Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Jūros Marijos Strumskienės,

dalyvaujant atsakovės Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos atstovui advokatui Virgilijui Kaupui, trečiajam suinteresuotam asmeniui S. N.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. K. skundą atsakovei Užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjos atstovas pateikė teismui skundą (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipte (toliau – ir Ambasada) 2014-10-16 sprendimą, kuriuo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjai, ir įpareigoti atsakovę ir (arba) Ambasadą išduoti vizą pagal 2014-10-08 pareiškėjos prašymą.

Ginčijamame sprendime nurodyta, kad nebuvo galima numanyti, kada asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos, tačiau Ambasados pareigūnas neprašė pareiškėjos pateikti nei skydžių bilietų į Lietuvos Respubliką ir atgal rezervacijos įrodymų, nei pačių įsigytų bilietų. Pareiškėja, teikdama prašymą vizai, Ambasados pareigūno teiravosi, ar nebus problemų dėl to, kad nepateiktos skrydžių bilietų rezervacijos, tačiau pareigūnas atsakė, kad problemų tikrai nebus. Pareiškėja nebuvo informuota per kiek laiko bus išspręstas klausimas dėl vizos suteikimo, todėl net ir negalėjo numatyti tikslios išvykimo iš Lietuvos Respublikos datos. Taigi pareiškėja neturėjo objektyvios galimybės nei atlikti rezervaciją tiksliai datai, nei įsigyti išankstinius bilietus. Pareiškėja, teikdama prašymą vizai, Ambasados pareigūnui nurodė, kad ji tikrai sugrįš į Etiopiją, todėl pagrindo daryti išvadai, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos negrįš arba grįš vėliau negu baigsis vizos galiojimo terminas, negalėjo būti. Pareiškėjos nurodymas, kad ji Lietuvos Respublikoje tvarkysis dokumentus dėl leidimo gyventi taip pat negalėjo būti tinkamu pagrindu Ambasados pareigūnui padaryti išvadą, kad pareiškėja į Etiopiją nesugrįš.

Atsisakymas išduoti vizą yra niekuo nepagrįstas, pažeidžiantis pareiškėjos teises, nes ji neturi galimybės atvykti pas sutuoktinį, su kuriuo iki šiol praleisdavo labai daug laiko. Sutuoktinis dėl objektyvių priežasčių negali atvykti pas pareiškėją, kadangi yra UAB „Afrikos investicijų grupės“ direktorius ir vienintelis akcininkas. Šeimos poreikiams reikalingos pajamos yra gaunamos būtent iš šios bendrovės, todėl išvykęs pas pareiškėją, trečiasis suinteresuotas asmuo nebegalėtų tinkamai kontroliuoti įmonės, bei vykdyti savo, kaip vadovo funkcijų. Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti materialiai ir, atsižvelgiant į kiekvieno jų galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo. Konstitucijos 38 straipsnyje nustatyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Sutuoktinių teisės šeimoje lygios. Pareiškėja negali įvykdyti CK nustatytos pareigos, o taip pat negali įgyvendinti Konstitucijoje numatytų teisių vien dėl nepagrįsto atsisakymo išduoti vizą. Pareiškėjai ir toliau nevykdant pareigos rūpintis sutuoktiniu, remti jį moraliai ir materialiai, visiškai tikėtina, kad sutuoktinis gali nutraukti santuoką, o tai įtakotų ne tik stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, turėtų lūkesčių praradimo jausmą, tačiau ir didelius finansinius nuostolius.

Ambasados pareigūnai galimai palaikė jos ir sutuoktinio santuoką fiktyvia, tačiau prie skundo pridedamos nuotraukos, patvirtinančios, kad pareiškėja po santuokos sudarymo praleisdavo labai daug laiko kartu su sutuoktiniu, taip pat iš nuotraukų matyti, kad šalių vestuvių proga buvo suorganizuota iškilminga šventė, kurioje dalyvavo abiejų sutuoktinių svečiai, giminaičiai. Santuokos metu buvo įsteigta UAB „Afrikos investicijų grupė“. Vadinasi, šalių santuoka buvo sudaryta siekiant sukurti šeimos santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą, o ne tik tam, kad pareiškėja galėtų atvykti į Lietuvos Respubliką ir čia pasilikti ilgiau, nei vizos galiojimo pabaiga.

Į teismo posėdį pareiškėja ir jos atstovas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

3. Atsakovė Užsienio reikalų ministerija su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–36). Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

Ambasados konsulinis pareigūnas, įvertinęs visą turimą medžiagą dėl pareiškėjos prašymo išduoti vizą, priėmė sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjai, kadangi nebuvo galima nustatyti, ar pareiškėja ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, taip pat pareiškėja nepagrindė numatomo vykimo tikslo ir sąlygų. Konsuliniam pareigūnui kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjos vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl jis turėjo teisę atsisakyti išduoti vizą. Pareiškėja neteisi teigdama, kad konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Pareiškėja nepaisė teisės normų, pagal kurias pats išduoti vizą prašantis asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje (Europos Sąjungos šalyje) tikslą, tai, kad pareiškėja turi pakankamai lėšų atvykimui, pragyvenimui Lietuvoje, grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtai ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Nagrinėjamoje byloje svarstomu atveju konsului sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo konsulo nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjos kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėja ir dėl ko gali kilti nelegalios migracijos rizika.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas, remdamasis iš esmės analogiškais atsiliepime išdėstytiems motyvais, prašė skundą atmesti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundą nepateikė. Teismo posėdyje paaiškino, kad į Ambasadą vyko kartu su pareiškėja (žmona). Turėjo visus reikiamus įmonės dokumentus, santuokos liudijimus. Ambasados pareigūnas pasakė, kad kalbės tik su žmona, o trečiajam suinteresuotam asmeniui dalyvauti pokalbyje neleido. Reikėjo pildyti vizos formą, žmonai paklausus, kaip pildyti, buvo atsakyta, kad jei nežino, kaip pildyti, nėra ko vykti į Lietuvą. Pareigūno užduodami klausimai buvo tokie, kad nebuvo galima į juos tiksliai atsakyti. Susidarė įspūdis, kad pareigūnas turi išankstinį nusistatymą. Ambasados sprendimo laukė dvi savaites, o gavus pasą, nieko nepaaiškino. Pase buvo antspaudas, iš kurio nesuprato ar tai viza, ar ne. Ambasados darbuotojo pateikti klausimai buvo tokie, kad atsakymai būtų neigiami. Tretysis suinteresuotas asmuo susidarė nuomonę, kad daroma viskas, kad tik neįsileistų žmonių, kad pareigūnui nekiltų papildomų problemų. Nurodė, kad jo žmonai reikalinga tik trijų mėnesių viza, kad galėtų susitvarkyti dokumentus. Prielaida, kad pareiškėja gavusi vizą negrįš į Afriką neteisinga. Jos šeima turi didelį verslą, prekiauja dėvėtais automobiliais, žmona mokosi universitete. Nurodė, kad ateityje planuoja gyventi Afrikoje, o su žmona susipažino per savo verslo partnerio žmoną, nes jos yra seserys. Žmoną paskutinį kartą matė prieš paduodant šį skundą, kai buvo Afrikoje. Į ambasadą dėl vizos pakartotinai nesikreipė, parašė elektroninį laišką, tačiau atsakymo negavo. Nurodė, kad viza reikalinga tam, kad galėtų susitvarkyti dokumentus gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Skundas tenkintinas.

1. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nustatytos šios bylai svarbios faktinės aplinkybės:

Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo S. N. yra sudarę santuoką, t. y. jie susituokė 2014-01-31 Etiopijoje (b. l. 8, 9), šį santuokos faktą patvirtina ir 2014-06-12 išduotas santuokos liudijimas (b. l. 10). 2014-03-31 įregistruota UAB „Afrikos investicijų grupė“, kurios direktorius S. N. (b. l. 13–15, 76, 77). Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra.

Pareiškėja Etiopijos Federacinės Demokratinės Respublikos pilietė R. K. K. Lietuvos Respublikos ambasadai Egipte 2014-10-08 pateikė prašymą išduoti Šengeno vizą (b. l. 43–45). Tą pačia dieną ambasadoje Egipte buvo atlikta pareiškėjos apklausa ir užpildytas apklausos lapas dėl sudarytos santuokos įvertinimo (b. l. 58–62).

Ambasados konsulas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą, jos pateiktus dokumentus, informaciją, gautą pokalbio su pareiškėja ambasadoje metu, Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) rekomendaciją (bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ši rekomendacija nebuvo gauta), priėmė ginčijamą 2014-10-16 sprendimą Nr. LTU-44-000000000000000000000002815, kuriuo atsisakė išduoti vizą pareiškėjai, motyvuodamas tuo, kad nebuvo galima nustatyti, ar užsienietis ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos; pareiškėja nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; buvo pateikta nepatikima informacija apie numatomo buvimo tikslo ir sąlygų pagrindimą (b. l. 37, 38). Iš atsisakymo išduoti vizą matyti, kad pareiškėjai vizą atsisakyta išduoti dėl šių priežasčių: nebuvo pateiktas numatomo buvimo tikslo bei sąlygų pagrindimas; informacija, kuri buvo pateikta siekiant pagrįsti numatomo buvimo tikslus ir sąlygas, yra nepatikima; nebuvo galima numanyti, kad ketinama išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pabaigos (b. l. 6, 7). Ginčijamą sprendimą Ambasados konsulas grindė šiais motyvais: pareiškėjos sesuo, svainis ir pusbrolis gyvena Suomijoje; sutuoktiniai susipažino per pareiškėjos svainį (kuris turimais duomenimis yra jaunojo verslo partneris) prieš pusantrų metų; pirmasis kontaktas įvyko per Facebook, Skype’o nenaudojo intensyviai nebendravo, tačiau praėjus 2–3 mėn. nuo pažinties pradžios būsimas sutuoktinis atvyko pas pareiškėją į namus Etiopijoje, kur susipažino su ja ir jos tėvais; iki santuokos gyveno atskirai, tačiau net ir po santuokos negyveno išvien kartu, t. y. jis gyveno nuomojamame name, o ji pas tėvus, nors, kaip minėjo, pareiškėja, gyvendavo ir pas jį; po vestuvių kartu praleido 1 mėn. jaunoji nepažįstama su jaunojo tėvais; jis jai parodė nuotraukas; gyvai nesimatė, kalbėjo telefonu su jaunojo tėvu, tačiau Skype’o ar kitos interneto telefonijos programos pokalbiams nenaudojo; pareiškėja nežino, kokia tiksliai veikla ji planuoja užsiimti Lietuvoje, tačiau mano galinti dirbti bet kokį darbą; paklausta, kas ją išlaikys, ji minėjo, kad sesuo, gyvenanti Suomijoje, ir vyras; ką ji darytų skyrybų atveju, pareiškėja atsakė, kad vyktų pas seserį į Suomiją, o vėliau į Etiopiją; Lietuvoje pareiškėja norėtų baigti universitetą; kur gaus pinigų universitetui, pareiškėja nežino, tačiau mano, kad jai pagelbės sesuo; jaunieji nuvykę į Lietuvą gyvens nuomojamame bute, tačiau pareiškėja negalėjo užtikrintai pasakyti, kiek kambarių yra tame bute; paklausta, ar ji žino, koks klimatas žiemą yra Lietuvoje, pareiškėja atsakė, kad sesuo jai papasakojo apie klimatą Suomijoje; registruojantis susitikimui, paskambino pareiškėjos sutuoktinis ir prisistatė kaip UAB „Afrikos investicijų grupė“ direktorius (S. N., a. k. (duomenys neskelbtini) etiopės sutuoktinis; pasiteiravus, kaip jam sekasi verslas su Etiopija, kokios prekybos apimtys, direktorius negalėjo atsakyti į šį klausimą, tačiau minėjo, kad tai ne telefoninis pokalbis. Ambasados nuomone, ši santuoka yra galimai fiktyvi, nes santuokos tikslas galimai nėra šeimyninis gyvenimas, o tik priemonė pareiškėjai teisėtai patekti į ES, kur gyvena jos giminaičiai; pareiškėja ir jos sutuoktinis neveda bendro ūkio, neturi bendro NT ar vaikų; pareiškėjos deklaruojami atvykimo į Lietuvą tikslai galimai neatitinka jos tikrųjų ketinimų; pareiškėja, Ambasados nuomone, galimai kelia aukštą nelegalios migracijos riziką (b. l. 37, 38).

