- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-12
- Bylos Nr.
- 1A-102-581/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-11398-2019-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Ciesiūnas, Valdas Petras Meidus, Jolanta Raščiuvienė
- Nuteistasis
- A. S.
- Kaltinamasis
- S. U.
- Nukentėjusysis
- R. L.
- Advokatai
- Andrejus Vavilovas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Petro Meidaus ir Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo R. L. atstovo advokato Andrejaus Vavilovo apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5, 6, 7, 8 punktais, A. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant A. S. visą laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas A. S. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. kovo 20 d. 10.00 val. iki 2019 m. kovo 22 d. 08.35 val. (2 paros).
Iš A. S. priteista Valstybinėms ligonių kasoms prie Sveikatos apsaugos ministerijos 187,17 Eur turtinės žalos atlyginimui.
Iš A. S. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondui 582,47 Eur turtinės žalos atlyginimui.
Iš dalies patenkintas nukentėjusiojo R. L. civilinis ieškinys ir iš A. S. priteista nukentėjusiajam R. L. 33,52 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.
Šioje byloje pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas S. U.. Dėl jo apeliacinių skundų nėra paduoda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. A. S. nuteistas už tai, kad 2019 m. kovo 19 d. apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) 20,600 kilometre, jam vairuojant S. U. priklausantį automobilį „VW Bora“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriame kartu su juo važiavo S. U., pastebėjus paskui jį važiuojantį automobilį „VW Touareg“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo R. L., siekė išvengti patikrinimo dėl galimo neteisėto medžioklės fakto, po ko abu automobiliai nuvažiavo nuo kelio, po ko jam ir R. L. išlipus iš savo automobilio, jis rankomis sugriebė R. L. už rūbų ties kaklo sritimi, po to kumščiu sudavė vieną kartą R. L. į veidą ir parvertė pastarąjį ant žemės, po ko kaire ranka, laikydamas gulintį R. L., dešiniu kumščiu tris kartus sudavė nukentėjusiajam R. L. į galvos sritį, šiais savo veiksmais padarydamas poodines kraujosruvas kaktoje, poodinę kraujosruvą su minkštųjų audinių pabrinkimu kairės akies vokuose, muštinę žaizdelę viršutinės lūpos gleivinėje, nosies kaulų lūžį, nosies pertvaros lūžį, supūliavusį nosies pertvaros kraujosruvą, dėl nosies kaulų lūžio, nosies pertvaros lūžio, supūliavusios nosies pertvaros kraujosruvos, taip sutrikdė R. L. sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, tai yra padarė nukentėjusiajam R. L., vykdžiusiam pilietinę pareigą išaiškinti galima neteisėtos medžioklės faktą ir užkirsti tam kelią, nesunkų sveikatos sutrikdymą.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendį dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir jo atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti bei atmesti civilinių ieškovų R. L., Kauno teritorinės ligonių kasos, Valstybinio socialinio draudimo fondo civilinius ieškinius. Skunde nuteistasis nurodo:
2.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė rungimosi principą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 7 straipsnis), bylos nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į faktines aplinkybes, neteisingai įvertino įrodymus, todėl padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Jis realizavo BK 28 straipsnyje suteiktą teisę į būtinąją gintį, todėl jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė.
2.2. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jis buvo pateikęs 2020-01-03 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. (duomenys neskelbtini). Jame aprašytas eismo įvykis tarp jo vairuotos transporto priemonės „VW Bora“ ir nukentėjusiojo R. L. vairuotos transporto priemonės „VW Touareg“. Protokole, be kita ko, buvo nurodyta: peržiūrėjus vaizdo įrašą matyti, kaip tamsiu paros metu neasfaltuotu keliu automobilis su vaizdo registratoriumi, kurį laiką važiuoja iš paskos lengvojo automobilio „VW Bora“, o prieš pat įvažiuojant į kaimą ar miestelį bei prasidedant asfaltuotam keliui, pradeda pavojingai lenkti automobilį „VW Bora“, nepaisydamas žvyruoto kelio, kelkraščio bei po kaire puse šalia kelio esančių krūmų bei medžių. Belenkiant automobilį „VW Bora“, automobilis su priekiniu kairės pusės žibintu nudaužė automobilio „VW Bora“ kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlį, dėl ko galima teigti, kad lenkiantysis automobilis buvo aukštesnis už automobilį „VW Bora“. Taip pat tiek prieš lenkiant, tiek lenkimo metu, aplinkoje (tamsoje), nesimato posūkio signalo mirkčiojimo. Žiūrint į lenkiančiojo automobilio įjungtų žibintų priekyje apšviečiamą plotą, matyti, kaip automobilis nebaigęs aplenkti automobilio „VW Bora“, gana staigiai pasuko į dešinę pusę, ko pasėkoje lenkiamas automobilis „VW Bora“ nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę kaip ir lenkiantysis automobilis.
