Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-593-238/2015;

Teisėja: Leonora Jakubauskienė Proceso Nr. 1-09-3-00010-2013-0;

2015 m. liepos 31 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant nuteistajai D. J., jos gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nuteistosios I. V. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, nukentėjusiajai D. B., jos atstovei advokatei Romai Katilovskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. J. ir nuteistosios I. V. gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus apeliacinius skundus dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir neatlygintinai išdirbti 120 val. per 9 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, bei atlyginti nukentėjusiajai D. B. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą;

I. V. nuteista pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir neatlygintinai išdirbti 80 val. per 6 mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis bei atlyginti nukentėjusiajai D. B. nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš nuteistųjų D. J. ir I. V. priteista nukentėjusiosios D. B. naudai 30 Eur turtinei ir 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat 320 Eur proceso išlaidos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. J. ir I. V. pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistos už tai, kad kartu su nenustatytu asmeniu, 2013 m. birželio 28 d., apie 17.45 val., (duomenys neskelbtini), įsiveržė į gyvenamąją patalpą, t. y. lauko virtuvę, D. J. stvėrė lovoje gulinčią D. B. už plaukų, išstūmė iš lovos ant grindų. D. J. pradėjo kumščiais daužyti į galvos, veido sritį, sudavė smūgius į galvos ir veido sritį, t. y. iš viso sudavė apie 5 smūgius, garsiai keikėsi, vadino ją necenzūriniais žodžiais. I. V. kumščiais smūgiavo į pilvo, raktikaulio ir šonkaulio sritis, beišeinant I. V. dar koja spyrė gulinčiai ant grindų D. B. į dešinį šoną, pataikė į šonkaulius, t. y. sudavė iš viso ne mažiau kaip 3 smūgius, dėl ko D. B. pajuto didelį skausmą. Tokiu būdu D. J. ir I. V. bendrai sudavė D. B. ne mažiau kaip 8 smūgius, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai D. B. kraujosruvas odoje ir poodyje kairės akies vokuose, kairiame skruoste, viršutinės lūpos kairėje pusėje, pilvo dešinėje pusėje ir kairiame žaste, odos nubrozdinimą kairiame skruoste, kraujosruvas viršutinės ir apatinės lūpų kairės pusės gleivinėje, pilvo dešinėje pusėje, tarp vidurinės raktikaulinės linijos ir vidurinės pažastinės linijos bei žemiau apatinių šonkaulių lanko padarytos 12x14 cm plote dauginės kraujosruvos, tuo padarė nukentėjusiajai D. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad visiškai neaišku, kokiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas daro kategorišką išvadą, jog būtent D. J. sudavė D. B. 5 smūgius į galvos sritį. 2014 m. balandžio 1 d. apklausiant D. B., ji parodė, kad „D. laikė už plaukų. J. ir D. pagrindiniai smūgiai buvo į kairę pusę“. Teisiamojo posėdžio metu D. B. nenurodė, kiek tiksliai smūgių jai sudavė D. J.. Apklausti liudytojai ir kiti proceso dalyviai taip pat nenurodė, kas, kiek ir į kokias vietas sudavė smūgius (jeigu jie iš viso buvo suduoti) D. B.. Privataus kaltinimo skunde D. B. nurodė, kad „į kairės pusės skruostą, kairę akį ir kairės rankos žasto sritį po vieną smūgį jai sudavė I. D.“. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu akcentuoti tai, kad 2013-07-02 specialisto išvadoje Nr. G646/13 (06) nurodyta, kad „D. B. padaryta kraujosruvos odoje ir poodyje kairės akies vokuose, kairiame skruoste, viršutinės lūpos kairėje pusėje, pilvo dešinėje pusėje ir apatinės lūpos kairės pusės gleivinėje“. Taigi, nors pati D. B. privataus kaltinimo skunde nurodo, kad jai specialisto išvadoje nurodytos pasekmės kilo nuo I. D. suduotų smūgių į veido ir žasto kairę pusę, tačiau teismas, neaišku kokiais įrodymais remdamasis, konstatuoja, kad šiuos smūgius sudavė būtent kaltinamoji D. J.. Pažymėtina ir tai, kad 2014-04-01 teisiamajame posėdyje D. B. nurodė, jog D. J. ją laikė už plaukų, tačiau teismui nekilo klausimų, kaip galima vienu metu laikyti asmenį už plaukų ir tuo pačiu metu suduoti smūgius. 2013-07-02 specialisto išvadoje sužalojimai dėl „laikymo už plaukų“ nekonstatuoti, kas sudaro pagrindą pripažinti, kad, netgi jeigu D. B. kalbėtų tiesą, tai D. J. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 140 str. 1 d., požymių (laikymas už plaukų nesukėlė šio nusikaltimo pasekmių). Nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje nenurodyta, kad dėl vienų ar kitų veiksmų D. B. buvo sukeltas didelis fizinis skausmas, ko, beje, savo apklausos metu neminėjo ir pati D. B.. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dėl D. J. pareikšto kaltinimo pagal LR BK 155 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas išvis nepasisakė, t. y. iki šiol nežinomi teismo motyvai, kodėl D. B. dėl šios nusikalstamos veikos buvo išteisinta. Tačiau dėl D. B. pareikšto kaltinimo D. J. pasisakyta pakankamai plačiai, kas taip pat sudaro pagrindą pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Atsikirtimuose į nuteistosios D. J. ir I. V. apeliacinius skundus nukentėjusioji D. B. prašo apeliacinius skundus atmesti ir priteisti turėtas išlaidas už teisinės pagalbos teikimą lygiomis dalimis iš abiejų apeliančių. Nurodo, kad D. J. ir I. V. padarė konkrečius joms inkriminuotus tyčinius smurtinius veiksmus. Sužalojimai konstatuoti eksperto išvadoje, vėlesniuose medicininiuose išrašuose, kurie buvo padaryti apsilankius pas traumatologą, konstatuotas dešinės pusės VIII šonkaulio lūžis. Nukentėjusios aiškinimą apie jos sužalojimo aplinkybes iš esmės patvirtina teismo medicinos specialisto išvadose aprašyti nukentėjusiosios sužalojimai. Teigia, kad ji savo skunde nurodo smūgių sudavimo aplinkybes, teisme duodama parodymus nurodo poveikių skaičių, į kurias vietas smūgiuota, duoda tuos pačius parodymus, jie nesiskiria, yra aiškūs, nesikeičiantys, juos galima sugretinti su specialisto išvadoje nurodytas kūno sužalojimo vietomis. Kaltinamajai D. J. procesinės teisės buvo išaiškintos, jos įstatymu garantuojamos teisės nebuvo suvaržytos, nebuvo priversta duoti parodymus prieš save, ji nebuvo teisme apklausiama kaip liudytoja (LR BPK 80 str.), ką nurodo D. J. savo skunde.

