Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-01-20 · Administracinė byla Nr. AS-602-93-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-01-20
Bylos Nr.
AS-602-93-12
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00825-2011-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Stasys Gagys, Veslava Ruskan (pran.)
Atsakovas
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas
O. J.
Kategorijos
  • 63.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS602-93/2012Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00825-2011-5Procesinio sprendimo kategorija 63.3.2; 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2012 m. sausio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Šiaulių žemėtvarkos skyrius) dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja O. J. (toliau – ir pareiškėja) 2011 m. gruodžio 6 d. (pagal gavimo teisme datą) per savo atstovą advokatą V. B. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2011 m. lapkričio 2 d. įsakymą Nr. 31VĮ-(14.31.2)-2587 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pagal O. J. vardu parengtas išvadas“ (toliau – ir Įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo), kuriuo jai buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko J. D. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos 63,75 ha žemės ir 3 ha miško, pagal pareiškėjos vardu parengtas išvadas ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones: sustabdyti Įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo bei uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Šiaulių apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. išvados Nr. 5611 (11 ha žemės, vertė 23177 litų, persiųsta į Trakų, Elektrėnų žemėtvarkos skyrių); Šiaulių apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. išvados Nr. 5612 (1 ha žemės, vertė 2107 litų), persiųsta į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių); 2010 m. kovo 16 d. išvados Nr. 5613 (47,09 ha, vertė 99267 Lt, persiųsta į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių) (toliau – ir Išvados), įgyvendinimo sustabdymu ir/ar nutraukimu.

Šalies argumentai

Pareiškėja savo prašymą pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones grindė tuo, jog nekilnojamojo turto grąžinimas eina į pabaigą, laisvos valstybinės žemės liko nedaug, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galėtų susidaryti tokia situacija, kad galimai palankaus jai procesinio sprendimo atveju nebebūtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas natūra, o būtų galimi tik kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Taigi, taip būtų pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti lūkesčiai.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi, be kita ko, pareiškėjos skundą priėmė ir pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkino, sustabdydamas Įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo bei iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo uždrausdamas atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Išvadų įgyvendinimo sustabdymu ir/ar nutraukimu.

Teismas nurodė, jog jei nagrinėjamu atveju nebūtų pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, tikėtina, kad ginčo sklypai būtų įtraukti į laisvos žemės fondą, o nuosavybės teisės į šiuos sklypus būtų atkurtos kitiems asmenims. Pažymėjo, jog netgi tuo atveju, jeigu teismas priimtų pareiškėjai palankų sprendimą, jo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas. Padarė išvadą, jog yra pagrindas patenkinti pareiškėjos prašymą ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, o išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad ginčo žemės sklypai atsakovo gali būti suteikti kitiems asmenims, o tai labai apsunkintų iki tol buvusios padėties atkūrimą. Pridūrė, jog atsižvelgus į tai, kad skundžiamo įsakymo galiojimas stabdytinas, taikytina ir ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždrausti atsakovui atlikti veiksmus.

III.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyrius 2011 m. gruodžio 16 d. atskiruoju skundu (b. l. 13 – 17) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį tose dalyse, kuriose 1) tenkintas pareiškėjos O. J. prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, sustabdant Įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo; 2) atsakovui uždrausta iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Išvadų įgyvendinimo sustabdymu ir/ar nutraukimu; 3) pareiškėjos O. J. atstovo advokato V. B. pateiktas skundas priimtas teismo žinion ir perduoti šį klausimą Šiaulių apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo, jog įvertinus pareiškėjos O. J. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku J. D. patvirtinančius dokumentus nustatyta, kad minėtos Išvados parengtos pagal galimai suklastotus, giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku J. D. patvirtinančius, dokumentus (skirtinguose dokumentuose nesutampa pareiškėjos motinos mergautinė pavardė, taip pat nesutampa pareiškėjos motinos tėvavardis), dėl ko buvo kreiptasi į prokuratūrą, o pareiškėjos atžvilgiu dėl klastojimo faktų, atkuriant nuosavybės teises, pradėtas ikiteisminis tyrimas, ką patvirtina prie bylos pridedamas Šiaulių apygardos prokuratūros raštas. Teigia, jog atsižvelgiant į tai, jog Išvados, kurių pagrindu vėliau buvo priimtas Įsakymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo parengtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, t. y. teikiant galimai suklastotus dokumentus, pareiškėja net nėra ir negali būti tas asmuo, kuris turėtų teisę atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pagal minėto įstatymo 2 straipsnio nuostatas. Pažymi, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, kuria nutarė pareiškėjos pateiktą skundą priimti, priėmė neįsigilinęs, ar pareiškėja pagal įstatymo reikalavimus pateikė visus reikalingus dokumentus, įrodančius jos giminystės ryšį, ir ar ji išvis galėjo būti pareiškėja bei teikti skundą šioje byloje. Teigia, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad jeigu nebūtų pritaikyta prašoma reikalavimo užtikrinimo priemonė, tikėtina, jog ginčo sklypai būtų įtraukti į laisvos valstybinės žemės fondą, o nuosavybės teisės į šiuos sklypus būtų atkurtos kitiems asmenims, dėl ko palankaus pareiškėjai teismo sprendimo atveju jo vykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas. Atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, svarstydamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą formaliai rėmėsi pareiškėjos skunde nurodytais motyvais, be to, jam yra nesuprantama, kaip teismas, neturėdamas byloje jokių reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrįstumą įrodančių dokumentų, galėjo įvertinti tokių priemonių taikymo būtinybę. Pažymi ir tai, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir įsiteisėjus skundžiamai teismo nutarčiai, kuria jam uždrausta atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su parengtų Išvadų įgyvendinimo sustabdymu ir/ar nutraukimu, kiltų reali grėsmė, kad asmuo, kuris pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, net nebūdamas asmeniu, kuris galėtų turėti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, įgytų teisę reikalauti jo atžvilgiu priimti jam naudingą sprendimą – atkurti nuosavybės teises į žemę. Pabrėžia, jog priėmus sprendimą, šiam asmeniui beliktų Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įmonėje užregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą ir pagal sudarytą sandorį šį nekilnojamąjį turtą perleisti tretiesiems asmenims. Priduria, jog dėl tokių veiksmų valstybei gali būti padaryta didelė turtinė žala.

Atsiliepimas

Pareiškėja atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo šį atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai savo nutartį motyvavo tuo, kad nekilnojamojo turto grąžinimas eina į pabaigą, laisvos valstybinės žemės liko nedaug, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, net jeigu teismas priimtų pareiškėjai palankų sprendimą, jo įvykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas. Pažymi, jog tie atsakovo argumentai, kuriais jis teigia, jog ji neturi teisės atkurti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, yra argumentai ne dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, bet dėl bylos esmės, o administracinės bylos iškėlimo stadijoje ir atitinkamai reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo stadijoje nėra sprendžiama dėl skundo pagrįstumo ir dėl bylos esmės. Teigia, jog atskirajame skunde apeliantas pripažįsta, kad pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimas yra baigiamas ir kad žemėtvarkos skyriuose, į kuriuos persiųstos išvados dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo, neatlygintinai suprojektuoti pareiškėjos pasirinkti žemės sklypai, kas reiškia, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigiamojoje stadijoje, todėl netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjos pasirinkti ir suprojektuoti žemės sklypai galėtų būti perduoti kitiems asmenims, o galimai palankaus pareiškėjai teismo procesinio sprendimo atveju žemės sklypų parinkimo ir projektavimo procesą reikėtų pradėti iš naujo. Priduria, jog apelianto teiginys, esą gali būti padaryta žala valstybei, nes suprojektuoti žemės sklypai gali būti perleisti tretiesiems asmenims, yra visiškai nepagrįstas, kadangi sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai nėra priimti, todėl a priori aišku, kad nei teisinė registracija nekilnojamojo turto registre, nei perleidimo sandoriai negali būti sudaryti. Akcentuoja, jog tokie sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai įmanomi tik po galimai palankaus pareiškėjai teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl Įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 5 – 6), kuriuo pareiškėjai buvo nuspręsta neatkurti nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko J. D. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) valdytos 63,75 ha žemės ir 3 ha miško, pagal pareiškėjos vardu parengtas Išvadas, teisėtumo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 9 d. nutartimi, be kita ko, tenkino pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir Įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojimą iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo sustabdė bei iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Išvadų įgyvendinimo sustabdymu ir/ar nutraukimu, su kuo atskiruoju skundu nesutinka atsakovas, iš esmės teigdamas, jog pareiškėja neįrodė to, jog palankaus jai teismo sprendimo atveju jo vykdymas pasunkėtų arba taptų negalimas, be to, atsakovas mano, kad pareiškėja išvis negalėjo pateikti teismui skundo, o teismas – neturėjo jo priimti, nes ji nėra ir negali būti tas asmuo, kuris turėtų teisę atkurti nuosavybės teises į ginčijamą nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalis inter alia numato, jog skundą dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Nagrinėjamu atveju matyti, jog pareiškėja ginčija atsakovo – viešojo administravimo subjekto (ABTĮ 2 straipsnio 4 dalis) jos atžvilgiu priimtą individualų administracinį aktą – Įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ji teisę teikti skundą teismui, tokiu būdu realizuojant savo teisę į teisminę gynybą (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), turėjo, o pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą, nenustačius jo trūkumų, pagrįstai priėmė savo žinion. Skundo priėmimo stadijoje negali būti sprendžiamas klausimas dėl to, ar materialinės teisės normos nustato asmeniui besikreipiančiam į teismą teisinių pasekmių atsiradimą šiam asmeniui. Šis klausimas yra susijęs su materialinėmis teisinėmis kreipimosi į teismą prielaidomis, prie kurių priskirtinas, be kita ko, ir asmens reikalavimo teisės turėjimas, todėl gali būti sprendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės. Sprendžiant skundo priėmimo klausimą, yra nagrinėjamos tik procesinės prielaidos kreiptis į teismą, nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje. Procesinių prielaidų kreiptis į teismą sąrašas yra baigtinis, tai yra viena iš teisės kreiptis į teismą garantijų. Teismui nenustačius įstatyme nustatytų pocesinių kliūčių asmeniui kreiptis į teismą, teismas neturi pagrindo nepriimti asmens skundo.

Pridurtina, jog atsakovas atskiruoju skundu taip pat ginčija pareiškėjos prašymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pagrįstumą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63–277/2008).

Pasakytina ir tai, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė aplinkybėmis, kad nekilnojamojo turto grąžinimas eina į pabaigą, laisvos valstybinės žemės liko nedaug, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių galėtų susidaryti tokia situacija, kad galimai palankaus pareiškėjai procesinio sprendimo atveju nebebūtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas į pareiškėjos pasirinktus sklypus. Tačiau šie bendro pobūdžio pareiškėjos teiginiai, teisėjų kolegijos vertinimu, dar nesuteikia pakankamo pagrindo manyti, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas iš esmės apsunkins arba padarys negalimą palankaus jai teismo sprendimo įvykdymą. Pabrėžtina, jog, kaip matyti iš bylos duomenų, nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesas dar nėra pasibaigęs, t. y. sprendimai, atkuriantys nuosavybės teises pareiškėjai, dar nėra priimti, o pareiškėja, nors ir teigia, kad galimai palankaus jai teismo procesinio sprendimo atveju žemės sklypų parinkimo ir projektavimo procesą reikėtų pradėti iš naujo, nenurodė jokių įtikinamų aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad jos galimai pažeistos teisės, jei tai būtų nustatyta teismo sprendimu, negalės būti atkurtos kitais būdais, t. y. ji neįrodė, jog nesustabdžius Įsakymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo galiojimo bei iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo neuždraudžiant atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Išvadų įgyvendinimo sustabdymu ir/ar nutraukimu, buvusios padėties atkūrimas taps neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje buvo būtina išlaikyti status quo (esamą padėtį), padaryti.

Pažymėtina, kad pareiškėja kreipėsi į teismą, siekdama įgyti teises bei pareigas, bet ne gindama nuo pažeidimų turimas teises. Pareiškėja prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kuriomis būtų nustatyta neaiški padėtis dėl didelio kiekio žemės - 63,75 ha žemės ir 3 ha miško. Atsakovas ginčija pareiškėjos skunde bei prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių įrodinėjamą tikėtiną reikalavimų pagrįstumą. Sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą nėra sprendžiamas skundo reikalavimų pagrįstumas, tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tikslingumas yra susijęs tikėtinu ir pareiškėjo įrodinėjamu reikalavimų pagrįstumu.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad negalima daryti vienareikšmės išvados, jog šiuo metu yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingą išvadą, netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl atsakovo atskirasis skundas tenkintinas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis toje dalyje, kuria buvo patenkintas pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutarties dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjos O. J. prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdytas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus 2011 m. lapkričio 2 d. įsakymo Nr. 31VĮ-(14.31.2) galiojimas iki teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo bei uždrausta atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su Šiaulių apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. išvados Nr. 5611 (11 ha žemės, vertė 23177 litų, persiųsta į Trakų, Elektrėnų žemėtvarkos skyrių); Šiaulių apskrities viršininko 2010 m. kovo 16 d. išvados Nr. 5612 (1 ha žemės, vertė 2107 litų), persiųsta į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių); 2010 m. kovo 16 d. išvados Nr. 5613 (47,09 ha, vertė 99267 Lt, persiųsta į Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrių) (toliau – ir Išvados), įgyvendinimo sustabdymu ir/ar nutraukimu.

Kitoje dalyje Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysRomanas KlišauskasVeslava Ruskan