosprendį išklausė apie 9 valandą ir nuo 10 valandos iki 14 valandos buvo namie ir kieme jos akivaizdoje (b.l. 36, t. 3). Jos paaiškinimas pirmosios instancijos teisme apie paprastą datų sumaišymą duodant parodymus nėra pagrįstas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu, teigdama, jog 2003-03-28 ji kartu su apeliantu nuo ryto iki pietų buvo turguje, liudytoja tai tvirtino kategoriškai, susiedama šį laiką su nuosprendžio paskelbimo diena kai kuriomis detalėmis (pavalgymu grįžus iš turgaus prieš einant išklausyti nuosprendžio, jos pamokymais sūnui nesirengti naujai nupirktais drabužiais, kad suėmimo atveju jų kas nors neatimtų).

Liudytojais M. Z., D. R. ir R. B. pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo, atsižvelgdamas į tai, kad jie yra apelianto draugai, taip pat į tai, kad šių liudytojų parodymai prieštarauja eilei kitų įrodymų – nukentėjusiosios, kaltinamojo T. U., liudytojo A. G. parodymams. Todėl negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad M. Z., D. R. ir R. B. teismas nepatikėjo vien dėl draugystės su apeliantu.

Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo išvados apie apelianto kaltumą yra teisingos. Jo padaryta veika, atsižvelgiant į tai, kad T. K. žinojo, jog nukentėjusioji yra nepilnametė (tai matosi iš pačio apelianto apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolo), kvalifikuota tinkamai. Apeliantui paskirta bausmė, kuri savo dydžiu yra lygi sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos bausmės vidurkiui. Atsižvelgiant į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, bet nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ši bausmė nėra per griežta ir nešvelnintina.

Dėl nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. K. apeliacinį skundą atmesti.