2.3. Iš šio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad tamsiu paros metu automobilis su vaizdo registratoriumi, kurį laiką važiavo iš paskos jo vairuojamos transporto priemonės „VW Bora“, vėliau R. L. ėmė pavojingai, nerodydamas posūkio signalo, lenkti jo vairuojamą transporto priemonę, nudaužė kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlį bei, nebaigęs lenkimo manevro, gana staigiai pasuko į dešinę pusę, ko pasėkoje lenkiamas automobilis „VW Bora“ nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę kaip ir lenkiantysis automobilis. Taigi, R. L. pavojingas manevravimas automobiliu, apgadinant jo transporto priemonę ir vėliau ją nustumiant nuo kelio, sudarė pagrindą neabejoti R. L. ketinimu jį nustumti nuo kelio, sužaloti atliekant tyčinius veiksmus. Vėliau, abiem automobiliams nuvažiavus nuo kelio, R. L. išlipo iš savo transporto priemonės ir ėmė artintis prie jo vairuoto automobilio „VW Bora“. Be to, R. L. prie jo artinosi su gaubtuvu ant galvos, rankoje laikė daiktą. Nors teismas nustatė, kad R. L. rankoje laikė telefoną, tačiau tamsoje jam, esančiam išgąsčio būsenoje, šis R. L. rankoje esantis daiktas atrodė kaip medžioklinis peilis. Taigi, jis neturėjo jokio pagrindo abejoti R. L. ketinimų realumu. Jis buvo visiškai pagrįstai įsitikinęs, kad R. L. ketina kėsintis į jo sveikatą ar net gyvybę. Aptarti R. L. veiksmai leido jam nedviprasmiškai spręsti apie jo kėsinimosi pavojingumą, apie neabejotinai gresiantį pavojų jo sveikatai ar net gyvybei. Jau ir pats R. L. pavojingas vairavimas, jo nustūmimas nuo kelio leido jam spręsti dėl R. L. ketinimų realumo ir pavojingumo. Be to, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Šiuo atveju apie kėsinimosi akivaizdumą jam kaip tik ir padėjo spręsti pavojingas R. L. vairavimas, jo taranavimas, nustūmimas nuo kelio. Jis neturėjo pagrindo abejoti R. L. veiksmų realumu, pavojingumu ir akivaizdumu, dėl ko jis, transporto priemonėms sustojus, matydamas prie jo artėjantį R. L., ėmėsi savigynos veiksmų ir pargriovė pastarąjį asmenį ant žemės bei kelis kartus sudavė jam į veido sritį.
2.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino šioje byloje nustatytas aplinkybes ir nepagrįstai nurodė, kad jo smurtiniai veiksmai R. L. atžvilgiu, nesant jokių objektyvių įrodymų apie R. L. puolimo ar kėsinimosi į jo sveikatą veiksmus, paneigia buvus jo veiksmuose būtinosios ginties situaciją. Teismas nepagrįstai nesuteikė jokios reikšmės aplinkybėms, kokiu būdu R. L. siekė sustabdyti jo vairuojamą transporto priemonę, t. y. tokią aplinkybę sąmoningai ignoravo, neatkreipė dėmesio į tai, kad R. L. jo vairuojamą automobilį pavojingai lenkė ten, kur tam nebuvo vietos, nerodydamas jokio posūkio signalo, t. y. šiurkščiai pažeisdamas kelių eismo taisykles, kėlė pavojų kitiems eismo dalyviams, taip pat R. L. minėto lenkimo manevro metu nulaužė jo transporto priemonės „VW Bora“ kairės pusės galinio vaizdo veidrodėlį, kas liudija apie itin pavojingą R. L. vairavimą bei avarinės situacijos sukėlimą. Toks teismo elgesys vertinamas kaip galimas piktnaudžiavimas teisėjo įgaliojimais sąmoningai ignoruojant itin svarbias aplinkybes, jų nevertinant, kurios turi esminę reikšmę veikos kvalifikavimui ir tokiu būdu teismas tiek objektyviąja, tiek ir subjektyviąja prasme buvo itin šališkas.
