Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Giedrė Seselskytė, sekretoriaujant Vitai Girdvainienei, Eglei Končiūtei, dalyvaujant atsakovės N. K. (buvusi pavardė – Ž.) atstovui advokatui Žilvinui Brazaičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovams T. Ž. ir N. K. dėl skolos, palūkanų, delspinigių, ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo, atsakovės N. K. priešieškinį ieškovui UAB „Gelvora“ ir atsakovui T. Ž. dėl prievolės pripažinimo asmenine,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į bylos nagrinėjimą šalys neatvyko, ieškovas UAB „Gelvora“ ir atsakovas T. Ž. pateikė prašymus nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies, atsakovės N. K. priešieškinis atmestinas.

Šalių paaiškinimais ir pateiktais rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad 2007-01-30 atsakovai T. Ž. ir N. K. (tuo metu pavardė buvo Ž.) su banku „Swedbank“, AB (tuo metu pavadinimas buvo AB bankas „Hansabankas“) pasirašė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-009517-VA, pagal kurią bankas suteikė atsakovams 60 000 Lt kreditą kito kredito, suteikto pagal sutartį Nr. 05-006637-VA, grąžinimui ir buto remontui, o atsakovai įsipareigojo solidariai grąžinti visą kreditą dalimis ir mokėti 7 procentų metines palūkanas pagal mokėjimų grafiką iki 2012-01-03; už kiekvieną pradelstą dieną mokėti bankui 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas (b. l. 16-19). Atsakovai nevykdė savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 07-009517-VA, todėl bankas „Swedbank“, AB vienašališkai nutraukė šią sutartį nuo 2009-07-07 (b. l. 32). 2009-05-21 bankas „Swedbank“, AB ir ieškovas UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 09-20-54, pagal kurią bankas atlygintinai perleido ieškovui visas reikalavimo teises, kylančias iš vartojimo kredito sutarties Nr. 07-009517-VA (b. l. 8, 20-31).

Dėl atsakovės N. K. priešieškinio reikalavimo

Solidarioji skolininkų prievolė tarnauja kreditoriaus teisių apsaugai ir kartu varžo skolininkų teises. Esant solidariajai prievolei, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Solidariosios prievolės atsiradimo pagrindai, esant pasyviajam prievolės daugetui, nustatyti CK 6.6 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią solidarioji skolininkų prievolė gali atsirasti arba pagal įstatymą, arba šalių susitarimą, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

Atsakovė priešieškiniu ginčija savo, kaip solidarios skolininkės, prievolę, kylančią iš vartojimo kredito sutarties, pasirašytos su banku „Swedbank“, AB. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (CK 6.193 str. 2 d.). Vartojimo kredito sutartis yra dvišalis sandoris, nes jai sudaryti būtina dviejų šalių (kreditoriaus ir skolininko) priešpriešinė valia (CK 1.63 str. 6 d., 6.154 str. 1, 2 d., 6.160 str. 1 d.). Pasirašydama vartojimo kredito sutartį, atsakovė išreiškė bendrą su atsakovu valią prisiimti sutartinius įsipareigojimus, todėl laikytina, kad abu atsakovai bendrai vienos iš sutarties šalių pusėje (kredito gavėjo pusėje) sudarė kredito vartojimo sutartį ir tapo kredito davėjo solidariais bendraskoliais. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.).

