Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Dainiaus Raižio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. L. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėja D. L. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) 2019 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-5365 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją D. L.“ (toliau – ir 2019 m. birželio 19 d. sprendimas, Panevėžio skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2019 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7069 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2019-06-19 sprendimo Nr. VPE_SP1E-5365“ (toliau – ir 2019 m. spalio 3 d. sprendimas, Fondo valdybos sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad, nesutikdama su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, jį apskundė Fondo valdybai, kuri 2019 m. spalio 3 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7069 paliko VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą nepakeistą. Fondo valdyba 2019 m. spalio 3 d. sprendime pažymėjo, kad mergaitė yra neįgali nuo gimimo, tai patvirtina 2018 m. rugpjūčio 27 d. medicininis pažymėjimas Nr. 613 (toliau – ir Medicininis pažymėjimas), tačiau pirmą kartą neįgalia ji pripažinta nuo 1989 m. birželio 26 d. Taigi, nustatant, ar pareiškėja turi teisę į šalpos kompensaciją, slaugos namuose laikas skaičiuojamas ne nuo pareiškėjos dukters gimimo dienos ((duomenys neskelbtini)), o nuo jos pripažinimo neįgalia dienos, t. y. nuo 1989 m. birželio 26 d.

3. Pareiškėja teigė, kad iš 1989 m. birželio 26 d. medicininės pažymos Nr. 40 turinio matyti, kad ji nėra neįgalumo nustatymo pažyma, kaip sprendimuose nurodo VSDFV Panevėžio skyrius ir Fondo valdyba, ši pažyma tik suteikia teisę gauti pašalpą už vaikus – neįgalius nuo vaikystės, kurių amžius iki 16 metų. Ši pažyma akivaizdžiai įrodo, kad pareiškėjos dukra buvo neįgali dar iki 1989 m. birželio 26 d. Pareiškėja pažymėjo, jog šioje pažymoje nurodyta, kad dukros susirgimas ((duomenys neskelbtini)) yra genetinės kilmės, tai savaime reiškia, jog ji gimė turėdama šį susirgimą. Šią aplinkybę patvirtina Medicininis pažymėjimas, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog I. L. yra neįgali nuo gimimo, taigi pareiškėja dukrą iki 1995 m. sausio 1 d. slaugė namuose 12 metų.

4. Pareiškėja nurodė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VSDFV Panevėžio skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai turi atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintus bendruosius individualaus administracinio akto reikalavimus, juose turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ginčijami sprendimai nepagrįsti nei faktiniais, nei teisiniais argumentais, t. y. nemotyvuoti, todėl neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

5. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

6. Atsiliepime nurodė, kad šalpos kompensacijos skiriamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymu (toliau – ir Įstatymas ) ir Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-759 (toliau – ir Nuostatai). Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 punkto nuostatas, šalpos kompensacijos skiriamos tėvams (įtėviams), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų, t. y., nustatant tėvų (įtėvių) teisę į šalpos kompensaciją, vertinama, ar vaiko slaugymo namuose laikotarpiu vaikas buvo pripažintas invalidu. Dokumentai, kuriais remiantis priimamas sprendimas dėl šalpos kompensacijos skyrimo, yra nurodyti Nuostatų 4 ir 7 punktuose. Vienas iš tokių dokumentų – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos arba Gydytojų konsultacinės komisijos išduota pažyma, patvirtinanti laikotarpius, kuriais namuose slaugytas vaikas buvo pripažintas invalidu, I ar II grupės invalidu nuo vaikystės arba I ar II grupės invalidu, kuris tokiu tapo iki 18 metų.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2019 m. birželio 4 d. pateikė VSDFV Panevėžio skyriui prašymą dėl šalpos kompensacijos skyrimo. VSDFV Panevėžio skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, pateiktus dokumentus, 2019 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-5365 nusprendė neskirti pareiškėjai šalpos kompensacijos, kadangi ji neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 punkto reikalavimų, t. y. I. L. neįgalumas pirmą kartą nustatytas 1989 m. birželio 26 d., taigi slaugos laikas yra 5 metai 6 mėnesiai ir 5 dienos, kai jis turi būti ne mažesnis kaip 8 metai. Nesutikdama su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, pareiškėja su skundu kreipėsi į VSDFV, kuri pareiškėjos skundą atmetė.

