- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-22
- Bylos Nr.
- I-8781-142/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- M. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Kategorijos
- 1.15.2.3.2Neturtinė žala
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
M. V. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. gegužės 4 d. (pagal pašto antspaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 5 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų laikymo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL) (b. l. 1–5).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. birželio 5 d. gydėsi LAVL antisanitarinėmis, kankinančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodo, kad kamera Nr. 23, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo perpildyta (joje buvo laikoma iki 6 asmenų), joje buvo tamsu, šalta ir drėgna. Nurodo, kad LAVL pareigūnai pareiškėją nuolat provokavo, jam grasino. Pareiškėjo nuomone, pareigūnai serga sadizmu. Pareiškėjas skunde nurodo, kad dėl netinkamų sąlygų LAVL patyrė dideles kančias, depresiją. 2015 m. liepos 31 d. teisme gautas pareiškėjo atsikirtimas į LAVL atsiliepimą (b. l. 58), kuriame pareiškėjas pabrėžia, kad tualetas kameroje buvo įrengtas ant 60–70 cm aukščio pakylos, todėl sienelė, kurios aukštis apie 1,3 m neužstodavo tualete esančio žmogaus. Be to, pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėdavo matyti ir pareigūnai, pravėrę kameros duris arba pro kameros duryse esantį įrengtą stebėjimo langelį.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 72).
Atsiliepimas
LAVL, atstovaudama Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 18–20). Nurodo, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas Chirurgijos skyriaus 23-ioje kamerų tipo palatoje, kurioje yra įrengtos 6 lovos (palatos plotas – 8,80 kv. m.). Paaiškina, kad LAVL neveda statistikos, kiek konkrečioje kameroje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, todėl negali pateikti teismui informacijos, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju nurodytu ginčo laikotarpiu buvo minėtoje palatoje. Nurodo, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, o remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Nurodo, kad sanitarinių mazgų atitvarai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad sąlygos palatose atitinka higienos normas, o tai patvirtina turimas leidimas–higienos pasas. Nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas įrodymais.
Teismo posėdyje LAVL atstovas nedalyvavo, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 71).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo reikalavimo iš Lietuvos valstybės priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumas.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A525-1355/2010, Nr. A82-932/2011).
Taigi, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. LAVL, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp LAVL neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Sprendžiant dėl LAVL (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja LAVL veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė pareiškėjo, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos bus nustatytos) atsirado būtent dėl tų LAVL neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad LAVL nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui priklausantis gyvenamasis plotas.
Pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231, 1 punktą LAVL paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 62 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę vykdančios pataisos įstaigos yra šių rūšių: pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai ir atviros kolonijos. Šio straipsnio 1 dalyje numatytoms pataisos įstaigų rūšims prilyginamos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigos: gydymo-pataisos namai ir LAVL (BVK 62 straipsnio 2 dalis). Taigi, LAVL pagal savo režimą yra priskirtina laisvės atėmimo bausmę vykdančioms pataisos įstaigoms, todėl šioms įstaigoms keliami teisės aktų reikalavimai mutatis mutandis yra taikytini ir LAVL.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Minimalaus gyvenamosios patalpos ploto užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių (redakcija, galiojusi ginčo laikotarpiu) 11¹.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus LAVL palatose (kamerose) gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gegužės 22 d. 16.20 val. iki 2013 m. birželio 5 d. (14 parų) buvo gydomas Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 23 (b. l. 21). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad minėtos palatos plotas yra 8,80 kv. m. (b. l. 49). Pareiškėjas skunde nurodė, kad palatoje Nr. 23 jis buvo laikomas kartu su dar 3–5 asmenimis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad LAVL ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto ir pažeidė Taisyklių 11¹.4 punkto reikalavimus. Darytina išvada, kad LAVL neveikė CK 6.271 straipsnio prasme taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
LAVL atsiliepimo argumentas, kad LAVL turimas higienos pasas įrodo, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, teismo atmetamas kaip nepagrįstas. Higienos paso turėjimas per se nereiškia, jog higienos ir kiti reikalavimai negali būti pažeidžiami. Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – Centras) turi teisę atlikti patikrinimus, siekiant nustatyti, ar patalpos atitinka higienos normų reikalavimus. Kaip minėta, pareiškėjas palatoje Nr. 23 buvo nuo 2013 m. gegužės 22 d. iki 2013 m. birželio 5 d. Šiuo laikotarpiu minėta palata Centro nebuvo tikrinta, tačiau Centras minėtoje palatoje patikrinimą atliko 2013 m. kovo 4 d. ir nustatė įvairius higienos normų pažeidimus, t. y. palatoje langas buvo be stiklo, ant sienų ir lubų vietomis buvo nubyrėję dažai ir tinkas, grindų danga buvo nelygi, su tarpais (b. l. 45). Bylos duomenimis nustatyta, kad po operatyviosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės, palatoje Nr. 23 buvo atliktas remontas. 2013 m. gegužės 16 d. darbų priėmimo akte buvo nurodyta, kad priimti minėtos palatos grindų, sienų ir lubų remonto darbai (b. l. 40). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo su tuo susiję argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa palatoje buvo atitverta mūrine sienele, tačiau ši neužtikrino pareiškėjo privatumo.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara.
