Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jūratė Jakubonienės, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Artūrui Bužavui, nuteistajam N. T., jo gynėjai advokatei Marytei Vietaitei, civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui A. M., atstovei advokatei Vitalijai Smolenskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. T. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio, kuriuo N. T. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 str. 1 d. ir nuteistas 1 metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant N. T. be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų bei taikant baudžiamojo poveikio priemonę UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytos turtinės žalos atlyginimą per 1 metus 6 mėnesius.

Civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš N. T. priteista 8408,64 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. T. nuteistas už tai, kad 2014 m. gegužės mėn., nenustatytą dieną, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, (duomenys neskelbtini) m., nenustatytoje vietoje iššvaistė jam patikėtą svetimą turtą, priklausantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ – pilnai sukomplektuotą puspriekabę „KroneSDP27“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pagamintą 2006 m., 8408,64 Eur ( 29033,38 Lt) vertės, kurią bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2014-05-09 išsinuomojo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal 2014-05-09 nuomos sutartį ir nuosavybės perdavimo priėmimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini), perleisdamas šią puspriekabę nenustatytam asmeniui, tuo padarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 8408,64 Eur ( 29033,38 Lt) turtinę žalą.

Apeliaciniame skunde N. T. prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2015-08-24 nuosprendį panaikinti ir dėl nusikaltimo, numatyto BK 184 str. 1 d., išteisinti. Skunde teigiama, kad apkaltinamasis nuosprendis yra prieštaringas, neteisingas ir nepagrįstas, prieštarauja teismų praktikai, pažeidžia nekaltumo prezumpciją, teisę į teisingą teismą ir pagrįstą nuosprendį, todėl yra naikintinas. N. T. nurodo, kad dėl kaltinimo įvykdžius nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str. 1 d., savo kaltę nepripažino ir nepripažįsta, kadangi šio nusikaltimo nepadarė, o byloje jokių įrodymų, kurie pagrįstų kaltę dėl šios veikos, nėra. Teismo nuosprendis paremtas tik prielaidomis ir spėliojimais, grindžiamas tik elementariems logikos dėsniams prieštaraujančiomis išvadomis bei jokiais įrodymais neparemtomis prielaidomis ir spėliojimais, o taip pat prieštaringais ir nepatikimais įrodymais, prie kurių priskirtini civilinio ieškovo darbuotojų, asmeniškai suinteresuotų bylos baigtimi ir siekiu baudžiamosios teisės sankcijomis išspręsti kilusį civilinį ginčą, parodymais, dalies patikimų bylos įrodymų ir apelianto paaiškinimų nenagrinėjant ir nevertinant. Pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors nebuvo įrodyta, kad N. T. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką ir nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 d. 1 p.), be to netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 d. 1p.), t. y. neteisingai galimai padaryta veika kvalifikuota kaip tyčinis, o ne kaip neatsargus turto iššvaistymas, be to neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 1 d. 2 p.), kadangi turėjo būti paskirta žymiai švelnesnė bausmė. Be to, bausmės vykdymas turėjo būti atidėtas daug trumpesniam terminui, negu atidėjo teismas. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 1 d. 3 p.), kadangi teismas neteisingai įvertino kaip kaltės ir tyčios įrodymo faktą, kad apeliantas tik vienintelį kartą atsitiktinai išsinuomojo puspriekabę, nors apeliantas ir prieš tai iš tos pačios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne vieną kartą nuomojosi ne tik puspriekabes, bet ir brangius vilkikus ir visada sumokėdavo už jų nuomą bei grąžindavo puspriekabes bei vilkikus savininkui. Neatitinka bylos aplinkybių ir teismo išvada, kad N. T. neatlygintinai atidavė puspriekabę trečiajam asmeniui, nors jis ją pernuomojo beveik tomis pačiomis sąlygomis, tik su savo uždarbiu. Be to, netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai (BPK 328 str. 1 d. 4 p.), kadangi teismas neteisingai priteisė aiškiai neteisingą, neįrodytą bei per didelį civilinį ieškinį.

Nuteistojo vertinimu, nuosprendis yra visiškai nemotyvuotas, nuosprendyje nenurodyta, kuo remdamasis teismas priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, neargumentuota, kodėl tikėjo tik išskirtinai kaltinančiais argumentais, o taip pat suinteresuotų bylos baigtimi civilinio ieškovo darbuotojų nenuosekliais ir prieštaringais parodymais ir visiškai atmetė teisinančius argumentus bei paties apelianto nuoseklius ir logiškus parodymus. Teismas nepašalino visų byloje esančių prieštaravimų, įrodymus tyrė vienpusiškai ir tendencingai, netyrė sąmoningai nesurinktų ir nepateiktų teisinančių įrodymų ir nepareikalavo pateikti šių įrodymų. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo visumos taisyklę, o padarytos išvados prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumai, dalies įrodymų teismas iš viso netyrė. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė teismui visapusiškai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