Teismo posėdžio metu nuteistoji D. J. ir jos gynėja advokatė Rasa Kalkauskienė prašė D. J. apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistosios I. V. gynėjas advokatas Valerijus Karpovas prašė nuteistosios I. V. gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus apeliacinį skundą tenkinti. Nukentėjusioji D. B. ir jos atstovė advokatė Roma Katilovskienė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios D. J. ir nuteistosios I. V. gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apeliantų subjektyviu duomenų vertinimu, nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. J. ir I. V. padarė LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Pripažindamas nuteistąsias kaltomis, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

LR BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

Byloje nustatyta, kad D. J. ir I. V. 2013 m. birželio 28 d., apie 17.45 val., (duomenys neskelbtini), įsiveržė į gyvenamąją patalpą, t. y. lauko virtuvę, D. J. stvėrė lovoje gulinčią D. B. už plaukų, išstūmė iš lovos ant grindų. D. J. pradėjo kumščiais daužyti į galvos, veido sritį, sudavė smūgius į galvos ir veido sritį, t. y. iš viso sudavė apie 5 smūgius, garsiai keikėsi, vadino ją necenzūriniais žodžiais. I. V. kumščiais smūgiavo į pilvo, raktikaulio ir šonkaulio sritis, išeidama I. V. dar su koja spyrė gulinčiai ant grindų D. B. į dešinį šoną, pataikė į šonkaulius, t. y. sudavė iš viso ne mažiau kaip 3 smūgius, dėl ko D. B. pajuto didelį skausmą. Tokiu būdu D. J. ir I. V. bendrai sudavė D. B. ne mažiau kaip 8 smūgius, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajai D. B. nežymų sveikatos sutrikdymą. Nors apeliantai ginčija nuteistųjų kaltę, tačiau kolegija konstatuoja, kad jų kaltę visiškai patvirtina byloje surinkta ir teisme ištirta medžiaga.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus poskyrio specialisto išvadoje Nr. G 646/13(06) konstatuojama, kad D. B. padaryta kraujosruvos odoje ir poodyje kairės akies apatinio vokuose, kairiame skruoste, viršutinės lūpos kairėje pusėje, pilvo dešinėje pusėje ir kairiame žaste, odos nubrozdinimas kairiame skruoste, kraujosruvos viršutinės ir apatinės lūpų kairės pusės gleivinėje, sužalojimai kvalifikuoti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Išvadoje taip pat nurodoma, kad sužalojimai padaryti veikiant galvą, kairę ranką ir pilvo dešinę pusę kietais bukais žalojančiais daiktais, galimai smūgiuojant rankomis ar kojomis nukentėjusiosios nurodomu laiku, t. y. 2013-06-28, apie 19-20 val. (1 t., b. l. 5, 6).

Nukentėjusioji D. B. duodama parodymus teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2013-06-28, apie 18 val. (duomenys neskelbtini), ji su sugyventiniu R. J. lauko virtuvėje miegojo, kuomet pro duris įbėgo D. J., I. D. ir I. V.. D. J. į lauko virtuvę įėjo pirma, pribėgo prie lovos ir griebė ją gulinčią už plaukų, nutempė ją ant žemės ir pradėjo smūgiuoti į galvą, į kairę veido pusę, į šoną. Pirma jai trenkė D. J., ji bandė gintis, bet ją beveik visą laiką laikė už plaukų. Daugiausiai smūgių buvo į galvą kairės pusės ir veidą, rankomis. I. V. stovėjo dešinėje pusėje, mušė rankomis, išeidama spyrė į dešinį šoną (1 t., b. l. 177-180). Liudytoja V. J. paaiškino, kad viskas vyko 2013-06-28, tarp 17-18 val. Įėjusi į lauko virtuvę pamatė D. B., gulinčią ant grindų, aplinkui buvo trys girtos moterys. Galvojo, kad D. B. užmušta, nes buvo sumušta, vaizdas buvo baisus, o tos trys moterys plūdosi, rėkė, šaipėsi, iš jų pažinojo tik D. J. (1 t., b. l. 180-182). Liudytojas J. J. parodė, kad 2013 m. birželio 28 d. jam atėjus į lauko virtuvę pamatė D. B. gulinčią ant grindų, ją buvo apstojusios trys moterys, viena iš jų D. J., o kita, kaip vėliau sužinojo, I. V.. Tos moterys keikėsi, buvo išgėrusios, viena dar stovėjo už gulinčios D. B., o norėdama peržengti spyrė jai į dešinį šoną (1 t., b. l. 184, 185). Liudytojas R. J. paaiškino, kad matė D. B. gulinčią ant žemės. I. V., I. D. ir D. J. puslankiu ją apstojusios spardė kojomis, spardydamos ją vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais. Jis nuo triukšmo prabudo, kai tas visas veiksmas vyko. Išeidama I. V. peržengdama D. B. dar įspyrė į dešinį šoną (1 t., b. l. 185-187).