Pareiškėjas neginčijo, kad tokia pertvara palatoje Nr. 23 įrengta buvo, tačiau nurodo, kad sanitarinis mazgas buvo atviras iš įėjimo į palatą pusės, todėl asmenims atidarius kameros duris, sanitarinis mazgas buvo iš karto matomas. Be to, kamerose buvo trys dviejų aukštų gultai, todėl, atsižvelgiant į tai, kad palatoje Nr. 23 buvo laikoma iki 6 asmenų, darytina išvada, kad sanitarinis mazgas buvo matomas ir asmenims, esantiems antro aukšto lovose. Sanitarinis mazgas, anot pareiškėjo, buvo matomas taip pat ir per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį. Be to, pareiškėjas skunde pažymėjo, kad tualetas buvo įrengtas ant beveik 1 m aukščio pakylos. LAVL atsiliepime šios aplinkybės neginčijo.
Reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Ši LVAT praktika inter alia remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencija, aiškinančia Konvencijos 3 straipsnio turinį. Atkreiptinas dėmesys, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas EŽTT jurisprudencijoje buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą (EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). EŽTT akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05; 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje G. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02 ir 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 47095/99). Atsižvelgiant į visa tai, konstatuotina, kad LAVL neužtikrino minimalaus privatumo pareiškėjui naudojantis tualetu ir pažemino pareiškėjo žmogiškąjį orumą.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo konstatuoti LAVL neteisėti veiksmai (neveikimas) teismui kyla pagrindas svarstyti kitų viešosios atsakomybės sąlygų buvimo klausimą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų jautė pažeminimą, patyrė dideles kančias. Pareiškėjo gydymas perpildytoje palatoje buvo tęstinis ir iš viso truko 14 parų. Vienam asmeniui tenkantis plotas pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu neatitiko Taisyklių 11¹.4 punkte nustatyto reikalavimo (t. y. 5,1 kv. m.). Palatos plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, taigi iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo itin mažas (nesiekė net 1,5 kv. m.). Bylos duomenimis nenustatyta, kad buvimas LAVL pareiškėjui sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, taip pat į tai, kad LAVL neužtikrino minimalaus privatumo ir pažemino pareiškėjo orumą, konstatuotina, jog LAVL pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus. Palatos perpildymas ir tualeto naudojimosi sąlygos neabejotinai trukdė pareiškėjui naudotis minimaliu privatumu, o tai savaime buvo traumuojanti patirtis, sukėlusi pareiškėjui rimtą diskomfortą. Pažymėtina ir tai, kad LAVL yra gydymo įstaiga, kurioje ypač svarbu užtikrinti tinkamas, saugias ir orumo nežeminančias sąlygas. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti LAVL veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio aspektu, pažymėtina, kad pareiškėjas su jokiais prašymais ar nusiskundimais į LAVL administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, su skundu dėl savo pažeistų teisių į teismą pareiškėjas kreipėsi praėjus beveik 2 metams nuo jo buvimo LAVL momento, o teismo nustatyti pažeidimai truko sąlyginai ne ilgą laiko tarpą (dvi savaites). Tačiau taip pat pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma pažeista dideliu mastu (pareiškėjui teko vos 1,5 kv. m. palatos ploto), todėl teismas, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 84,00 Eur, skaičiuojant 6,00 Eur už vieną parą (14 parų x 6,00 Eur), kai pareiškėjas LAVL buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 5 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų gydymo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinei žalai atlyginti 84,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 127 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. V. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. V. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 84,00 Eur (aštuoniasdešimt keturis eurus 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.