Atsakovų argumentas, jog vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta atsakovų santuokos metu, tačiau atsakovams faktiškai kartu nebegyvenant ir nebevedant bendro ūkio, paskola buvo panaudota atsakovo asmeniniam verslui, o ne šeimos poreikiams tenkinti, todėl prievolė grąžinti kreditą su palūkanomis turėtų būti pripažinta asmenine atsakovo T. Ž. prievole, yra nepagrįstas, nes abu atsakovai įsipareigojo bankui solidariai grąžinti kreditą, mokėti palūkanas bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus. Atsakovų nurodytos aplinkybės yra reikšmingos atsakovų tarpusavio santykiams, t. y. sprendžiant bendro turto padalijimo klausimą santuokos nutraukimo byloje. Atsakovės paminėta CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumcija, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, taip pat aktuali tik padalijant bendrą sutuoktinių turtą, ir negali būti taikoma pagal analogiją sprendžiant atsakovų sutartinės atsakomybės klausimą, kai jų santuoka jau yra nutraukta. Atsakovės atstovas nurodė, kad santuoka tarp atsakovų buvo nutraukta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-02-24 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-2814-642/2009 (b. l. 151). Solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.109 str. 3 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju vartojimo kredito sutartį pasirašė abu sutuoktiniai, todėl jų solidari atsakomybė išlieka ir po santuokos nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad santuokos nutraukimas įstatymuose nenustatytas kaip pagrindas pasibaigti bent vieno iš sutuoktinių – solidariųjų skolininkų pagal sutartį – pareigai atsakyti kreditoriams pagal solidariąją prievolę (pagrindinę). Akivaizdu, kad toks prievolės transformavimas esmingai pakenktų kreditoriaus interesams. Bendraskoliai savo turtinių santykių negali spręsti trečiųjų asmenų – kreditorių – sąskaita, nes solidariąją prievolę pakeitus į dalinę arba asmeninę kyla grėsmė, kad prievolė bus neįvykdyta visiškai ar iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje „Swedbank“, AB, v. P. B., D. B., bylos Nr. 3K-7-229/2009). Solidari prievolė apsaugo kreditoriaus interesus tuo, kad kreditorius gali reikalauti įvykdyti prievolę iš bet kurio skolininko. Taigi pripažinus prievolę grąžinti kreditą asmenine atsakovo T. Ž. prievole, ieškovas nebegalėtų reikšti reikalavimų atsakovei N. K. kaip solidariai bendraskolei, o tai pažeistų teisėtus ieškovo interesus.

Kadangi nėra pagrindo iš vartojimo kredito sutarties kylančią prievolę grąžinti kreditą su palūkanomis pripažinti asmenine atsakovo T. Ž. prievole, atsakovės N. K. priešieškinis atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo

Atsakovė, remdamasi tuo, kad bankas „Swedbank“, AB jos niekada tinkamai nei paragino vykdyti vartojimo kredito sutartį, nei įspėjo apie galimą sutarties nutraukimą, laiko, jog vartojimo kredito sutartis nebuvo nutraukta, ir mano, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovę ieškinyje nurodytos tariamos skolos sumai. Ieškovas byloje pateikė banko „Swedbank“, AB 2009-06-17 raštą Nr. SR-22666 (b. l. 32), kuriuo bankas įspėjo kredito gavėjus apie tai, jog šiems iki 2009-07-06 nesumokėjus susidariusio įsiskolinimo pagal kredito sutartį Nr. 07-009517-VA, bankas vienašališkai nutrauks minėtą sutartį nuo 2009-07-07. Minėtas banko raštas adresuotas T. Ž. ir N. Ž., jame nurodytas ir atsakovės gyvenamosios vietos adresas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad minėtas banko raštas buvo įteiktas atsakovei N. K..

Vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (CK 6.217 str. 5 d.). Remiantis šalių sudarytos vartojimo kredito sutarties 11.2.1.1 punktu, „bankas turi teisę, prieš 10 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą, jeigu kredito gavėjai ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais numatytos kredito dalies ar nesumoka bankui priskaičiuotų palūkanų ir / ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų, ir tinkamai neįvykdo šių įsipareigojimų per 15 kalendorinių dienų nuo banko rašytinio pareikalavimo dienos“. Minėtos sutarties 16.1 punkte numatyta, kad „visi pranešimai […], vykdant sutartį, įteikiami sutarties šaliai pasirašytinai arba siunčiami paštu ar faksimiliniu ryšiu.Paštu išsiųsti pranešimai laikomi gautais penktą kalendorinę dieną nuo jų išsiuntimo dienos“. Pagal 16.2 punktą, „sutartyje numatyta banko prievolė dėl bet kokių pranešimų […] kredito gavėjams pateikimo bus laikoma tinkamai įvykdyta, jei sutartyje numatytą pranešimą […] bankas pateiks tik vienam iš kredito gavėjų. Tokiu atveju, atitinkamą pranešimą […] gavęs kredito gavėjas įsipareigoja tinkamai pranešti apie tai kitam kredito gavėjui ir sudaryti jam sąlygas susipažinti su gautos korespondencijos turiniu“. Įvertinus paminėtas sutarties nuostatas, darytina išvada, kad bankas teisėtai nutraukė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-009517-VA. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė N. K. pripažino, kad jokių mokėjimų pagal vartojimo kredito sutartį iš viso niekada nevykdė, o atsakovas T. Ž. pripažino, jog iškilus verslo sunkumams, irgi nebevykdė savo sutartinių įsipareigojimų grąžinti bankui kreditą su palūkanomis. Atsakovas T. Ž. nepaneigė, kad ir jis negavo jokių banko raginimų ar įspėjimų. Taigi abu atsakovai kaip bendraskoliai pagal vartojimo kredito sutartį turėjo informuoti vienas kitą apie savo sutartinių įsipareigojimų vykdymą. Jeigu vienas iš atsakovų gavo banko raginimą vykdyti sutartį ar įspėjimą apie sutarties nutraukimą annksčiau laiko, apie tai jis privalėjo informuoti kitą atsakovą.

Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad bankas teisėtai vienašališkai nutraukė minėtą vartojimo kredito sutartį, sudarytą su atsakovais, anksčiau laiko ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovų grąžinti visą likusią kredito sumą.

Dėl reikalavimo teisių perleidimo

Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.101 str. 1 d.).

Atsakovė N. K. teigia, kad apie reikalavimo perleidimą ji sužinojo tik 2011-10-12, kai iš teismo gavo procesinius dokumentus, todėl ieškovo reikalavimai, kylantys iš reikalavimo perleidimo sutarties, jai gali būti reiškiami nuo procesinių dokumentų įteikimo dienos. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Ieškovas 2009-08-05 raštu informavo abu atsakovus apie reikalavimo perleidimą ir tuo pačiu paragino juos sumokėti susidariusią skolą per nustatytą terminą; minėti ieškovo raštai adresuoti abiem atsakovams (b. l. 33-34). Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad 2009-08-05 raštai buvo išsiųsti ir įteikti atsakovams.

Pažymėtina, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas pranešti skolininkui apie reikalavimo perleidimą sukelia teisines pasekmes, numatytas CK 6.106 ir 6.108 straipsniuose. Tačiau šioje byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė N. K. yra įvykdžiusi prievolę pradiniam kreditoriui, t. y. bankui „Swedbank“, AB, ar duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė N. K. turi priešpriešinį reikalavimą pradiniam kreditoriui, kuriuo įskaitė naujojo kreditoriaus reikalavimą. Be to, atsakovė ir nesiremia šiais argumentais gindamasi nuo ieškovo reikalavimo. Ieškovas įrodė, kad pagal reikalavimo perleidimo sutartį įgijo reikalavimo teises, atsirandančias iš vartojimo kredito sutarties, į atsakovus.

Atsakovė N. K., remdamasi tuo, kad apie reikalavimo perleidimą ji sužinojo tik 2011-10-12, teigia, kad tik nuo šio momento jai galėtų būti skaičiuojamos netesybos. Teismas nesutinka su šiuo atsakovės teiginiu, kadangi reikalavimo įgijėjui pereina ir prievolės įvykdymui užtikrinti nustatytos teisės (CK 6.101 str. 2 d.). Taigi atsakovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų, pradinis kreditorius bankas „Swedbank“, AB įgijo teisę reikalauti sutartyje numatytų netesybų, o bankui sudarius reikalavimo perleidimo sutartį su ieškovu, pastarajam perėjo visos reikalavimo teisės į atsakovus, įskaitant ir teisė reikalauti sumokėti netesybas.

Dėl skolos priteisimo

Sutartinės prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais (CK 6.38 str. 1 d., 6.200 str. 1 d.). Atsakovai pažeidė savo kaip kredito gavėjų solidarią prievolę, kylančią iš vartojimo kredito sutarties, kadangi sutartyje nustatytais terminais ir tvarka negrąžino kredito davėjui kredito ir nesumokėjo palūkanų (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.205 str., 6.881 str. 1 d., 6.886 str. 1 d.). Atsakovai pripažįsta ieškovo reikalavimą dėl nesugrąžinto kredito ir priskaičiuotų palūkanų sumos priteisimo, šis reikalavimas yra pagrįstas, todėl ieškovui iš atsakovų solidariai priteistina 36 380,54 Lt skolos ir 6 161,17 Lt palūkanų.

Dėl delspinigių priteisimo

Atsakovė N. K. ginčija ieškovo reikalavimą priteisti delspinigius ir prašo juos sumažinti, remdamasi tuo, kad ieškovo priskaičiuota delspinigių suma yra neprotingai didelė; ieškovas nepatyrė jokių nuostolių dėl atsakovės prievolės nevykdymo, todėl šiuo atveju delspinigiai atlieka ne kompensacinę, o baudinę funkciją; ieškovas kelis metus skaičiuodamas delspinigius siekia pasipelnyti atsakovų sąskaita. Ieškovė prašo taikyti ieškinio senatį reikalavimui priteisti delspinigius.

