Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Teisėja R.Valentinienė Procesinio sprendimo kategorija 1.2.3.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2005 m. gruodžio 7 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio, kuriuo H. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Priteista iš H. D. nukentėjusiajam A.B.M. 3800 Lt turtinės žalos ir 6200 Lt neturinės žalos, viso 10000 Lt, atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. D. nuteistas už tai, kad padarė tyčinį nužudymą, tai yra 2005 m. gegužės 11 d., laike nuo 9 val. iki 13 val., tikslesnis laikas nenustatytas, skvere, esančiame už pastato (duomenys neskelbiami), H. D. , būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kilus konfliktui dėl asmeninių nesutarimų, tyčia suduodamas rankų delnais ir kumščiais 5 smūgius nukentėjusiam A. M. į galvą padarė poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, gleivinės kraujosruvas abiejose lūpose, odos nubrozdinimus abiejose ausyse ir veide bei du smūgius koja į šoną, nesukeldamas kūno sužalojimų. Nuo į galvą suduotų smūgių visumos A. M. buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas - stiprus galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir suspaudimu, dėl to A. M. 2005m. gegužės 12 d. įvykio vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo H. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Pats nuteistasis H. D. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu po nukentėjusiojo A. M. nužudymo niekada neneigė, kad šio atžvilgiu vartojo fizinį smurtą, detaliai paaiškino kokiomis aplinkybėmis tai padarė. Jis parodė, kad 2003 m. gegužės 11 d. apie 11 d. kartu D. P. , A. M. , A. Mu. , I. G. parkelyje už pastato, esančio (duomenys neskelbiami), gėrė naminę degtinę. A. M. pradėjo įžeidinėti H. D. ir jo sugyventinę D. P. , todėl jis, priėjęs prie A. M. , sudavė jam vieną kartą per skruostą. Po to, kadangi A. M. nenurimo, dar sudavė keletą smūgių kumščiais į skruostą, nosį, smakrą bei du kartus įspyrė į šoną, iš viso sudavė apie 5 smūgius. Tikrinant šiuos parodymus H. D. parodymų patikrinimo metu juos patvirtino, parodė, kaip, kiek kartų ir į kurias kūno vietas jis trenkė A. M. (t.1, b.l. 103-104). Šiuos parodymus nuteistasis H. D. patvirtino ir nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme. Iš nuteistojo H. D. apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad jis ir dabar neneigia vartojęs fizinį smurtą A. M. atžvilgiu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, būtent, jis padarė veiką, esančiame tiesioginiame priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – A. M. mirtimi. Apeliantas mano, kad byloje nėra paneigta, jog nukentėjusiajam mirtį sukėlęs sužalojimas galėjo būti padarytas vėliau, kitų asmenų, nes po jo suduotų smūgių A. M. buvo dar gyvas ir sveikas. Kolegijos nuomone, šio apelianto nurodyto argumento negalima laikyti įrodančiu, kad A. M. mušė kiti asmenys, - tai tik prielaida. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. M. minėtu laiku be nuteistojo H. D. būtų mušę kiti byloje nenustatyti asmenys ar A. M. galėjo susižaloti kitomis aplinkybėmis, pvz. krisdamas ar pan.. Priešingai, byloje surinktų įrodymų visetas (pačio nuteistojo, liudytojų parodymai, teismo medicinos specialisto išvados ir kt.) leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusįjį A. M. 2005 m. gegužės 11 d. primušė nuteistasis H. D. ir, būtent, jo veiksmai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi.

Byloje apklausti betarpiškai matę įvykio aplinkybes liudytojai A. Mu. , I. G. , D. P. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad, būtent, nuteistasis H. D. 2005 m. gegužės 11 d. kilus tarp jo ir A. M. konfliktui, sudavė A. M. delnu, kumščiu į veido, galvos sritis, spyrė koja į krūtinę ir smarkiai jį sumušė. Nei vienas iš liudytojų neparodė, kad kas nors kitas be nuteistojo H. D. būtų mušęs nukentėjusįjį A. M. . Kaip matyti iš liudytojo A. Mu. parodymų, A. M. po šio sumušimo gulėjo ant nugaros ir nekalbėjo. A. Mu. A. M. , pavertęs ant šono, kad neužspringtų, paliko gulėti, o pats nuėjo į nakvynės namus. Pagal įvykio apžiūros metu užfiksuotus duomenis, A. M. buvo rastas 2005 m. gegužės 12 d. parkelyje už pastato, esančio (duomenys neskelbiami) (kur D. P. , A. M. , A. Mu. , I. G. ir H. D. girtavo 2005 m. gegužės 11 d.) gulintis ant šono, kaip jį paliko A. Mu. (t. 1, b.l. 8-14). Kolegija neturi pagrindo abejoti minėtais liudytojų A. Mu. , I. G. , D. P. parodymais ir manyti, kad jie dėl kokių nors priežasčių nuteistąjį H. D. apkalba. Tokių duomenų byloje nėra. Liudytojų parodymai dėl H. D. atliktų smurtinių veiksmų A. M. atžvilgiu viso proceso metu buvo nuoseklūs, neprieštaringi ir, gretinant juos tarpusavyje, atitinka vieni kitiems. Šiuose liudytojų, kartu ir nuteistojo H. D. parodymuose, nurodytas A. M. padarytas kūno sužalojimų, sukėlusių A. M. mirtį mechanizmas, visiškai atitinka ir teismo medicinos ekspertizės išvadas. Iš byloje atliktos teismo medicinos ekspertizės akto matyti, kad A. M. mirė nuo komplikacijų, kurias sukėlė stiprus galvos sumušimas su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų dangalais į galvos smegenų skilvelius, dėl to pabrinko ir buvo suspaustos smegenys. Tyrimo metu A. M. kūne buvo rastos poodinės kraujosruvos abiejų akių vokuose, gleivinės kraujosruvos abiejose lūpose, odos nubrozdinimai abiejose ausyse ir veide (t. 1, b.l. 22-27). Šią išvadą patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas ekspertas. Nurodė, kad taip susižaloti A. M. krentant ar atsitrenkiant į kietą paviršių ar daiktus, negalėjo, nes sužalojimai išsidėstę skirtingose veido ir galvos plokštumose. Įvertinus tai, kad tyrimo metu rasti sužalojimai abiejų ausų srityse, tačiau sužalojimų pečių ir rankų srityse nerasta, griūdamas į vieną ar kitą šoną A. M. negalėjo patirti sužalojimų ausų srityse griūvant. Tokio pobūdžio sužalojimai dažniausiai susidaro suduodant traumuojančius poveikius kietu buku daiktu, turinčiu ribotą paviršių, pasekoje. Sužalojimai A. M. galvos srityje padaryti nemažiau penkių traumuojančių kontaktinių poveikių pasekoje (nuteistasis H. D. prisipažino sudavęs A. M. apie 5 smūgius į galvos ir veido sritis), A. M. mirė nuo smūgių visumos (t. 1, b.l. 28).

Visi paminėti faktiniai duomenys (nuteistojo, liudytojų A. Mu. , I. G. , D. P. , teismo medicinos specialisto išvados, eksperto paaiškinimai ir kt.) papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse ir kartu sudaro nuoseklią įrodomąją medžiagą, leidžiančią kolegijai daryti išvadą, kad A. M. mirė nuo galvos sužalojimų, padarytų ne mažiau 5 smūgių visumos, šiuos smūgius į galvos ir veido sritis sudavė H. D. , todėl H. D. nusikalstama veika yra priežastiniame ryšyje su pasekmėmis – A. M. mirtimi.

Apeliaciniame skunde nuteistasis H. D. taip pat teigia, jog jis nenumatęs, jog A. M. nuo to gali mirti, tvirtina jo mirties nenorėjęs, t.y. ginčija vieną iš būtinųjų tyčinio nužudymo sudėties požymių - tyčią. Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje gali būti padaromas tik tyčia (tiek tiesiogine, tiek netiesiogine). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad H. D. nukentėjusįjį A. M. nužudė veikdamas netiesiogine tyčia. Kolegijos nuomone, ši teismo išvada yra teisėta ir pagrįsta. Nuteistasis H. D. sudavė nukentėjusiajai smūgius kumščiais, delnais į galvos ir veido sritis, - į gyvybiškai svarbų organą. Darydamas šią veiką H. D. suvokė, kad gali sukelti tiek nukentėjusiojo mirtį, tiek ir kitas pasekmes, - fizinį skausmą, lengvą kūno sužalojimą. Bet kuri iš šių pasekmių nuteistajam H. D. buvo priimtina, jį tenkino. Jis atliko visus veiksmus, kuriuos ketino atlikti, tai yra sudavė smūgių nukentėjusiajam tiek, kiek norėjo, niekas jo veikos nenutraukė, veika neliko nebaigta. Po smūgio sudavimo, nuteistasis H. D. suvokė, kad nukentėjusysis A. M. yra gyvas, klaidos dėl pasekmių nebuvo, niekas netrukdė H. D. atlikti veiksmus, po kurių A. M. nebebūtų gyvas, tačiau H. D. šių veiksmų neatliko, paliko sumuštą nukentėjusįjį ir išėjo, nekreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusysis po sumušimo nebegėrė ir nebekalbėjo, A. M. iš lupos bėgo kraujas. H. D. suvokė, kad nuo jo suduotų smūgių, paliktas nukentėjusysis nesuteikus jam būtinos medicininės pagalbos, gali mirti, tačiau, jam buvo tas pats – nukentėjusysis A. M. mirs ar liks gyvas. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nuteistasis H. D. veikė netiesiogine tyčia ir jo veiką kvalifikavo pagal kilusias pasekmes, kaip tyčinį nužudymą (Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis). Byloje surinktai įrodymais nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji H. D. inkriminuoto nusikaltimo, už kurį pirmosios instancijos teismas jį pripažino kaltu ir nuteisė, sudėties požymiai.

Pirmosios instancijos teismas, skiriant H. D. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teisingai taikė Lietuvos Respublikos BK 41, 54 straipsnių normas, atsižvelgė į visas įstatyme nurodytas bei byloje nustatytas aplinkybes: H. D. padarė tyčinį nužudymą, veikdamas netiesiogine tyčia, anksčiau teistas nebuvo, administracine tvarka nebaustas, dėl padaryto nusikaltimo prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, konfliktą iš dalies išprovokavo pats nukentėjusysis A. M. , nusikalto būdamas girtas, kas pripažinta jo atsakomybe sunkinančia aplinkybe. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – turi du mažamečius vaikus, kuriuos išlaiko materialiai – neatitina byloje nustatytų aplinkybių. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis H. D. niekur nedirba ir neturi nuolatinio pragyvenimo šaltinio, kas paneigia nuteistojo H. D. teiginį apie tai, jog jis turi materialiai išlaikyti vaikus.

Pirmosios instancijos teismo H. D. paskirta švelnesnė negu įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis bausmė nėra aiškiai per griežta. Bausmę švelninti pagrindo nėra.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. D. apeliacinį skundą atmesti.