Skunde pažymima, kad kaltinant tyčiniu svetimo turto iššvaistymu, turi būti nustatyta ir neginčijamai įrodyta šios veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, tyčinė kaltės forma, žalingos pasekmės, priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir žalingų pasekmių. N. T. vertinimu, aiškiai nepagrįsti teismo teiginiai, kad kaltę dėl inkriminuojamos veikos padarymo pagrindžia tai, kad jis nepateikė puspriekabės subnuomos sutarties, nenurodė, kur ji yra, nenurodė asmens, kuriam subnuomojo puspriekabę, nenurodė, kad su asmeniu, kuriam subnuomojo puspriekabę, siejo daugiamečiai sutartiniai santykiai ir šis asmuo buvo vertas pasitikėjimo verslo partneris, nesikreipė į policiją dėl šio asmens nesąžiningų veiksmų. Nėra paneigti paaiškinimai, kad apeliantas negali pateikti subnuomos sutarties, kadangi negali jos surasti, dėl to negali ir pažiūrėti, koks asmuo joje nurodytas kaip subnuomininkas, o po tokio ilgo laiko tarpo to asmens duomenų dėl objektyvių ir suprantamų priežasčių negali atsiminti, nes jis nuomojosi puspriekabę pirmą kartą. Kadangi tas asmuo puspriekabės negrąžino, apeliantas negali jo surasti, nes jo telefonas išjungtas, tai savaime suprantama ir logiškai paaiškinama, kad jis negali nurodyti, kur ta puspriekabė yra. Tačiau teismas nepagrįstai net nevertino šių faktinių bylos aplinkybių ir apelianto paaiškinimų, kas akivaizdžiai įrodo, kad teismas įrodymus vertino tik pasirinktinai, vertindamas tik kaltinančius įrodymus ir nevertindamas teisinančių įrodymų.

Aiškiai nepagrįstas ir teismo teiginys, kad N. T. kaltę įrodo ir faktas, kad jis nesikreipė į policiją dėl šio asmens nesąžiningų veiksmų. Apeliantas pabrėžia, kad į policiją nesikreipė tik dėl to, kad buvo ir šiuo metu yra tvirtai įsitikinęs, jog sutartinių santykių tarp dviejų verslo subjektų nevykdymas yra išimtinai civiliniai, o ne baudžiamieji teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami teisme civilinio proceso tvarka, o ne inicijuojant baudžiamąsias bylas. Kadangi tuo metu neturėjo pinigų susimokėti žyminį mokestį valstybei, tai negalėjo iškelti civilinės bylos teisme ir laukė, kol uždirbs pinigų žyminiam mokesčiui sumokėti. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla ir po to apeliantas nurodo nebeturėjęs jokių įgaliojimų kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Kodėl paskirtas bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl puspriekabės susigrąžinimo iš subnuomininko, teismas net nesiaiškino, o skundo autoriui nėra žinoma, tačiau akivaizdu, kad tokie bankroto administratoriaus veiksmai yra neteisėti.

Teismo išvados, kad N. T. kaltę pagrindžia ir ta faktinė aplinkybė, kad jis subnuomojo puspriekabę asmeniui, su kuriuo nesiejo daugiamečiai sutartiniai santykiai ir, kad šis asmuo nebuvo vertas pasitikėjimo verslo partneris, ne tik kad akivaizdžiai neteisingos, bet ir padarytos nesuvokiant verslo specifikos ir aiškiai nelogiškos. Visiškai akivaizdu, kad jeigu verslo santykius būtų leidžiama turėti tik su tais asmenimis, su kuriais iki tol siejo daugiamečiai sutartiniai santykiai, tai jokio verslo padaryti būtų paprasčiausiai neįmanoma. Versle visada išlieka tam tikra rizika, kad kontrahentas neįvykdys savo sutartinių įsipareigojimų, kad dėl to patirsi tam tikrų nuostolių. Verslo specifika ir yra ta, kad jį reikia plėsti, atitinkamai atsiranda daug naujų klientų ir verslo partnerių, su kuriais anksčiau neturėjai jokių sutartinių santykių, tačiau esi priverstas turėti naujų ūkinių-komercinių santykių. Visada su kažkuo iš verslo partnerių yra sudaroma pirmoji verslo sutartis, iš kurios arba gaunamas pelnas, arba patiriamas nuostolis, o apie šį rezultatą visada gali sužinoti jau po to, kai sudaroma pirmoji sutartis ir ji arba įvykdoma, arba neįvykdoma, kaip ir buvo šiuo atveju. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad jeigu vadovautis teismo logika, tai tos pačios UAB „(duomenys neskelbtini) vadovai, išnuomodami puspriekabę N. T., nors N. T. su jais nesiejo jokie ilgamečiai sutartiniai santykiai, taip pat iššvaistė įmonės turtą, kadangi puspriekabės N. T. jiems negrąžino. Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovai kažkodėl nėra patraukti baudžiamojon atsakomybėn už šią, teismo nuomone, nusikalstamą veiką.

Skunde pabrėžiama ir tai, kad faktas, jog civilinio ieškovo atstovai, pasinaudodami savo artimomis pažintimis teisėsaugos institucijose ir jų padedami, sugebėjo kriminalizuoti egzistavusius išimtinai civilinius teisinius santykius, nepagrindžia teismo teiginių, kad N. T., spręsdamas civilinį ginčą su savo subnuomininku, privalėjo taip pat kreiptis į policiją dėl subnuomininko neteisėtų veiksmų, kadangi N. T. artimų asmeninių pažinčių teisėsaugos institucijose neturi ir todėl suvokė, kad niekas nepadės išimtinai civilinių santykių su subnuomininku spręsti baudžiamosios teisės priemonėmis, kaip buvo pasielgta paties apelianto atžvilgiu. Todėl teismo išvados aiškiai neatitinka bylos aplinkybių ir yra nepagrįstos.

