- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-12-15
- Bylos Nr.
- eA-2380-789/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00155-2020-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. M. su skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir Panevėžio departamentas) 2020 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. SSI(19.4)-350 ,,Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems skyrimo, neskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui neskirta išmoka, įpareigoti atsakovą paskirti J. M. išmoką kaip savarankiškai dirbančiam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio nuostatas ir priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2019 m. liepos 10 d. vykdo individualią veiklą, yra ūkininkas, užsiimantis grūdinių augalų auginimu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną. Pareiškėjas vadovavosi Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad Sprendimu jam neskirta savarankiškai dirbančio asmens išmoka, nurodant išmokos neskyrimo priežastį – pareiškėjas savarankiškai dirbo mažiau nei 3 mėnesius. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes ūkininku jis yra įregistruotas nuo 2019 m. liepos 10 d. ir nuo tada vykdo individualią veiklą, todėl savarankiškai dirbo daugiau nei 3 mėnesius.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
4. Atsakovas nurodė, kad iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas vykdo individualią žemės ūkio veiklą tik nuo 2020 m. sausio 1 d. VSDFV nepateikė jokių duomenų apie pareiškėjo verslo liudijimą nuo 2019 m. liepos 10 d. Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas nevykdė savarankiškos veiklos iki Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos ne trumpesnį kaip 3 mėnesius per 12 mėnesių laikotarpį, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento Pasvalio skyriui 2020 m. gegužės 13 d. pateikė prašymą paskirti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui Vyriausybei paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną. Sprendimu buvo atsisakyta skirti pareiškėjui nurodytą išmoką, remiantis Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu, konstatavus, jog pareiškėjo savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Teismas vadovavosi Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną.
7. Teismas iš pareiškėjo pateiktų dokumentų (Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos Nr. 918165, Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimo ŪP Nr. 0163660) nustatė, kad pareiškėjo ūkininko ūkis įregistruotas 2019 m. liepos 10 d. ir nuo šios datos pareiškėjas vykdo individualią žemės ūkio veiklą. Tai patvirtina ir Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateikti Mokesčių mokėtojų registro duomenys. Tačiau teismas pažymėjo, kad, pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnį, teisę į šiame straipsnyje numatytą išmoką turi ne kiekvienas individualią veiklą vykdantis asmuo, atitinkantis šio straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, o tik tas, kuris atitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką.
8. Teismas vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi, Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 6, 8 dalimis, Tarnybos direktoriaus 2020 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr.V-129 patvirtintų (su VSDFV suderintu 2020 m. balandžio 22 d. raštu Nr. (4.175E)I-2586) Išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7 punktu, nustatė, kad VSDFV Tarnybai pateikė duomenis, kad pareiškėjo, kaip savarankiškai dirbančio asmens, veikla registruota nuo 2020 m. sausio 1 d., jo savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Minėtus duomenis patvirtina ir Mokesčių mokėtojų registro duomenys, iš kurių matyti, kad pareiškėjas, kaip vykdantis individualią žemės ūkio veiklą asmuo, kurio žemės ūkio valdos (ūkio) ekonominis dydis (toliau – ir EDV) lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis, Mokesčių mokėtojų registre įregistruotas tik nuo 2020 m. sausio 1 d. Šiuos duomenis taip pat patvirtina ir paties pareiškėjo pateiktas Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Saločių seniūnijos parengtas išrašas iš duomenų bazės, iš kurio matyti, kad pareiškėjo ūkio EDV virš 4 ekonominio dydžio vienetų apskaičiuotas tik 2020 m. sausio 1 d. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjo, kaip savarankiškai dirbančio asmens (kaip ši sąvoka apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 9 d.) savarankiška veikla iki 2020 m. kovo 16 d. buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos, todėl neįgijo teisės į šiame straipsnyje numatytą išmoką.
9. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti papildomi paaiškinimai bei duomenys, kad jis VSDFV nurodymu 2020 m. liepos mėnesį už 2019 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius papildomai sumokėjo privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokas, t. y. iš viso sumokėjo PSD įmokų sumas, atitinkančias mokamas ūkininkų, kurių EDV didesnis nei 4, negali patvirtinti, kad pareiškėjas atitiko Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą sąlygą, nes Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas savarankiškos veiklos (kaip ji apibrėžta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 str. 9 d.) trukmę sieja būtent su tokios veiklos registravimo momentu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo, kaip savarankiškai dirbančio asmens, veikla registruota nuo 2020 m. sausio 1 d. Pagal Mokesčių mokėtojų registro duomenis (2020 m. rugsėjo 24 d.), pareiškėjo veiklos (įregistravimo data nėra pakeista.