2.5. Teismas neatliko visapusiško įrodymų tyrimo, savo išvadų nepagrindė bylos įrodymų visuma, išsamiai nepatikrino įrodymų patikimumo, pakankamumo, liečiamumo ir tarpusavio ryšio – nesivadovavo tomis įrodinėjimo nuostatomis, kurios reglamentuoja įrodymų tyrimą ir vertinimą teisme (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimo esminius pažeidimus lėmė ir tai, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė tiesioginio nagrinėjimo teisme bei rungimosi principus (BPK 241 straipsnis, 242 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Šie BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
2.6. Jis teismui buvo pateikęs 2020-01-20 prašymą dėl įrodymų prijungimo ir teisėjos nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo, kuriuo, be kita ko, prašė prijungti teikiamus įrodymus (antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą). Tačiau pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino, nors minėtu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu buvo nustatytos reikšmės bylai turinčios aplinkybės. Teismas tokio savo sprendimo neargumentavo, nors pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole buvo aprašyta eismo įvykio eiga, be kita ko, nurodant, kad R. L. vairuojamas automobilis, nebaigęs aplenkti jo vairuojamos transporto priemonės, gana staigiai pasuko į dešinę, po ko lenkiamas automobilis „VW Bora“ nuvažiavo nuo kelio į dešinę pusę kaip ir lenkiantysis automobilis. Taip pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo jo teisę teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Šiuo atveju faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatytos aplinkybės paneigė kaltinime nurodytas aplinkybes ir pagrindė jo poziciją, tačiau teismas šių įrodymų net nevertino, nors, vadovaujantis BPK nuostatomis bei kasacinio teismo formuojama praktika, privalėjo vertinti bei turėjo pareigą pašalinti visus prieštaravimus, esančius baudžiamojoje byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
2.7. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu tenkino Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisė iš A. S. 187,17 Eur turtinės žalos atlyginimui; tenkino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinį ieškinį ir priteisė iš A. S. 5822,47 Eur turtinės žalos atlyginimui; iš dalies tenkino R. L. civilinį ieškinį ir priteisė jo naudai iš A. S. 33,52 Eur turinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Tačiau nagrinėjamu atveju jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, o tai yra viena iš baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl atitinkamai civiliniai ieškiniai šioje byloje turėjo būti palikti nenagrinėti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
3. Apeliaciniame skunde nukentėjusiojo R. L. atstovas advokatas A. Vavilovas prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo nukentėjusiajam R. L. ir per mažos bausmės paskyrimo nuteistajam A. S., t. y. prašo padidinti iš A. S. nukentėjusiajam R. L. priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą iki 20 000 Eur ir skirti A. S. 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant 2 metams. Skunde jis nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad neabejoja, jog R. L. dėl kaltinamojo A. S. tyčinių smurtinių veiksmų patyrė fizinį skausmą, patyrė ir patiria dvasinius išgyvenimus, stresą, kitokius nepatogumus, tačiau visiškai nemotyvavo ir neargumentavo, kodėl būtent net dvidešimt kartų sumažino prašomą priteisti neturtinę žalą. Nors teismas formaliai nurodė, kad, teismo manymu, R. L. prašoma priteisti 20 000 Eur žala aiškiai per didelė ir mažintina iki 1 000 Eur, tačiau nepateikė jokių tokią poziciją dėl ypač ženklaus priteistinos žalos sumažinimo, pagrindžiančių argumentų.
3.2. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, apsiribojo sveikatos sužalojimo laipsnio nurodymu – t. y. nesunkus, tačiau visiškai nesigilino į R. L. sužalojimų mastą ir sveikatos pažeidimų pobūdį, o būtent: jam padaryta didžiulė mėlynė po akim, prakirsta lūpa, sulaužyta nosis, nuskeltas dantis, smegenų sukrėtimas, stipriai skaudanti galva beveik visą savaitę. Absoliučių vertybių, tokių kaip sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės.
3.3. Teismas visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl sveikatos sužalojimo sukeltų pasekmių, kurias R. L. akcentavo teisme, t. y. R. L. nurodė, kad jis užima vadovaujančias pareigas vienoje iš didžiausių Lietuvos bendrovių, kurioje dalykiniai susitikimai yra planuojami prieš daugiau kaip kelis mėnesius ar ketvirčius. Nedarbingumo laikotarpiu R. L. turėjo atšaukti visą eilę svarbių susitikimų, įskaitant tris susitikimus su užsienio bendrovių ir koncerno valdymo organais, kurie buvo perkelti daugiau kaip už trijų mėnesių, o vienas iš labai svarbių susitikimų dėl laiko perkėlimo tapo nebeaktualus ir sukėlė įmonei didžiulę, tačiau sunkiai skaičiais įvertinamą žalą. Taigi šie R. L. nepatogumai nėra formalūs ar eiliniai vertinant sužalojimų pobūdį, o yra išskirtiniai, kadangi minėtų R. L. darbinių verslo susitikimų atidėjimas sukelia ypatingai didžiules neigiamas pasekmes nukentėjusiajam R. L. ir jo įmonei, nes bendrovėje, kuri užsiima mažmenine prekyba, beveik esminis sėkmingų sandorių faktorius yra jų sudarymo laikas.
3.4. Teismas tik paviršutiniškai nurodė A. S. charakterizuojamus duomenis, visiškai nevertindamas jų turinio ir A. S. asmenybės. Nors A. S. niekur nedirba ir nėra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau akivaizdu, kad jo finansinė būklė yra gera, kadangi šiuo metu A. S. atlieka gyvenamojo būsto kapitalinį remontą, gali sau leisti turėti ginklus su moderniais optiniais taikikliais, kurio komplekto vertė keli tūkstančiai eurų, netgi gali remti draugus finansiškai, ką patvirtino liudytojas M. P.. Miestelio seniūno A. S. yra charakterizuojamas neigiamai. Nuosprendyje nurodyta, kad A. S. nėra teistas, tačiau iki šios dienos A. S. galioja teismo nustatytas draudimas artintis prie tėvų sodybos, kadangi nors baudžiamoji byla A. S. atžvilgiu dėl tėvo sumušimo buvo nutraukta šalims susitaikius, teismas nustatė A. S. draudimus. A. S. taip pat „figūravo“ ne vienoje baudžiamojoje byloje ir jo atžvilgiu yra atliktas ne vienas ikiteisminis tyrimas. Visų šių faktų visuma leidžia A. S. apibūdinti kaip ypač neigiamą asmenį visuomenės atžvilgiu, ką ir patvirtino (duomenys neskelbtini) seniūnas. Nors A. S. nurodo, kad turi tris nepilnamečius vaikus, tačiau nepateikė jokių duomenų, kad juos išlaiko ar bet kokiomis priemonėmis prisideda prie vaikų auginimo. Vertinant tai, kad A. S. nuosekliai teigia, kad niekur nedirba, todėl akivaizdu, kad vaikų A. S. neišlaiko, kadangi finansų A. S. reikia ginklams, šoviniams, remontams, M. P. finansiniam rėmimui. Nors A. S. nurodo, kad turi sveikatos problemų, tačiau visiškai nepagrindė, kokių finansinių resursų reikia gydymo procedūroms ir/ar jos šiuo metu yra atliekamos. Todėl teismo motyvai dėl A. S. sveikatos būklės, neįrodžius jokio ryšio su prašoma priteisti neturtinės žalos suma, yra atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Šios aptartos aplinkybės dėl A. S. sukuria pagrindus neturtinės žalos atlyginimo institutui ir jo pagrindimui, tačiau ne jos mažinimui.
3.5. Teismas akivaizdžiai nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo principų, t. y. asmens, kuris patyrė kūno sužalojimą, daugybę nepatogumų, charakterizuojamas ypač teigiamai, buvo tyčia sužalotas, nes atliko pilietinę pareigą, prašoma priteisti neturtinė žala yra sumažinama 20 kartų, priteisiant simbolinę neturtinę žalą iš asmens, kuris tyčia padarė nusikalstamą veiką, tyčia sužalojo R. L., yra charakterizuojamas neigiamai, nedirba, neturi net pagrindinio išsilavinimo ir nesistengia jo įgyti, neišlaiko vaikų, nuolat daro administracinius pažeidimus, brakonieriauja, taigi iš esmės tokio asmens (A. S.) interesai yra ginami ypač labiau nei R. L..
3.6. Teismas, sumažindamas nukentėjusiojo R. L. prašomą priteisti neturtinės žalos dydį 20 kartų, akivaizdžiai nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo, proporcingumo, nuo protingumo ir socialinio teisingumo atkūrimo principų, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas priteisiant nukentėjusiojo R. L. naudai 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
3.7. Nuosprendyje teismas pritaikė lengvesnę nei sankcijos vidurkis numatytą bausmę, tačiau tokio savo sprendimo niekaip neargumentavo. Teismas nurodė, kad byloje nėra nustatytų A. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tačiau tai nėra pagrindas skirti mažesnės nei sankcijos vidurkis bausmės. A. S. beveik visais bruožais, kurie asmenį apibūdina visuomenėje ir yra asmens vertinamieji kriterijai visuomenėje, yra neigiami, jis ne tik brakonieriauja, neišlaiko nepilnamečių vaikų, daro nusikalstamas veikas, tačiau netgi teisminio proceso metu negerbia teismo dalyvių, kas rodo visišką abejingumą visuomenės elgesio standartams ir normoms. A. S. iš esmės charakterizuojant tik neigimai beveik visais asmenį charakterizuojamais aspektais, teismo pozicija skirti mažesnę nei įstatyme nustatyta sankcijos vidurkis bausmę yra nepagrįstas ir keistinas.
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. S. ir jo gynėjas advokatas J. Stauskas prašė jų apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiojo R. L. atstovo advokato A. Vavilovo – atmesti. Prokurorė L. Lomonienė prašė abu apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliaciniai skundai atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis, apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jį grindžiančius motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. S. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą, motyvuotai bei teisingai sprendė, jog nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo taikyti būtinosios ginties nuostatų (BK 28 straipsnis), taip pat nuteistajam A. S. paskyrė teisingą bausmę bei teisingai nustatė nukentėjusiajam R. L. priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo R. L. atstovo advokato A. Vavilovo apeliaciniai skundai atmestini (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo
8. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis (BPK 20 straipsnio 5 dalis), neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, pažeidė rungimosi principą, neužtikrino jo teisės į gynybą, todėl padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte. Teigia, kad jis realizavo BK 28 straipsnyje suteiktą teisę į būtinąją gintį, todėl jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė.
9. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje esančius įrodymus ir vadovaudamasis jų visuma padarė teisingą išvadą dėl A. S. veiksmų vertinimo ir kaltės padarius aptariamą nusikaltimą, pagrįstai bei motyvuotai sprendė, jog nagrinėjamoje situacijoje taikyti būtinosios ginties instituto (BK 28 straipsnis) nėra pagrindo.
10. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. S. kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo klausimą, priešingai nei teigiama skunde, išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus bylos duomenis – paties A. S., nukentėjusiojo R. L., išteisintojo S. U., liudytojų V. V., A. A., M. P., A. R. parodymus, vaizdo įrašą, apžiūrių protokolus, specialistų išvadas ir kitus rašytinius bylos duomenis, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų, tarp jų ir paties A. S., byloje apklaustų nukentėjusiojo, liudytojų parodymų bei kitų teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. S. kaltę padarius jam inkriminuotą veiką. Šis teismas nuosprendyje taip pat argumentuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitais ne (kodėl vadovaujasi nukentėjusiojo R. L., liudytojo V. V. parodymais, kitais rašytiniais įrodymais, ir kodėl nesivadovauja nuteistojo A. S. parodymais, motyvuotai pagrindė, kodėl nagrinėjamu atveju A. S. veiksmų nėra pagrindo vertinti kaip atliktų būtinosios ginties sąlygomis). Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavusi teismo ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl A. S. kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą nusikalstamą veiką.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje A. S. kumščiu sudavė vieną kartą nukentėjusiajam R. L. į veidą ir parvertė pastarąjį ant žemės, po ko kaire ranka laikydamas gulintį R. L., dešiniu kumščiu tris kartus sudavė nukentėjusiajam R. L. į galvos sritį, šiais savo veiksmais padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau A. S. viso proceso metu tvirtino, kad tokie jo veiksmai buvo atlikti būtinosios ginties sąlygomis. Jis teigė, jog būtinosios ginties situaciją pagrindžia tai, kad: jam vairuojant automobilį „VW Bora“ staiga iš paskos jo, automobiliu „VW Toureg“ važiavęs nepažįstamas asmuo (kaip vėliau paaiškėjo R. L.), pradėjo jį persekioti, pavojingai manevravo kelyje, apgadino bei nustūmė nuo kelio jo transporto priemonę; abiem automobiliams sustojus, R. L. išlipo iš savo automobilio ir artinosi prie jo su gaubtuvu ant galvos, rankoje laikė daiktą, jam pasirodė, kad medžioklinį peilį; jis buvo įsitikinęs, jog R. L. ketina kėsintis į jo sveikatą ar net gyvybę, dėl to ėmėsi savigynos veiksmų – sudavė smūgį į veidą, pargriovė jį ant žemės ir dar sudavė kelis kartus į veido sritį bei pabėgo.
12. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išanalizavęs bylos duomenis pagrįstai bei motyvuotai A. S. argumentus, kuriais pastarasis grindžia būtinosios ginties situaciją, atmetė ir teisingai sprendė, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo įžvelgti, jog A. S. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.
13. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai rėmėsi byloje duotais nuosekliais nukentėjusiojo R. L. parodymais, kad 2019 m. kovo 19 d. jis ir liudytojas V. V. būdami savo medžioklės plotuose pamatė galimą brakonieriavimo faktą – iš pradžių iš toliau pamatė šūvio blykstę ir kaip iš stirnų būrio nukrito viena stirna; automobiliu važiavo link nušauto žvėries, termovizoriaus pagalba jį surado, įsitikino, kad jis buvo nušautas ką tik, nuo jo sklido šiluma; tuomet pamatė, kad ateina du žmonės pasiimti sumedžiotos stirnos; pastarieji, pamatę jų automobilį, grįžo į savo automobilį ir ėmė važiuoti; siekdami išsiaiškinti įvykio aplinkybes ir nustatyti galimai neteisėtus veiksmus atlikusius asmenis, savo automobiliu sekė minėtų asmenų vairuojamą automobilį; po to, abiem automobiliams nuvažiavus nuo kelio, jam išlipus iš savo automobilio, iš sekamo automobilio išlipo A. S. ir iš karto puolė prie jo, sudavė smūgius į veidą. Iš esmės analogiškai įvykio situaciją nurodė ir liudytojas V. V..
14. Nukentėjusiojo R. L. ir liudytojo V. V. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Nustatyta, jog dėl nukentėjusiojo R. L., liudytojo V. V. pirmiau nurodyto įvykio įsiteisėjusiu Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 23 d. nutarimu A. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 290 straipsnio 5 dalį, 290 straipsnio 8 dalį galutine nuobauda – 1 000 Eur bauda su teisės medžioti atėmimu 2 metų laikotarpiui bei administracinių pažeidimų įrankio – graižtvinio „M85“ modelio šautuvo „ZASTAVA“, Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskavimu. O būtent: jis nubaustas už tai, kad 2019 m. kovo 19 d. apie 21 val. iš transporto priemonės „VW Boro“ neteisėtai sumedžiojo draudžiamu laiku stirnos patiną, kurio sumedžioti neturėjo teisės, (duomenys neskelbtini) A. S. turėjo medžiotojo bilietą ir ginklą, bet neturėjo medžioklės lapo, leidžiančio medžioti minėtame medžioklės plote; tokiais veiksmais jis pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių, patvirtintų Aplinkos ministro įsakymu Nr. 258, 58.2.2, 58.5.5 bei 15.2.4 punktų (toliau – Medžioklės taisyklės) reikalavimus.
15. Aptarti bylos duomenys leidžia atmesti A. S. nurodomas aplinkybes, jog staiga, dėl jam neva nežinomų priežasčių, jo vairuojamą automobilį kelyje pradėjo persekioti kitas automobilis. Akivaizdu, kad pagal pirmiau aptartus bylos duomenis, A. S. neabejotinai suprato, jog automobilis „VW Toureg“ paskui jo vairuojamą automobilį važiuoja dėl jo prieš tai atliktų neteisėtų veiksmų – padarytų Medžioklės taisyklių pažeidimų, kurie buvo pastebėti R. L., V. V.. Kaip nurodė R. L. ir V. V., jiems automobiliu privažiavus prie ką tik nušauto žvėries, jie pamatė iš sodybos ateinančius du žmones, kurie, pamatę jų automobilį, sėdo į savo automobilį ir pradėjo važiuoti link (duomenys neskelbtini), todėl juos vijosi. Taigi, šie duomenys suponuoja tai, kad A. S. suprato, jog buvo pastebėtas, todėl sėdo į automobilį ir šalinosi iš įvykio vietos.
16. A. S., grįsdamas būtinosios ginties situaciją, skunde akcentuoja paskui jį važiavusio automobilio „VW Toureg“ vairuotojo (R. L.) veiksmus kelyje, t. y. nurodo, jog jis pavojingai manevravo, bandė jį aplenkti, nerodydamas posūkio signalo, lenkė ten, kur nebuvo vietos jo aplenkti, po ko buvo apgadintas ir nuo kelio nustumtas jo automobilis ir kt. Pažymėtina, kad dėl pirmiau A. S. dėstomų aplinkybių, susijusių su A. S. ir R. L. veiksmais vairuojant automobilius, eismo įvykio kilimu ir kt., yra atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas (tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)) (6 t., b. l. 81). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš A. S. pareikšto kaltinimo pašalino su tuo susijusias aplinkybes ir byloje esančių duomenų, susijusių su minėtomis aplinkybėmis, nevertino, nes jos nėra reikšmingos jam inkriminuojamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kvalifikavimui. Nors A. S. dalimi minėtų aplinkybių šioje byloje grindžia būtinosios ginties situaciją, t. y. nurodo, kad R. L. veiksmai vairuojant automobilį sukėlė jam pagrįstą pagrindą manyti, jog bus kėsinamasi į jo sveikatą ar gyvybę, tačiau tokie argumentai atmestini. Visų pirma, pirmiau jau aptarta, jog atmetami A. S. parodymai, kad dėl jam nežinomų priežasčių jo (A. S.) vairuojamą automobilį kelyje pradėjo persekioti kitas automobilis, nes, kaip minėta, bylos duomenys patvirtina tai, kad A. S. aptariamoje situacijoje, vairuodamas automobilį, suprato, jog automobilis „VW Toureg“ iš paskos važiuoja dėl jo prieš tai padarytų Medžioklės taisyklių pažeidimų, kurie buvo pastebėti ir kurių nustatymo jis siekė išvengti, šalindamasis iš įvykio vietos. Kita vertus, net ir darant prielaidą, jog R. L. vairavo automobilį A. S. nurodytomis aplinkybėmis, visgi pagrindo įžvelgti A. S. veikus būtinosios ginties situacijoje, nėra. Tokia išvada daroma, įvertinus prieš tai aptartas aplinkybes bei A. S., R. L. veiksmus jau po to, kai automobiliai nuvažiavo nuo kelio ir sustojo.
17. Iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad abiem automobiliams sustojus, R. L. išlipa iš savo automobilio ir eina link A. S. automobilio. Tuo pačiu metu A. S. taipogi išlipa iš savo automobilio, greitai eina link R. L. ir tik priėjęs, iš karto suima (R. L.) už drabužių, kumščiu suduoda vieną smūgį į veidą, parverčia ant žemės, R. L. jau nukritus, gulinčiam, suduoda dar tris smūgius į veidą bei pabėga. Tokie A. S. veiksmai, įvertinus prieš tai aptartų duomenų kontekste (A. S. buvo pastebėtas tik ką padaręs Medžioklės taisyklių pažeidimus, todėl kelyje sekamas kito automobilio), pripažįstami atlikti tyčia, siekiant pasišalinti iš įvykio vietos bei vengiant Medžioklės pažeidimų išaiškinimo. A. S. nurodo, jog tamsoje jam atrodė, kad R. L., artindamasis prie jo, rankoje laikė peilį, tačiau bylos duomenimis nustatyta, jog R. L. rankoje laikė mobilųjį telefoną bei neatliko judesių, kurie būtų leidę A. S. manyti, jog R. L. kėsinsis į apelianto sveikatą ar gyvybę, dėl ko jam būtų reikėję gintis. Vertintina ir tai, kad A. S. po smūgių sudavimo iš karto pasišalino iš įvykio vietos, nors buvo ne vienas (kartu su juo automobilyje buvo S. U.). Be to, nors apeliantas tvirtino, jog buvo užpultas, tačiau pats į atitinkamas institucijas dėl R. L. atliktų veiksmų, nuo kurių jam neva reikėjo gintis, iš karto nesikreipė, o priešingai, iš karto po įvykio pareigūnų nebuvo rastas namuose, neatsiliepė telefonu. Apelianto versija, jog jis pasišalinęs iš įvykio vietos pasiklydo ir visą naktį klaidžiojo miške (įvykis įvyko 21.36 val., kaip nurodė, namo grįžo apie 5.00 val. ryte) atmetama ir vertinama siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią išvadą sustiprina ne tik prieš tai paminėtos aplinkybės, bet ir tai, jog apeliantas yra vietinis gyventojas, medžiotojas. Įvertinus bylos įrodymus, pripažįstama, kad A. S. nebuvo būtinosios ginties situacijoje, priešingai – jis atliko puolamuosius smurtinius veiksmus ir tyčia sužalojo nukentėjusįjį R. L., vykdžiusį piliečio pareigas išsiaiškinti A. S. padarytus Medžioklės taisyklių pažeidimus.
18. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 28 straipsnio nuostatų bei priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą, kuriuo A. S. pripažino kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą.