Akivaizdžiai neteisinga ir neatitinkanti bylos įrodymų ir teismo padaryta išvada, kad puspriekabę N. T. atidavė trečiajam asmeniui be atlygio, neatlygintinai. Tokios teismo išvados nepatvirtina nei vienas bylos įrodymas, todėl tokia išvada neatitinka bylos aplinkybių. Be to jokiais bylos įrodymais nebuvo paneigti nuteistojo tvirtinimai, kad jis pernuomojo išsinuomotą puspriekabę su tikslu uždirbti, tai yra brangiau, be to gavo iš subnuomininko tokio paties dydžio avansą, kokį sumokėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgiant į nekaltumo prezumpcijos esmę, tokius nuteistojo parodymus teismas turėjo laikyti teisingais, kadangi juos paneigiančių įrodymų bylos medžiagoje nėra pateikta, tačiau vėlgi teismas įrodymus vertino vienpusiškai ir tendencingai.

Be to, teismas aiškiai neteisingai nurodė, kad nuteistojo kaltę ir tyčinę kaltės forma įrodo ir tai, kad jis nepateikė nei teismui, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei bankroto administratorei jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų, sutarčių, pateikė galimai melagingus duomenis ikiteisminiam tyrimui, vengė vykdyti bankroto administratorės reikalavimus, bendradarbiauti, padarė išvadą, kad nuteistasis bendrovės dokumentus slėpė ar prarado. Tačiau tokios teismo išvados arba yra aiškiai neteisingos, kadangi nepatvirtintos jokiais bylos įrodymais, arba padarytos aiškiai iškraipant byloje esančius įrodymus, arba visiškai nesusijusios su nagrinėjama baudžiamąja byla. Visiškai nesuprantami ir sunkiai suvokiami teismo teiginiai, kad N. T. pateikė galimai melagingus duomenis ikiteisminiam tyrimui, kadangi nenurodyta kokie tai melagingi duomenys, kodėl jie yra melagingi, kokie bylos įrodymai juos paneigia ir kodėl teismas tai vertino kaip melagingus duomenis, o ne kaip apelianto gynybos versiją, kurią jis turi teisę turėti ir išsakyti, o ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas turi pareigą ją paneigti neginčijamais įrodymais. UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų ir sutarčių nepateikimas, jų praradimas ar palėpimas niekaip nepaneigia ir nepatvirtina jokio kaltinimo iššvaisčius svetimą turtą, o kadangi jokie kaltinimai dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų neišsaugojimo ar paslėpimo nėra pateikti, tai tokios teismo išvados iš viso nesusiję su šioje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis ir negali būti šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, nepaneigti ir apelianto teiginiai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentai, sutartys gali būti likę buhalterinę apskaitą tvarkiusioje įmonėje. Kadangi šie teiginiai nebuvo netgi tikrinti, nebuvo ieškota jokių dokumentų buhalterinę apskaitą tvarkiusioje įmonėje, tai byloje nėra jokių įrodymų, kurie neginčijamai paneigtų šiuos teiginius, kurie, nekaltumo prezumpcijos prasme, laikytini absoliučiai teisingais, nepaneigtais. Nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir teismo argumentai, kad apeliantas vengė vykdyti bankroto administratorės reikalavimus, bendradarbiauti, kadangi šios aplinkybės galėtų būti nagrinėjamos tik bankroto, o ne baudžiamojoje byloje, todėl šios aplinkybės, jeigu jos ir būtų teisingos, taip pat nepatvirtina ir nepaneigia nei pareikšto kaltinimo, nei nusikaltimo buvimo apelianto veiksmuose, nei tyčinės ar neatsargios kaltės formos.

N. T. manymu, akivaizdžiai neteisingos ir teismo padarytos išvados, kad jis slėpėsi nuo UAB „(duomenys neskelbtini)“, neatsakė į skambučius, nebendradarbiavo ir pan. Kaip nurodo pats teismas, jis tokias išvadas padarė išskirtinai pagal suinteresuotų šios bylos baigtimi civilinio ieškovo darbuotojų parodymus, tačiau jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šiuos parodymus, byloje nėra.

Nors teismo nuosprendyje ir nurodyta, kad sprendžiant, kuri - baudžiamoji ar civilinė - atsakomybė taikytina, teismas rėmėsi teismų praktika šios kategorijos bylose, tačiau tokie teismo teiginiai yra akivaizdžiai neteisingi, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota ir išplėtota teismų praktika analogiškose byloje yra visiškai priešinga, negu teigiama skundžiamame teismo nuosprendyje. Šioje baudžiamojoje byloje yra nagrinėjami teisiniai santykiai, kilę iš nuomos sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisinis santykis, kai bendrovė išperkamosios nuomos būdu iš lizingo bendrovės įsigyja transporto priemones, tačiau nebemoka nuomos mokesčio ir negrąžina tų transporto priemonių, kvalifikuojamas kaip civilinis teisinis santykis, o ne baudžiamasis. Todėl tokiu atveju turi būti taikoma ne baudžiamoji, bet civilinė atsakomybė.

