Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2004 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 300 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo nekeisti gyvenamosios vietos.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 14 d. nutartis, kuria nuteistosios V. P. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteista už tai, kad nuo 2002 m. kovo mėnesio pabaigos iki 2002 m. balandžio 7 d., būdama valstybės tarnautoja, dirbdama (duomenys neskelbtini) specialiste, tyrimo metu nenustatytoje vietoje, pasinaudodama savo pareigomis ir sąmoningai pažeisdama Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatų vykdymo instrukcijos 70.3 punktą, suklastojo tikrą dokumentą –I. M. pase Nr. (duomenys neskelbtini), 25-ajame puslapyje „Kiti įrašai“ tyčia padarė tikrovės neatitinkantį rankraštinį įrašą: „R. M. 1995 11 08, M. M. 1998 08 20“, reiškiantį neva I. M. turi šiuos vaikus, ir taip sudarė sąlygas pasirengti padaryti sunkų nusikaltimą I. M., kuri iš anksto susitarusi su V. M. ir A. J. rengėsi iš Lietuvos Respublikos gabenti nepilnamečius R. M. ir M. M. į JAV, turėdami tikslą ten juos palikti nelegaliai gyventi.

V. P. taip pat nuteista už tai, kad nuo 2002 m. kovo mėnesio pabaigos iki 2002 m. balandžio 7 d. nenustatytoje vietoje, žinodama, kad I. M. Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini) suklastotas, nes ji pati, pažeisdama Lietuvos Respublikos piliečio paso nuostatų vykdymo instrukcijos 70.3 punktą, jame įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, teisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui nenustatytu būdu realizavo šį pasą, kurį panaudojant buvo padarytas nusikaltimas: 2002 m. balandžio 8 d., apie 9.00 val., I. M. pateikė šį pasą JAV ambasadoje, esančioje Vilniuje, Akmenų g. 6, Konsulinio skyriaus darbuotojams, siekdama gauti vizas nepilnamečiams išvykti į JAV.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios V. P. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK normų, reguliuojančių bylų apeliacinį procesą, pažeidimų

Kolegija sutinka su kasatorės nurodomu skundo motyvu, kad 2005 m. gegužės 12 d. teismo posėdyje dalyvavo neteisėtos sudėties kolegija. Šiame posėdyje pagal 2005 m. balandžio 18 d. Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko patvarkymą turėjo dalyvauti teisėjų kolegija, susidedanti iš Z. Birštono (pirmininko), L. Ulbienės, T. Kazlauskienės, tuo tarpu susirinko kolegija, susidedanti ir Z. Birštono (pirmininko), D. Bajerčiūtės, P. Frolovo. Tačiau kolegija nelaiko tai esminiu procesiniu pažeidimu, nes šio posėdžio metu bylos nagrinėjimas iš esmės nebuvo pradėtas, V. P. kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas, posėdis buvo atidėtas išsprendus V. P. gynėjo pareikštus prašymus.

Kolegija negali patikrinti kasatorės nurodomo argumento, kad dokumentas, kuriuo pakeista pradinė teisėjų kolegijos sudėtis, atsirado vėliau nei įvyko 2005 m. birželio 14 d. teismo posėdis. Tai, kad šis dokumentas, kuriuo pakeista pradinė teisėjų kolegija, yra be pavadinimo, datos ir nuorodos, kokią bylą nagrinėti apeliacine tvarka sudaroma ši kolegija, dar nereiškia, kad jis niekinis. Jo žymėjimas bylos lapo numeriu (363) ir raide (A) atitinka raštvedybos taisyklių reikalavimus.

Kolegijos nuomone, kasatorės pateikti argumentai dėl teisėjų kolegijos šališkumo, neįrodo jų pagrįstumo. Kolegija neabejotinai sutinka, kad 2005 m. gegužės 12 d. protokolinė nutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, nes V. P. gynėjo pareikštas prašymas atmestas nemotyvuotai. Tačiau teismo posėdžio metu pareikštas prašymas išreikalauti 1998 m. gegužės 18 d. (duomenys neskelbtini) specialistės V. P. pareiginę instrukciją neliko neišspręstas: jis motyvuotai buvo atmestas 2005 m. birželio 14 d. nutartimi, sprendžiant teisėjų kolegijos nušalinimo klausimą.