Pagal 2007-01-30 sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygas, atsakovai įsipareigojo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti bankui 0,1 proc. dydžio delspinigius nuo sumos, kurios mokėjimo terminas praleistas (sutarties bendriosios dalies 7.2 p., delspinigių dydis numatytas sutarties specialiojoje dalyje). Vartojimo kreditų teikimo sąlygas reglamentuoja 2010-12-23 LR vartojimo kredito įstatymas Nr. XI-1253, kurio 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Tačiau šio įstatymo imperatyvios nuostatos, reglamentuojančios delspinigių dydžio ribojimus, šiuo atveju negali būti taikomos, kadangi vartojimo kredito sutartis su atsakovais buvo sudaryta iki 2011 m. balandžio 1 d. (41 str.)

Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 str., 6.258 str. 1 d.). Netesybos gali būti nustatomos už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą, taip pat įvykdymo termino praleidimą (CK 6.71 str. 1, 3 d.). Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, kad kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą (CK 6.73 str. 2 d., 6.258 str. 3 d.).

Iš ieškovo pateikto 2011-07-31 delspinigių, palūkanų ir delspinigių palūkanų paskaičiavimo akto (b. l. 9) matyti, kad ieškovas delspinigius atsakovams skaičiuoja nuo 2009-09-27. Atsakovai nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo nesumokėjo nei dalies susidariusios skolos, savo sutartinių įsipareigojimų nevykdo jau kelis metus. Ieškovas už pradelstas 734 dienas priskaičiavo 26 973,03 Lt delspinigių ir 4 575,31 Lt palūkanų delspinigių. Teismas nesutinka su atsakovės argumentu, kad ieškovas nepatyrė jokių nuostolių dėl atsakovės prievolės nevykdymo, todėl šiuo atveju delspinigiai atlieka baudinę funkciją. Nagrinėjamu atveju delspinigiai vartojimo kredito sutartyje buvo numatyti siekiant užtikrinti atsakovų prievolės grąžinti kreditą ir sumokėti palūkanas vykdymą. Atsakovams nevykdant minėtos piniginės prievolės, delspinigiai kompensuoja ieškovo praradimus dėl laiku neatgautų pinigų. Tačiau atsižvelgiant į susidariusią skolos sumą, pripažintina, kad ieškovo priskaičiuota delspinigių suma, kuri beveik prilygsta negrąžinto kredito ir palūkanų sumai, yra neprotingai didelė ir pažeidžia sutarties šalių interesų pusiausvyrą, todėl ši delspinigių suma mažintina. Ieškiniams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių terminas (CK 1.125 str. 5 d. 1 p.). Pritaikius sutrumpintą senaties terminą, ieškovui iš atsakovų solidariai priteistina 7 657,50 Lt delspinigių už paskutinius šešis pradelstus atsiskaityti mėnesius (sumažinta delspinigių suma apskaičiuota bendrai už pagrindinę skolą ir palūkanas).

Dėl palūkanų priteisimo

Atsakovai laiku negrąžino suteikto kredito, todėl privalo mokėti kredito sutartyje nustatyto dydžio palūkanas iki visos kredito sumos grąžinimo dienos (CK 6.874 str. 1 d., 6.881 str. 2 d.). Atsakovai pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 07-009517-VA įsipareigojo mokėti 7 procentų metines palūkanas, todėl šio dydžio palūkanos ieškovui solidariai priteistinos iš atsakovų nuo negrąžintos 36 380,54 Lt kreditos sumos, šias palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki viso kredito grąžinimo ieškovui. Be to, remiantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, ieškovui solidariai iš atsakovų priteistinos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos 5 procentų metinės palūkanos nuo visos priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų

Ieškovas, remdamasis CK 6.63 str. 2 d. ir 6.249 str. 4 d. 3 p., taip pat prašo priteisti solidariai iš atsakovų 1 558,03 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų. Šioms išlaidoms pagrįsti ieškovas pateikė 2011-08-01 ikiteisminio skolų išieškojimo išlaidų paskaičiavimo aktą ir prie jo pridedamas išlaidų detalizacijas už kiekvieną mėnesį nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2011 m. birželio mėn. (b. l. 37-60). Iš šių detalizacijų matyti, kad ieškovas prie ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priskiria registruotų pranešimų siuntimą, darbo priemones (popierius, vokas, spausdinimas), patalpų nuomą, komunalinius patarnavimus, administraciją (buhalterija, informacinės technologijos), kompiuterių nusidėvėjimą, darbuotojo darbo užmokestį, viešųjų registrų tvarkytojų užklausas.

