Kauno apygardos teismo nutartis

2019-12-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-466-397/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-12-05
Bylos Nr.
1A-466-397/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-40590-2017-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Svetlana Jurgaitienė, Gytis Večerskas, Valdas Vitunskas
Nuteistasis
N. R., A. S.
Civilinis ieškovas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-466-397/2019Teisminio proceso Nr.1-01-1-40590-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Dianai Vorvul,prokurorei Ritai Poškienei,nuteistiesiems N. R. ir A. S. bei jų gynėjui advokatui R. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. R. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais, atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas 2 metams, įpareigojant A. S. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba būti registruotam užimtumo tarnyboje, nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

N. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta bausmė - laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais, atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas 2 metams, įpareigojant N. R. per visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laiką dirbti arba būti registruotam užimtumo tarnyboje, nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pareikštas civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo priteisimo patenkintas visiškai ir priteista iš A. S. ir N. R. solidariai 1 067,14 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos civilinio ieškovo naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą - dujų balionėlį, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2017 m. rugpjūčio 09 d., apie 22.30 val., nukentėjusiojo K. Š. namo, esančio V. P. (duomenys neskelbtini) , koridoriuje, veikdamas bendrininkų grupe su N. R. ir nenustatytu asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, N. R. tyčia dujų balionėliu nukentėjusiajam K. Š. į akis papurškus nenustatytos kilmės chemine medžiaga, bendrais veiksmais, metaline lazda, rankomis ir kojomis sudavė nemažiau, kaip dešimt kartų į įvairias kūno vietas, tai yra, šešis kartus - į galvos sritį, vieną kartą - į kairio peties bei žasto sritį, vieną kartą - į dešinio žasto užpakalinę dalį, vieną kartą - į kairę plaštaką, padarant kraujosruvą, II delnakaulio lūžį, vieną į kairę šlaunį, taip padarydami nukentėjusiajam kraujosruvą dešinio smilkinio srityje, kraujosruvą galvos kairėje ties smilkinio bei pakaušio riba, kraujosruvą galvos kairėje kaktos, smilkinio, viršugalvio bei ausies srityje, kraujosruvą kairės akies vokuose, obuolyje, kraujosruvą veido kairėje skruostikaulio projekcijoje, kraujosruvas nosies gale, lūpose bei smakre, pažeidimą viršutinėje lūpoje, kraujosruvą kairio peties srityje, pereinanti į žastą, kraujosruvą dešinio peties užpakalinėje dalyje, kraujosruvą kairėje plaštakoje, kairės plaštakos II delnakaulio lūžį, kraujosruvą kairės šlaunies išoriniame paviršiuje vidurinėje, kas nukentėjusiajam K. Š. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip atimdami galimybę priešintis, N. R. iš K. Š. kelnių dešinės pusės priekinės kišenės pagrobus 150 eurų, tokiu būdu, apiplėšė nukentėjusįjį K. Š., padarydami nukentėjusiajam K. Š. 150 eurų turtinę žalą.

2. N. R. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe, panaudodami fizinį smurtą ir specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą - dujų balionėlį, pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2017 m. rugpjūčio 09 d., apie 22.30 val., nukentėjusiojo K. Š. namo, esančio V. P. (duomenys neskelbtini), koridoriuje, veikdamas bendrininkų grupe su A. S. ir nenustatytu asmeniu, kuriam baudžiamoji byla išskirta į atskirą bylą, tyčia dujų balionėliu nukentėjusiajam K. Š. į akis papurškė nenustatytos kilmės chemine medžiaga, bendrais veiksmais metaline lazda, rankomis ir kojomis sudavė nemažiau dešimt kartų į įvairias kūno vietas, tai yra, šešis kartus - į galvos sritį, vieną kartą - į kairio peties bei žasto sritį, vieną kartą - į dešinio žasto užpakalinę dalį, vieną kartą - į kairę plaštaką, padarant kraujosruvą, II delnakaulio lūžį, vieną į kairę šlaunį, taip padarydami nukentėjusiajam kraujosruvą dešinio smilkinio srityje, kraujosruvą galvos kairėje ties smilkinio bei pakaušio riba, kraujosruvą galvos kairėje kaktos, smilkinio, viršugalvio bei ausies srityje, kraujosruvą kairės akies vokuose, obuolyje, kraujosruvą veido kairėje skruostikaulio projekcijoje, kraujosruvas nosies gale, lūpose bei smakre, pažeidimą viršutinėje lūpoje, kraujosruvą kairio peties srityje, pereinanti į žastą, kraujosruvą dešinio peties užpakalinėje dalyje, kraujosruvą kairėje plaštakoje, kairės plaštakos II delnakaulio lūžį, kraujosruvą kairės šlaunies išoriniame paviršiuje vidurinėje, kas nukentėjusiajam K. Š. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip atimdamas galimybę priešintis, iš K. Š. kelnių dešinės pusės priekinės kišenės pagrobė 150 eurų, tokiu būdu padarydami nukentėjusiajam K. Š. 150 eurų turtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Kauno apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nuteistųjų atžvilgiu konstatavo, jog A. S. ir N. R. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės neginčijamai įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, jų veika atitinka nusikaltimo, numatyto 180 straipsnio 2 dalyje, požymius.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis N. R. prašė, skundžiamą nuosprendį pakeisti, pašalinant iš kaltinimo, kad jis pagrobė nukentėjusiojo K. Š. turtą - 150 Eur ir N. R. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Taip pat pripažinti N. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei paskirti jam bausmę nesusijusią su reikalavimu neišvykti iš gyvenamosios vietos ir nustatytu laiku būti namuose.

Šalies argumentai

4.1. Skunde nurodė, jog nesutinka su nuosprendžio dalimi, kuria N. R. nuteistas už tai, kad pagrobė iš nukentėjusiojo K. Š. kelnių kišenės 150 eurų, taip pat su tuo, kad nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė bendrais veiksmais su A. S. ir nenustatytu asmeniu, taip pat nesutinka su jam paskirtos bausmės rūšies dalimi dėl buvimo namuose ir neišvykimo iš gyvenamosios vietos, kadangi teismo išvados šiais klausimais padarytos netinkamai taikant baudžiamąjį įstatymą.

4.2. Apelianto teigimu, teismas nagrinėdamas bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nulėmusių neteisingą faktinių aplinkybių nustatymą. Nustatydamas esmines įvykio aplinkybes, teismas savo išvadas grindė vien tik nukentėjusiojo prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais įrodymais, tuo esmingai pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių aplinkybių ir nuteistojo kaltės, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik N. R. kaltę pagrindžiančius įrodymus, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus ignoravo. Visas neaiškias situacijas ir aplinkybes teismas tendencingai vertino N. R. nenaudai, tuo pažeisdamas in dubio proreo principą ir jo konstitucinę teisę į teisingą teismo procesą. Be to, kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šie esminiai proceso ir materialiosios teisės pažeidimai sukliudė pirmos instancijos teismui nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

4.3. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog N. R. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje kaltu prisipažino iš dalies, davė nuoseklius parodymus apie tai, kad vienas mušė K. Š., tačiau nepripažino, kad paėmė jo pinigus. Dėl nuteistajam nežinomų priežasčių nukentėjusysis jį apkalba, nori sukiršinti su broliais, pyksta ant jo. Jokio tikslo pagrobti K. Š. turtą (pinigus) nuteistasis neturėjo ir jų nepagrobė. Nuteistojo teigimu, jis K. Š. sumušė dėl prieš tai tą pačią dieną vykusio konflikto, o ne todėl, kad būtų norėjęs pagrobti jo turtą. Be to, nukentėjusysis K. Š., iš karto po įvykio, būdamas greitosios pagalbos automobilyje, liudytojai A. V. pasakė, kad jį sumušė ne vietiniai vyrai ,, kurie gyvena „slabotkėje”, taip pat neminėjo, kad iš jo būtų pagrobti kokie nors daiktai ar pinigai. Liudytojas M. M. taip pat parodė, kad K. Š. jam sakė, kad kas jį mušė nematė, taip pat nesakė, kad incidento metu būtų dingę kokie daiktai ar pinigai. K. Š. paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu prašė pagalbos pranešdamas, kad yra sužalotas, tačiau neminėjo, kad būtų iš jo kas nors pagrobta. Nuteistojo teigimu, jo parodymus dėl visų esminių bylos aplinkybių visiškai patvirtina nuteistojo A. S., liudytojų A. V., J. G., M. M., A. K. bei L. Š. ir brolio M. R. parodymai.

4.4. Skundo autoriaus teigimu, nuosprendyje pateikiama tik abstrakti, nemotyvuota išvada, kad N. R. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymu visetu, tačiau tokia išvada padaryta nepašalinus esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų parodymų bei kitų bylos įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių. Nebuvo nustatinėjama ar K. Š. iš viso turėjo pinigų, kuriuos teigia, kad N. R. pagrobė, taip pat dėl A. V. parodymų teisingumo, nes teisiamojo posėdžio metu pati pripažino, kad blogai mato į tolį. Pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir jų neįvertinęs pagal proceso taisykles, pažeidė nuteistojo nekaltumo prezumpciją.

4.5. Skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad teismas vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Tokia išvada visiškai nepagrįsta, tinkamai nemotyvuota, kadangi nukentėjusiojo parodymai atskirais etapais yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nepalyginti tarpusavyje, nepatikrinti procesiniais veiksmais, neįvertinti visete su kitų apklaustų asmenų parodymais, kitais objektyviais bylos duomenimis. Byloje surinkti duomenys visiškai paneigia tokią teismo išvadą, ir neginčytinai tvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių nuo pat pradžios yra įvaizdžiai neteisingi, melagingi, prieštaringi, jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai. Nukentėjusysis net tiksliai negalėjo nurodyti pačios įvykio vietos, vienu metu nurodė, jog terasoje buvo užpultas, kitu metu, jog laiptinėje. Nukentėjusiojo teiginiai, kad paskutinį kartą N. R. matė 2016 metais ir iki 2017 m. rugpjūčio 9 d. įvykio nebuvo susitikęs, paneigiami tiek N. R., tiek kaltinamojo A. S. parodymais, kuriuos be kita ko, patvirtina liudytojų J. G., M. M., A. K. parodymai. Taip pat nukentėjusiojo K. Š. teiginys, kad N. R. pagrobė iš jo kelnių kišenės 150 eurų yra niekuo nepagrįstas, kadangi nesurinkta neginčijamų įrodymų, kad K. Š. įvykio metu turėjo pinigų. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusysis pranešdamas apie nusikalstamą veiką bendruoju pagalbos telefonu minėjo tik sveikatos sutrikdymą, tačiau nepranešė apie turto pagrobimą. Taip pat, nukentėjusysis apie pinigų pagrobimą nieko nepasako nei liudytojai A. V., kuri su juo bendrauja tuojau pat po nusikaltimo, nei liudytojui M. M., kuriam pats papasakoja apie incidentą ir nemini, kad būtų dingę daiktai ar pinigai. Apelianto įsitikinimu K. Š. pirminis pareiškimas ir vėlesni jo parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs, neprieštaringi, nuoširdūs, teisingi ir patikimi.

4.6. Skunde taip pat nurodoma, jog kyla pagrįstų abejonių ir dėl liudytojos A. V. duotų parodymų. Atkreipiamas dėmesys, jog įvykio metu buvo tamsus paros metas, liudytojos butas - penktame namo aukšte, prie namo auga dideli medžiai ir, svarbiausia, pati liudytoja pripažįsta blogai matanti, tačiau aiškiai nupasakojo įvykio metu matytus vyrus bei kitas aplinkybes.

4.7. Apelianto teigimu, jis prisipažįsta, kad sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą, ką patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl jo padaryta veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, nes pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Be to, nuteistojo manymu, turėtų būti pripažintina jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir dėl to nuoširdžiai gailisi.

4.8. Apelianto įsitikinimu skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, todėl neteisinga. Paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Atkreipiamas dėmesys, jog N. R. dirba su verslo liudijimu statybos darbus, kuriuos atlieka visoje Lietuvoje, todėl turi išvykti iš savo gyvenamosios vietos ir negali būti namuose teismo nustatytu laiku. Vykdant teismo nustatytus apribojimus, nuteistasis turėtų nedirbti ir tada netektų vienintelio pragyvenimo šaltinio. Nuteistojo manymu, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis gali būti gyvendinta ir netaikant jam apribojimų būti savo gyvenamojoje vietoje bei teismo nustatytu laiku - namuose. Teismas, paskirdamas skundžiamą bausmę neatsižvelgė į bausmės vykdymo galimybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias bausmės skyrimą.

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. S. prašė, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi jis nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos.

5.1. Skunde nurodė, jog skundžiamas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas, nustatydamas esmines įvykio aplinkybes, savo išvadas grindė vien tik nukentėjusiojo prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais įrodymais, tuo esmingai pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apelianto įsitikinimu, teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui ir jo kaltės nustatymui, nepagrįstos visapusišku ir nešališku reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu, akivaizdžiai prieštarauja ištirtiems bylos įrodymams. Vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl A. S. kaltės, teismas buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik nuteistojo kaltę pagrindžiančius įrodymus, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus ignoravo.

5.2. Skundo autoriaus teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje jis kaltu neprisipažino, davė nuoseklius parodymus. Apelianto nuomone, K. Š. sakydamas, kad jis buvo pas jį namuose, iš pykčio ar keršto jį apkalba, nors jų santykiai yra normalūs, konfliktų su K. Š. nėra buvę, jie kartu buvo Ispanijoje. A. S. teigimu pas K. Š. namuose jis nebuvo, jo nemušė, pinigų iš jo nepaėmė, jokio nusikaltimo nepadarė.

5.3. Skunde pažymima, jog A. S. parodymus dėl visų esminių bylos aplinkybių visiškai patvirtina nuteistojo N. R., nešališkų liudytojų A. V., J. G., M. M. ir A. K. parodymai. Taip pat iš telekomunikacijų ryšių bendrovių gauti duomenys apie tai, kad A. S. mobilaus ryšio telefonas 2017 m. rugpjūčio 9 d. 19.43 val. veikė telekomunikacijų ryšių bokšte (duomenys neskelbtini), o 19.44 val. septynis kartus jungėsi prie telekomunikacijų ryšių bokšte (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra viena šalia kitos, o V. P. g. yra gerokai nutolusi nuo šių gatvių. Šie telekomunikacijų ryšių duomenys patvirtina, kad A. S. nebuvo V. P. g. apie 22.00 - 22.30 val. Taip pat apelianto duotus parodymus gali patvirtinti A. M., pas kurį jis nuėjo išsiskyręs su N. R. ir visą vakarą pas A. M. gėrė alų, tačiau A. M. ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas nebuvo, taip pat nebuvo iškviestas liudyti į teisiamąjį posėdį.

5.4. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad skundžiamame nuosprendyje pateikiama tik abstrakti, nemotyvuota išvada, kad A. S. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės įrodytos ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymu visetu. Apelianto įsitikinimu, tokia išvada padaryta nepašalinus esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo ir kaltinamųjų parodymų bei kitų bylos įrodymų dėl esminių bylos aplinkybių, konkrečiai - kritiškai neįvertinus nukentėjusiojo K. Š. ir liudytojos A. V. parodymų, neapklausus liudytoju A. M.. A. S. parodymai, kad nesumušė ir nepagrobė nukentėjusiojo pinigų, nepaneigti objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, neištyręs visų bylai reikšmingų aplinkybių ir jų neįvertinęs pagal proceso taisykles, pažeidė nuteistojo A. S. nekaltumo prezumpciją.

5.5. Skunde nurodoma, jog apkaltinamajame nuosprendyje padaryta nepagrįsta išvada, kad teismas vadovaujasi nukentėjusiojo parodymais, kurie yra nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. A. S. teigimu, nukentėjusiojo parodymai atskirais etapais yra nenuoseklūs ir prieštaringi, nepalyginti tarpusavyje, nepatikrinti procesiniais veiksmais, neįvertinti visete su kitų apklaustų asmenų parodymais, kitais objektyviais bylos duomenimis. Byloje surinkti duomenys neginčytinai patvirtina, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių bylos aplinkybių nuo pat pradžios yra akivaizdžiai neteisingi, melagingi, prieštaringi. Nukentėjusysis net tiksliai negalėjo nurodyti pačios įvykio vietos, vienu metu nurodė, jog terasoje buvo užpultas, kitu metu, jog laiptinėje.

Taip pat nukentėjusysis neapsisprendė duodamas parodymus ar matė jis ar ne jį mušančius asmenis, ar pažino juos ar ne. Nors nukentėjusysis teigė, kad vienas iš jį užpuolusių vyrų galėjo būti automobilio „Toyota Avensis“ vairuotojas, tačiau byloje neištirta ar nukentėjusysis iš viso mate kokį nors automobilį, o jeigu matė, tai kokį. Atkreipiamas dėmesys, jog iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, iš viso neaišku kokiu būdu buvo nustatyta, kad prie namo, įvykio vietoje buvo automobilis „Toyota Avensis” ir, kad šis automobilis arba jo vairuotojas yra susiję su nusikalstama veika. Be to, liudytoja A. V. parodė, kad kaip jai atrodė automobilis buvo sidabrinės spalvos, 4 durų, karavanas, tačiau nuteistasis N. R. parodė, kad „M. ir M. turėjo tokios pačios „Toyota” markės automobilius. Automobiliai buvo tamsios spalvos”, kai tuo tarpu, liudytoja teigia mačiusi sidabrinės spalvos automobilį.

Žemesnės instancijos teismas

5.6. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, jog byloje yra dokumentai iš medicinos įstaigos apie tai, kad K. Š. nuo 2001 m. birželio 22 d. yra (duomenys neskelbtini) žinioje su diagnoze: emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, F60.3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėjos 2018 m. gegužės 14 d. nutartimi nukentėjusiajam buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizė, siekiant įvertinti nukentėjusiojo psichinę būklę ir vienas iš ekspertams pateiktų klausimų buvo ar galima tikėti K. Š. parodymais. Ekspertizė neatlikta, nes nukentėjusysis nenuvyko pas ekspertus. Apie tai ikiteisminį tyrimą atlikusi pareigūnė surašė tarnybinį pranešimą. Apelianto manymu, vien dėl nukentėjusiajam, medikų, nustatytos diagnozės, jo parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Teismas nukentėjusiojo parodymų nepatikrino procesiniais veiksmais, neatsižvelgė į jo parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą dėl esminių bylos aplinkybių. Apelianto teigimu, jokie įrodymai nepatvirtino, kad jis būtų buvęs kartu su N. R. nusikaltimo padarymo metu.

5.7. Skunde taip pat nurodoma, jog kyla pagrįstų abejonių ir dėl liudytojos A. V. duotų parodymų. Atkreipiamas dėmesys, jog įvykio metu buvo tamsus paros metas, liudytojos butas - penktame namo aukšte, prie namo auga dideli medžiai ir, svarbiausia, pati liudytoja pripažįsta blogai matanti, tačiau aiškiai nupasakojo įvykio metu matytus vyrus bei kitas aplinkybes. Skundžiamame nuosprendyje šios liudytojos parodymai iš viso neįvertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles - neišdėstyti teisiniai argumentai dėl jos parodymų (kaip įrodymų) vertinimo, nepateikta jokių išvadų ir motyvų, kodėl teismas vadovaujasi jos parodymais.

5.8. Skunde pažymima, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, In dilbio pro reo principas įpareigoja išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas visas neaiškias situacijas, net nemėgindamas pašalinti abejonių, vertino nuteistojo A. S. nenaudai, todėl toks nuosprendis turi būti panaikintas.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistieji N. R. ir A. S. bei jų gynėjas pritarė jų apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusiojo atstovė prašė abiejų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Nuteistojo N. R. ir nuteistojo A. S. apeliaciniai skundai atmestini.

8. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos A. T. Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog N. R. ir A. S. kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje yra įrodyta. Pripažindamas N. R. ir A. S. kaltais, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu N. R. ir A. S. veika pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl nuteistųjų kaltės.

Dėl nuteistojo N. R. apeliacinio skundo

10. Iš paduoto N. R. apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei padarydamas išvadas dėl faktinių aplinkybių ir nuteistojo kaltės, buvo akivaizdžiai šališkas, kadangi įrodymus vertino selektyviai, akcentavo tik N. R. kaltę pagrindžiančius įrodymus, o jo teisinę padėtį lengvinančius įrodymus ignoravo. Be to, kvalifikuodamas nuteistojo veiksmus, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą

10.1. Apeliacinės instancijos teismas šiuos nuteistojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas N. R. kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog nors N. R. savo kaltės dėl to, jog pagrobė iš nukentėjusiojo K. Š. kelnių kišenės 150 eurų, taip pat dėl to, kad nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą padarė bendrais veiksmais su A. S. ir nenustatytu asmeniu, nepripažino, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nukentėjusiojo K. Š. parodymais, kuris nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, jog 2017 m. rugpjūčio 9 d., pas jį buvo atvažiavę trys asmenys, vienas jų buvo N. R., kuris sudavė jam strypu, jį spardė ir iš priekinės džinsų kišenės pagrobė 150 eurų. A. S. buvo vienas iš trijų į jo namus atvykusių asmenų, jis stovėjo prie durų stulpo, nematė, kas jis būtų mušęs. Trečiasis atvykęs asmuo sudavė jam per ranką, tačiau buvo tamsu ir jo nespėjo įsižiūrėti. Tai, kad pas K. Š. buvo atvažiavę trys vyrai, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta A. V., kuri patvirtino, ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad ji 2017 m. rugpjūčio 9 d., apie 23 val. girdėjo nepažįstamojo vyriškio pagalbos šauksmą, pamatė prie V. P. g. (duomenys neskelbtini), stovintį užvestu varikliu ir įjungtais žibintais, sidabrinės spalvos automobilį, matė ateinančius tris vyriškius, kurie sėdo į minėtą automobilį ir iš įvykio vietos išvažiavo. Jai nuėjus prie V. P. (duomenys neskelbtini) namo, matė stovintį greitosios pagalbos automobilį, kuriame buvo sumuštas vyriškis. Vyriškis pasakė kad jį sumušė „nevietiniai" vyrai, kurie gyveno „slabodkėje“ (t. 4 b.l. 47-48). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, abejoti minėtos liudytojos parodymais vien tik dėl to, jog ji blogai mato į tolį, dėl ko neturėjo galimybės tiksliai apibūdinti trijų vyriškių išvaizdos, nėra jokio pagrindo. Byloje nėra duomenų, kad ji dėl kokių tai priežasčių siektų nurodyti išgalvotas aplinkybes ar melagingai apkalbėti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą asmenį. Nuteistojo K. R. nurodytas aplinkybes, jog jis vienas mušė K. Š. taip pat paneigia ir baudžiamojoje byloje esantis 2018 m. kovo 5 d. apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota K. Š. pagalbos garso įrašo, gauto iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus, apžiūra, aprašytas pokalbis, kurio metu K. Š. prisistatęs vyriškis nurodė, kad prašo pagalbos, kad jį namų laiptinėje užpuolė keturi pažįstami asmenys, sulaužė jam ranką, praskėlė galvą (2 t., b. l. 105-106). Nors N. R. viso proceso metu, kategoriškai neigė ir tą aplinkybę, jog iš nukentėjusiojo pagrobė 150 eurų, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, netikėti nukentėjusiuoju, kuris nuo pat pirminės apklausos (t. 1 b. l. 9-10) tvirtino, kad iš jo buvo pagrobti 150 eurų, nėra jokio pagrindo. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog K. Š. įvykio metu turėjo legalų pragyvenimo šaltinį, buvo dirbantis asmuo, todėl visiškai tikėtina, kad nukentėjusysis su savimi galėjo turėti pinigų. Tai, kad K. Š. buvo tas žmogus, kuris pastoviai užsidirba ir turi auksines rankas bei su savimi visada turi pinigų, patvirtino ir liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas M. M. (t.4 b.l.60-61). Nors nuteistojo teigimu, K. Š. parodymai negali būti vertinami kaip nuoseklūs ir nekeliantys abejonių, kadangi nukentėjusysis tiksliai negalėjo nurodyti pačios įvykio vietos, pranešdamas apie nusikalstamą veiką bendruoju pagalbos telefonu nepranešė apie turto pagrobimą, be to, apie pinigų pagrobimą jis nieko nepasakė nei liudytojai A. V., nei liudytojui M. M., tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog nors nukentėjusiojo K. Š. parodymuose ir yra tam tikrų netikslumų, tačiau jie nėra esminiai ir nesudaro pagrindo visiškai netikėti jo parodymais. Pažymėtina, jog nukentėjusysis pagalbą bendruoju pagalbos telefonu kvietėsi iš karto po užpuolimo, patyręs išgąstį, smurtą, jausdamas didelį skausmą, todėl akivaizdu, jog tokioje situacijoje jis galėjo ir nenurodyti visų įvykio aplinkybių, kaip jau minėta, tikslias įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė pirminėje savo apklausoje. Tai, kad K. Š. apie pinigų pagrobimą nieko nesakė nei liudytojai A. V., nei liudytojui M. M., taip pat nepaneigia pinigų pagrobimo fakto. K. Š. nuosekliai viso proceso metu teigė, jog jis buvo užpultas N. R., A. S. ir dar vieno asmens, kurio jis neatpažino ir, kad būtent N. R. iš priekinės jo džinsų kišenės ištraukė 150 eurų. Šios nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės nebuvo paneigtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistojo N. R. kaltės turinį dėl pinigų pagrobimo iš nukentėjusiojo, patvirtina aukščiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo.

10.2. Aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas N. R. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje padarymo pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai (tiek tiesioginį, tiek netiesioginį), tačiau vertino jų visumą, ir pripažino, jog šių duomenų pakanka N. R. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinę nuomonę apie N. R. kaltumą ir/ar nekaltumą, ar tokią nuomonę galėjo susidaryti proceso metu. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjo asmeninį tendencingumą, keliančių abejonių dėl jo šališkumo. Nuteistojo N. R. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teismo šališkumo yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, todėl atmestini.

11. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas, jog skundžiamu nuosprendžiu N. R. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta, todėl neteisinga. Nuteistojo manymu, BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis gali būti gyvendinta ir netaikant jam apribojimų būti savo gyvenamojoje vietoje bei teismo nustatytu laiku – namuose.

11.1. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad, skirdamas nuteistajam bausmę bei nustatydamas bausmės dydį, apylinkės teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, pobūdį ir pavojingumo laipsnį – padarė vieną sunkų tyčinį nusikaltimą, nusikaltimas baigtas. Atsižvelgė į nuteistojo N. R. asmenybę - dirba, nevedęs, teistumas išnykęs, į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, į nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad veiką padarė bendrininkų grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinęs aukščiau paminėtas aplinkybes, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad siekiant N. R. nubausti už padarytą nusikalstamą veiką bei paveikti jį taip, kad laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų, jam turi būti skirta mažesnio, nei įstatymo sankcijoje numatyto jos vidurkio dydžio laisvės atėmimo bausmė. Tačiau, teismas atsižvelgęs į tai, kad N. R. dirba, padarė išvadą, kad realus bausmės vykdymas gali paveikti jo pasiryžimą dirbti ir gyventi visavertį gyvenimą ir sprendė, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl taikė BPK 75 straipsnio nuostatas, N. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo paskiriant jam teismo įpareigojimus. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam N. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis ir skirti įpareigojimai analizuojamu atveju, visiškai atitinka bausmės skyrimo pagrindus, nėra per daug švelnūs ar griežti. Pažymėtina, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju, tokių aplinkybių nenustatyta.

11.2. Nors nuteistojo manymu BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtis gali būti įgyvendinta neskiriant jam apribojimų būti savo gyvenamojoje vietoje bei teismo nustatytu laiku – namuose, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog bausmė, kaip ir kartu su ja skiriami draudimai, įpareigojimai, baudžiamojo poveikio priemonės, kaip baudžiamosios teisės institutai, yra valstybės prievartos priemonės, skiriamos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apribojančios nuteistojo teises ir laisves. Aukštesniojo teismo vertinimu, N. R. paskirti įpareigojimai atitinka jo padarytos veikos pavojingumą, jo asmenybę bei socialinius interesus, dera su teisingumo principo reikalavimais, yra pakankami ir nepertekliniai, norint pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Spręstina, jog apylinkės teismo N. R. paskirti įpareigojimai darys ribojančią įtaką įprastam jo gyvenimui, suteiks specialias pareigas ir sukels teisines pasekmes.

11.3. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad bausmės vykdymo atidėjimo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas (BK 75 straipsnio 5 dalis). Probacijos tarnybos gali kreiptis į teismą dėl probacijos sąlygų pakeitimo, jeigu kitos sąlygos darytų teigiamą įtaką probuojamojo elgesiui ir (ar) padėtų užtikrinti nukentėjusio asmens interesus arba jeigu probuojamasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų. Šiuo metu jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių paskirti įpareigojimai galėtų būti nevykdomi, nenustatyta. Duomenų, jog N. R. darbas tęsiasi ilgiau nei iki 23 val. ar prasideda anksčiau nei 6 val. ryto, bylos medžiagoje nėra. Apelianto teiginiai, jog jis statybos darbus atlieka visoje Lietuvoje, dėl ko turi išvykti iš savo gyvenamosios vietos ir negali būti namuose teismo nustatytu laiku, laikytini deklaratyviais, pagrindo netaikyti pirmosios instancijos teismo nustatytų apribojimų nuo 23.00 val. iki 06.00 val. būti savo namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nėra.

Dėl nuteistojo A. S. apeliacinio skundo

12. Iš paduoto apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad A. S. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nustatydamas esmines įvykio aplinkybes, savo išvadas grindė vien tik nukentėjusiojo prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais įrodymais, tuo esmingai pažeisdamas BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Apelianto įsitikinimu, teismo išvados, turinčios esminę reikšmę nusikalstamos veikos privalomų požymių konstatavimui ir jo kaltės nustatymui, nepagrįstos visapusišku ir nešališku reikšmingų bylos aplinkybių ištyrimu, akivaizdžiai prieštarauja ištirtiems bylos įrodymams. Sutikti su tokiais apelianto motyvais ir jų visumoje naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, teisinio pagrindo nėra. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas pagal BK 180 straipsnio 2 dalies yra nepagrįsti ir atmetami. Nuteistojo A. S. nurodoma versija, jog jis nukentėjusiojo K. Š. namuose nebuvo, jo nesužalojo ir neapiplėšė, bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. A. S. kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma.

12.1. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi bylos faktines aplinkybes atitinkančiais nuosekliais nukentėjusiojo K. Š. parodymais, taip pat liudytojos A. V. parodymais, kurie kartu su 2017 m. rugpjūčio 10 d. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolu, kuriame užfiksuotas K. Š. pranešimas apie plėšimą (1 t., b. l. 9-11), 2017 m. rugpjūčio 11 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2306/2017(02) (1 t., b. l. 55-56), 2017 m. rugsėjo 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvada Nr. G2720/2017 (02) (1 t., b. l. 66-67), 2018 m. gegužės 30 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame užfiksuota, kad įtariamojo N. R. mobiliojo ryšio telefonas veikė telekomunikacijų ryšių bokšte, (duomenys neskelbtini), įtariamojo A. S. mobiliojo ryšio telefonas, 2017-08-09, 19:43 val., veikė telekomunikacijų ryšių bokšte, (duomenys neskelbtini), 2017 m. rugpjūčio 9 d., 19:44 val. septynis kartus jungėsi prie telekomunikacijų ryšių bokšte, (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 96-99), 2017 m. rugpjūčio 23 d. kratos protokolu (2 t., b. l. 8-12), 2018 m. kovo 5 d. apžiūros protokolu (2 t., b. l. 105-106) ir kitais baudžiamojoje byloje esančiais rašytiniais duomenimis, tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.

12.2. Kaip nustatyta nukentėjusiojo K. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, 2017 m. rugpjūčio 9 d., apie 22 val. nuėjo į kieme esantį lauko tualetą, grįždamas kieme pamatė savo buvusios sutuoktinės sūnų N. R., su kuriuo jie nesutarė. Iš už kampo išlindo kiti du vyrukai. N. R. nieko nesakydamas papurškė jam į akis dujų. Jis atbulas lipo laiptais iki antro aukšto, N. R. jį puolė, kiti du irgi pribėgo, jis nuo jų traukėsi. Koridoriuje jis pajuto smūgį į galvą metaliniu strypu ar beisbolo lazda. Jis ranka užsidengė, tada dar kirto jam per petį, per ranką, jis trumpam prarado sąmonę, trečias asmuo kirto jam per ranką. Atsigavęs pajuto, kad jį spardo. Pinigus 150 eurų iš priekinės džinsų kišenės ištraukė N. R.. A. S. ten taip pat buvo, jis stovėjo prie durų stulpo, jis nieko jam nedarė. Kartu buvęs trečias vyriškis sudavė jam per galvą, jo tamsoje jis nespėjo įsižiūrėti. Tai, kad pas K. Š. buvo atvažiavę trys asmenys iš kurių nukentėjusysis atpažino N. R. ir A. S., nukentėjusysis kategoriškai tvirtino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir nors nuteistasis A. S. teigė, jog nukentėjusysis dėl neaiškių priežasčių jį apklaba, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis dėl kokių tai priežasčių siektų melagingai apkalbėti baudžiamojon atsakomybėn patrauktą A. S.. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas K. Š. nurodė, jog A. S. pažįsta 30 metų, kartu su juo dirbo Ispanijoje, jokių pykčių neturi ir neturėjo, vienas kitam nėra skolingi (1 t. b.l. 33). Tai, kad su nukentėjusiuoju santykiai buvo normalūs pirmosios instancijos teisme patvirtino ir pats nuteistasis A. S., nurodydamas, jog tarpusavyje jokių konfliktų su K. Š. neturėjo, kartu važiavo į Ispaniją darbo ieškoti ir kartu dirbo (4 t. b.l. 45). Nors nuteistojo A. S. įsitikinimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kadangi jie atskirais etapais yra nenuoseklūs ir prieštaringi, tačiau kaip jau buvo minėta atsakant ir į N. R. apeliacinio skundo argumentus, nors nukentėjusiojo K. Š. parodymuose ir yra tam tikrų netikslumų, tačiau jie nėra esminiai ir nesudaro pagrindo visiškai netikėti jo parodymais. Dėl esminių bylos aplinkybių, nukentėjusiojo parodymai buvo nuoseklūs ir nesikeitė. Nukentėjusysis nuo pat pradžios aiškino, kad įvykyje dalyvavo ir A. S.. Ir nors jis negalėjo pasakyti ar A. S. jį mušė, kadangi buvo praradęs sąmonę, tačiau kol dar turėjo sąmonę, matė A. S. šalia N. R.. Pagrindo kritiškai vertinti nukentėjusiojo parodymus nesudaro ir A. S. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog K. Š. VšĮ (duomenys neskelbtini) PSC žinioje yra nuo 2001 m. birželio 22 d., ir jam diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad K. Š. negalėtų duoti parodymų, kad jis neatsako už savo veiksmus ar, kad prieš 18 metų nustatyta minėta ligos diagnozė, turėtų kokios tai įtakos jo parodymų, apie analizuojamo įvykio aplinkybes, teisingumui ir patikimumui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo A. S. kaltę, pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo K. Š. parodymais. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes apie tai, kad pas jį buvo atvažiavę trys vyrai, patvirtino ir liudytoja apklausta A. V., kuri pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad ji 2017 m. rugpjūčio 9 d., apie 23 val. girdėjo pagalbos šauksmą, pamatė prie V. P. g. (duomenys neskelbtini), stovintį automobilį, matė ateinančius tris vyriškius, kurie pasidėjo į mašinos bagažinę metalinį strypą, sėdo į automobilį ir iš įvykio vietos išvažiavo. Liudytoja patikslino teisme, kad ji blogai mato, todėl tiksliai apibūdinti tų vyrų negalėjo, kadangi įvykius stebėjo su 15 broliu, jis ir nurodė kaip jie atrodė. Nukentėjusioji taip pat patvirtino, jog nukentėjusysis sėdėdamas greitosios pagalbos automobilyje jai pasakė, kad jį sumušė „nevietiniai" vyrai, kurie gyveno „slabodkėje“. Netikėti minėtos liudytojos parodymais, kuri yra visiškai pašalinis ir bylos baigtimi nesuinteresuotas asmuo, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi byloje nėra duomenų, kad ji dėl kokių tai priežasčių siektų nurodyti melagingas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas nuteistojo A. S. kaltę, taip pat pagrįstai vadovavosi ir 2018 m. kovo 5 d. apžiūros protokolu, kuriame užfiksuota K. Š. pagalbos garso įrašo, gauto iš Bendrojo pagalbos centro Klaipėdos skyriaus, apžiūra, aprašytas pokalbis, kurio metu K. Š. prisistatęs vyriškis nurodė, kad prašo pagalbos, kad jį namų laiptinėje užpuolė keturi pažįstami asmenys, sulaužė jam ranką, praskėlė galvą. Aukštesniojo teismo vertinimu, nuteistojo A. S. kaltės turinį patvirtina aukščiau išvardinti įrodymai, kurie sudaro vieningą visumą, tarpusavyje vieni kitus papildo. Ir nors nuteistojo teigimu, byloje nėra surinkta įrodymų dėl jo kaltės sužalojant bei apiplėšiant K. Š., tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako A. S. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

13. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas pačio nuteistojo A. S. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, pagrįstai sprendė, jog A. S. neprisipažindamas įvykdęs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Ir nors nuteistasis kategoriškai neigė dalyvavęs sužalojant bei apiplėšiant K. Š., teigdamas, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo pas A. M., tačiau tikėti šia nuteistojo pateikta versija, teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis A. S. dėl jam pareikšto įtarimo buvo apklausiamas 2017 m. spalio 13 d. t.y. praėjus dviem mėnesiams po analizuojamo įvykio, tačiau jokių aplinkybių apie tai, kad jis po kilusio konflikto ir susistumdymo tarp N. R. ir nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) būtų ėjęs pas A. M., nenurodė. Priešingai A. S. parodė, jog nenorėdamas su K. Š. veltis į konfliktą bei turėti su juo jokių reikalų, K. Š. sėdus ant dviračio ir nuvažiavus, jis nuėjo į savo namus (3 t. b.l. 105). Papildomai A. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 2018 m. rugpjūčio 29 d. t. y. praėjus 10 mėnesių po pirminės jo apklausos, tačiau pasiūlius jam duoti parodymus apie įtarimo esmę, nuteistasis parodė, kad jokių naujų įvykio aplinkybių jis nurodyti neturi ir lieka prie savo duotų parodymų (3 t., b. l 110-111). Taigi ir minėtos apklausos metu, jokių aplinkybių apie tai, kad jis įvykio vakarą buvo pas A. M. nuteistasis nenurodė. Versiją apie tai, kad jis įvykio dienos vakare buvo pas A. M. nuteistasis iškėlė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuria tikėti nėra jokio pagrindo, kadangi ji prieštarauja nustatytoms faktinėmis bylos aplinkybėmis bei kitiems bylos duomenims. Nors apeliacinės instancijos teisme, atlikus įrodymų tyrimą, liudytoju apklaustas A. M. ir nurodė, jog 2017 m. rugpjūčio 9 d. apie 21 – 22 val. pas jį į namus (duomenys neskelbtini) buvo užėjęs A. S., kuris pabuvęs apie tris valandas ir išgėręs alaus išėjo (4 t. b. l. 157), tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, minėto liudytojo parodymus laikyti patikimais ir teisingais, taip pat nėra jokio pagrindo. Pažymėtina, jog apie liudytoją A. M., kaip galintį patvirtinti jo alibi A. S. nurodė tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors liudytojo teigimu jiems susitikus po 2 – 3 dienų, po to kai nuteistasis pas jį buvo užėjęs, A. S. jam sakė, kad yra apkaltintas kažkokio tai žmogaus sumušimu ir prašė jo paliudyti, kad įvykio dieną buvo pas jį. Vadinasi A. S. dar iki jo kaip įtariamojo apklausos, turėjo neabejotinai žinoti, kad jo alibi patvirtins A. M., tačiau tiek apklausiant jį įtariamuoju, tiek vėliau tikslinant jo parodymus, jokių aplinkybių apie tai, kad jis įvykio dienos vakarą buvo su A. M. nenurodė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad A. M. buvo paprašytas patvirtinti A. S. sugalvotą versiją tam, kad A. S. galėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės.

14. Apeliaciniame A. S. skunde keliamas klausimas, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jam nebuvo suteikta galimybė turėti gynėją, tuo buvo pažeista jo teisė į gynybą.

14.1. Pažymėtina, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą kaltinamasis turi teisę turėti gynėją (BPK 22 straipsnio 3 dalis), taip pat turi teisę jo atsisakyti (BPK 52 straipsnio 1 dalis). Pagal BPK 36, 261 straipsnius teisiamojo posėdžio protokole, kaip teismo atliktus veiksmus, jų turinį ir rezultatus patvirtinančiame dokumente, be kita ko, turi būti nurodyta, kad kaltinamajam išaiškintos jo teisės ir pareigos, taip pat nurodyti jo pareiškimai ir prašymai.

14.2. Kaip matyti, šios bylos 2018 m. gruodžio 6 d. teisiamojo posėdžio protokole užfiksuota, kad kaltinamajam A. S. buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, numatytos BPK 22 straipsnio 3 dalyje (teisė turėti gynėją), 52 straipsnio 1 dalyje (teisė atsisakyti gynėjo), taip pat 52 straipsnio 3 dalyje, 261 straipsnio 6 dalyje, 272 straipsnio 1 dalyje, o A. S. šias teises suprato, sutiko, kad byla būtų nagrinėjama nedalyvaujant gynėjui. Be to, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo bei kitos bylos medžiagos, viso teismo proceso metu, jokių prašymų, pareiškimų ar pretenzijų dėl gynėjo dalyvavimo A. S. nereiškė ir tik bebaigiant byloje įrodymų tyrimą, A. S. nurodė, jog pageidautų turėti gynėją. Sutiktina, jog pirmosios instancijos teismas nesuteikdamas A. S. šioje teisminio proceso stadijoje galimybės pasikviesti gynėją pažeidė jo teisę į gynybą, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas procesinis pažeidimas nėra laikomas esminiu, nes tai nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Be to, šis procesinis pažeidimas buvo ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo A. S. teisė į gynybą realizuota jo interesus atstovaujant advokatui R. G..

15. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų N. R. ir A. S. apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jų kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistieji, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai nuteistųjų skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų N. R. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Svetlana JurgaitienėGytis VečerskasValdas Vitunskas