Skunde nurodoma, kad teismas iš viso nevertino tos faktinės aplinkybės, kad iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ puspriekabes apeliantas nuomojosi jau ir anksčiau, vieną kartą nuomojosi ne tik puspriekabę, bet ir gerokai brangesnį vilkiką ir visada juos grąžindavo ir sumokėdavo visus nuomos mokesčius. Teismo nuosprendyje taip ir nebuvo atsakyta į klausimą, kodėl nuteistajam reikėjo tiek laiko laukti ir kodėl reikėjo iššvaistyti gerokai mažesnės vertės turtą, jeigu jis galėjo iššvaistyti didesnės vertės turtą ir daug anksčiau, nors tai yra esminis klausimas siekiant nustatyti ne tik tyčios kryptingumą, bet ir nusikalstamos veikos požymių buvimą nuteistojo veiksmuose. Teismas net nevertino ir tos faktinės aplinkybės, kad N. T. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne tik sumokėjo jų prašomą 2 000 Lt užstatą, bet ir suteikė asmeninį laidavimą, kas reiškia, priešingai teismo išvadoms, kad jis siekė ir ketino vykdyti prievoles pagal nuomos sutartį, iš anksto neturėjo jokio tikslo jų nevykdyti, o sutarties neįvykdė tik dėl nenusisekusio verslo ir trečiojo asmens neteisėtų veiksmų negrąžinant subnuomotos puspriekabės.

Be to, teismas nevertino ir tos faktinės aplinkybės, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo realią galimybę išsiieškoti savo nuostolius iš N. T., kaip laiduotojo. Šį faktą patvirtina į bylą pateiktas Turto pardavimo iš varžytinių aktas, iš kurio matyti, kad net iki 2015 m. sausio 2 d. N. T. turėjo turto, iš kurio buvo galima įvykdyti išieškojimą, tai yra N. T., kaip laiduotojo, prievolė galėjo būti įvykdyta realiai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėjo teisę ir galimybę pareikšti ieškinį teisme ir prisiteisti civiline tvarka, o taip pat ir išsiieškoti iš N. T., kaip laiduotojo, ne tik puspriekabės vertę, bet ir nesumokėtas nuomos mokesčio sumas, tačiau patys nesinaudojo savo civilinėmis teisėmis, dėl ko galimai ir kilo žalingos pasekmės - kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ patyrė 8408,64 Eur ar kokį nors kitokį nuostolį. Kadangi tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiksmų (neveikimo) ir žalingų pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai priežastinio ryšio tarp N. T. veiksmų ir žalingų pasekmių nėra ir negali būti, nes jeigu UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų tinkamai naudojusis savo civilinėmis teisėmis ir pareiškusi civilinį ieškinį, prisiteisusi nuostolius, tai galimai jos reikalavimai būtų patenkinti iš N. T. asmeninio turto, kuris buvo parduotas iš varžytinių daug vėliau ir, akivaizdu, kad jokio nuostolio ji nebūtų patyrusi arba jis būtų žymiai mažesnis. Paminėtos aplinkybės paneigia teismo padarytas išvadas, kad civilinis ieškovas negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba kad toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas ar neperspektyvus. Todėl akivaizdu, kad šioje byloje buvo neteisėtai kriminalizuoti išimtinai civiliniai teisiniai santykiai, jie buvo kriminalizuoti civiliniam ieškovui pasinaudojus geromis pažintimis teisėsaugos institucijose, kas sudarė prielaidas UAB „(duomenys neskelbtini)“ neteisėtai išvengi žyminio mokesčio valstybės biudžetui sumokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o taip pat siekiant padaryti N. T. neteisėtą psichologinį spaudimą, priverčiant vykdyti civilinę sutartį.

Be to, netgi jeigu būtų įrodyta, kad apeliantas įvykdė nusikalstamą veiką, tai yra svetimo turto iššvaistymą, visi apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai ir bylos faktiniai duomenys akivaizdžiai patvirtina tą faktą, kad teismas neteisingai įvertino kaltės formą, kaip netiesioginę tyčią. Jokios tyčios iššvaistyti svetimą turtą apeliantas nurodo neturėjęs, to nepatvirtina ir jokie bylos įrodymai. Puspriekabės subnuoma kitam asmeniui buvo įprastas sandoris, buvo tikimasi uždirbti, gauti pelną, kas ir yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos tikslas. Apeliantas sutinka galėjęs pasidomėti subnuomininku atidžiau, tačiau subnuomininkas jam pasirodė rimtas ir patikimas, be to sumokėjo nemažą avansą, pasirašė asmeninio laidavimo sutartį, kas rodė jo tvirtus ketinimus vykdyti sutartį ir grąžinti puspriekabę bei sumokėti nuomos mokesčius. Todėl, jeigu ir būtų įrodyta, kad apeliantas iššvaistė svetimą turtą, tai tikrai ne tyčia, bet dėl nusikalstamo pasitikėjimo, tai yra neatsargia kaltės forma.

Be to, net jeigu ir būtų įrodyta, kad N. T. įvykdė nusikalstamą veiką, teismas jam paskyrė aiškiai neteisingą bausmę. Nors teismas paskyrė sankcijos vidurkį atitinkančią bausmę, tačiau nepateikė jokių motyvų, kodėl skyrė būtent tokio dydžio bausmę, nors motyvuoti bausmės dydį taip pat yra teismo pareiga. Be to, kadangi galimai nusikalstama veika padaryta ne tyčia, bet dėl neatsargumo, tai bausmės dydis turėjo būti mažinamas nuo bausmės vidurkio link minimumo (BK 54 str. 2 d. 2 p.). Atitinkamai teismas atidėjo bausmės vykdymą per ilgam 2 metų terminui. Teismas taipogi nepateikė jokių motyvų, kodėl atidėjo bausmės vykdymą tokiam ilgam terminui. Todėl, jeigu ir būtų įrodyta apelianto kaltė, bausmės dydis turėtų būti sumažintas, o bausmės vykdymo atidėjimo terminas sutrumpintas.

Skunde nurodoma ir tai, kad teismas neteisingai priteisė civilinį ieškinį, t. y. priteisė per didelį civilinį ieškinį. Civilinį ieškinį, o atitinkamai ir žalos dydį, taip pat tiksliai ir neginčijamai privalo įrodyti civilinis ieškovas, kuris tikslaus jo dydžio nepagrindė leistinais įrodymais. Byloje yra pateiktas įrodymas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nupirko puspriekabę už 22978,38 Lt. Todėl tokio dydžio civilinį ieškinį teismas ir galėjo priteisti, kadangi jis yra pagrįstas pirkimo-pardavimo sutartimi. Tačiau aiškiai nepagrįsti ir neįtikėtini civilinio ieškovo tvirtinimai, kad prie šios sumos reikia pridėti atsarginių ratų laikiklius, atsarginius ratus, stogo atidarymo štangą, lentas, padangas, kadangi visa tai yra puspriekabės dalys, be kurių jos neįmanoma naudoti pagal paskirtį. Visiškai akivaizdu, kad puspriekabė negalėjo būti nuomojama dalimis, nes tai yra nelogiška. Todėl puspriekabės komplektuojančios dalys negalėjo būti nuomojamos atskirai nuo puspriekabės. Be to, civilinis ieškovas neįrodė faktinės aplinkybės, kad šios puspriekabės sudedamosios dalys buvo panaudotos būtent šiai puspriekabei, o ne kuriais nors kitai, kadangi jis užsiima puspriekabių nuoma ir jų turi labai daug. Byloje civilinis ieškovas nepateikė jokių šių sudedamųjų puspriekabės dalių įsigijimą pagrindžiančių dokumentų. Civilinio ieškovo pateiktas dokumentas, pavadintas sąmata Nr. 14/05/05-01, neįrodo ir nepagrindžia nei šių komplektuojančių detalių įsigijimo fakto, nei įsigijimo kainų, nei jų panaudojimo būtent šiai puspriekabei fakto, kadangi į tokį dokumentą jis galėjo įrašyti bet ką. Įtarimą, kad civilinio ieškovo nurodytos detalės galėjo būti nepanaudotos būtent šioje puspriekabėje, patvirtina ir tas faktas, kad civilinis ieškovas nepateikė į bylą nei vieno šių komplektuojančių detalių įsigijimą patvirtinančio dokumento, nors kaip juridinis asmuo, turėjo įstatyme įtvirtintą pareigą turėti ir buhalterinėje apskaitoje apskaityti šių detalių įsigijimą pagrindžiančius pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus (PVM sąskaitas-faktūras ar kt.). Todėl teismas nepagrįstai priteisė atlyginti 8408,64 Eur civilinį ieškinį, nors civilinis ieškovas įrodė tik dalį civilinio ieškinio - 22978,38 Lt (6655 Eur), kuris ir galėjo būti priteistas, jeigu apeliantas būtų pripažintas kaltu. Todėl, jeigu ir būtų įrodyta kaltė dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo, tai priteistinas civilinis ieškinys turėtų būti mažinamas iki 6655 Eur, arba klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio turėtų būti perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teismo posėdyje nuteistasis N. T. ir jo gynėja apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras, civilinio ieškovo atstovai A. M., advokatė V. Smolenskienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 184 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Nuteistojo įsitikinimu, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė išvadas, neatitinkančias nustatytų faktinių aplinkybių.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atlikęs byloje įrodymų tyrimą ir dar kartą išanalizavęs pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. T. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 184 str. 1 d., įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, apkaltinamajame nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisėjų kolegija neturi motyvų jas paneigti. Priešingai, negu teigiama apeliaciniame skunde, teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Teismas vertino ne tik civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo A. M., liudytojų V. Š., A. G., R. B. parodymus, rašytinius įrodymus, bet ir paties N. T. paaiškinimus, tačiau jo paaiškinimų pagrįstai nepripažino patikimu įrodymų šaltiniu, paneigiančiu kaltę dėl padaryto nusikaltimo, nurodė, kodėl N. T. parodymus vertina kritiškai ir jais nesivadovauja. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, negu juos vertina apeliantas, nuosprendyje padarytų išvadų nedaro neteisingomis ar nepagrįstomis. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, teismas įrodymus vertina pagal nustatytas taisykles, vadovaudamasis įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu. Nagrinėjamu atveju apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino netinkamai ar nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų.

Apeliantas skunde tvirtina, kad nepadaryta veika, turinti BK 184 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, neįrodyta, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, tačiau tokie teiginiai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, kurios skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos teisingai.

Pagal BK 184 str. atsako tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2012, 2K-630/2013). Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims ir taip padaro žalos turto savininkui. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo neteisėtumas pasireiškia, kai kaltininkui patikėtas jo žinioje esantis svetimas turtas (turtinė teisė) tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto (turtinės teisės) perleidimo tvarkos. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-168/2013). Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, jog kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą iššvaisto neatlygindamas jo vertės arba ją atlygindamas aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2012, 2K-373/2013). BK 184 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika padaroma tyčine kaltės forma. Tyčinė kaltė iššvaistant turtą konstatuojama, jeigu neteisėtas ir neatlygintinas turto perleidimas tretiesiems asmenims bei žalos turto savininkui sukėlimas buvo padarytas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Turto iššvaistymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu kaltininkas supranta, kad neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą ar žinioje esantį svetimą turtą tretiesiems asmenims, numato, jog savininkas ar teisėtas turto valdytojas šio turto neteks, ir to nori, o esant netiesioginei tyčiai – suvokia daromos veikos pavojingą pobūdį, numato, kad dėl jos gali kilti turtinė žala, ir nors jos atsiradimo nenori, tačiau sąmoningai leidžia jai kilti.

Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad turtas – puspriekabė „KroneSDP27“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – N. T. nuosavybės teise nepriklausė, taigi, jis su minėtu turtu negalėjo elgtis savo nuožiūra. Minėta puspriekabė nuosavybės teise priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri ją pagal 2014-05-09 nuomos sutartį išnuomojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui N. T.. Šioje sutartyje, be kitų įsipareigojimų, buvo numatyta, kad N. T., kaip nuomininkas, įsipareigoja neįkeisti ar kitais būdais nesuvaržyti turto naudojimosi, juo nelaiduoti, neperduoti tretiesiems asmenims, nesubnuomoti be rašytinio Nuomotojo (UAB „(duomenys neskelbtini)“) sutikimo bei imtis visų įmanomų priemonių tam, kad išvengtų Nuomotojo teisių į turtą apribojimų iš trečiųjų asmenų (sutarties 3.2.1 p.). Taip pat pagal šią sutartį N. T. įsipareigojo nustatytu laiku ir tvarka mokėti nustatyto dydžio nuomos mokestį ir kitus mokesčius (sutarties 3.2.25 p.). Nagrinėjamu atveju N. T. jam nuosavybės teise nepriklausančią puspriekabę perleido nenustatytam asmeniui, prieš tai nepranešęs Nuomotojui ir negavęs jo rašytinio sutikimo, už puspriekabę nuomos mokesčio nemokėjo, pasibaigus nuomos sutarčiai, jos nepratęsė, puspriekabės negrąžino. Taigi, N. T., neturėdamas tam teisės, be teisėto savininko sutikimo, perleido kitam asmeniui jam nepriklausantį turtą, tokiais veiksmais padarydamas turto savininkui turtinę žalą. Tokie N. T. veiksmai, kaip teisingai nustatyta skundžiamame nuosprendyje, visiškai atitinka BK 184 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius. N. T. tvirtina, kad neįrodyta, jog jis padarė šią nusikalstamą veiką, tačiau tokie teiginiai prieštarauja jo paties paaiškinimams, kuriuose jis neneigė puspriekabę kitam asmeniui perleidęs be puspriekabės savininko – UAB „(duomenys neskelbtini)“ – sutikimo. Tai, kad pats N. T. tokių savo veiksmų nelaiko nusikalstamais, teismo išvadų dėl nusikaltimo sudėties požymių jo veiksmuose buvimo nedaro neteisėtomis ir nepagrįstomis, kadangi teismo išvados padarytos įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, ne tik kaltinamojo paaiškinimus, kaip to reikalauja įstatymas. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nustatė teisingai, BK 184 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius N. T. veiksmuose atskleidė tinkamai, išsamiai juos išanalizavo ir aptarė.