8. Atsakovas pažymėjo, kad I. L. pirmą kartą neįgalia buvo pripažinta tik 1989 m. birželio 26 d. Medicininiame pažymėjime padarytas įrašas, kad mergaitė neįgali nuo gimimo, patvirtintina tik tą aplinkybę, jog pareiškėjos dukra serga įgimta liga, tačiau nepatvirtina neįgalumo, kadangi jį galėjo konstatuoti tik kompetetinga institucija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Atsakovo nuomone, šio principo turėtų būti laikomasi juos taikant, kadangi teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų asmenų interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Todėl pareiškėjos siekis nustatyti neįgalumą ne kompetentingų institucijų sprendimu yra nepagrįstas ir prieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės įstatymui principui.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėjos skundžiami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio nustatytus reikalavimus, priimti vadovaujantis šalpos pensijų skyrimą bei mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

10. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 30 d. su skundu kreipėsi į Fondo valdybą, nesutikdama su VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-5365 dėl atsisakymo skirti jai šalpos kompensaciją. Pareiškėja skunde Fondo valdybai nurodė, jog jos duktė I. L., gimusi (duomenys neskelbtini), yra neįgali nuo gimimo, jai nustatytas (duomenys neskelbtini), reikalaujantis dėmesio ir gydymo, tai rodo, kad jos būklė atitiko visus neįgalumo kriterijus, kad jos dukrai neįgalumas nustatytas nuo pat vaikystės, jai jau gimus, ir tai, pareiškėjos teigimu, patvirtina pridedama pažyma, kad iki 1995 m. sausio 1 d. ji dukrą slaugė namuose 12 metų. Teigė, kad ji atitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas gauti šalpos kompensaciją.

12. Atsakovas pažymėjo, kad šalpos kompensacijos skiriamos vadovaujantis Įstatymu ir Nuostatais. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 punkto nuostatas, šalpos kompensacijos skiriamos tėvams (įtėviams), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų, t. y., nustatant tėvų (įtėvių) teisę į šalpos kompensaciją, turi būti vertinama, ar vaiko slaugymo namuose laikotarpiu vaikas buvo pripažintas invalidu. Dokumentai, kuriais remiantis priimamas sprendimas dėl šalpos kompensacijos skyrimo, yra nurodyti Nuostatų 4 ir 7 punktuose. Vienas iš jų – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – NDNT) arba Gydytojų konsultacinės komisijos (toliau – ir GKK) išduota pažyma, patvirtinanti laikotarpius, kuriais namuose slaugytas vaikas buvo pripažintas invalidu, I ar II grupės invalidu nuo vaikystės arba I ar II grupės invalidu, kuris tokiu tapo iki 18 metų.

13. Atsakovas nurodė, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi su D. L. skundu susijusias aplinkybes ir jos šalpos kompensacijos byloje esančius dokumentus, nustatė, kad viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) Panevėžio rajono savivaldybės poliklinikos išduotame Medicininiame pažymėjime yra pateikiama gydytojo išvada apie pareiškėjos dukros I. L. sveikatos būklę, pažymint, kad mergaitė yra neįgali nuo gimimo. Atsakovo teigimu, šis pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota nustatyti asmenų invalidumą, pareiškėjos dukrą teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažinusi neįgalia nuo jos gimimo datos ar kitos datos, ankstesnės nei 1989 m. birželio 26 d. Vaikų poliklinikos gydytojų konsultacinės komisijos medicininėje pažymoje Nr. 40 nurodyta, kad I. L. pirmą kartą neįgalia pripažinta nuo 1989 m. birželio 26 d. Taigi pareiškėjos teisei į šalpos kompensaciją nustatyti vaiko neįgalumo slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo pareiškėjos dukros I. L. gimimo, o nuo jos pripažinimo neįgalia dienos, t. y. nuo 1989 m. birželio 26 d. Kadangi šis slaugos laikas nuo 1989 m. birželio 26 d. iki 1995 m. sausio 1 d. yra 5 metai 6 mėnesiai 5 dienos, t. y. trumpesnis nei 8 metai, Fondo valdybos Panevėžio skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, 2019 m. birželio 19 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti D. L. šalpos kompensaciją, nes ji neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Fondo valdyba 2019 m. spalio 3 d. sprendimu pagrįstai nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti Fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2019 m. birželio 19 d. sprendimą ir įpareigoti jį skirti D. L. šalpos kompensaciją.