10. Teismas darė išvadą, kad Sprendimo dalis, kuria pareiškėjui neskirta išmoka, yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra pagrindo ją panaikinti. Netenkinęs prašymo panaikinti Sprendimą, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.
III.
11. Pareiškėjas J. M. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
12. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai taikė Nuostatų 7 punktą, kuriame numatyta, jog sprendimus dėl išmokų skyrimo, neskyrimo ir mokėjimo nutraukimo priima Tarnyba, vadovaudamasi VSDFV ir kitų kompetentingų institucijų duomenimis apie prašymą pateikusio savarankiškai dirbančio asmens atitiktį Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems reikalavimams. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas neįvertino byloje esančių kitų kompetentingų institucijų duomenų. Pareiškėjas nurodo, kad iš 2020 m. rugsėjo 24 d. Mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išrašo matyti, jog jo ūkio valdos ekonominis dydis buvo mažesnis kaip 2 EDV iki 2019 m. spalio 9 d., t. y. iki palikimo po motinos mirties priėmimo dienos. Iš 2020 m. rugsėjo 24 d. Mokesčių mokėtojų registre tvarkomų duomenų išrašo nėra aišku, o teismas nesiaiškino, kokio dydžio pareiškėjo žemės ūkio valda buvo laikotarpiu nuo 2019 m. spalio 9 d. iki 2020 m. sausio 1 d., todėl teismas priėmė neteisėtą sprendimą. Pareiškėjas pažymi, kad Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Saločių seniūnijos parengtas išrašas rodo, kad pareiškėjo ūkio EDV skaičiavimui įtraukti J. M. valdos duomenys nuo 2019 m. spalio 9 d. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas nevertino pareiškėjo pateiktų įrodymų, jog 2020 m. liepos mėnesį už 2019 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius papildomai sumokėjo PSD įmokas, t. y. iš viso sumokėjo PSD įmokų sumas, atitinkančias ūkininkų, kurių EDV didesnis nei 4, mokamų sumų dydį. Pareiškėjo teigimu, tai yra svarbi aplinkybė, nes VSDFV pareiškėją mokesčių mokėtojų registre įregistruoja nuo 2020 m. sausio 1 d., tačiau tuo pačiu priima ir reikalauja sumokėti didesnes PSD įmokas už 2019 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius. Pareiškėjo teigimu, VSDFV savo veiksmais pripažįsta, jog pareiškėjo ūkio dydis nuo 2019 m. lapkričio mėnesio yra didesnis nei 4 EDV.
13. Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pateiktos savarankiškai dirbančio asmens, kuris verčiasi individualia žemės ūkio veikla, sąvoką. Teismas sprendė, jog iš šioje teisės normoje pateiktos savarankiškai dirbančio asmens sąvokos spręstina, kad fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, savarankiškai dirbančiu asmeniu laikytini tik tuomet, kai jų žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis. Pareiškėjo teigimu, teismas padarė klaidingą išvadą, nes šiuos duomenis taip pat patvirtina ir pareiškėjo pateiktas Pasvalio rajono savivaldybės administracijos Saločių seniūnijos parengtas išrašas iš duomenų bazės, iš kurio matyti, kad pareiškėjo ūkio EDV virš 4 ekonominio dydžio vienetų apskaičiuotas tik 2020 m. sausio 1 d.
14. Pareiškėjas pažymi, kad jo, kaip ir visų asmenų, vykdančių individualią veiklą, EDV apskaičiuojamas ir skelbiamas vieną kartą per metus už praėjusius kalendorinius metus. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 3D-1106 patvirtinto Žemės ūkio valdos ar ūkio bendrojo standartinio gamybinio pelno ir ekonominio dydžio, išreiškiamo ekonominio dydžio vienetais, apskaičiavimo tvarkos aprašo 2 punktu, kuriame numatyta, kad EDV apskaičiuojamas vieną kartą per metus už praėjusių metų laikotarpį, prasidedantį sausio 1 d. ir pasibaigiantį gruodžio 31 d. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas darė išvadą, jog pareiškėjo ūkio EDV virš 4 ekonominio dydžio vienetų apskaičiuotas tik 2020 m. sausio 1 d. Pareiškėjas daro išvadą, kad, nors EDV paskaičiuotas 2020 m. sausio 1 d., tačiau jis skaičiuojamas už praėjusių metų laikotarpį, prasidedantį 2019 m. sausio 1 d. ir pasibaigiantį 2019 m. gruodžio 31 d., todėl jis karantino paskelbimo dieną 2020 m. kovo 16 d. atitiko savarankiškai dirbančio asmens sąvoką, apibrėžtą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, nes jo EDV buvo 9,04.