Nepagrįstai skunde tvirtinama, kad teismas nustatė neteisingą tyčios formą. Apelianto vertinimu, jeigu jo veiksmai ir laikytini nusikalstamais, tačiau buvo padaryti dėl neatsargumo, o ne netiesiogine tyčia, kaip nuosprendyje konstatavo teismas. Neatsargumas, kaip kaltės forma, gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti (BK 16 str. 2 d.). Nusikalstamas nerūpestingumas konstatuojamas tais atvejais, kai nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad N. T., perleisdamas jam nepriklausantį, nuomos sutarties pagrindu naudojamą turtą kitam asmeniui neinformavęs turto savininko ir negavęs jo leidimo, suprato, kad tokiais veiksmais pažeidžia sutarties sąlygas, t. y. elgiasi neteisėtai ir, nors nenorėjo, kad atsirastų neigiami padariniai (turto savininkui būtų padaryta žala), nieko nedarė, kad žala neatsirastų, t. t. leido kilti neigiamiems padariniams. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje subjektyviuosius BK 184 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymius nagrinėjamos bylos kontekste išanalizavo išsamiai ir pagrįstai N. T. veiksmuose konstatavo netiesioginės tyčios formą, kurios esmė yra ta, kad kaltininkas supranta veikiantis neteisėtai, numato, kad dėl tokio veikimo atsiras neigiami padariniai ir, nors jų nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Pritartina apeliacinio skundo teiginiui, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarius nuomos sutartį dėl puspriekabės „KroneSDP27“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai iš kurių kilę ginčai paprastai sprendžiami civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2A-7-9/2013). Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos griežčiausios priemonės – bausmės. Dėl to kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Civilinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atskyrimo problematika buvo analizuojama ir pirmosios instancijos teismo. Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad šiuo atveju tarp šalių susiklostę civiliniai teisiniai santykiai dėl paties N. T. veiksmų, kuriais jis apsunkino civilinio ieškovo galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Nuosprendyje teisingai pažymėta, kad patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas, pats savaime, nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad fiziniams ar juridiniams asmenims sudarant sandorius, susijusius su materialinėmis vertybėmis (iš jų ir finansinio lizingo sutartis), atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, o šalims nesilaikant sandorio (sutarties) sąlygų ir nevykdant prievolių, tokie santykiai gali pereiti į baudžiamuosius esant tam tikroms sąlygoms, baudžiamosios atsakomybės taikymas iš esmės yra kraštutinė priemonė. Esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei (neteisėtas) elgesys, apsunkinantis galimybę kitai šaliai ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kai tokių teisių įgyvendinimas tampa neįmanomas. Nustatyta, kad N. T. sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąlygų nevykdė sąmoningai, t. y. žinodamas, kad be puspriekabės savininko žinios ir leidimo puspriekabės negali perleisti kitiems asmenims, taip pat žinodamas, kad turi mokėti nuomos mokestį, pasibaigus sutarties terminui – puspriekabę grąžinti, to nepadarė. Pasibaigus nuomos sutarties terminui ir jo nepratęsus, puspriekabės negrąžinus, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl žalos atlyginimo nesitarė, į skambučius ir elektroninius pranešimus nereagavo, UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlus bankroto bylą, geranoriškai nebendradarbiavo, vengė pateikti reikalingus dokumentus. Tiriant aplinkybes dėl puspriekabės perleidimo kitam asmeniui, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė kam ir kokiomis aplinkybėmis puspriekabę perleido, neįvardino asmens, kuriam, pasak jo, išnuomojo puspriekabę. Pagrįstą manymą, kad N. T. savo veiksmais apsunkino civilinio ieškovo galimybę savo pažeistas teise ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis patvirtina ir tokios aplinkybės, kad atliekant ikiteisminį tyrimą buvo paskelbta N. T. paieška, kadangi nebuvo duomenų apie jo gyvenamąją ir buvimo vietą, jis nevyko į policijos įstaigą pagal siunčiamus šaukimus, vengė vykdyti teismo sprendimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byloje. Paminėtų aplinkybių visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuo konkrečiu atveju sutarties pagrindu atsiradę civiliniai teisiniai santykiai dėl N. T. veiksmų peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius.

Kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 184 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai N. T. veiksmuose nustatyti teisingai, nuosprendyje padarytų išvadų nepaneigia nei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, nei apeliacinės instancijos teismo posėdyje N. T. pateikta puspriekabės nuomos sutartis Nr. 015 (T. 3, b. l. 158-167) ir jo duoti paaiškinimai (T.3, b. l. 180, 181).