19. Apeliaciniame skunde taip pat keliamos abejonės dėl bylą pirmosios instancijos teisme nagrinėjusios teisėjos nešališkumo, nurodant, kad teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti A. S. prašymą prie bylos prijungti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, taip teismas piktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais, apribojo jo teisę į gynybą, buvo šališkas.
20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. tvirtinimai dėl teismo šališkumo, nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo yra deklaratyvūs. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad A. S. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo suteiktos galimybės naudotis visomis BPK numatytomis kaltinamojo teisėmis (BPK 22 straipsnio 3 dalis) t. y. teikti prašymus, reikšti nušalinimus, teikti įrodymus ir dalyvauti juos tiriant, nagrinėjimo teisme metu užduoti klausimus, duoti paaiškinimus apie teismo tiriamas bylos aplinkybes ir kt., kuriomis, jis aktyviai naudojosi. Nors jis akcentuoja, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo tenkinamas jo prašymas prijungti prie bylos faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad jo teisė į gynyba buvo suvaržyta. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teismas šį prašymą argumentuotai atmetė, nurodydamas, kad jis yra perteklinis, nes byloje yra vaizdo įrašas, kuris bus apžiūrėtas teisiamojo posėdžio metu, kas ir buvo padaryta (5 t., b. l. 192, 6 t., b. l. 16)). Pažymėtina, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi tyrimai ir kad to nepadarius, pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Proceso dalyvių prašymai privalo būti tenkinami, jeigu tokiu būdu būtų išaiškintinos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, tačiau prašymai, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla, gali būti motyvuotai atmesti. Tai, ar bylos nagrinėjimo dalyvių prašymus tenkinti ar juos atmesti, yra teismo prerogatyva (BPK 270 straipsnio 2 dalis) (kasacinės nutarys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-430/2012, 2K-109/2014).
21. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. S. buvo užtikrintos įstatymo jam garantuojamos procesinės teisės ir duomenų ar aplinkybių, kurios leistų manyti priešingai, abejoti teismo nešališkumu, objektyvumu, šioje byloje nenustatyta. Šiuo atveju vien jo deklaratyvus tvirtinimas dėl teisės į gynybą apribojimo, bylos aplinkybių neištyrimo, atsisakymo priimti įrodymus ir kt., kurie iš esmės sietini tik su tuo, kad teismo padarytos išvados dėl bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei nuteistojo kaltės neatitinka paties apeliantų lūkesčių, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios baudžiamosios bylos proceso visumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.
22. Atsižvelgus į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė, tinkamai įvertino bylos įrodymus, A. S. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžio nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl nukentėjusiojo R. L. atstovo advokato A. Vavilovo skundo
23. Nukentėjusiojo atstovas advokatas A. Vavilovas apeliaciniame skunde nesutinka su nuteistajam A. S. paskirtos bausmės trukme, bausmės atidėjimo terminu, taip pat nukentėjusiajam R. L. priteistos neturtinės žalos dydžiu bei prašo paskirti nuteistajam laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams, jos vykdymą atidedant 2 metams, padidinti nukentėjusiajam R. L. priteistinos neturtinės žalos dydį iki 20 000 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas šiose skundžiamose nuosprendžio dalyse yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti kaip yra prašoma nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde nėra pagrindo.
Dėl nuteistajam A. S. paskirtos bausmės
24. Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam A. S. paskirta bausme. Nurodoma, kad teismas nepagrįstai A. S. paskyrė mažesnę nei straipsnio sankcijoje nustatytas vidurkis bausmę, nepakankamai įvertino A. S. asmenybę ir jį charakterizuojančius duomenis.
25. Skundžiamu nuosprendžiu A. S. pripažintas kaltu padaręs apysunkį nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktas), už kurio padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas A. S. už šio nusikaltimo padarymą paskyrė laisvės atėmimą dvejiems metams ir šios bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėjo 1 metams 6 mėnesiams bei paskyrė įpareigojimus: visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
26. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad, skirdamas nuteistajam A. S. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė, atsižvelgė ir tinkamai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 41, 54 ir 61 straipsniuose, pagrįstai bei teisingai taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą jam atidėjo.
27. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nuteistajam A. S., atsižvelgė į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir, priešingai nei skunde nurodo nukentėjusiojo atstovas, savo sprendimą pakankamai motyvavo. Kaip matyti, teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas vienas apysunkis nusikaltimas žmogaus sveikatai), kaltės formą (tiesioginė tyčia), veikos stadiją (baigtas nusikaltimas), į nuteistojo asmenybę – veikos padarymo metu buvo neteistas, administracine tvarka nebaustas, psichikos sveikatos centro ar priklausomybių ligų kabineto įskaitose neregistruotas, nevedęs, bet gyvena su sugyventine ir turi tris nepilnamečius vaikus, nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, turi sveikatos problemų, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas neigiamai, taip pat į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas aukščiau paminėtas aplinkybes, nuteistajam už aptariamo nusikaltimo padarymą skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį nustatydamas ne ženkliai mažesnį nei šios bausmės vidurkis, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę. Be to, atsižvelgęs į paminėtų aplinkybių visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai A. S. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl BK 75 straipsnio nuostatos jam taikytos pagrįstai. Šių išvadų nekeičia apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino nuteistojo asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis, pažymint, kad skiriant bausmę turi būti vertinamos ne pavienės, o visuma reikšmingų aplinkybių. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, skunde minimos aplinkybės buvo įvertintos pakankamai ir kartu su kitomis pirmiau aptartomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis leido pirmosios instancijos teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. S. paskyrus laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei vidurkis.
28. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. S. paskyrė teisingą bausmę, jos keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
29. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam R. L. nustatytu neturtinės žalos dydžiu. Argumentuojama, kad teismas visiškai nemotyvavo, kodėl ženkliai sumažino nukentėjusiojo prašomą priteisti neturtinės žalos dydį, neįsigilino į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mastą, sveikatos sutrikdymo pobūdį, visiškai neanalizavo ir nepasisakė dėl sveikatos sužalojimo sukeltų pasekmių, kurias nukentėjusysis akcentavo teisme (nedarbingumo laikotarpiu nukentėjusysis turėjo atšaukti visą eilę svarbių susitikimų, susijusių su darbo santykiais, kurie buvo perkelti daugiau kaip už trijų mėnesių, o vienas iš susitikimų dėl laiko perkėlimo tapo nebeaktualus ir sukėlė įmonei didžiulę, tačiau sunkiai skaičiais įvertinamą žalą), paviršutiniškai įvertino nuteistojo A. S. asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis, taip pat ir jo turtinę padėtį, nukrypo nuo šalių lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo ir socialinio teisingumo atkūrimo principų.
30. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013, 2K-74/2014). Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros.
31. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama skunde, įvertino visas neturtinės žalos atlyginimui reikšmingas aplinkybes: į padaryto nusikaltimo sunkumo laipsnį, nusikalstama veika nukentėjusiajam sukeltas pasekmes, į nuteistojo turtinę bei šeiminę padėtis, sveikatos būklę, jo galimybę atlyginti žalą, teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose ir kt. bei savo sprendimą dėl neturtinės žalos dydžio tinkamai motyvavo. Šiuo atveju dėl nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam R. L. padaryta pakankamai intensyviais, netikėtais, smurtiniais, tyčiniais nuteistojo A. S. veiksmais – nukentėjusysis buvo pagriautas ant žemės, jam kumščiu suduoti keturi smūgiai į veido sritį, tokiu būdu buvo nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jam vykdant piliečio pareigą, taip padaryti kaltinime nurodyti sužalojimai. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog dėl A. S. veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, emocinį stresą, bendravimo galimybių sumažėjimą, kitus nepatogumus, kurie buvo įvertinti ir pirmosios instancijos teismo. Akcentuotina ir tai, kad į bylą nėra pateikta jokių duomenų, jog dėl nukentėjusiajam R. L. padaryto sveikatos sutrikdymo kilo kokių nors ilgalaikių padarinių, kurie pakeistų jo gyvenimo kokybę ateities aspektu. Nors apeliaciniame skunde, grindžiant neturtinės žalos dydžio padidinimą, akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sveikatos sužalojimo sukeltas pasekmes, jog nedarbingumo laikotarpiu nukentėjusysis turėjo atšaukti daug svarbių susitikimų, susijusių su darbo santykiais, kurie buvo perkelti daugiau kaip už trijų mėnesių, o vienas iš susitikimų dėl laiko perkėlimo tapo nebeaktualus ir sukėlė įmonei didžiulę, sunkiai skaičiais įvertinamą žalą, tačiau, viena vertus, pažymėtina tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nėra pateikti jokie minėtas aplinkybes pagrindžiantys duomenys, o kita vertus, šie argumentai iš esmės yra kildinami iš žalos dėl galimai negautų pajamų, kurie yra priskiriami turtiniams nuostoliams, todėl remiantis minėtais argumentais nėra pagrindo didinti nukentėjusiajam R. L. priteistą neturtinės žalos dydį. Tam pagrindo nesudaro ir apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas, apelianto manymu, tik paviršutiniškai įvertino A. S. asmenybę, jo turtinę padėtį, galimybę atlyginti žalą. Kaip minėta pirmiau, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino tai, kad A. S. yra vidutinio amžiaus, nevedęs, jo teigimu – gyvena faktinėje santuokoje, turi tris nepilnamečius vaikus, nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, turi sveikatos problemų. Skunde dėstomi subjektyvaus pobūdžio samprotavimai apie A. S. turtinę padėtį, jo galimybę atlyginti žalą ir subjektyvus jo asmenybės vertinimas (šios nutarties 3.4 punktas) nesudaro pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis yra per mažas, juolab, kad nuteistojo turtinė padėtis, jo asmenybė yra tik vieni iš daugelio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų.
32. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajam R. L. tinkamai atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, kitas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, vadovavosi teisingumo, protingumo kriterijais, teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, ir teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydis yra proporcingas padarytai žalai, nėra akivaizdžiai neteisingas, todėl nekeistinas.
33. Teisėjų kolegija, įvertinus aukščiau išdėstytą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, dėl ko Panevėžio apylinkės teismo 2020 m. vasario 19 d. nuosprendžio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. S. ir nukentėjusiojo atstovo advokato Andrejaus Vavilovo apeliacinius skundus atmesti.