Teisėjų kolegijai 2005 m. birželio 14 d. teismo posėdžio metu pareikštas nušalinimas taip pat išspręstas ydingai. Kasatorės pateikti motyvai patvirtina, kad priimta nutartis buvo paskelbta ne visa apimtimi. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi galimybių išspręsti kasatorės abejonių dėl to, kad dalis nutarties motyvų buvo įrašyta po nutarties paskelbimo, nes objektyvių duomenų dėl to kasatorė nepateikė.

Visos šios kasaciniame skunde nurodomos faktinės aplinkybės neleidžia abejoti apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nešališkumu ir nesudaro BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų. Kitos aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių dėl teisėjų kolegijos nešališkumo, BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme suprantamos kaip teisėjų kolegijos kitoks tiesioginis ar netiesioginis suinteresuotumas bylos baigtimi. Kasatorė tokių aplinkybių nenurodo. Teisėjų kolegijos priimtų procesinių sprendimų trūkumai dar neleidžia teigti, jog teisėjų kolegija buvo šališka.

Kasatorė taip pat teigia, kad teisėjų kolegijos suinteresuotumą bylos baigtimi patvirtina teismo posėdžio protokolo suklastojimas. Toks skundo motyvas nepagrįstas. Kolegija sutinka, kad teismo posėdžio eiga užfiksuota netiksliai, tačiau negali sutikti su tuo, jog tokie faktiniai duomenys reiškia teisėjų kolegijos šališkumą pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Viso teisiamojo posėdžio eigos esminius momentus fiksuoja teismo posėdžių sekretorius. Jis ir teisiamojo posėdžio pirmininkas savo parašu patvirtina jo teisingumą. Kita vertus, įstatymas suteikia proceso dalyviams pareikšti pastabas dėl surašyto teisiamojo posėdžio protokolo. Tokios įstatymų nuostatos sudaro prielaidas proceso dalyviams, tarp jų ir kaltinamajam (jo gynėjui), pašalinti teismo posėdžio protokolo turinio trūkumus. Kaip tik tokia teise ir pasinaudojo V. P. gynėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisėjų kolegijos pirmininkas su šiomis pastabomis sutiko ir pridėjo jas prie baudžiamosios bylos. Be to, kasatorės pastebėti trūkumai nesuvaržė jos teisių ir nesukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad skirtingai, nei užfiksuota 2005 m. birželio 14 d. teisiamojo posėdžio protokole, kolegijos pirmininkas nepaklausė proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų tyrimo. Kolegija sutinka su šiuo kasatorės motyvu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų tyrimo klausimas buvo išspręstas praeitame 2005 m. gegužės 12 d. teismo posėdyje. Šio posėdžio metu dėl įrodymų tyrimo pasisakė visa kolegija ir kiti proceso dalyviai.

Teisėjų kolegija sutinka, kad BPK 219 straipsnio 3 punktas, 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas nusikalstamos veikos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius priskiria svarbioms aplinkybėms ir reikalauja jas nurodyti kiekviename kaltinamajame akte ir apkaltinamajame nuosprendyje. Kita vertus, ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu ne visais atvejais pavyksta nustatyti šias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Jeigu nustatyti tokių aplinkybių nepavyksta dėl objektyvių priežasčių, negalima teigti, kad pažeisti BPK 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai. Visais atvejais svarbu įvertinti, ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas turėjo realią galimybę nustatyti šias aplinkybes ir ar ja pasinaudojo. Žinoma, jeigu minėtos aplinkybės sudaro konkrečios nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, tai nenustačius tokių aplinkybių galima daryti išvadą, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta ir ji nėra įrodyta. Vienintelis baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikalstamos veikos sudėtis kaltininko veikoje. Taigi BPK 219 straipsnio 3 punkte, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyti procesinio pobūdžio reikalavimai, ir jeigu jų įvykdyti negalima, nustatytos konkrečios nusikalstamos veikos sudėtis kaltininko veikoje jie nepaneigia.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 219 straipsnio 3 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų, teisės į gynybą užtikrinimo, išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo principų, nekaltumo prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje nurodomas nustatytas veikos padarymo laikas - tai laikotarpis nuo 2002 m. kovo mėn. iki 2002 m. balandžio 7 d., pasekmės - padaryta didelė žala valstybei. Piktnaudžiavimo tarnyba būdas atsispindi pačioje neteisėtoje veikoje, t. y. tikrovės neatitinkančių rankraštinių įrašų padarymas.Tuo tarpu veikos padarymo vietos, kaip nurodoma apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nepavyko nustatyti.