Iš N. T. pateiktos 2014-07-09 puspriekabės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad ši sutartis sudaryta dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios puspriekabės „KroneSDP27“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos. Sutarties šalimis įvardinti UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama direktoriaus N. T. (Nuomotojas) ir I. Č. (Nuomininkas). Nors minėta sutartis ir yra pasirašyta, tačiau nėra registruota (nėra nurodyta sutarties registravimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ data, suteiktas registracijos numeris). Be to, ši sutartis buvo pateikta tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nors ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas dar 2014-08-26, pirmas pranešimas apie įtarimą N. T. įteiktas 2014-11-05, tačiau nei savo apklausose ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme N. T. nenurodė aplinkybės, kad dėl puspriekabės nuomos buvo sudaręs sutartį su I. Č., kuris, pasak jo, dingo ir puspriekabės negrąžino. N. T. apeliacinės instancijos teismo posėdyje negalėjo logiškai ir įtikinamai paaiškinti, kodėl sutartį dėl puspriekabės nuomos pateikė tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. N. T. paaiškino, kad sutarties ikiteisminio tyrimo metu nerado, nes visur buvo netvarka. Sutartį dabar surado namuose, (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teisme buvo bandoma patikrinti naujai N. T. nurodytas aplinkybes, iškviesti ir apklausti jo nurodytą asmenį I. Č., tačiau patikrinus asmens duomenis Gyventojų registre nustatyta, kad I. Č. mirė (duomenys neskelbtini) (T. 3, b. l. 173). Aptartų aplinkybių kontekste nuomos sutarties pateikimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje kolegija vertina apelianto bandymu sušvelninti savo padėtį ir išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip minėta, N. T. pateikta sutartis nėra užregistruota įmonės sudarytų sutarčių registre, todėl vienareikšmiškai tvirtinti, kad ji buvo sudaryta N. T. nurodytu laiku ir aplinkybėmis, kai nėra jokių kitų objektyvių tokias aplinkybes patvirtinančių duomenų, nėra pagrindo. Be to, net jei apeliantas, kaip jis pats tvirtina, sutarties anksčiau pateikti negalėjo, nes jos nerado, jis galėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“, bankroto administratoriui, bankroto bylą nagrinėjusiam teismui, ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliekantiems pareigūnams nurodyti asmenį, kuriam perleido puspriekabę. Tačiau apeliantas to nepadarė, nors, kaip jau minėta, apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes buvo apklaustas praėjus pakankamai trumpam laiko tarpui – 4 mėn. – nuo apelianto pateiktos nuomos sutarties su I. Č. sudarymo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl N. T. kaltės padarius BK 184 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, paisė BPK 20 str. reikalavimų, vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino nešališkai atsižvelgdamas į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes. Visi įrodymai byloje išanalizuoti ir tinkamai įvertinti, išvados pagrįstos nustatytomis bylos aplinkybėmis, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas vienais įrodymais grindė savo išvadas, o kitus atmetė, kaip nepatikimus, nuosprendyje nurodyti. Aukštesnysis teismas su nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis pilnai sutinka.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis iš esmės grindžia savo subjektyvių įrodymų vertinimu, kuris nesutampa su vertinimu, pateiktu nuosprendyje, skunde analizuoja byloje esančius įrodymus, juos atitinkamai vertina, tačiau nagrinėjamu aspektu aukštesnysis teismas akcentuoja tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis reiškia alternatyvų prašymą: sušvelninti bausmę. N. T. įsitikinimu, bausmės dydis turėjo būti mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o bausmės vykdymas taip pat turėjo būti atidėtas trumpesniam, negu 2 metų, terminui.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes įvertino tinkamai, bausmę paskyrė atsižvelgęs tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padarymo aplinkybes, tiek į nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis ir paskyrė teisingą bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga. Skiriant bausmę buvo įvertinta tai, kad nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nuteistasis baustas administracine tvarka, anksčiau teistas ir, nors teistumas išnykęs, ši aplinkybė atitinkamai charakterizuoja asmenį iš neigiamos pusės, kaip linkusį nesilaikyti teisės aktų reikalavimų. Padaryta nusikalstama veika tyčinė, priskiriama nesunkiems nusikaltimams (BK 11 str. 3 d.). N. T. turi šeimą, dirba. BK 184 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 2 metų. Minimali laisvės atėmimo bausmės riba yra 3 mėn. (BK 50 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas N. T. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kiek mažesnę, nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis ir jos vykdymą atidėjo vidutiniam, BK 75 str. 1 d. numatytam, terminui – 2 metams. Paskirta bausmė atitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus ir yra būtina BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams, tiek nubaudimo, tiek prevenciniams užtikrinti. Apeliantas skunde nenurodė jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, kurios nebūtų įvertintos pirmosios instancijos teismo ir kurių pagrindu būtų galimybė paskirtą bausmę dar labiau švelninti ar sutrumpinti terminą, kuriam laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.

Nepagrįstais laikytini ir apelianto skundo argumentai dėl civilinio ieškinio dydžio. Nors N. T. nurodo, kad pirmosios instancijos teismo priteista civilinio ieškinio suma yra per didelė, t. y. teismas nepagrįstai priteisė ir sąmatoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų puspriekabės papildomų dalių vertę, kuri nepagrįsta objektyviais įrodymais, tokie argumentai prieštarauja byloje esantiems duomenims ir nustatytoms aplinkybėms. Iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė tik tą ieškinio sumą, kuri baudžiamojoje byloje įrodyta neginčijamai, t. y. civiliniam ieškovui iš N. T. priteisė sukomplektuotos puspriekabės vertę. Toks civilinio ieškinio išsprendimas yra teisingas, neprieštarauja nei baudžiamojo proceso įstatymui, nei teismų praktikai šiuo klausimu. N. T. tvirtina, kad civilinis ieškovas negalėjo pagrįsti, kad sąmatoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyti daiktai buvo panaudoti tai puspriekabei, kuri jam buvo išnuomota, tačiau iš nuosavybės perdavimo priėmimo akto (T. 1, b. l. 15), kuris buvo surašytas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos puspriekabės nuomos sutarties pagrindu, matyti, kad puspriekabė perduota kartu su visais minėtoje sąmatoje nurodytais elementais. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, laikydamasis civilinio ieškinio išsprendimą baudžiamojoje byloje reglamentuojančių normų reikalavimų, priteisė tą ieškinio sumą, kuri objektyviai įrodyta. Konstatuoti, kad civilinio ieškinio klausimas baudžiamojoje byloje išspręstas netinkamai, kolegija neturi pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė advokatė V. Smolenskienė pateikė prašymą priteisti iš N. T. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtas atstovavimo išlaidas. Iš mokėjimo nurodymo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ advokatei V. Smolenskienei pervedė 200 Eur (T. 3, b. l. 178).

Pagal BK 106 str. 2 d. pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijose. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas buvo pradėtas nuteistojo N. T. iniciatyva, civilinis ieškovas, siekdamas tinkamai organizuoti savo teisių gynimą nuo nuteistojo apeliacinio skundo argumentų, turėjo kreiptis teisinės pagalbos. Atsižvelgiant į paminėtą, taip pat į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš N. T..

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos N. T., išlaidas sudaro 84,88 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. T. apeliacinį skundą atmesti.

Iš N. T. priteisti civiliniam ieškovui UAB „(duomenys neskelbtini)“ 200 Eur proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 84,88 Eur, iš nuteistojo N. T. nepriteisti.