15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas plečiamai aiškino Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pareiškėjas pažymi, kad iš Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimo kopijos bei iš Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos Nr. 918165 matyti, jog jis vykdo individualią žemės ūkio veiklą nuo 2019 m. liepos 10 d. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo savarankiška veikla yra registruota ilgesnį kaip 3 mėnesiai laikotarpį per 12 mėnesių ir iki karantino paskelbimo dienos nebuvo išregistruota, todėl jis atitinka ir kitą Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies sąlygą — jis nedirba pagal darbo sutartį ir neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių.
16. Pareiškėjas pažymi, kad jis vykdo individualią žemės ūkio veiklą, kurią, be kita ko, reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymas, pagal kurio 2 straipsnio 2 dalį ūkininkas yra fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemės ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas Ūkininkų ūkių registre. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, ūkininko statusą fizinis asmuo įgyja nuo ūkio įregistravimo Ūkininkų ūkių registre. Pareiškėjo ūkininko ūkis įregistruotas nuo 2019 m. liepos 10 d., nuo šios dienos Valstybinėje mokesčių inspekcijoje jis įregistruotas kaip vykdantis individualią veiklą asmuo.
Atsiliepimas
17. Atsakovas Tarnybos Panevėžio departamentas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
18. Atsakovas nurodo, kad tam, jog savarankiškai dirbančiam asmeniui būtų galima skirti išmoką, Tarnyba turi įsitikinti, kad asmuo, kuris kreipiasi dėl išmokos gavimo, atitinka visas Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nurodytas sąlygas. Viena iš sąlygų yra savarankiška veikla, kuri buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.). Gavus VSDFV duomenis apie savarankiškai dirbančio asmens veiklą, yra įvertinamos šios aplinkybės: savarankiškos veiklos vykdymo trukmė per 12 mėnesių laikotarpį nuo 2019 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 15 d. (trukmė negali būti trumpesnė nei 3 mėnesiai), ir faktas, ar savarankiška veikla nėra išregistruota iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, t. y. veikla turi būti vykdoma 2020 m. kovo 15 d. Nustačius, kad bent vienos iš minėtų aplinkybių neatitinka savarankiškai dirbantis asmuo, Tarnyba neturi teisinio pagrindo skirti išmoką (Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1, 3 d.). Atsakovas atkreipia dėmesį, kad VSDFV pateikė duomenis, iš kurių matyti, kad, nors pareiškėjas ir vykdo ūkininko ūkio veiklą nuo 2019 m. liepos mėnesio, tačiau, pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, jis yra laikomas savarankiškai dirbančiu asmeniu tik nuo 2020 m. sausio 1 d.
19. Atsakovas sutinka, kad pareiškėjas yra ūkininkas, tačiau pažymi, kad, pagal Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnį, teisę į šiame straipsnyje numatytą išmoką turi ne kiekvienas individualią veiklą vykdantis asmuo, atitinkantis šio straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas, o tik tas, kuris atitinka Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtą savarankiškai dirbančio asmens sąvoką. Atsakovas daro išvadą, kad pareiškėjas yra ūkininkas nuo 2019 m. liepos 10 d., tačiau savarankiškai dirbantis asmuo jis yra tik nuo 2020 m. sausio 1 d.
Atsiliepimas
20. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai tapatina savarankiškai dirbantį asmenį ir ūkininko vykdomą veiklą. Pareiškėjas nuo 2019 metų liepos mėnesio vykdė tik žemės ūkio veiklą, o ne savarankišką veiklą. Atsakovas pažymi, kad teismas tinkamai analizavo duomenis, gautus iš VSDFV (teismui juos pateikė Tarnyba), taip pat ir pareiškėjo pateiktus duomenis, gautus iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir seniūnijos. Atsakovas pabrėžia, kad nei Užimtumo įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato jokių Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalies nurodytų sąlygų išimčių, todėl Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo skirti pareiškėjui išmoką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 2020 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. SSI(19.4)-350 ,,Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems skyrimo, neskyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.
23. Byloje nustatyta, kad Sprendimu buvo neskirta išmoka asmenims, nurodytiems 2 priede ,,Asmenų, kuriems neskirta išmoka savarankiškai dirbantiems asmenims, sąrašas“. Šiame priede (eil. Nr. 2) nurodyti teisinis išmokos neskyrimo pareiškėjui pagrindas ir faktinės aplinkybės – „Asmuo neturi teisės gauti išmoką – savarankiška veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių (Užimtumo įstatymo 5¹ str. 1 d. 1 p.)“.
24. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes nuo 2019 m. liepos 10 d. jis yra įregistruotas ūkininku ir vykdo individualią veiklą, todėl savarankiškai dirbo daugiau nei 3 mėnesius per 12 mėnesių.
25. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, nurodo, kad pareiškėjas yra ūkininkas nuo 2019 m. liepos 10 d., tačiau savarankiškai dirbantis asmuo jis yra tik nuo 2020 m. sausio 1 d., todėl jis neatitinka Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų išmokai gauti.
26. Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliąją situaciją ir karantiną, savarankiškai dirbantis asmuo, kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti išmoką savarankiškai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka šias sąlygas: 1) savarankiška veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo išregistruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino metu nedirba pagal darbo sutartį ar neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; 3) juridinio asmens atveju neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso.
27. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalį, savarankiškai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų ūkinių bendrijų ir komanditinių ūkinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, kai žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – ūkininkai ir jų partneriai); šeimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos šeimynų įstatyme (toliau – šeimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iš sporto ar atlikėjo veiklos (išskyrus asmenis, nurodytus šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje).
28. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Sprendime ir jo 2 priede, be kita ko, nurodyta, jog pareiškėjas neturi teisės gauti išmokos, nes jis neatitinka Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.
29. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamas Sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, be kita ko reikalavimas, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, tuo atveju, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (esant konkrečiai situacijai) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2021 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1807-629/2021, 2021 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1967-756/2021 ir kt.).
30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2019 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-563-520/2019, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2575-520/2021 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinio akto priėmimo argumentai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-990/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 3 (13), 2007, 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-627-502/2020).
31. Teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jame nepateikta jokių su išmokos neskyrimu pareiškėjui susijusių motyvų. Sprendime nėra pateiktas nustatytų faktinių aplinkybių teisinis vertinimas, iš jo turinio nėra aišku, kodėl pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti Užimtumo įstatymo 5¹ straipsnyje įtvirtinta teise gauti išmoką. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Sprendimo faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, dėl kurių pareiškėjas iš esmės negalėjo suprasti, kokios individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės ir duomenys buvo vertinami priimant Sprendimą, kokie buvo šio Sprendimo motyvai.
32. Kadangi skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei jo pagrįstumą, vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, yra pagrindas Sprendimą panaikinti. Panaikinus Sprendimą, pareiškėjo prašymo dėl išmokos skyrimo nagrinėjimo procedūra lieka neužbaigta, todėl atsakovas įpareigojamas priimti sprendimą, kuris atitiktų teisės aktuose nustatytus reikalavimus.
33. Apibendrindama nustatytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies, panaikinti ginčijamo Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui neskirta išmoka, ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir priimti sprendimą, kuris atitiktų teisės aktų reikalavimus.
34. Teismo sprendimas priimtas iš dalies pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalį (ABTĮ 40 str. 1 d.). ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
35. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos).
36. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 123 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 100 Eur advokato padėjėjos teisinėms paslaugoms apmokėti ir 23 Eur žyminis mokestis. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas nurodo patyręs bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis (23 Eur). Šias išlaidas patvirtina 2020 m. gegužės 28 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 1055138, 2020 m. gegužės 28 d. žyminio mokesčio kvitas ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko žyma apie apmokėtą žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
37. Kadangi galutiniu teismo sprendimu tenkinta 75 procentai pareiškėjo skundo reikalavimų, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turi teisę į 75 procentus bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, darytina išvada, kad už skundo surašymą pareiškėjo nurodyta 100 Eur suma neviršija maksimalios pareiškėjui galimos priteisti sumos, šių išlaidų dydis nepažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, taip pat nenustačius kitų aplinkybių, dėl kurių 100 Eur suma turėtų būti mažinama, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 75 proc. jo patirtų atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidų, t. y. 75 Eur. Taip pat priteisiama 34,50 Eur (23 x 2 x 0,75) už žyminių mokesčių sumokėjimą. Iš viso iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisiama 109,50 Eur išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjo J. M. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 2020 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. SSI(19.4)-350 ,,Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems skyrimo, neskyrimo“ dalį, kuria neskirta išmoka pareiškėjui J. M..
Įpareigoti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl išmokos savarankiškai dirbančiam asmeniui skyrimo bei priimti motyvuotą bei pagrįstą sprendimą.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.
Priteisti pareiškėjui J. M. iš atsakovo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 109,50 Eur (vieną šimtą devynis eurus 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.