Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2010-12-27 · Administracinė byla Nr. A-525-1698-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-12-27
Bylos Nr.
A-525-1698-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Romanas Klišauskas
Pareiškėjas
Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos, B. S.
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
Lietuvos
Advokatai
Daiva Ušinskaitė
Kategorijos
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A525-1698/2010Procesinio sprendimo kategorija 16.4; 16.6; 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant pareiškėjo Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Andriui Vancevičiui,

pareiškėjo B. S. atstovei advokatei Daivai Ušinskaitei – Filonovienei,atsakovo atstovėms Jūrai Švedienei ir Genovaitei Račinskienei,trečiojo suinteresuoto asmens atstovei Redai Skirkevičiūtei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. S. ir Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos prašymus atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas B. S. prašymu (b.l. 1–4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2009 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. SP-9 „Dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų, nustatytų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje“ (toliau – ir Sprendimas) 2 ir 3 punktus.

Nurodė, kad Sprendimo, priimto išnagrinėjus valstybinio audito, atlikto Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2009 m. gegužės 2 d. ataskaitą „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų“ Nr. FA-P2-20-9-62, 2 punktu nuspręsta įpareigoti Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą G. K. įstatymų nustatyta tvarka išieškoti Generalinei miškų urėdijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Generalinė miškų urėdija) padarytą žalą, o 3 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui nustatytas 90 kalendorinių dienų terminas įvykdyti šį įpareigojimą ir 100 kalendorinių dienų terminas informuoti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolę (toliau – ir Valstybės kontrolė) apie sprendimo įvykdymą. Pažymėjo, jog tokie įpareigojimai susiję su Generalinės miškų urėdijos generalinio miškų urėdo (toliau – ir Generalinis miškų urėdas) 2008 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 3P-28 (toliau – ir Įsakymas) Generalinės miškų urėdijos Vidaus audito tarnybos (nuo 2008-08-06 ? skyriaus) vedėjui paskirta tarnybine nuobauda — atleidimu iš pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. nutartimi pakeitė Generalinės miškų urėdijos generalinio miškų urėdo Įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą (atleidimą iš Generalinės miškų urėdijos Vidaus audito tarnybos vedėjo pareigų) kita tarnybine nuobauda ? griežtu papeikimu. Tokia nutartimi nustatytas įpareigojimas grąžinti pareiškėją į Vidaus audito tarnybos vedėjo pareigas ir priteistas jam iš Generalinės miškų urėdijos vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjo naudai iš Generalinės miškų urėdijos priteista 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Generalinė miškų urėdija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, nuo 2008 m. spalio 23 d. grąžino pareiškėją į Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas ir už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2008 m. spalio 22 d. (imtinai) apskaičiavo 35 225,19 Lt darbo užmokesčio, 10 912,76 Lt socialinio draudimo įmokų, be to, išmokėjo priteistas 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidas (iš viso ? 49 137,95 Lt.). Sprendime 49 137,95 Lt išlaidos laikomos žala, padaryta Generalinei miškų urėdijai, kurią Lietuvos Respublikos aplinkos ministras yra įpareigotas išieškoti įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgė į Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, jog valstybės tarnautojo padaryta žala valstybės institucijai turi būti jo kaltų neteisėtų veiksmų pasekmė, t. y., sprendžiant valstybės tarnautojo atsakomybės klausimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytais civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindais. Remdamasis CK nuostatomis (6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.248 str. 1 d.), nurodė, kad valstybės tarnautojo padarytai tiesioginei materialinei žalai atlyginti būtinos dvi sąlygos – veika turi būti neteisėta ir kalta. Tuo tarpu iš pateiktos medžiagos matyti, kad kalti tarnautojo veiksmai nebuvo nustatyti nei administraciniuose teismuose nagrinėtose bylose, nei Valstybės kontrolės audito ataskaitoje. Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 9 d. sprendimu, išnagrinėjęs žalos atlyginimo pareiškėjai V. A. klausimą, nenustatė neteisėtų Generalinės miškų urėdijos veiksmu, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. nutartimi patvirtino, kad toje byloje civilinei deliktinei atsakomybei kilti nebuvo pagrindo, matytina, jog šiuo atveju Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojui nebuvo jokio pagrindo abejoti Generalinės miškų urėdijos ar atsakingų asmenų, priėmusių ginčytus sprendimus, veiksmų teisėtumu ir nustatyti Sprendime atitinkamus įpareigojimus.