II.

14. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. birželio 12 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėja D. L. 2019 m. birželio 4 d. pateikė VSDFV Panevėžio skyriui prašymą skirti jai šalpos kompensaciją. Pareiškėja prie prašymo pateikė 1989 m. birželio 26 d. medicininę išvadą Nr. 40 ir Medicininį pažymėjimą. VSDFV Panevėžio skyrius 2019 m. birželio 19 d. sprendimu nusprendė neskirti pareiškėjai šalpos kompensacijos, nes ji neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 punkto reikalavimų. VSDFV Panevėžio skyrius 2019 m. birželio 19 d. sprendime konstatavo, kad teisę gauti šalpos kompensaciją turi tėvai (įtėviai), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų. I. L. neįgalumas pirmą kartą buvo nustatytas 1989 m. birželio 26 d., todėl slaugos laikas yra 5 metai 6 mėnesiai ir 5 dienos.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėja nesutinka su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, kadangi jos duktė I. L. yra neįgali nuo gimimo, jai nustatytas vidutinis protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ir gydymo, tai rodo, kad jos būklė atitiko visus neįgalumo kriterijus. Pareiškėja teigia, kad jos dukrai neįgalumas nustatytas nuo pat vaikystės, jai jau gimus, ir tai, pareiškėjos teigimu, patvirtina Medicininis pažymėjimas. Pareiškėjos vertinimu, ji atitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas gauti šalpos kompensaciją, nes iki 1995 m. sausio 1 d. ji slaugė dukrą namuose 12 metų.

17. Teismas pažymėjo, kad tiek VSDFV Panevėžio skyrius, tiek ir Fondo valdyba pripažįsta, jog pareiškėjos dukra I. L. yra neįgali nuo gimimo ir ginčo dėl to nėra.

18. Teismas, įvertinęs ginčui aktualias Įstatymo nuostatas, nurodė, kad šalpos kompensacijai gauti yra svarbus ne slaugomo namuose vaiko susirgimo, o jo pripažinimo neįgaliu momentas bei slaugymo namuose laikas, t. y. jis turi būti ne mažesnis kaip 8 metai.

19. Teismas sprendė, kad neįgalaus vaiko slaugos laikas skaičiuotinas nuo vaiko pripažinimo neįgaliu teisės aktų nustatyta tvarka dienos, t. y. nuo dienos, kai invalidumą nustatanti komisija priėmė sprendimą dėl jo neįgalumo fakto.

20. Teismas nurodė, kad Medicininiame pažymėjime yra gydytojo išvada apie pareiškėjos dukros sveikatos būklę pažymint, kad mergaitė yra neįgali nuo gimimo. Tačiau ši pažymėjimas nepatvirtina fakto, kad institucija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka buvo įgaliota nustatyti asmenų neįgalumą, pareiškėjos dukrą teisės aktų nustatyta tvarka buvo pripažinusi neįgalia nuo jos gimimo datos ar kitos datos, ankstesnės nei 1989 m. birželio 26 d. Teismas vertino, kad Medicininis pažymėjimas yra dokumentas, patvirtinantis, jog pareiškėjos dukra yra neįgali nuo gimimo, tačiau nelaikytinas tinkamu dokumentu, nustatančiu neįgalumą, nes asmeniui neįgalumą konstatuoti galėjo tik kompetentinga institucija.

21. Teismas nurodė, kad Vaikų poliklinikos gydytojų konsultacinės komisijos 1989 m. birželio 26 d. išduota medicininė pažyma Nr. 40 įrodo, jog I. L. pirmą kartą neįgalia pripažinta 1989 m. birželio 26 d.

22. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teisinį reglamentavimą, sprendė, kad pareiškėjos teisei į šalpos kompensaciją nustatyti vaiko invalido slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo pareiškėjos dukters gimimo, t. y. nuo (duomenys neskelbtini), o nuo jos pripažinimo neįgalia dienos, t. y. nuo 1989 m. birželio 26 d. Kadangi slaugos laikas nuo 1989 m. birželio 26 d. iki 1995 m. sausio 1 d. yra 5 metai 6 mėnesiai ir 5 dienos, t. y. trumpesnis nei 8 metai, kaip reikalauja Įstatymo 12 straipsnio 1 punktas, VSDFV Panevėžio skyrius skundžiamu sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti šalpos kompensaciją.

23. Vertindamas pareiškėjos skundo argumentus dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo neatitikimo VAĮ nuostatoms, teismas nurodė, kad sprendime nurodytas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, aiškūs ir pakankami motyvai, kodėl VSDFV Panevėžio skyrius nusprendė D. L. neskirti šalpos kompensacijos, nurodyta apskundimo tvarka. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2019 m. spalio 3 d. sprendime pateikė dar detalesnį pagrindinių faktų, argumentų bei teisės normų vertinimą. Taigi pareiškėjai D. L., dėl kurios yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, turėjo būti žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, apskundimo tvarka. Teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad sprendimai neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų.

24. Teismas sprendė, kad skundžiamas VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas, kuris pareiškėjai sukėlė teisines pasekmes, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti. Netenkinęs skundo reikalavimo panaikinti minėtą sprendimą, teismas atmetė ir pareiškėjos reikalavimą panaikinti VSDFV sprendimą.

25. Teismas netenkino pareiškėjos prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III.

26. Pareiškėja D. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

27. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

28. Pareiškėja pažymi, kad administracinių teisinių santykių, susiklostančių tarp privačių asmenų ir valdžios institucijų, ypatumai lemia, jog privatus asmuo juose yra silpnesnioji pusė. Tokia teisinė asmens padėtis lemia, kad, kilus neaiškumams santykyje su viešąja administracija, teisė aiškintina jo naudai, siekiant subalansuoti nelygias šalių pozicijas bei garantuoti asmens, kaip silpnesnės šalies, apsaugą. Valstybės institucijoms, įstaigoms, pareigūnams ir kitiems atitinkamus įgaliojimus turintiems asmenims kyla pareiga vadovautis VAĮ įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principais.

29. Pareiškėja atkreipia dėmesį į ginčijamų sprendimų priėmimo metu galiojusią Įstatymo 12 straipsnio 1 punkto redakciją ir teigia, kad svarbus yra neįgalumo faktas ir slaugos laikas. Teismo sprendime teigiama, kad, kaip matyti iš teisinio reglamentavimo, šalpos kompensacijai gauti yra svarbus ne slaugomo namuose vaiko susirgimo, o jo pripažinimo invalidu (neįgaliu) momentas (slaugomas vaikas turi būti pripažintas I ar II grupės invalidu nuo vaikystės arba jis turi tapti I ar II grupės invalidu iki 18 metų), bei slaugymo namuose laikas, t. y. jis turi būti ne mažesnis kaip 8 metai. Teismas akivaizdžiai praleidžia Įstatyme įtvirtintą alternatyvųjį atvejį – vienas iš tėvų iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaiką invalidą. Tai reiškia, kad teismas, priimdamas sprendimą, nesivadovavo teisės norma, kuri reglamentuoja ginčo santykius. Pareiškėjos nuomone, tai laikytina proceso pažeidimu, nes teismas nenurodė, kodėl jis nesivadovauja ginčo santykius reglamentuojančiu įstatymu. Pareiškėjos nuomone, tai turi esminę reikšmę sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

30. Pareiškėja teigia, kad teismo sprendime nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarimas priimtas remiantis administracine byla, kurios faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Šis nutarimas priimtas aiškinant kito įstatymo normas. Šiuo atveju yra aktualios Įstatymo 12 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teisės normos. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime minima administracinė byla negali būti reikšminga nagrinėjamam atvejui, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra pasisakęs dėl Įstatymo 12 straipsnio 1 punkto taikymo ir aiškinimo. Teismas šiuo konkrečiu atveju neturėjo teisės remtis minėtame nutarime pateiktais išaiškinimais dėl asmens tapimo neįgaliu momento nustatymo.