Kolegija nesutinka su kasatorės argumentu, kad, nenustačius tikro dokumento suklastojimo vietos, kartu ir piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi vietos, ji negali atsakyti pagal BK 228 straipsnio 1 dalį. Veikos kvalifikavimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį nėra siejamas su nusikalstamos veikos padarymo vieta. Piktnaudžiauti tarnybine padėtimi valstybės tarnautojas ar valstybės tarnautojui prilygintas asmuo gali ir nebūdamas savo tarnybinių pareigų atlikimo vietoje. Svarbu, kad jis turėtų valstybės tarnautojo ar jam prilygintą statusą, o jo atliekami veiksmai būtų susiję su jo tarnyba.

Dėl bylos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo

Kasatorės nurodomi liudytojų V. ir I. M. parodymų prieštaravimai, jų parodymų ir A. J. parodymų neatitikimas arba nėra reikšmingi jos padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijai, arba šiuos prieštaravimus teismas motyvuotai pašalino ir BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimų laikėsi. V. P. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacija nepriklauso nuo to, ar A. J. vežė V. ir I. M. iš Alytaus į Vilniuje esančią JAV ambasadą vienas, ar buvo dar vienas asmuo, kuris vairavo automobilį, ar A. J. V. ir I. M. buvo iš matymo pažįstamas ar visai nepažįstamas, ar A. J. pasiūlė V. ir I. M. vykti į JAV, ar jie ir patys ketino tai daryti. Kasatorės nurodyti liudytojų parodymų prieštaravimai yra neesminiai, todėl apeliacinės instancijos teismas tinkamai pasielgė nusprendęs atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir minėtų liudytojų iš naujo neapklausinėti. Apeliaciniame skunde nurodytą galimą V. M. ir I. M. parodymuose esantį prieštaravimą dėl jų pažinties su A. J. laiko pirmosios instancijos teismas išsprendė atsižvelgdamas į tai, kad praėjo nemažas laiko tarpas, ir V., I. M. gali sąžiningai dėl to klysti, o laiko momentą nustatė atsižvelgdamas į jau įsiteisėjusį teismo nuosprendį, kuriuo buvo nuteisti V. ir I. M. Šis teismo nuosprendis įsiteisėjęs ir turi res judicata galią.

Kasatorė nepagrįstai teigia, kad ekspertė V. N., 2003 m. rugsėjo 8 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) savo iniciatyva atsakiusi į jai nepateiktą klausimą „ar I. M. LR piliečio pase Nr. (duomenys neskelbtini) puslapyje Nr. 25 visus rankraštinius įrašus - „R. M. 1995 11 08“, „M. M. 1998 08 20“, „lietuvė <...> 2001 01 29 <...> Lazdijų r. <...> V. M. <...> 1950 <...> 78 <...> 1995 08 04 <...> 2001 12 29 <....> įrašė vienas asmuo“, atliko savavališką ekspertinį tyrimą ir pateikė jai nepavestą ekspertizės išvadą. Ekspertė, atsakiusi į šį klausimą, BPK 88 straipsnio 4 dalies, 208 straipsnio, 209 straipsnio 1 dalies, 286 straipsnio 4 dalies reikalavimų nepažeidė. Ekspertė atsakė į visus jai pateiktus klausimus.Aplinkybė, nurodyta pačios ekspertės iniciatyva, jos srities specialių žinių ribų neperžengė. Be to, ta aplinkybė, kad I. M. Lietuvos Respublikos piliečio pase Nr. (duomenys neskelbtini) 25 puslapyje visus rankraštinius įrašus įrašė vienas asmuo, yra reikšminga bylai, todėl, atsižvelgiant į teisingumo interesą, pagal BPK 286 straipsnio 4 dalį ekspertė turėjo teisę ją nurodyti ekspertizės akte. Kasatorė negalėjo pasinaudoti BPK 209 straipsnio 1 dalyje nurodyta teise pateikti prašymus dėl klausimų ekspertui, dėl konkretaus eksperto skyrimo ir pateikti papildomą medžiagą ekspertizei, nes, kaip pripažįsta pati kasatorė, tuo metu ji nebuvo jokia baudžiamojo proceso dalyvė ir minėtos teisės jai nepriklausė. Nors kolegija sutinka su kasatorės pastaba, kad ekspertė pirmiausiai privalėjo atsakyti į jai pateiktus klausimus, ir tik po pagrindinių išvadų atskirai nurodyti savo iniciatyva pateiktas išvadas, tačiau šis neesminis trūkumas neleidžia manyti, kad 2003 m. rugsėjo 8 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra įrodymas BPK 20 straipsnio 1, 4 dalies prasme.