Pareiškėjas Generalinė miškų urėdija prašymu (b.l. 67–70) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Sprendimo 2 ir 3 punktus. Prašymas pagrįstas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo B. S. skundas.

Atsiliepimas

Atsakovas Valstybės kontrolė atsiliepimais į prašymus (b.l. 50–52, 114–116) su prašymais nesutiko.

Nurodė, kad Generalinė miškų urėdija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, nuo 2008 m. spalio 23 d. grąžino darbuotoją į Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas ir už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2008 m. spalio 22 d. (imtinai) apskaičiavo 35 225,19 Lt darbo užmokesčio, sumokėjo 10 912,76 Lt socialinio draudimo įmokų. Be to, išmokėjo priteistas 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidas. Iš viso Generalinė miškų urėdija padarė 49 137,95 Lt išlaidų. Pažymėjo, jog dėl neteisėto Vidaus audito tarnybos vedėjo atleidimo iš einamų pareigų Generalinė miškų urėdija prarado 49 137,95 Lt biudžeto lėšų, skirtų įstaigos išlaidoms, todėl jai padaryta tokio dydžio žala. Valstybės kontrolė, nustačiusi padarytą žalą, įpareigojo Lietuvos Respublikos aplinkos ministrą (toliau – ir Aplinkos ministras) įstatymų nustatyta tvarka išieškoti Generalinei miškų urėdijai padarytą žalą. Pabrėžė, jog kaltus asmenis nustatyti turi Aplinkos ministerija, atlikusi tarnybinį tyrimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į prašymus (b.l. 156–158) prašė prašymus tenkinti.

Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo (toliau – ir Valstybės kontrolės įstatymas) 17 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatas ir pažymėjo, jog Sprendimas yra individualus administracinis aktas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį toks aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teigė, jog Sprendime padaryta išvada, kad dėl neteisėto Vidaus audito tarnybos vedėjo atleidimo iš einamų pareigų ministerijos pavaldžiai įstaigai – Generalinei miškų urėdijai padaryta 49 137,95 Lt žala, nepagrįsta jokiomis teisės aktų normomis. Sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 ir 3 punktais Aplinkos ministrui suformuluoti du įpareigojimai, tačiau į bylą pateiktame Valstybės kontrolės atsiliepime nurodyta, kad, vykdydama sprendime įtvirtintą įpareigojimą, kaltus asmenis nustatyti turi Aplinkos ministerija, atlikusi tarnybinį patikrinimą. Toks atsakovo argumentas yra visiškai nesuprantamas, be to patvirtinantis ginčijamo sprendimo neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Individualiu administraciniu aktu (šiuo atveju ginčijamu sprendimu) nustatytos pareigos turi būti aiškiai suformuluotos. Tuo tarpu Valstybės kontrolės atsiliepime nurodytas argumentas, priešingai, suformuluotą įpareigojimą daro neaiškiu ir nekonkrečiu. Vadovaujantis Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsniu, valstybės kontrolieriaus pavaduotojas, priimdamas sprendimą pagal audito ataskaitas, turi teisę įpareigoti audituotų subjektų vadovus įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybos atsakomybėn. Tokia įstatyme nustatyta teise, priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo pasinaudota, todėl nesuprantamas ir nepagrįstas Valstybės kontrolės atsiliepime nurodytas minėtas argumentas, kad Aplinkos ministerija turėjo atlikti tarnybinį patikrinimą. Tokiu argumentu pats atsakovas patvirtina priimto Sprendimo dviprasmiškumą bei neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam reikalavimui administraciniu aktu nustatytas pareigas suformuluoti aiškiai. Pažymėjo, kad Aplinkos ministerija 2009 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (1-7)-D8-4740 „Dėl valstybinio audito ataskaitos projekto“ Valstybės kontrolę informavo, kad Generalinė miškų urėdija, nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuria teismas įpareigojo grąžinti pareiškėją į Vidaus audito tarnybos vedėjos pareigas bei priteisė pareiškėjui iš Generalinės miškų urėdijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, pasinaudojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnyje įtvirtinta teise ir 2008 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 6B(2.2)-983 kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo minėtoje byloje. Tokiu raštu Aplinkos ministerija taip pat pažymėjo, kad, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą panaikinti arba pakeisti 2008 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2681/2008, galimai susidarytų situacija, kai Generalinė miškų urėdija turėtų teisę susigrąžinti pareiškėjui sumokėtą sumą. Priimant skundžiamą Sprendimą, klausimas dėl proceso atnaujinimo dar nebuvo išspręstas, tačiau į tokią aplinkybę Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė, apie pateiktą prašymą atnaujinti procesą net neužsimenama Sprendime, dėstant faktines aplinkybes. Pabrėžė, jog Valstybės kontrolė, priimdama ginčijamą Sprendimą, turėjo atsižvelgti į tokią Aplinkos ministerijos pateiktą informaciją, juolab, kad tai buvo viena iš nagrinėjamos situacijos faktinių aplinkybių, kuri net nenurodyta dėstomojoje ginčijamo Sprendimo dalyje, nors pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir faktais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu (b.l. 178–183) prašymą patenkino ir panaikino Sprendimo 2 ir 3 punktus.

Nustatė, kad Valstybės kontrolieriaus pavaduotojas Viktoras Švedas, vykdydamas Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsniu suteiktas teises, 2009 m. birželio 4 d. priėmė Sprendimą, kuriuo, išnagrinėjus valstybinio audito, atlikto Aplinkos ministerijoje 2009 m. gegužės 29 d., ataskaitą „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijoje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų“ Nr. FA-P2-20-9-62, be kitų punktų buvo nuspręsta įpareigoti Aplinkos ministrą G. K. įstatymų nustatyta tvarka išieškoti Generalinei miškų urėdijai padarytą žalą ir nustatyti Aplinkos ministrui G. K. 90 kalendorinių dienų terminą įvykdyti įpareigojimą, nurodytą sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 punkte, ir 100 kalendorinių dienų terminą informuoti Valstybės kontrolę apie sprendimo įvykdymą. Tokie įpareigojimai susiję su Generalinio miškų urėdo Įsakymu Generalinės miškų urėdijos Vidaus audito tarnybos (nuo 2008-08-06 ? skyriaus) vedėjai V. A. paskirta tarnybine nuobauda — atleidimu iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. nutartimi pakeitė Generalinio miškų urėdo Įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą (atleidimą iš Generalinės miškų urėdijos Vidaus audito tarnybos vedėjo pareigų) kita tarnybine nuobauda ? griežtu papeikimu. Tokia nutartimi įpareigojo grąžinti pareiškėją į Vidaus audito tarnybos vedėjo pareigas ir priteisė jai iš Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjos naudai iš Generalinės miškų urėdijos priteista 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Generalinė miškų urėdija, vykdydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, nuo 2008 m. spalio 23 d. grąžino pareiškėją į Vidaus audito skyriaus vedėjo pareigas ir už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki 2008 m. spalio 22 d. (imtinai) apskaičiavo 35 225,19 Lt darbo užmokesčio, 10 912,76 Lt socialinio draudimo įmokų, be to, išmokėjo priteistas 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidas (iš viso ? 49 137,95 Lt.)

Nurodė, jog, sprendžiant kilusį ginčą, svarbu nustatyti, ar Generalinis miškų urėdas B. S. yra tinkamas subjektas kreiptis dėl Sprendimo 2 ir 3 punktų panaikinimo. Įvertinęs Valstybės kontrolės įstatymo 19 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo priimtą sprendimą ar jo dalį gali apskųsti tik tie asmenys, kuriems ginčijamas sprendimas sukuria teises ar nustato pareigas. Nagrinėjamu atveju skundžiamas Sprendimas buvo adresuotas Generaliniam miškų urėdui B. S. Sprendimo dėstomojoje dalyje nurodyta, kad tariamoji žala kilo dėl konkretaus įsakymo, kurį priėmė Generalinis miškų urėdas, vykdydamas Valstybės tarnybos įstatymu (30 str. 5 d.), Aplinkos ministro 2007 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. D1-364 patvirtintų Generalinės miškų urėdijos nuostatų (11 p.) nustatytas generalinio miškų urėdo funkcijas, ir niekas kitas tokio įsakymo, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, negalėjo priimti. Pažymėjo, kad įsakymas, kuris neva sukėlė žalą, priimtas laikantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 977 patvirtintų Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklių nuostatų, o pagal tokių taisyklių 5 ir 10 punktus tarnybiniam nusižengimui tirti gali, o kai galima nuobauda ? atleidimas iš darbo ? privalo būti sudaroma komisija, kurios nuomonė sprendimą dėl nuobaudos skiriančiam asmeniui nėra privaloma, teisės aktų normomis yra konkrečiai nustatyta, kas atsako už drausminės nuobaudos valstybės tarnautojui paskyrimą, ir šiam asmeniui nustatyti jokių papildomų „tyrimų“ nereikia. Pabrėžė, jog, remiantis byloje esančiu Aplinkos ministro 2009 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. D1-379, kuriuo Aplinkos ministras įsakė Generalinei miškų urėdijai Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnyje nustatyta tvarka iš Generalinio miškų urėdo B. S. darbo užmokesčio išskaičiuoti Generalinės miškų urėdijos patirtas 49 137, 95 Lt dydžio išlaidas, matyti, kad jis pagrindžia B. S. savarankišką teisinį suinteresuotumą ginčyti Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Konstatavo, kad B. S. yra tinkamas subjektas kreiptis į teismą su prašymu.

Atsižvelgė į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį ir nurodė, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Nustatė, jog Sprendimo dėstomosios dalies 2 punkte nurodyti faktai, kurie buvo nagrinėjami priimant Sprendimą. Iš Sprendimo turinio matyti, kad žalos Generalinei miškų urėdijai atsiradimas siejamas su neteisėtu Generalinės miškų urėdijos Vidaus audito tarnybos vedėjo atleidimu iš pareigų. Sprendime nurodyta, kad Įsakymu Generalinės miškų urėdijos Vidaus audito tarnybos vedėjui buvo paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 15 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. nutartimi pakeitė Įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą kita tarnybine nuobauda – griežtu papeikimu, įpareigojo grąžinti pareiškėją į Generalinės miškų urėdijos Vidaus audito tarnybos vedėjo pareigas ir priteisė pareiškėjui iš Generalinės miškų urėdijos darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 27 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartimi pareiškėjo naudai iš Generalinės miškų urėdijos buvo priteista 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Išdėsčius tokius faktinius duomenis, toliau Sprendime konstatuota, kad dėl neteisėto Vidaus audito tarnybos vedėjo atleidimo iš einamų pareigų ministerijos pavaldžiai įstaigai ? Generalinei miškų urėdijai padaryta 49 137, 95 Lt žala, tačiau jokios teisės aktų normos, kurios pagrįstų tokią išvadą, sprendime nėra nurodytos, nors Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies normos to reikalauja. Sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 ir 3 punktais Aplinkos ministrui yra suformuluoti du minėti įpareigojimai, tačiau į bylą pateiktame Valstybės kontrolės atsiliepime nurodyta, kad, vykdydama Sprendime įtvirtintą įpareigojimą, kaltus asmenis nustatyti turi Aplinkos ministerija, atlikusi tarnybinį patikrinimą. Pabrėžė, jog toks argumentas visiškai nesuprantamas, be to, patvirtinantis Sprendimo neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimams. Tuo tarpu individualiu administraciniu aktu (šiuo atveju ginčijamu sprendimu) nustatytos pareigos turi būti aiškiai suformuluotos. Toks argumentas, priešingai, suformuluotą įpareigojimą daro neaiškiu ir nekonkrečiu. Priimant Sprendimą, nebuvo pasinaudota Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinta valstybės kontrolieriaus pavaduotojo teise įpareigoti audituotų subjektų vadovus įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybinėn atsakomybėn, todėl nesuprantamas ir nepagrįstas Valstybės kontrolės atsiliepime nurodytas argumentas, kad Aplinkos ministerija turėjo atlikti tarnybinį patikrinimą. Pažymėjo, jog Sprendime vartojama sąvoka „žala“ yra teisinė kategorija (Valstybės tarnybos įstatymo 32 str.). Todėl Valstybės kontrolė nurodymą išieškoti žalą galėjo duoti tik būdama įsitikinusi, kad tokia žala padaryta, t. y. kad yra jos atsiradimo ir išieškojimo sąlygos. Pabrėžė, jog nagrinėjamu nėra Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų žalos atlyginimo elementų. Pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 23 d. sprendimu nustatė, kad atleista darbuotoja padarė tarnybinius nusižengimus ir atsakovas (Generalinė miškų urėdija, atstovaujama Generalinio miškų urėdo B. S.) turėjo teisę jai skirti nuobaudas. Padarė išvadą, jog veiksmas, t. y. darbo drausmės pažeidimo konstatavimas ir drausminės nuobaudos skyrimas, buvo ir yra konstatuotas kaip teisėtas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendime aiškiai nurodė, kad Generalinio miškų urėdo Įsakymą pripažinti neteisėtais veiksmais, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, nėra pagrindo. Nurodė, kad teismo posėdyje atsakovo atstovė pripažino, jog Sprendime nėra nurodytos teisės aktų normos, kurios pagrįstų išvadą apie padarytą žalą, nėra nurodyti konkretūs neteisėti Generalinio miškų urėdo B. S. veiksmai ar kalta veika. Taip pat paaiškino, kad Generalinis miškų urėdas turėjo teisę skirti Vidaus audito tarnybos vedėjai V. A. nuobaudas, numatytas Valstybės tarnybos įstatyme, taip pat jis negalėjo nevykdyti priimtų teismų sprendimų. Pažymėjo, kad kaltės sąvoka apima tarnautojo supratimą apie tai, kad daroma neteisėta veika ir tokios veikos siekį ar bent privalėjimą suvokti, kad daroma veika prieštarauja įstatymui. Generalinis miškų urėdas B. S., priimdamas Įsakymą, vykdė savo tarnybines pareigas, įpareigojančias užtikrinti drausmę ir bausti už tarnybinius pažeidimus. Įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu nėra konstatuota, kad vykdydamas šią funkciją Generalinis miškų urėdas veikė neteisėtai. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad jis, tinkamai ir pagrįstai nustatęs vidaus audito tarnybos vedėjos darbo drausmės pažeidimus, parinko griežčiausią nuobaudą, negali įrodyti kaltės buvimo.