Atsakovė ginčija šį ieškovo reikalavimą, nes mano, kad šios išlaidos nėra būtinos ir pagrįstos. Teismas sutinka su atsakove, kad šios išlaidos yra nepagrįstos, kadangi ieškovas reikalavimo perleidimo sutartimi iš banko „Swedbank“, AB įsigijo reikalavimo teises, kurios atsirado vartojimo kredito sutarties Nr. 07-009517-VA pagrindu. Minėtoje vartojimo kredito sutartyje nėra numatyta ikiteisminė skolos išieškojimo tvarka. Pagal vartojimo kredito sutarties 10.5 punktą, „kredito gavėjai įsipareigoja […] padengti visas banko išlaidas, susijusias su […] skolos pagal sutartį išieškojimu. Tačiau sutartyje šios išlaidos nėra detalizuotos. Kadangi atsakovai laiku negrąžino kredito ir nesumokėjo palūkanų, bankas pagal kredito sutartį įgijo teisę vienašališkai nutraukti šią sutartį ir reikalauti iš atsakovų grąžinti susidariusią skolą, palūkanas ir delspinigius. Jeigu skolininkas geruoju negrąžina skolos, kreditorius turi teisę kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo. Įstatymai nenumato privalomos ikiteisminės skolos išieškojimo tvarkos. Ieškovo paminėtos normos šiuo atveju negali būti taikomos, kadangi jose numatyta skolininko pareiga atlyginti kreditoriui visus patirtus nuostolius, kai prievolė pažeidžiama (CK 6.63 str. 2 d.), ir numatyta, kad į nuostolius įskaičiuojamos protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka (CK 6.249 str. 4 d. 3 p.). Ieškovo nurodytos išlaidos iš esmės yra ieškovo vykdomos ūkinės veiklos sąnaudos, kurios negali būti laikomos nei protingomis išlaidomis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkto prasme, nei bylinėjimosi išlaidomis, kurias reglamentuoja CPK 79 ir 88 straipsniai. Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad ieškovas nepagrįstai priskaičiavo atsakovams 1 558,03 Lt ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, todėl šis ieškovo reikalavimas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškinį patenkinus iš dalies, laikytina, kad ieškovo patenkintų reikalavimų dalis sudaro 66,35 proc., o atmestų – 33,65 proc. Pagal pateiktus rašytinius įrodymus, ieškovo bylinėjimosi išlaidas sudaro 2 269 Lt sumokėtas žyminis mokestis už ieškinį (b. l. 6-7), atsakovės N. K. bylinėjimosi išlaidas sudaro 100 Lt sumokėtas žyminis mokestis už priešieškinį (b. l. 99) (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Atmetus priešieškinį, atsakovei N. K. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovui iš atsakovų priteistina 1 505,48 Lt bylinėjimosi išlaidų. Kadangi prievolė atlyginti bylinėjimosi išlaidas nėra solidari, ieškovui iš kiekvieno atsakovo priteistina po 752,74 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas iš dalies, 2011-08-19 teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovų turto arešto mastas mažintinas iki ieškovui priteistinos 50 199,21 Lt sumos ir šios laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 147 str. 7 d., 150 str. 3 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270, straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Gelvora“ solidariai iš atsakovų T. Ž. ir N. K. 36 380,54 Lt skolos; 6 161,17 Lt palūkanų; 7 657,50 Lt delspinigių; 7 procentų metines palūkanas nuo negrąžintos 36 380,54 Lt kreditos sumos, šias palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme 2011-08-17 iki viso kredito grąžinimo ieškovui; 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos 50 199,21 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011-08-17 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui iš kiekvieno atsakovo po 752,74 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovės N. K. priešieškinį atmesti.

2011-08-19 teismo nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – atsakovų T. Ž. ir N. K. turto arešto mastą sumažinti iki ieškovui UAB „Gelvora“ priteistos 50 199,21 Lt sumos ir šias laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.