31. Pareiškėja, remdamasi Nuostatų 7.1 punktu, teigia, kad konkrečiu atveju yra aktuali aplinkybė, patvirtinanti laikotarpius, kuriais namuose slaugytas vaikas buvo pripažintas neįgaliu, o tai reiškia, kad svarbu yra laikotarpis, per kurį slaugomas vaikas buvo neįgalus.

32. Pareiškėja nurodo, kad atsakovams pateikė 1986 m. birželio 26 d. medicininę išvadą Nr. 40 ir Medicininį pažymėjimą. Išvadoje nurodyta, kad ji skirta vaikui- invalidui nuo vaikystės, nurodyti dukros susirgimai. Išvadoje taip pat konstatuojama, jog esamas susirgimas ir patologinė būklė atitinka Medicininių rodiklius, suteikiančius teisę gauti pašalpą už vaikus – invalidus nuo vaikystės, kurių amžius iki 16 metų. Mediciniame pažymėjime taip pat pateikta išvada dėl dukros susirgimo, konstatuota, jog mergaitė neįgali nuo gimimo. Be to, teismas pažymėjo, kad tiek VSDFV Panevėžio skyrius, tiek ir Fondo valdyba pripažįsta, jog I. L. yra neįgali nuo gimimo ir ginčo dėl to nėra.

33. Teismo konstatuojamų faktinių aplinkybių visuma neginčijamai patvirtina esminę šiai bylai teisingai išspręsti aplinkybę, kad minėtoje išvadoje, Mediciniame pažymėjime ir teismo sprendime nurodomos dukros ligų diagnozės ir jų atsiradimo laikas atitinka dukrai tik gimus diagnozuotas ligas, t. y. patvirtina faktinę aplinkybę, kad I. L. tapo neįgalia vaikystėje (tik gimus), todėl dukros pripažinimas neįgalia turi būti siejamas su jos liga, atsiradusia nuo gimimo. Kitoks šios teisės normos aiškinimas neužtikrintų žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugos, neatitiktų protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų, skundžiamų atsakovų sprendimų priėmimo metu susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumos.

34. Pareiškėja pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas iš esmės nevertino skundžiamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsnyje keliamiems reikalavimams ir neanalizavo visų pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, neargumentavo, dėl kokių priežasčių teismo sprendimas iš esmės grindžiamas tik VSDFV Panevėžio skyriaus ir Fondo valdybos pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Tai laikytina proceso pažeidimu, turėjusiu įtakos neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimui.

35. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

36. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, motyvavo savo išvadas, tinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ir keisti apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

37. Atsakovo nuomone, pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios teisės normas ar neištyrė byloje esančių įrodymų.

38. Atsakovas, pakartodamas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytus argumentus, teigia, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog šalpos kompensacijai gauti yra svarbus ne slaugomo namuose vaiko susirgimo, o jo pripažinimo neįgaliu momentas bei slaugymo namuose laikas, t. y. jis turi būti ne mažesnis kaip 8 metai. Teismas teisingai nustatė, kad I. L. neįgalumas pirmą kartą buvo nustatytas 1989 m. birželio 26 d., todėl slaugos laikas yra 5 metai 6 mėnesiai ir 5 dienos.

39. Atsakovas nurodo, kad invalidumas – tai tokia asmens būklė, kuri yra nustatyta kompetentingų įstaigų. Nėra nustatyta, kad asmens, sergančio atitinkama liga (-omis), tapimas neįgaliu yra konstatuojamas kitaip, nei kompetentingoms įstaigoms nustatant jam neįgalumą, t. y. neįgalumą nustatančiai komisijai priėmus sprendimą dėl neįgalumo fakto. Nėra numatyta galimybė aiškinti šią sąvoką plečiamai.

40. Atsakovas nurodo, kad I. L. pirmą kartą invalide buvo pripažinta tik 1989 m. birželio 26 d. Medicininiame pažymėjime esantis įrašas, kad mergaitė neįgali nuo gimimo, patvirtina tik aplinkybę, jog pareiškėjos dukra serga įgimta liga, tačiau šis pažymėjimas nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu neįgalumą, kadangi jį galėjo konstatuoti tik kompetentinga institucija.

41. Ginčo teisinį santykį reguliuoja Įstatymas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Atsakovo nuomone, pareiškėjos reikalavimas išplėsti Įstatymo normą ir siekis nustatyti neįgalumą ne kompetentingų institucijų sprendimu yra nepagrįstas ir prieštarauja konstituciniam visų asmenų lygybės įstatymui principui.

42. Atsakovas VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

43. Atsakovas nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas D. L. skunde teismui pareikštų reikalavimų ribose, tinkamai išnagrinėjus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, įvertinus faktines aplinkybes ir rašytinius įrodymus, todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti.

44. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, kad teismas akivaizdžiai praleidžia skundo 4 punkte aptartą ir Įstatyme įtvirtintą alternatyvųjį atvejį (vienas iš tėvų iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaiką invalidą). Atskovo vertinimu, teismas byloje tinkamai vadovavosi šalpos kompensacijų skyrimą reglamentuojančiais teisės norminiais aktais – Įstatymu ir Nuostatais.

45. Atsakovas nurodo, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog teismas šiuo konkrečiu atveju negalėjo remtis Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime pateiktais išaiškinimais dėl asmens tapimo neįgaliu momento nustatymo. Pažymi, kad minėtame nutarime buvo išaiškinta dėl asmens tapimo invalidu momento, t. y. nuo kada asmuo laikomas invalidu, tai yra aktualu ir sprendžiant šią bylą. Taigi vaiko invalido slaugos laikas skaičiuotinas nuo vaiko pripažinimo invalidu teisės aktų nustatyta tvarka dienos, t. y. nuo dienos, kai invalidumą nustatanti komisija priėmė sprendimą dėl jo invalidumo fakto). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimu dėl asmens tapimo neįgaliu momento nustatymo, todėl nepagrįsti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, jog jos dukros neįgalumas turi būti siejamas su jos liga, atsiradusia nuo jos gimimo, t. y. nuo (duomenys neskelbtini).

46. Atsakovas vertina kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad teismas iš esmės nevertino skundžiamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsnio keliamiems reikalavimams. Teismas teisingai nustatė, kad skundžiami sprendimai atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo juos panaikinti.

47. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus ir teisinį reglamentavimą, pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjos teisei į šalpos kompensaciją nustatyti vaiko invalido slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo pareiškėjos dukters I. L. gimimo, o nuo jos pripažinimo neįgalia dienos. Kadangi slaugos laikas nuo 1989 m. birželio 26 d. iki 1995 m. sausio 1 d. yra 5 metai 6 mėnesiai ir 5 dienos, t. y. trumpesnis nei 8 metai, kaip reikalauja Įstatymo 12 straipsnio 1 punktas, teismas teisingai sprendė, jog VSDFV Panevėžio skyrius sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai skirti šalpos kompensaciją. Teismas, netenkinęs skundo reikalavimo panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą, pagrįstai atmetė ir pareiškėjos reikalavimą panaikinti VSDFV sprendimą.

48. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas teisingai išaiškinus ir pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, teisingai išnagrinėjus faktines bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus, todėl apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

49. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-5365 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją D. L.“ ir VSDFV 2019 m. spalio 3 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7069 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2019-06-19 sprendimo Nr. VPE_SP1E-5365“ teisėtumo ir pagrįstumo.

50. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovai VSDFV Panevėžio skyrius ir VSDFV ginčijamais sprendimais pagrįstai nustatė, jog pareiškėjos teisei į šalpos kompensaciją nustatyti vaiko invalido slaugos namuose laikas turi būti skaičiuojamas ne nuo pareiškėjos dukters gimimo, t. y. nuo (duomenys neskelbtini), o nuo jos pripažinimo neįgalia dienos, t. y. nuo 1989 m. birželio 26 d. Teismas, nustatęs, kad slaugos laikas yra trumpesnis nei 8 metai (nuo 1989 m. birželio 26 d. iki 1995 m. sausio 1 d. yra 5 metai 6 mėnesiai ir 5 dienos), remdamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 punktu, pripažino ginčijamus atsakovų sprendimus teisėtais ir pagrįstais ir atmetė pareiškėjos skundą.

51. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje esantys įrodymai (1986 m. birželio 26 d. medicininė išvada Nr. 40 ir Medicininis pažymėjimas) patvirtina, kad pareiškėjos dukra yra neįgali nuo gimimo. Pareiškėjos nuomone, ji atitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas šalpos kompensacijai gauti, t. y. ji slaugė namuose vaiką invalidą nuo jo gimimo ((duomenys neskelbtini)) iki 1995 m. sausio 1 d. Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, nevertino ginčijamų sprendimų atitikties VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, rėmėsi tik atsakovų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

52. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

53. Šalpos pensijų įstatymo tikslas – nustatyti mėnesines pinigines išmokas, užtikrinančias minimalias pajamas asmenims, atitinkantiems šiame įstatyme nustatytas sąlygas neįgalumo, netekto darbingumo ir senatvės atvejais, taip pat mėnesines pinigines išmokas mirusiojo vaikams (įvaikiams) (1 straipsnis). Įstatymo 12 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teisę gauti šalpos kompensaciją turi tėvai (įtėviai), kurie iki 1995 m. sausio 1 d. ne mažiau kaip 8 metus slaugė namuose vaikus invalidus arba vaikus, pripažintus I ar II grupės invalidais nuo vaikystės arba tapusius I ar II grupės invalidais iki 18 metų.

54. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-759 patvirtintų Šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 1 punkte nustatyta, kad minėti Nuostatai reglamentuoja kreipimosi dėl Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatyme nustatytų šalpos išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką. Nuostatų 4 ir 7 punkte nurodyti dokumentai, kurių pagrindu priimamas sprendimas dėl šalpos išmokos skyrimo ir (ar) mokėjimo. Nuostatų 7.1 papunktyje nurodyta, kad, priimant sprendimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo, kartu su Nuostatų 4 punkte nurodytais dokumentais papildomai vertinamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos arba GKK (gydytojų konsultacinės komisijos) išduotos pažymos, patvirtinančios laikotarpius, kuriais namuose slaugytas vaikas buvo pripažintas invalidu, I ar II grupės invalidu nuo vaikystės arba I ar II grupės invalidu, kuris tokiu tapo iki 18 metų (skiriant šalpos kompensaciją Šalpos pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 punkte nurodytiems asmenims). Taigi, priimant sprendimą dėl šalpos kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo, turi būti įvertinti Nuostatų 4 ir 7.1 papunktyje nurodyti dokumentai.

55. Byloje nustatyta, kad, priimant Fondo valdybos 2019 m. spalio 3 d. sprendimą, buvo vertinami Gydytojų konsultacinės komisijos išduotas 2018 m. rugpjūčio 27 d. medicininis pažymėjimas Nr. 613 ir 1989 m. birželio 26 d. medicininė išvada Nr. 40, skirta vaikui (paaugliui) – invalidui nuo vaikystės, kurio amžius iki 16 metų. GKK 2018 m. rugpjūčio 27 d. medicininiame pažymėjime Nr. 613 nurodyta mediko išvada ir pažymėta, kad mergaitė neįgali nuo gimimo. 1989 m. birželio 26 d. medicininėje išvadoje Nr. 40, kuri iš dalies surašyta rusų k. (pažymėtina, kad šios išvados vertime į lietuvių k. yra neteisingai nurodyta jos surašymo data (vietoj 1989 m. nurodyti 1986 m.)), pateikta išvada – esamas susirgimas ir patologinė būklė atitinka „Medicininių rodiklių, suteikiančių teisę gauti pašalpą už vaikus – invalidus nuo vaikystės, kurių amžius iki 16 metų“, patvirtinto 1975 m. gruodžio 14 d. TSRS Sveikatos ministerijos, sąrašo Nr. 1265 4 skyriaus I punkto Y papunktį.

56. Fondo valdyba ginčijamame 2019 m. spalio 3 d. sprendime pažymėjo, kad Medicininėje pažymoje Nr. 40 nurodyta, kad I. L. pirmą kartą pripažinta invalide nuo 1989 m. birželio 26 d., ir pareiškėjos dukros slaugos namuose laiką skaičiavo nuo 1989 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismas, iš esmės pritardamas šiai atsakovų padarytai išvadai, pripažino ginčijamus atsakovų sprendimus teisėtais ir pagrįstais. Teisėjų kolegija, nesutinkdama su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, pažymi, kad 1989 m. birželio 26 d. medicininėje išvadoje Nr. 40 nėra expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) nurodyta, kad I. L. pirmą kartą pripažinta invalide nuo 1989 m. birželio 26 d. Šioje išvadoje nurodyta, kad I. L. esamas susirgimas ir patologinė būklė atitinka atitinkamo teisės akto – Medicininių rodiklių, suteikiančių teisę gauti pašalpą už vaikus – invalidus nuo vaikystės, kurių amžius iki 16 metų, patvirtinto 1975 m. gruodžio 14 d. TSRS Sveikatos ministerijos, – reikalavimus. Kaip matyti iš šioje išvadoje nurodyto teisės akto pavadinimo, jis nustatė medicininius rodiklius, suteikiančius teisę gauti pašalpą už vaikus invalidus (išvadoje nurodyta, kad ji siunčiama į socialinės rūpybos įstaigą pagal tėvų arba globėjo gyvenamąją vietą). Taigi šios išvados pagrindu nėra galimybės daryti išvadą, kad I. L. tapo invalide tik nuo 1989 m. birželio 26 d.

57. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo VSDFV teiginiai, kad Gydytojų konsultacinės komisijos 2018 m. rugpjūčio 27 d. medicininis pažymėjimas Nr. 613 nepatvirtina fakto, kad pareiškėjos dukra yra neįgali nuo gimimo, kad jame pateikta tik mediko išvada apie pareiškėjos dukters sveikatos būklę, yra nepagrįsti ir neatitinka Nuostatų 7.1 papunktyje nustatytos sprendimo dėl šalpos kompensacijos skyrimo ir (ar) mokėjimo priėmimo tvarkos. Pažymėtina, kad Gydytojų konsultacinės komisijos 2018 m. rugpjūčio 27 d. medicininis pažymėjimas Nr. 613 apie I. L. sveikatos būklę, kuriame nurodyta, kad ji yra neįgali nuo gimimo, yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl jis turėjo būti tinkamai įvertintas sprendžiant klausimą dėl šalpos kompensacijos pareiškėjai skyrimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovai priėmė giničjamus sprendimus neįvertinę visų įrodymų visumos, netinkamai aiškindami atitinkamų įrodymų (be kita ko, 1989 m. birželio 26 d. medicininės išvados Nr. 40) turinį ir jų pagrindu padarydami neteisingas išvadas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad VSDFV Panevėžio skyrius ir VSDFV ginčijamais sprendimais pagrįstai pripažino, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų šalpos kompensacijai gauti.

58. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą procesinį sprendimą. Teisėjų kolegija tenkina pareiškėjos apeliacinį skundą, panaikina pirmosios instancijos teismo 2020 m. birželio 12 d. sprendimą ir priima naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti, panaikinti VSDFV Panevėžio skyriaus 2019 m. birželio 19 d. sprendimą ir VSDFV 2019 m. spalio 3 d. sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, panaikinus skundžiamus atsakovų sprendimus, pareiškėjos D. L. 2019 m. birželio 4 d. prašymas dėl šalpos išmokos skyrimo turės būti nagrinėjamas iš naujo.

59. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

60. Pagal ABTĮ 41 straipsnio 3 dalį, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

61. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas buvo atmestas, ir priėmus naują sprendimą - pareiškėjos skundą tenkinti, pareiškėja įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

62. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėja, paduodama skundą pirmosios instancijos teismui, sumokėjo 11 Eur žyminį mokestį, paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 6 Eur žyminį mokestį, įrodymų apie pareiškėjos patirtas kitas bylinėjimosi išlaidas nėra, todėl pareiškėjai iš atsakovų priteisiama iš viso 17 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos D. L. apeliacinį skundą patenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. birželio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos D. L. skundą patenkinti.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2019 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-5365 „Dėl atsisakymo skirti šalpos kompensaciją D. L.“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2019 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7069 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2019-06-19 sprendimo Nr. VPE_SP1E-5365“.

Priteisti pareiškėjai D. L. iš atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos po 8,50 Eur (aštuonis eurus penkiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.