III.

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b.l. 187–188), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Sprendimo 2 ir 3 punktus. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimai į prašymus pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Nesutinka su teismo išvada, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas tokią išvadą padarė, neatsižvelgdamas į Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo sprendimų turiniui. Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, nes jame nurodytas priėmimo pagrindas, jis pagrįstas objektyviais duomenimis, jame išsamiai nurodytos žalos atsiradimo priežastys ir žalos dydis, audituojamam subjektui suformuluotos pareigos pagal Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktą, aiškiai nurodyta apskundimo tvarka, Sprendimas pasirašytas jį priėmusio pareigūno.

2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Valstybės kontrolė nurodymą išieškoti žalą galėjo duoti tik įsitikinusi, kad tokia žala padaryta, t. y. kad yra jos atsiradimo ir išieškojimo sąlygos. Atsižvelgia į CK 6.249 straipsnio 1 dalį ir nurodo, jog Generalinė miškų urėdija, išmokėdama darbo užmokestį ir su juo susijusias socialinio draudimo įmokas už priverstinės pravaikštos laiką bei bylinėjimosi išlaidas, prarado 49 137,95 Lt biudžeto išlaidų, skirtų įstaigos išlaikymui, todėl jai padaryta tokio dydžio reali žala. Be to, pagal Valstybės kontrolės įstatymu suteiktą kompetenciją Valstybės kontrolė nėra įgaliota nustatyti žalą padariusių asmenų, jų kaltės laipsnio, priežastinio ryšio ir kitų būtinų darbuotojų, valstybės tarnautojų ar pareigūnų materialinės atsakomybės elementų, išieškoti žalą iš kaltų asmenų. Valstybės kontrolė, nustačiusi žalos atsiradimo faktą, turi teisę įpareigoti audituoto subjekto ar aukštesnės organizacijos vadovus įstatymų nustatyta tvarka išieškoti valstybei, savivaldybei ar kitam juridiniam asmeniui padarytą žalą.

3. Skundžiamo sprendimo išvada, kad Sprendimas neteisėtas, atsižvelgiant į Valstybės kontrolės įstatymo 32 straipsnio nuostatas, nepagrįsta, kadangi Sprendime nebuvo nurodyta, jog žalą padarė valstybės tarnautojas.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Generalinė miškų urėdija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 193–195) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Nurodo, jog šiuo atveju nebuvo ginčo, ar Sprendimas atitinka individualaus administracinio akto formos reikalavimus, nes ginčas kilo dėl tokio Sprendimo turinio. Teigia, jog Sprendime Valstybės kontrolės įstatymo nuostatos (akto priėmimo pagrindas) buvo nurodytos tik formaliai, taip pat nenurodyti objektyvūs duomenys, turėję įtakos būtent Sprendime nurodyto dydžio žalos atsiradimui, nenurodyta, kokiu būdu buvo pažeisti Generalinės miškų urėdijos interesai, kas atsakingas už žalos atsiradimą ir kokiomis teisės normomis grindžiama žala.

2. Teigia, jog Valstybės kontrolė negali audituotiems subjektams duoti privalomų įpareigojimų, kurių įvykdymo galimybė yra abejotina ir neaiški. Duodamas tokius įpareigojimus, atsakovas privalo pats suprasti, dėl kieno neteisėtų veiksmų atsirado žala, kokiu būdu toks įpareigojimas gali būti įvykdytas, ir tai išdėstyti sprendime.

3. Valstybės kontrolė iš esmės sutinka, kad žalos atlyginimo sąlygos nėra aiškios ir, pirmiausia, turi būti atliktas tyrimas dėl drausminės ar tarnybinės atsakomybės. Todėl atsakovas turėjo įpareigoti audituoto subjekto vadovą traukti asmenis, įtariamus dėl žalos atsiradimo, tarnybinėn ar drausminėn atsakomybėn.

Pareiškėjas B. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 196–199) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui bei Generalinės miškų urėdijos atsiliepimas į apeliacinį skundą. Atsiliepime taip pat sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo nagrinėti Sprendimo atitikimo Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio reikalavimams, kadangi tokioje teisės normoje tik išvardintos valstybės kontrolierių teisės, o tarp šalių nebuvo jokio ginčo, ar Valstybės kontrolės pareigūnas turi teisę sprendime formuluoti Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytus įpareigojimus.

2. Pažymi, jog Valstybės kontrolės įstatyme numatytos ne tik formalios Valstybės kontrolės pareigūnų teisės, bet ir principai, kaip pareigūnai gali naudotis tokiomis teisėmis. Pagal Valstybės kontrolės įstatymo 5 straipsnį Valstybės kontrolės veikla grindžiama nepriklausomumo, teisėtumo, viešumo, neutralumo ir profesionalumo principais, todėl Valstybės kontrolės pareigūnas, priimdamas individualų administracinį aktą, turi būti profesionalus ir formuluoti tik teisėtus reikalavimus, o ne remtis vien formaliomis minėto įstatymo 18 straipsnyje išvardintomis teisėmis.

3. Pabrėžia, jog teismo nutartimi į darbą grąžintai darbuotojai išmokėtos sumos nėra ir negali būti vertinamos kaip tiesioginė Generalinio miškų urėdo Įsakymu padaryta žala. Į darbą grąžintai darbuotojai išmokėtų sumų dydis buvo nulemtas ne Įsakymo, o teisminio proceso dėl tokio Įsakymo trukmės. Ta aplinkybė, kad šalys pasinaudojo teise į teisminę gynybą, negali būti laikoma neteisėta ir negali lemti atlygintinos žalos dydžio.

4. Priimant ginčijamą Sprendimą, nebuvo aiškintasi, ar faktiškai dėl teismo nutartimi į darbą grąžintai darbuotojai išmokėtų sumų nukentėjo ekonominiai Generalinės miškų urėdijos interesai.

5. Nurodo, jog nors Sprendime ir nėra nurodyta, kad žalą padarė valstybės tarnautojas, Sprendimo dėstomojoje dalyje aiškiai įvardinta, kad tariamoji žala kilo dėl konkretaus Įsakymo, kurį priėmė pareiškėjas B. S., vykdydamas Valstybės tarnybos įstatymu nustatytas Generalinio miškų urėdo funkcijas, t. y. veikdamas kaip valstybės tarnautojas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 202–203) prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į prašymus pirmosios instancijos teisme.

Papildomai pažymi, jog atsakovas mano, kad, vykdydamas Valstybės kontrolės įstatyme nustatytas pareigas bei naudodamasis suteiktomis teisėmis, gali konstatuoti, kam ir kokiais veiksmais padaryta žala, įpareigoti tokią žalą išieškoti iš kaltų asmenų, tačiau nenurodyti ir netirti žalą nulėmusių neteisėtų veiksmų kilmės. Pabrėžia, jog nesuprantama, kokiu būdu galima konstatuoti padarytos žalos faktą ir įpareigoti atlyginti žalą, netiriant žalos atsiradimo pagrindų ir nevertinant būtinųjų žalos atlyginimo elementų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktų, kuriais Aplinkos ministras G. K. įpareigotas įstatymų nustatyta tvarka išieškoti Generalinei miškų urėdijai padarytą žalą (2 p.) bei Aplinkos ministrui G. K. nustatytas 90 kalendorinių dienų terminas įvykdyti įpareigojimą, nurodytą Sprendimo nusprendžiamosios dalies 2 punkte, ir 100 kalendorinių dienų terminas informuoti apie Sprendimo įvykdymą Valstybės kontrolę. Sprendimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatytas įpareigojimas sietas su Generalinei miškų urėdijai padaryta 49 137,95 Lt dydžio žala, atsiradusia teismams pakeitus Įsakymu paskirtą tarnybinę nuobaudą. Nesutikdami su tokiu Sprendimu pareiškėjai Generalinis miškų urėdas B. S. ir Generalinė miškų urėdija skundais kreipėsi į teismą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina kiekvieno suinteresuoto subjekto teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, bylos Nr. A11-443/2005, A502-304/2009, A502-857/2009), nurodytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Taip pat pažymėtina, jog ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti dvi prielaidas atsirasti asmens subjektinei teisei – teisei kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos, o būtent – besikreipiančio asmens suinteresuotumas bei jo teisės ar įstatymo saugomo intereso pažeidimas (byla Nr. A438-1661/2008). Teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (administracinė byla Nr. A3-170/2004).

Kaip jau minėta, Sprendimu nustatyti įpareigojimai Aplinkos ministrui, o ne pareiškėjams. Sprendimu nei Generaliniam miškų urėdui, nei Generalinei miškų urėdijai jokie privalomi nurodymai neduoti, taigi šiuo aktu tiesiogiai pareiškėjams nesukurtos teisės ir nenustatytos pareigos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad žalos atsiradimas Sprendimu sietas su Generalinio miškų urėdo Įsakymu, savaime nereiškia, jog toks Sprendimas turi įtakos Įsakymą priėmusio subjekto teisėms ir teisėtiems interesams, o Generalinis miškų urėdas atitinkamai turi materialinį teisinį suinteresuotumą kreiptis į teismą dėl Sprendimo panaikinimo. Be to, kaip matyti iš ginčijamų Sprendimo punktų, juose aiškiai ir konkrečiai nėra įvardintas subjektas, dėl kurio, Valstybės kontrolės manymu, Generalinei miškų urėdijai atsirado žala, jais tik nustatyti įpareigojimai Aplinkos ministrui išieškoti padarytą žalą, nenurodant iš ko konkrečiai ir kokiais būdais ji turi būti išieškota.

Pabrėžtina, jog išvadai, kad Sprendimas turėjo įtakos pareiškėjų teisėms ir interesams, o pareiškėjai atitinkamai turi materialinį teisinį suinteresuotumą, nepakanka vien nustatyti faktą, kad Sprendimo nuorašas buvo siųstas pareiškėjams. Tokia aplinkybė šios bylos faktinių aplinkybių kontekste per se nepatvirtina, kad ginčijamas aktas turi įtakos pareiškėjų teisėms ir automatiškai nesudaro pagrindo pareiškėjams ginčyti tokį sprendimą.

Valstybės kontrolės įstatymo 19 straipsnis nustato, jog audituoto subjekto vadovai ar kiti sprendime nurodyti asmenys valstybės kontrolieriaus ar jo pavaduotojo sprendimą per dvidešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo gavimo dienos ABTĮ nustatyta tvarka gali apskųsti teismui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (byla Nr. AS756-475/2009) šioje byloje patenkino Generalinės miškų urėdijos atskirąjį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. birželio 23 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, o skundo priėmimo klausimą grąžino iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (b.l. 103–105). Teismas, aiškindamas Valstybės kontrolės įstatymo 19 straipsnio nuostatas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste, nurodė, kad Sprendimo turinys leidžia teigti, kad jis, nors ir nenustato jokių teisnių įpareigojimų Generalinei miškų urėdijai, tačiau yra susijęs su jos interesais ir gali turėti įtakos jos teisėms bei pareigoms.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs (bylos Nr. AS442-208/2009, AS146-479/2009), jog įstatyme (ABTĮ 22 str. 1 d.) yra įtvirtinta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą ir nustatyta, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Todėl, pagal bendrą principą, administracinis teismas skundo priėmimo stadijoje negali vertinti, ar asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos, ir negali atsisakyti priimti skundą, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos. Lygiai taip pat administracinis teismas negali ir nutraukti bylos, konstatavęs, kad asmens teisės nėra pažeistos.

Tuo tarpu išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, savo esme yra materialinio teisinio pobūdžio išvada, nes ji reiškia, jog atitinkamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis. Konstatavimas, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) neturi įtakos asmens materialinėms teisėms ar pareigomis, kartu reiškia ir konstatavimą, kad jokios asmens materialinės teisės nebuvo pažeistos. Todėl išvada, jog skundžiamas aktas ar veiksmas (neveikimas) nesukelia asmeniui teisinių pasekmių, yra pagrindas teismo sprendimu atmesti skundą, bet negali būti pagrindas atsisakyti priimti skundą ar nutraukti bylą.

Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi Sprendimo turinį, taikytinas teisės aktų nuostatas, faktines bylos aplinkybes, sprendžia, jog ginčijamas Sprendimas pats savaime jokių teisinių pasekmių nei Generaliniam miškų urėdui, nei Generalinei miškų urėdijai nesukėlė. Būtent tik Sprendimo pagrindu atliekami vėlesni veiksmai ar priimami administraciniai aktai gali turėti įtakos pareiškėjų teisėms ir atitinkamai sudaryti pagrindą kreiptis į teismą, siekiant užginčyti tokius veiksmus ar sprendimus. Tuo tarpu ginčo Sprendimu atitinkamo pobūdžio įpareigojimai nustatyti Aplinkos ministrui, ginčijamas administracinis aktas būtent jam, o ne pareiškėjams, sukelia teisines pasekmes.

Pirmosios instancijos teismas yra konstatavęs, jog Aplinkos ministras įsakė Generalinei miškų urėdijai iš B. S. algos išskaičiuoti atitinkamas sumas, siekiant išieškoti Sprendime nurodytą žalą. Pabrėžtina, jog tiek B. S., tiek Generalinei miškų urėdijai atitinkamas teisines pasekmes ir įpareigojimus sukėlė būtent pirmosios instancijos teismo minėtas Aplinkos ministro įsakymas. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, jog atitinkamas pasekmes pareiškėjams sukėlė ginčo Sprendimas.

Teismui konstatavus, jog ginčo Sprendimas pareiškėjams teisinių pasekmių nesukėlė, teisėjų kolegija nevertins ir nepasisakys dėl proceso šalių pateiktų argumentų, susijusių Sprendimo turiniu, Valstybės kontrolės įgaliojimų įgyvendinimo tvarka ir kitų argumentų.

Dėl išdėstytų argumentų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei neteisingai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus, nes pareiškėjų teisės ir teisėti interesai skundžiamu administraciniu aktu nebuvo pažeisti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia

atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas