- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-84-436/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Virginija Gudynienė, Algimantas Kukalis
- Pareiškėjas
- I. O. V.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijai
- Advokatai
- Vytautas Gustas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. O. V. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-08367-717/2006 pagal pareiškėjos I. O. V. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai dėl įstatymo nustatyto praleisto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja I. O. V. prašė atnaujinti jai terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo J. P. iki 1940 m. liepos 22 d. turėtą žemę Kauno apskrities A.Panemunės valsčiaus Armališkių kaime, nuosavybės teisę į žemę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams trims mėnesiams ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. P. iki 1940 m. liepos 22 d. asmeninės nuosavybės teise Kauno apskrities, A.Panemunės valsčiaus Armališkių kaime, valdė 4,01 ha žemės. Nurodė, kad jos tėvas iki nacionalizacijos Armališkių kaime asmeninės nuosavybės teise valdė 4,01 ha žemės sklypą. Jos tėvas J. P. mirė 1962 metais, o motina A. P. – 1971 metais. Pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą pareiškėja galėtų būti laikoma pretendente atkurti nuosavybės teisę į minėtą žemės sklypą, tačiau 2004 m. gruodžio 16 d. pareiškėjai pateikus į Kauno miesto žemėtvarkos skyrių prašymą atkurti nuosavybės teises, jai buvo paaiškinta, kad ji praleido terminą tokiam prašymui paduoti. Pareiškėja prašo praleistą terminą atnaujinti, nes jį praleido dėl svarbių priežasčių. Nuo 1956 metų ji gyvena Kybartuose, todėl manė, kad neturi teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, esančią Kauno mieste. Be to, tėvų namas 1970 metais buvo parduotas, todėl pareiškėja buvo įsitikinusi, jog kartu buvo parduota ir prie namo esanti žemė. 1997 metais pareiškėjai pasiteiravus Vilkaviškio žemėtvarkos tarnyboje dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jai taip pat buvo paaiškinta, kad ji jokių teisių į minėtą žemę neturi. Pareiškėja nurodė, kad yra pakankamai senyvo amžiaus ir jos galimybės domėtis įstatymais ir jų aiškinimais yra ribotos, todėl ji visiškai pasitikėjo žemėtvarkos skyriaus jai suteikta informacija. Be to, termino praleidimui turėjo įtakos šeimoje susiklosčiusios nepalankios aplinkybės, nes pareiškėja slaugė bei prižiūrėjo sergantį vyrą ir sūnų, rūpinosi jų materialiniu išlaikymu. Taip pat pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, kad jos tėvas nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 4,01 ha žemės Armališkių kaime, A.Panemunės valsčiuje, kadangi pakankamai dokumentų šiam faktui įrodyti ji neturi ir negali gauti, nes tokių dokumentų nėra. 2005 m. gruodžio 5 d. archyvinėje pažymoje nurodyta, kad 1938 m. birželio 27 d. duomenimis minėtos žemės savininkais buvo pareiškėjos seneliai V. ir G. P. , o 1944 - 1948 m. bylos duomenimis A.Panemunės valsčiaus Armališkių apylinkės vardiniame naujakurių sąraše įrašytas jos tėvas, turėjęs 4,01 ha žemės. Todėl, pareiškėjos nuomone, mirus jos seneliams žemę paveldėjo, bet neįformino savo paveldėjimo teisių, jos tėvas J. P. .
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjos I. O. V. pareiškimą dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Teismas nepripažino pareiškėjos nurodytas aplinkybes svarbia priežastimi atnaujinti terminą kreiptis su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nurodė, kad nuo nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo priėmimo ir jo pakeitimo 1997 metais, apie nuosavybės teisių atkūrimą buvo labai daug ir plačiai kalbama ir diskutuojama tiek spaudoje, tiek ir per masinės informacijos priemones, todėl netgi jokio išsilavinimo neturintys asmenys buvo gabūs suvokti apie nuosavybės teisės atkūrimo galimybes. Išsamią informaciją pareiškėjai galėjo suteikti ir žemėtvarkos tarnyba jos nuolatinėje gyvenamojoje vietoje. Be to, įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo to įstatymo vykdymo pasekmių. Pareiškėjos sūnaus ir vyro liga bei materialiniai sunkumai taip pat negali būti svarbia termino praleidimo priežastimi, nes sūnus turi šeimą, t.y. kitų asmenų kurie gali juo pasirūpinti, su pareiškėja gyvena atskirai. Pareiškėjos vyras nėra toks ligonis, kuriam reikalinga nuolatinė slauga. Be to, pareiškėja prašymą ir kitus reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitinkamai žemėtvarkos tarnybai galėjo pasiųsti paštu. Neatnaujinus termino prašymui dėl nuosavybės teisės į žemę atkurti, teismas nurodė, kad nėra poreikio nustatinėti ir juridinę reikšmę turinčio fakto. Be to, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad V. ir G. P. buvo jos tėvo Jono tėvai, o pareiškėjos seneliai.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, kad teismas pažeidė LR CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nuostatą ir nesiėmė visų būtinų priemonių visapusiškam bylos aplinkybių išnagrinėjimui. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad ji sąmoningai buvo suklaidinta Vilkaviškio žemėtvarkos skyriaus valdininkų, nesiėmė jokių procesinių priemonių kviesti į teismą šios tarnybos vadovo ir išsiaiškinti nurodytas aplinkybes. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos senyvas amžius ir ligotumas bei susiklosčiusios sunkios jos šeimos aplinkybės nėra svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas dažnai buvo kaitaliojamas, todėl net patyrusiam teisininkui sunku susekti visus įstatymo pakeitimus, o tuo labiau susijusius su terminų nustatymu. Apeliantė nurodo, kad teismas, nagrinėdamas pareiškimą, turėjo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kadangi ji nesiekė pasisavinti to, kas nepriklausė jos tėvui ir niekam nebūtų padaryta žala, jei nuosavybės teisės jai būtų atkurtos kuriuo nors įstatymo numatytu būdu. Be to, teismas visiškai neišsprendė pareikšto reikalavimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra svarbi priežastis terminui atnaujinti. Suinteresuoto asmens nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja turėjo realią galimybę domėtis ir sužinoti apie J. P. žemę bei įstatymo nustatytu terminu kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas sprendime pasisakė, kad nesant giminystės įrodymų tarp J. P. ir V. bei G. P. , negalima nustatyti juridinę reikmę turinčio fakto, jog J. P. žemę paveldėjo iš V. ir G. P. . Be to, vien tik juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas, esant neatnaujintiems terminams prašymui bei nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti, nesukeltų pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Nagrinėjamojoje byloje kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Toks atvejis pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarka reglamentuota Civilinio proceso kodekse. CPK 443 str. 1 d. nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi nurodyti visus tuo juridinę reikšmę turinčiu faktu suinteresuotus asmenis. Suinteresuotas asmuo yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Jeigu paaiškėja, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį (CPK 443 str. 3 d.). Šios kategorijos bylose suinteresuotais asmenimis įtraukiami tik tie asmenys, kurie turi teisinį interesą dėl prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Jeigu priimtas teismo sprendimas neturės įtakos atitinkamo asmens materialiosioms teisėms ir pareigoms, toks asmuo (fizinis ar juridinis), net kai yra pareiškėjo prašymas jį įtraukti, neįtraukiamas dalyvauti suinteresuotu asmeniu byloje. Nagrinėjamojoje byloje pareiškėja prašė nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą ir atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Suinteresuoti asmenys bylose dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra atitinkama savivaldybė ir (ar) apskrities viršininko administracija, kiti suinteresuoti fiziniai ar juridiniai asmenys. Nagrinėjamojoje byloje pareiškėja suinteresuotu asmeniu nurodė Kauno apskrities viršininko administraciją. Pirmosios instancijos teismas 2006 m. rugsėjo 4 d. protokoline nutartimi įpareigojo pareiškėją išsiaiškinti ar šiuo metu yra asmenų, valdančių žemę į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Esant tokių asmenų, teismas įpareigojo pareiškėją juos nurodyti pareiškime suinteresuotais asmenimis. Byloje (b.l. 48) yra 2006 m. gegužės 25 d. Kauno apskrities viršininko administracijos atsakymas pareiškėjai į jos prašymą, kad tokia informacija jai negali būti suteikta. Todėl akivaizdu, kad teismo įpareigojimo pareiškėja įvykdyti neturėjo galimybės. CPK 443 straipsnio 8 dalis įpareigoja teismą, nagrinėjantį bylą šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas šios pareigos neįvykdė. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nustatyta, kad žemę į kurią pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teise, šiuo metu valdo dešimt fizinių asmenų. Todėl jie turėjo būti įtraukti dalyvauti byloje suinteresuotais asmenimis, nes nagrinėjama byla yra susijusi su jų teisėmis ir pareigomis. CPK 266 str. draudžia teismui spręsti klausimą dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Šios procesinės teisės normos pažeidimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Todėl kolegija sprendimą panaikina, o bylą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.