Apeliacinio teismo nuomone, šių nukentėjusiosios ir liudytojų paaiškinimų, kurie yra patvirtinti specialisto išvada ir išrašais iš medicininių dokumentų (1 t., b. l. 5-10), visiškai pakanka neabejotinai išvadai, jog D. J. ir I. V. smurtavo prieš nukentėjusiąją, ją sužalojo, taip padarė joms inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistosios I. V. gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojais apklausti policijos pareigūnai, kurie buvo iškviesti iškarto po konflikto, teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad „ant D. B. kūno sužalojimų nesimatė“. Tačiau kolegija pažymi, kad šie liudytojų parodymai savaime nepaneigia anksčiau nurodytų liudytojų parodymų, kurie neabejotinai patvirtino, jog nuteistosios vartojo fizinį smurtą prieš D. B., be to, policijos pareigūnai sužalojimų galėjo nepastebėti ir dėl to, kad kraujosruvos atsirado vėliau po įvykio, ką patvirtino ir liudytoja V. J., kuri teismo posėdžio metu paaiškino, jog tą patį vakarą D. B. mėlynės nebuvo ryškios, o išryškėjo tik kitą dieną (1 t., b. l. 182). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusioji ir minėti liudytojai siektų melagingai apkalbėti nuteistąsias nebūto nusikaltimo padarymu, taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad šią nusikalstamą veiką būtų galėję padaryti kiti asmenys. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nėra aišku, kas ir kiek konkrečiai smūgių sudavė D. B., taip pat nėra aišku, ar nukentėjusioji sužalojimus patyrė būtent nuo D. J. ir I. V.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog nuteistosios vartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, abi sudavė tam tikrą skaičių smūgių, o specialisto išvadoje nustatyta, kad sužalojimai tiek visi, tiek kiekvienas atskirai, kvalifikuotini kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Darytina išvada, kad smūgių skaičius šiuo atveju nėra esminis kriterijus, siekiant pripažinti D. J. ir I. V. padariusias nusikalstamas veikas, kadangi kiekvienas padarytas smūgis sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, o tokia veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamą veiką nuteistosios padarė bendrais veiksmais, o visi bendrai veikę asmenys atsako pagal tą patį LR BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas. Nors pirmosios instancijos teismas ir nenurodė, kad nuteistosios D. J. ir I. V. veikė bendrininkų grupėje, tačiau tai akivaizdžiai matyti tiek iš privataus kaltinimo skundo, tiek iš byloje apklaustų asmenų parodymų, taigi nuteistųjų atsakomybę lėmė ne kiekvienos iš jų suduotų smūgių skaičius, o bendros nusikalstamos veikos pasekmės, t. y. nukentėjusiajai D. B. konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistosios D. J. apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas kaltinamajai D. J. procesinių teisių, numatytų LR BPK 272 straipsnyje, neišaiškino, ją prisaikdino, įspėjo dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, išaiškino pareigą duoti parodymus, įspėjo dėl atsakomybės už vengimą duoti parodymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjant privataus kaltinimo bylas, kuriose paduotas priešpriešinis skundas, asmenys tam tikrais atvejais įgauna dvigubą statusą – tiek kaltinamojo, tiek nukentėjusiojo. Pažymėtina, kad tokiais atvejais asmenys įspėjami ir prisaikdinami tik toje bylos dalyje, kurioje jie duoda parodymus kaip nukentėjusieji apie kito asmens galimai padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau toje dalyje, kurioje šis asmuo yra kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu, jam yra išaiškinamos kaltinamojo teisės. Iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo matyti, kad visoms kaltinamosioms buvo išaiškintos kaltinamojo teisės, numatytos LR BPK 22 straipsnyje. Taigi nagrinėjamuoju atveju D. J. buvo įspėta bei pareigos jai išaiškintos kaip nukentėjusiajai dėl jos pačios pateikto skundo, kuriame ji kaltino D. B. nusikalstamos veikos padarymu. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas įspėjo D. J. dėl melagingų parodymų davimo, išaiškino pareigą duoti parodymus ir įspėjo dėl atsakomybės už vengimą duoti parodymus tik toje bylos dalyje, kuri buvo pradėta pagal jos pateiktą skundą. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad kaltinamojo teisių, numatytų LR BPK 272 straipsnio 1 dalyje, neišaiškinimas apklausos metu yra baudžiamojo proceso pažeidimas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad tai nėra tas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas, kuris būtų sutrukdęs teismui išsamiai ir nešališkai ištirti esmines bylos aplinkybes, įvertinti surinktus įrodymus, priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamajai buvo išaiškintos teisės duoti paaiškinimus ir užduoti klausimus, kurios yra numatytos ir LR BPK 22 straipsnyje.

Nuteistosios D. J. apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad dėl D. J. pareikšto kaltinimo pagal LR BK 155 str. 1 d. pirmosios instancijos teismas išvis nepasisakė, t. y. iki šiol nežinomi teismo motyvai, kodėl D. B. dėl šios nusikalstamos veikos buvo išteisinta. Apeliacinės instancijos teismas su šia apeliantės išvada nesutinka, kadangi pirmosios instancijos teismas nurodė, kad D. J., kaip privati kaltintoja, privalėjo teismui pateikti D. B. kaltumo įrodymus ir įrodyti jos kaltę nusikaltimų padarymu, tačiau jos nurodytų aplinkybių nepatvirtina jokie objektyvūs bylos įrodymai. Tai, kad dėl D. B. pareikšto kaltinimo D. J. pasisakyta gana plačiai, patvirtina ne tai, kad teismas buvo šališkas, o tai, kad byloje buvo pakankamai įrodymų, pagrindžiančių D. J. kaltę, taigi teismas, pripažindamas kaltinamąją kalta, turėjo išsamiai aprašyti įrodymus bei priimti motyvuotą apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat kelia apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo šališkumo klausimą. Šie skundo teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apeliantės kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamųjų posėdžių protokolų matyti, jog teismas nuteistųjų teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su nukentėjusiąja leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nuteistosioms nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jų atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, ir nesudaro pagrindo manyti, jog buvo pažeistos BPK 7 straipsnio nuostatos ar kiti principai.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įro­dy­mus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkal­ti­na­mąjį nuosprendį, kuriame išva­das dėl nuteistųjų kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai moty­vavo, todėl apeliacinių skundų argumentai atmestini.

Skirdamas nuteistosioms bausmes, pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimo taisyklių nepažeidė, atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo pobūdį (padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas), nuteistųjų D. J. ir I. V. asmenybes. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad jų atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Teismas įvertino šių aplinkybių visumą ir pagrįstai skyrė bausmę – laisvės apribojimą su įpareigojimais, bausmės dydį parinkdamas sankcijos ribose, artimą vidurkiui.

Konstatuojama, kad Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendis dėl D. J. ir I. V. nuteisimo pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Taigi jį naikinti apeliacinių skundų motyvais įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiajai D. B. atstovavo advokatė Roma Katilovskienė. Pinigų priėmimo kvitas serija LAT Nr. 795560 (2 t., b. l. 129) patvirtina, kad 2015 m. birželio 17 d. už dokumento surašymą, patarimą, kitas teisines paslaugas nukentėjusioji D. B. advokatei Romai Katilovskienei sumokėjo 300 eurų. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiosios atstovė pateikė šį dokumentą ir prašė iš nuteistųjų D. J. ir I. V. lygiomis dalimis priteisti 300 eurų nukentėjusiajai D. B.. Šis prašymas pagrįstas ir tenkintinas, kadangi nuteistųjų D. J. ir I. V. apeliaciniai skundai yra atmetami, o nukentėjusioji turėjo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, taigi jos išieškotinos iš nuteistųjų D. J. ir I. V., iš kiekvienos išieškant po 150 eurų (LR BPK 104 straipsnio 2 dalis, 105 straipsnio 1 dalis, 106 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teisme 2015 m. liepos 14 d. iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajai I. V. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme, prašoma išieškoti iš nuteistosios 23,16 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Šis prašymas netenkintinas. LR BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistosios klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistosios nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš nuteistosios valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistosios D. J. ir nuteistosios I. V. gynėjo advokato Vyto Kantaravičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Išieškoti iš D. J. nukentėjusiosios D. B. naudai jos turėtas proceso išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip atstovas, paslaugoms apmokėti – 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų).

Išieškoti iš I. V. nukentėjusiosios D. B. naudai jos turėtas proceso išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip atstovas, paslaugoms apmokėti – 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų).