Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

nukentėjusiajai M. S.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios M. S. ir nuteistojo R. A. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu aštuoneriems metams bei pagal BK 302 straipsnio 1 dalį trisdešimčiai parų arešto.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, ir R. A. paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas aštuoneriems metams, ją atliekant pataisos namuose.

Taip pat šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo R. A. priteista 3017 litų ir 4 ct. proceso išlaidų valstybei.

Tuo pačiu nuosprendžiu, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas M. B. , tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. A. nuteistas už tai, kad kartu su M. B. 2008 m. vasario 26 d. apie 18 val. 30 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, Klaipėdoje, Jaunimo g. (duomenys neskelbtini) laiptinėje prie lauko durų, įžūliai demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, trikdydami visuomenės rimtį ir tvarką, dėl chuliganiškų paskatų užpuolė ir sumušė A. S. . R. A. kumščiais sudavė keturis smūgius A. S. į veidą, nuo to pastarasis aukštielninkas griuvo ant grindų susitrenkdamas pakaušį, vieną kartą spyrė sportiniais bateliais apautomis kojomis gulinčiam A. S. į veidą ir keturis kartus į liemens sritį, R. B. tris kartus spyrė sportiniais bateliais apautomis kojomis gulinčiam A. S. į veidą ir vieną kartą į liemens sritį. Po to R. A. koja užlipo nukentėjusiajam ant galvos ir mynė jo galvą į grindis. Taip R. A. ir M. B. padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairėje rankoje, kakle, muštinę žaizdą ir poodines kraujosruvas kaktoje, nosyje, abiejų akių vokuose, pasmakryje ir smakre, dešiniajame smilkinyje, pakaušyje, apatiniame žandikaulyje, abiejose ausyse, pogleivines kraujosruvas lūpose su muštine žaizda apatinėje lūpoje, krūtinės ląstos poodines kraujosruvas su X šonkaulio lūžimu, nosies ir kairio skruostikaulio kaulų lūžimus, kaukolės skliauto kaulų linijinius lūžimus, įspaustinį dešinio smilkininio kaulo lūžimą, pamato kaulų lūžimus, daugybinius galvos smegenų sumušimo židinius abiejuose smegenų pusrutuliuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abipus, kraujo išsiliejimą į galvos smegenų skilvelių sistemą, ko pasėkoje dėl patirtos sunkios galvos traumos, dėl kurios lūžo kaukolės skliautas abipus, lūžiams pereinant į kaukolės pamato vidurines daubas ir susisiekiant, buvo sumuštos galvos smegenys, kraujas išsiliejo po galvos smegenų dangalais, smegenys buvo suspaustos kaukolės smegeninėje ertmėje, išsivystė smegenų koma, kuri baigėsi mirtimi. A. S. 2008 m. vasario 27 d. 1 val. 12 min. ligoninėje mirė. Tokiu būdu kaltinamieji R. A. ir M. B. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė A. S. . Toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, iš karto po A. S. sumušimo ir sužalojimo, R. A. ir M. B. iš jo drabužių kišenės ištraukė ir pagrobė A. S. dokumentus: asmens tapatybės kortelę Nr. 11294595, pensininko pažymėjimą PP Nr. 175396 ir socialinio draudimo pažymėjimą SD Nr. 777960. Šiais veiksmais R. A. ir M. B. padarė nusikalstamas veikas numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 302 straipsnio 1 dalyje.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo padaryta išvada, jog R. A. buvo nužudymo iniciatorius ir pirmas pradėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį, nes ji pažinojo jį kaip ramų vaikiną, kuris anksčiau nebuvo užgavęs nei jos pačios, nei jos sugyventinio A. S. . Apeliantės manymu, visas įvykis prasidėjo dėl M. B. , kuris norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, apkalbėjo R. A. ir suvertė jam kaltę. Pats R. A. po paskutinio teismo jos nuoširdžiai atsiprašė, todėl nukentėjusioji juo daugiau tiki nei nuteistojo M. B. parodymais. M. B. savo kaltę pripažino tik formaliai, tam kad turėtų iš to naudos. Be to, nukentėjusioji nurodo, kad R. A. motinos pagalba atlygino jai turtinę žalą, dėl kurios priteisimo ji net nesikreipė į teismą, o M. B. tėvai tik žada sumokėti, tačiau to neįvykdo.

Nuteistasis nesutinka su apygardos teismo nustatyta aplinkybe, kad jis buvo nužudymo iniciatorius, pirmasis pradėjo smurtauti ir fizinį smurtą vartojo intensyviau, padarydamas mirtinus sužalojimus, nesigaili nusikaltęs. Apelianto teigimu, jis nebuvo nužudymo iniciatorius. Teismas be pagrindo patikėjo M. B. duotais parodymais, vertindamas juos kaip nuoseklius ir nuoširdžius. Nuteistasis pripažįsta, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nuoseklūs, tyrimo eigoje jie kito. Tačiau, jo teigimu, jis visą laiką teigė ir dabar teigia, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo A. S. ir nuteistųjų kilo dėl to, jog nukentėjusysis pareikalavo grąžinti iš jo pavogtus pinigus. Aplinkybę, kad pinigai tikrai buvo dingę, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė nukentėjusioji M. S. .

Be to, nuteistasis teigia, kad jis sakė tiesą, jog A. S. buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Tai patvirtina liudytojo A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad jis pamatęs prie laukinių durų gulintį pagyvenusį vyriškį dėl alkoholio kvapo ir vyriškio knarkimo, pagalvojo, kad jis neblaivus (t. 1, b. l. 86-87). Todėl, apelianto nuomone, natūralu, kad jis kaip ir nurodytas liudytojas galėjo suklysti dėl A. S. neblaivumo.

Taip pat nuteistasis nesutinka su teismo teiginiu, kad jis nesigaili nusikaltęs. Nuteistasis teigia, kad gailisi dėl savo veiksmų, kurių pasekmė buvo žmogaus gyvybės atėmimas. Viduje labai pergyvena, tačiau dėl savo uždaro būdo to išoriškai neparodo. Mano, kad dėl šios priežasties teismui ir susidarė klaidingas įspūdis dėl jo. Juolab, kad nuteistasis M. B. savo nuoširdų gailėjimąsi teismo proceso metu stengėsi pabrėžti.

Be to, apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai įvertino jo pastangas atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, nes padedamas mamos jis atlygino nukentėjusiajai M. S. turtinę žalą, nors ji net nebuvo pareiškusi civilinio ieškinio byloje. Taip pat buvo atlygintas ligonių kasos civilinis ieškinys dėl A. S. gydymo išlaidų. Dėl paminėtų aplinkybių nuteistasis mano, kad jam paskirta bausmė turi būti sušvelninta.

Nuteistasis taip pat mano, jog yra nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį. Jo teigimu, nei ikiteisminio tyrimo metu nei bylos nagrinėjimo teisme metu jis kaltu dėl A. S. asmens tapatybės kortelės ir pensininko pažymėjimo pagrobimo neprisipažino.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji M. S. prašo jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis R. A. bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nukentėjusiosios bei nuteistojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios M. S. ir nuteistojo R. A. apeliaciniai skundai tenkinami.

Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteistieji R. A. ir M. B. pripažinti kaltais dėl kvalifikuoto nukentėjusiojo A. S. nužudymo keičiama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir abiem nuteistiesiems švelninama už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirtoji bausmė. Nuosprendžio dalis, kuria nuteistasis R. A. pripažintas kaltu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, dėl nukentėjusiojo A. S. dokumentų grobimo, naikinama ir dėl šios nusikalstamos veikos R. A. išteisinamas.

Motyvai dėl nuteistojo R. A. skundo dalies, kuria skundžiamas jo padaryto nukentėjusiojo A. S. nužudymo, teisinis įvertinimas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusiojo A. S. nužudymą padarė būtent nuteistieji R. A. ir M. B. , ko apeliaciniuose skunduose nei nukentėjusioji, nei nuteistasis R. A. neginčija. Tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ne visiškai įsigilinęs į byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, neteisingai nustatė tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilusio konflikto motyvus bei priežastis, kas turėjo juridinę reikšmę kvalifikuojant nuteistiesiems R. A. ir M. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką, todėl nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką nepagrįstai kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kaip kvalifikuotą nužudymą, atitinkamai nuteistiesiems paskirdamas per griežtas laisvės atėmimo bausmes. Atsižvelgdama į tai, bei vadovaudamasi 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ Nr. 40, 5.6 punktu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pakeisdama pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1, 2 punktai), pasisako tik dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46, „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, 19 punkte nurodyta, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad nuteistieji R. A. ir M. B. nukentėjusįjį A. S. nužudė dėl chuliganiškų paskatų.

Visų pirma, pastebėtina, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė bendrabučio laiptinėje, kuri pagal paskirtį nors ir laikytina vieša vieta, tačiau įvykio metu joje nebuvo jokių kitų asmenų išskyrus nuteistuosius ir nukentėjusįjį. Vienintelė liudytoja A. P. teigia, kad matė, kaip laiptinėje galva į laukines duris guli vyriškis, o iš tarpduryje esančio plyšio kyšo sportiniu bateliu koja ir spardo vyriškiui į galvą, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šios liudytojos parodymai nebuvo nuoseklūs ir rėmėsi šios liudytojos parodymais tik tiek, kiek jie atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Visi kiti byloje apklausti liudytojai parodė tik tai, kad matė galutinį nusikalstamos veikos rezultatą, t. y. kaip nukentėjusysis po įvykio sumuštas gulėjo laiptinės aikštelėje.

Antra, kolegija atkreipia dėmesį, kad chuliganiškos paskatos yra nužudymą kvalifikuojanti aplinkybė, apibūdinanti nusikaltimo subjektyvųjį požymį – nusikaltimo padarymo motyvą. Nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuteistųjų daromos veikos motyvas buvo demonstruoti nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką, ką nepagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Priešingai, iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos motyvas buvo asmeninės paskatos. Nuteistasis R. A. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilo dėl to, kad nukentėjusysis reikalavo gražinti neva pavogtus 400 litų (t. 4, b. l. 101 - 102). Nežiūrint į tai, kad nuteistasis R. A. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ikiteisminio tyrimo metu apkalbėjo liudytoją A. K. , teigdamas, jog pastarasis smurtavo prieš nukentėjusįjį, visgi net ir šiuose parodymuose R. A. nurodė analogišką konflikto kilimo priežastį, tokią pat priežastį R. A. nurodė ir parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu (t. 3, b. l. 22 - 28, 30 - 32). Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis R. A. apklausiamas apeliacinės instancijos teisme vėlgi parodė, kad įvykio vakarą, bendrabutyje pirmame aukšte gėrė alų su M. B. , kai atėjo nukentėjusysis ir pradėjo kibti, kad jie atiduotų jam pinigus. Įeidamas į koridorių nukentėjusysis pasakė frazę „kur mano 400 litų?“. Tada M. B. nukentėjusiajam sudavė smūgį, po to dar vieną smūgį, tada jam sudavė R. A. ir nukentėjusysis nukrito. Smūgius jis sudavė ne be priežasties, o dėl to, kad jį sunervino nukentėjusiojo žodžiai dėl pinigų gražinimo. Nukentėjusysis beveik visada, kai pamatydavo R. A. , sakydavo, kad šis atiduotų 400 litų. R. A. teigimu, buvo toks atvejis, kad jis pas nukentėjusįjį padėjo surinkti naują spintą, bet jokių pinigų tada nepaėmė ir negalėjo paimti. Kolegijos nuomone, nuteistojo R. A. parodymai dalyje dėl konflikto priežasties yra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Juolab, kad nuteistojo R. A. parodymų dėl konflikto kilimo priežasties iš esmės nepaneigė ir nuteistasis M. B. . Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. B. parodė, kad R. A. nukentėjusiajam įėjus į laiptinę, puolė pastarąjį nieko nesakęs, tačiau taip pat neneigė, kad nuo to laiko, kai jis (M. B. ), jo brolis ir R. A. nukentėjusiosios M. S. prašymu A. S. namuose surinko spintą, A. S. ėmė juos kaltinti, neva jie pavogė iš namų 400 litų. Be to, įvykio išvakarėse jis taip pat klausė, kada jie grąžins pinigus (t. 4, b. l. 98 - 99). Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą nuteistasis M. B. taip pat parodė, kad anksčiau ne vieną kartą nukentėjusysis „kibo“ dėl pinigų, t. y. prašė, kad jam gražintų kažkokius pinigus. Nors įvykio metu to M. B. teigė negirdėjęs, tačiau parodė, kad iš principo galėjo būti ir tą kartą nukentėjusysis pasakė, kad nuteistieji gražintų jam pinigus. Tokie nukentėjusiojo nuolatiniai prašymai sukeldavo pyktį. Nukentėjusioji M. S. , apklausiama pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. jos prašymu R. A. ir M. B. brolis jos namuose surinkinėjo spintą, vėliau pastebėjo, kad po jų apsilankymo namuose dingo pinigai. Nors vaikinai neprisipažino vogę, A. S. buvo įsitikinęs, kad tai jų darbas, ir nuolatos jiems primindavo, jog reikia grąžinti pavogtus pinigus (t. 4, b. l. 103). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme, liudytoja taip pat parodė, jog buvo atvejis, kad R. A. , M. B. ir jo brolis sudėjo jiems spintą. Tame kambaryje, buvo sofoje padėta piniginė su pinigais ir po spintos sudėjimo, tie pinigai dingo. Nukentėjusioji ir A. S. buvo įsitikinę, kad niekas kitas, kaip tik jie tuos pinigus paėmė. Todėl A. S. būdamas labai principingas žmogus, visą laiką minėtiems vaikinams tuos pinigus primindavo.

Kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistųjų ir nukentėjusiosios parodymai patvirtina nuteistojo R. A. apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį A. S. smurtas buvo panaudotas ne be dingsties, o dėl pastarojo reiškiamų priekaištų dėl neva paimtų pinigų, t. y. nuteistųjų ir nukentėjusiojo konfliktas kilo dėl jų asmeninių santykių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46, „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, 19 punkte nurodyta, kad nužudymas iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jei nėra kitų 2 dalyje numatytų kvalifikuojamųjų požymių.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistieji R. A. ir M. B. 2008 m. vasario 26 d. apie 18 val. 30 min., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir veikdami bendrininkų grupe, Klaipėdoje, Jaunimo g. namo (duomenys neskelbtini) laiptinėje prie lauko durų, dėl nukentėjusiojo išsakyto reikalavimo gražinti pavogtus pinigus, užpuolė ir sumušė nukentėjusįjį A. S. . R. A. kumščiais sudavė keturis smūgius A. S. į veidą, nuo to pastarasis aukštielninkas griuvo ant grindų susitrenkdamas pakaušį, vieną kartą spyrė gulinčiam A. S. į veidą ir keturis kartus į liemens sritį, M. B. tris kartus spyrė gulinčiam A. S. į veidą ir vieną kartą į liemens sritį. Po to, R. A. koja užlipo nukentėjusiajam ant galvos ir mynė jo galvą į grindis. Taip R. A. ir M. B. padarė nukentėjusiajam poodines kraujosruvas kairėje rankoje, kakle, muštinę žaizdą ir poodines kraujosruvas kaktoje, nosyje, abiejų akių vokuose, pasmakryje ir smakre, dešiniajame smilkinyje, pakaušyje, apatiniame žandikaulyje, abiejose ausyse, pogleivines kraujosruvas lūpose su muštine žaizda apatinėje lūpoje, krūtinės ląstos poodines kraujosruvas su X šonkaulio lūžimu, nosies ir kairio skruostikaulio kaulų lūžimus, kaukolės skliauto kaulų linijinius lūžimus, įspaustinį dešinio smilkininio kaulo lūžimą, pamato kaulų lūžimus, daugybinius galvos smegenų sumušimo židinius abiejuose smegenų pusrutuliuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abipus, kraujo išsiliejimą į galvos smegenų skilvelių sistemą, todėl A. S. patyrė sunkią galvos traumą, dėl kurios lūžo kaukolės skliautas abipus, lūžiams pereinant į kaukolės pamato vidurines daubas ir susisiekiant, buvo sumuštos galvos smegenys, kraujas išsiliejo po galvos smegenų dangalais, smegenys buvo suspaustos kaukolės smegeninėje ertmėje, išsivystė smegenų koma, kuri baigėsi mirtimi. Tokiu būdu, A. S. 2008 m. vasario 27 d. 1 val. 12 min. ligoninėje mirus, nuteistieji R. A. ir M. B. tyčia, dėl asmeninių santykių su nukentėjusiuoju, nužudė A. S. , t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Nežiūrint į tai, kad nuteistasis M. B. apygardos teismo nuosprendžio neskundė, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, keičia nuosprendį ir šio nuteistojo atžvilgiu. Minėtoje teisės normoje numatyta, kad tokiu atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems.

Motyvai dėl nuteistojo R. A. skundo dalies, kuria skundžiamas jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 302 straipsnio 1 dalyje,

teisinis įvertinimas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos, nuteistajam R. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos įrodytumo.

Išties, byloje neginčijamai nustatytas nukentėjusiojo A. S. dokumentų dingimo faktas. Tai patvirtino nukentėjusioji M. S. , kuri apklausiama pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio vakarą A. S. išeidamas į parduotuvę su savimi vidinėje striukės kišenėje turėjo asmens tapatybės kortelę, pensininko pažymėjimą ir „Sodros“ pažymėjimą. Po įvykio, nukentėjusįjį nuvežus į ligoninę ji grįžo namo, laiptinėje išplovė ten buvusį kraują, tačiau sugyventinio dokumentų laiptinėje nerado, jų nebuvo ir kruvinuose drabužiuose, kuriuos parsivežė iš ligoninės (t. 4, b. l. 103). Nuteistasis M. B. apklausiamas pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad nors nepamena, kuris iš jų ir kokiu momentu paėmė A. S. dokumentus, tačiau prisiminė, kad paslėpė šiuos dokumentus elektros skydinėje, o po kelių dienų kartu su R. A. nunešė ir paslėpė juos Tauralaukyje esančiame sandėlyje. Tiksliai neprisiminė, kokie tai buvo dokumentai, tačiau visus pagrobtus dokumentus paslėpė vienoje vietoje (t. 4, b. l. 99 - 100). Apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu M. B. parodė, kad nepamena ar R. A. matė, kaip jis paėmė dokumentus, tačiau jokio susitarimo dėl dokumentų paėmimo tarp nuteistųjų nebuvo, iš viso apie tai nebuvo jokios kalbos. Nuteistasis R. A. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad A. S. dokumentus jam parodė M. B. . Tačiau iš kur ir kada pastarasis juos paėmė jis nežino. M. B. paleidus iš sulaikymo, jie A. S. dokumentus, kuriuos M. B. buvo paslėpęs elektros skydinėje, paslėpė sandėlyje Tauralaukyje. Kokie tiksliai tai buvo dokumentai, jis neprisimena, kadangi dokumentus nešėsi R. B. (t. 4, b. l. 101 - 102). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis R. A. parodė, kad tuo metu, kai mušė nukentėjusįjį, matė, kaip M. B. paėmė nukentėjusiojo dokumentus, t. y. asmens kortelę ir teises, tačiau susitarimo paimti dokumentus nebuvo. Tuos dokumentus M. B. parodė, kai grįžo iš areštinės, tai yra po dviejų parų. Iš 2008 m. rugsėjo 26 d. vietovės apžiūros protokolo matyti, kad R. A. dalyvaujant apžiūrėjus vietą, kurioje, jo teigimu, buvo paslėpti pagrobti A. S. dokumentai, dokumentų nerasta (t. 3, b. l. 36 - 39).

Kolegijos konstatuoja, kad aukščiau paminėti įrodymai neginčijamai patvirtina nuteistojo M. B. kaltę, padarius nusikalstamą veiką numatyta BK 302 straipsnio 1 dalyje, t. y. pagrobus nukentėjusiojo A. S. dokumentus, kas apeliaciniuose skunduose neginčijama. Tačiau šie įrodymai negali būti vertinami, kaip neginčijamai pagrindžiantys nuteistojo R. A. kaltę padarius šią nusikalstamą veiką. BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Tai reiškia, kad ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas turi suvokti, kad grobia ar neturėdamas teisėto pagrindo įgyja, laiko, gabena, siunčia, panaudoja ar realizuoja fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką ir taip nori veikti. Šiuo atveju, kolegija daro išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis R. A. turėjo tiesioginę tyčią pagrobti nukentėjusiojo dokumentus, t. y. kad jis suvokė, jog daro šią nusikalstamą veiką ir norėjo taip veikti. Iš aukščiau minėtų nuteistųjų M. B. ir R. A. parodymų matyti, kad jokio susitarimo grobti nukentėjusiojo dokumentus tarp nuteistųjų nebuvo, t. y. R. A. nesiekė pagrobti nukentėjusiajam priklausančius dokumentus, neturėjo. Tokia tyčia spontaniškai kilo tik nuteistajam M. B. . Nežiūrint į tai, kad R. A. apeliacinės instancijos teisme teigė, jog matė, kaip M. B. paima nukentėjusiojo dokumentus, kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių šią aplinkybę byloje nenustatyta. Kolegijos nuomone, net ir konstatavus, kad nuteistasis matė dokumentų paėmimo momentą, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis tam pritarė. Kolegijos nuomone, geriausiu atveju galima būtų svarstyti apie nuteistojo R. A. abejingumą M. B. atliekamiems veiksmams. Pastebėtina ir tai, kad visus objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius atliko būtent nuteistasis M. B. , t. y. paėmė dokumentus iš nukentėjusiojo, paslėpė elektros skydinėje, vėliau parodė nuteistajam R. A. ir jo lydimas bei paslėpė Tauralaukyje esančiame sandėlyje. R. A. net negalėjo tiksliai pasakyti kokie konkrečiai dokumentai buvo pagrobti, nes juos su savimi visa laika turėjo M. B. .

Remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad baudžiamojoje byloje nepakanka duomenų, kuriais būtų galima neabejotinai grįsti R. A. kaltę padarius nukentėjusiojo A. S. dokumentų grobimą. Todėl pirmosios instancijos apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl R. A. nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį naikinama ir dėl šios dalies priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Motyvai dėl nuteistiesiems M. B. ir R. A. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skirtinų laisvės atėmimo bausmių

Apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems R. A. ir M. B. bausmes įvertino nuteistųjų asmenybes, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir pagrįstai abiem nuteistiesiems parinko bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Tačiau, teismas nepagrįstai nustatęs, kad nuteistieji R. A. ir M. B. padarė kvalifikuotą nužudymą (BK 129 str. 2 d. 8 p.), neįvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, o tai sąlygojo per giežtos laisvės atėmimo bausmės už šią nusikalstamą veiką, paskyrimą.

BK 54 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Vienas esminių bausmės parinkimo nuteistajam kriterijų yra BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas, padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. Taigi, apeliacinės instancijos teismui nuosprendyje konstatavus, kad nuteistieji R. A. ir M. B. padarė ne BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą, kvalifikuotą nužudymą, o BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, iš esmės konstatuojama, kad nuteistieji padarė socialiai mažiau pavojingą nusikalstamą veiką, todėl jiems turi būti paskirta švelnesnė laisvės atėmimo bausmė, kuri numatyta būtent BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tokiu atveju kai byloje nustatyta kaltininko atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenką nuteistajam švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistųjų M. B. ir R. A. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio baudžiamojo įstatymo redakcijoje, už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nužudymą, straipsnio sankcijoje buvo numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kurios minimumas buvo septyneri metai, o maksimumas penkiolika metų laisvės atėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad šią nusikalstamą veiką nuteistieji padarė būdami nepilnamečiai, jiems taikytinos BK XI skyriaus nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. Vadovaujantis BK 90 straipsnio 5 dalimi, nepilnamečiui laisvės atėmimo bausmė negali viršyti dešimties metų, o BK 91 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skiriant laisvės atėmimo bausmę nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Taigi, bausmės už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą vidurkis nepilnamečiui yra šešeri metai ir devyni mėnesiai, būtent nuo šio vidurkio ir turi būti skaičiuojamas R. A. ir M. B. skiriamų laisvės atėmimo bausmių dydis.

Kolegija, skirdama nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje padarymą atsižvelgia į tai, kad nuteistieji M. B. ir R. A. nusikalto būdami nepilnamečiai, turėdami po 17 metų, padarė vieną labai sunkų (BK 11 str. 6 d.) smurtinį nusikaltimą, sukėlusį neatstatomas pasekmes, o M. B. padarė dar ir vieną apysunkį nusikaltimą. Įvertina jų vaidmenį, nusikalstamos veikos padaryme, t. y. abu jie buvo aktyvūs bendrininkų grupės vykdytojai. Taip pat atsižvelgia į nuteistųjų asmenybes charakterizuojančius duomenis. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. A. augo nepilnoje šeimoje, iš jo motinos parodymų matyti, kad keletą metų sūnus jos nebeklauso, metė mokslą, girtauja, rūko. Nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. R. A. mokosi, mokymo įstaigos charakterizuojamas iš esmės teigiamai, anksčiau neteistas ir administracine tvarka nebaustas, tačiau iš policijos surinktos medžiagos matyti, kad 2005 - 2007 metais jis buvo nuolat pristatomas į policiją už įvairius teisėtvarkos pažeidimus, daug kartų buvo pristatytas neblaivus. M. B. nedirba ir nesimoko, kaip matyti iš jo tėvų parodymų, M. B. tėvų neklauso, girtauja, būdamas girtas pasidaro agresyvus, bando smurtauti ir prieš tėvus. Iš policijos surinktos medžiagos matyti, kad 2005 - 2007 metais jis buvo nuolat pristatomas į policiją už įvairius teisėtvarkos pažeidimus, daug kartų buvo pristatytas neblaivus. Po inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo M. B. baustas administracine tvarka už girtavimą viešoje vietoje, nuo 2006 m. jis yra priklausomybės ligų centro įskaitoje dėl priklausomybės nuo alkoholio sindromo. M. B. šeima priklauso socialinės rizikos grupei, iš ankstesnės mokymo įstaigos, iš kurios jis buvo pašalintas už nepažangumą ir blogą elgesį, M. B. charakterizuojamas neigiamai. Taip pat kolegija atsižvelgia ir į apygardos teismo nustatytas nuteistųjų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apygardos teismas pagrįstai pripažino nuteistojo M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nuteistojo R. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, jog jis ir jo motina atlygino nusikalstamais veiksmais padarytą žalą. Pastebėtina, kad skiriant R. A. bausmę, svarbi ir ta aplinkybė, kad nukentėjusioji padavė apeliacinį skundą, R. A. teisinę padėtį švelninančiais pagrindais bei apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad R. A. jos atsiprašė, atlygino žalą. Abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažinta tai, jog jie nusikalto, veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo inkriminuotų nusikaltimų padarymui.

Įvertinus visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija mano, kad nuteistiesiems R. A. ir M. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje padarymą, skirtinos realios laisvės atėmimo bausmės švelnesnės, nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės skirtinos nepilnamečiams, vidurkis. Kolegijos nuomone, būtent tokia nuteistiesiems paskirta bausmė yra pakankama, kad būtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog R. A. buvo nuteistųjų padarytos, BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos iniciatorius, pirmasis pradėjo smurtauti ir fizinį smurtą vartojo intensyviau, jam už nužudymą skiriama griežtesnė bausmė, nei M. B. .

Išteisinus nuteistąjį R. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, kartu naikinama nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta 30 parų arešto bausmė bei nuosprendžio dalis, kuria ši bausmė subendrinta su apygardos teismo paskirta bausme pagal BK 129 straipsnio 2 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, nuteistajam M. B. skiriama bausmė pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, bendrinama apėmimo būdu su skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 302 straipsnio 1 dalį paskirta 35 parų arešto bausme.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria R. A. ir M. B. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

R. A. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteisti laisvės atėmimu šešeriems metams. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2009 m. balandžio 6 d., į bausmės laiką įskaityti R. A. sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2008 m. kovo 6 d. iki 2008 m. kovo 17 d., ir nuo 2008 m. rugpjūčio 12 d. iki 2008 m. rugsėjo 26 d.

M. B. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir už šios nusikalstamos veikos padarymą nuteisti jį laisvės atėmimu penkeriems metams ir šešiems mėnesiams.

Pakeisti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo M. B. ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, apygardos teismo nuosprendžiu pagal 302 straipsnio 1 dalį paskirtą 35 parų arešto bausmę, apėmimo būdu subendrinti su šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskiriant galutinę subendrintą bausmę M. B. - penkerius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuoti nuo 2008 m. liepos 27 d., į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2008 m. vasario 29 d., ir nuo 2008 m. kovo 6 d. iki 2008 m. kovo 17 d.

P. K. apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria R. A. buvo nuteistas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir dėl šios kaltinimo dalies priimti naują nuosprendį. Pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (dėl nukentėjusiojo A. S. dokumentų grobimo) R. A. išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

P. K. apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria R. A. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtos bausmės subendrintos BK 63 straipsnio 1 dalyje, 2 dalyje ir 5 dalies 2 punkte nustatyta tvarka.

Kitos nuosprendžio dalies nenaikinti ir nekeisti.