Negalima sutikti ir su kitu kasaciniame skunde nurodomu teiginiu, kad 2003 m. gruodžio 15 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) pagal BPK 20 straipsnio 1,4 dalis taip pat negali būti įrodymas byloje, nes specialistė D. K., pažeisdama BPK 90 straipsnio 1 dalį ir tradicinę rašysenos ekspertizės metodiką, neatsakė į jai užduotą klausimą. Specialistė laikėsi BPK 90 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Specialisto išvadoje neliko neatsakytas nė vienas 2003 m. lapkričio 12 d. užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytas klausimas. Tiesa, specialisto išvados pabaigoje pateikti atsakymai į klausimus neatitinka šios išvados įžanginėje dalyje ir 2003 m. lapkričio 12 d. užduotyje atlikti objektų tyrimą esančių klausimų sekos, tačiau specialistas turi teisę suteikti atsakymams teisingą gramatinę, loginę formą, sugrupuoti juos tokia tvarka, kuri geriausiai atitinka tyrimo reikalavimus. Kaip tik tokia teise specialistė ir pasinaudojo.

Kolegija negali sutikti su kasatorės argumentu, kad užduotis objektams tirti buvo duodama dirbtinai, neteisėtai ir kad vietoje objektų tyrimo, kurį atliko specialistė, turėjo būti paskirta rašysenos ekspertizė. Specialisto paskyrimas baudžiamajame proceso procedūriniu pobūdžiu yra daug paprastesnis nei ekspertizės paskyrimas, tačiau įrodomosios informacijos požiūriu specialisto išvada nėra menkesnė už ekspertizės aktą. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, jog specialisto išvadą pateikė Lietuvos teismo ekspertizės centro Rašysenos ekspertizių skyriaus ekspertė.

Taigi nagrinėtais aspektais 2003 m. gruodžio 15 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra tinkamas įrodymas BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalies prasme.

Kasatorės pateikti motyvai dėl to, kad buvo būtina atlikti specialų tyrimą dėl jos rašysenos pamėgdžiojimo, o byloje atlikti ekspertiniai tyrimai ydingi ir neatitinka metodinių reikalavimų, yra nepagrįsti. Nors ekspertizės aktai ir specialisto išvada nepateikia aiškaus atsakymo dėl galimo kasatorės rašysenos pamėgdžiojimo, tačiau tai nereiškia, kad, atliekant rankraštinių įrašų tyrimus, šis klausimas nebuvo sprendžiamas. Eksperčių pateiktos išvados yra kategoriškos, o jų paaiškinimai teismo posėdžio metu nepalieka abejonių, kad V. P. rašysena nebuvo mėgdžiojama. Ekspertė V. N. 2004 m. gegužės 10 d. teisiamajame posėdyje, atsakydama į teisėjos klausimus dėl galimo V. P. rašysenos pamėgdžiojimo, paaiškino, kad ji yra įsitikinusi, jog visus įrašus padarė vienas asmuo. Ekspertė D.K. šiame teisiamajame posėdyje, paneigdama net menkiausias abejones dėl galimo rašysenos pamėgdžiojimo, taip pat patvirtino, kad nėra jokios priežasties manyti, kad tirtus rankraštinius įrašus atliko ne V. P.

Kolegija taip pat pripažįsta, kad teismai neturėjo jokio pagrindo manyti, kad byloje atlikti tyrimai yra neišsamūs, nepagrįsti ir vienas kitam prieštarauja. Teisminio posėdžio metu ekspertės paaiškino tam tikrų rašysenos požymių nesutapimus atliktuose rankraštinių įrašų tyrimuose. Ekspertė A. Ž. parodė, kad viename kriminalistiniame rašysenos tyrime galima nurodyti vyraujančius bendruosius rašysenos požymius, o kitame - tuos požymius apibūdinti smulkiau. Taigi darytina išvada, kad teismai laikėsi BPK 20 straipsnio reikalavimų ir tinkami įvertino minėtus dokumentus, o byloje esančios ekspertizės ir specialisto išvada yra tinkami įrodymai BPK 20 straipsnio 1, 4 dalies prasme.

Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistosios V. P. kasacinį skundą.