Teismas 2014-12-10 nutartimi, be kita ko, įpareigojo atsakovę pateikti teismui įrodymus, pagrindžiančius teiginį, kad VSD Ambasadai dėl pareiškėjos pateikė neigiamą išvadą (b. l. 47). Atsakovė 2014-12-29 raštu informavo teismą, kad atsiliepime padaryta klaidinga išvada, jog VSD ambasadai pateikė KPV sistemoje neigiamą išvadą dėl pareiškėjos prašymo išduoti vizą (b. l. 57). Tai, kad dėl vizos išdavimo pareiškėjai Ambasada nebuvo gavusi jokios VSD išvados ar rekomendacijos atsakovės atstovas patvirtino bylą nagrinėjant teismo posėdyje.

2. Ginčas kilo dėl Ambasados 2014-10-16 sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti Šengeno vizą pareiškėjai, teisėtumo ir pagrįstumo. Taip pat pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę ir (arba) Ambasadą išduoti vizą pagal 2014-10-08 pareiškėjos prašymą.

3. Pagal Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) (2012-06-30 redakcija, galiojanti nuo 2013-01-01) Šengeno valstybės viza išduodama vadovaujantis 2009-07-13 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksą) (toliau – ir Vizų kodeksas), ir Šengeno acquis, nuostatomis (žr. 2 straipsnio 27⁴ punktą, 12¹ straipsnio 1 dalį). Pagal ĮUTP 21 straipsnio 3 dalies 9 dalį kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru; ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas. Vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2004-09-02 įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (2014-05-23 redakcija, galiojusi nuo 2014-05-24 iki 2015-01-16) patvirtinto Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6 punkte įtvirtintas iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas. Įvertinus nurodytas UTPĮ ir Aprašo nuostatas, darytina išvada, kad iš esmės pagrindinius santykius dėl Šengeno vizos išdavimo, atsisakymo ją išduoti reguliuoja Vizų kodeksas. Toks reguliavimas sietinas su tuo, kad, kaip yra nurodęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), iš Vizų kodekso 28 konstatuojamosios dalies ir jo 1 straipsnio 1 dalies matyti, kad šiuo kodeksu visų pirma siekiama nustatyti vienodų vizų išdavimo sąlygas; valstybės narės negali to deramai pasiekti, o Sąjungos lygmeniu tai galima pasiekti geriau (žr. ESTT 2013-12-19 sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12, OL C 133, 2012 5 5).

Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: a) ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; b) prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; c) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; d) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; e) ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. Pagal Vizų kodekso 21 straipsnio 7 dalį prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, pagal 8 dalį nagrinėdami prašymus konsulatai gali pagrįstais atvejais pakviesti prašymą išduoti vizą pateikusį asmenį pokalbiui ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus, pagal 9 dalį dėl to, kad anksčiau buvo atsisakyta išduoti vizą neturi būti automatiškai atsisakoma nagrinėti naują prašymą išduoti vizą, o naujas prašymas vertinamas remiantis visa turima informacija.

Vizų kodekso 32 straipsnyje sureguliuotas atsisakymas išduoti vizą. Pagal šio straipsnio 1 dalį, nepažeidžiant Vizų kodekso 25 straipsnio 1 dalies, vizą išduoti atsisakoma: a) jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo: i) pateikia netikrą, suklastotą arba padirbtą kelionės dokumentą; ii) nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų; iii) nepateikia įrodymų, kad turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba kad gali teisėtai gauti tokių lėšų; iv) valstybių narių teritorijoje jau išbuvo tris mėnesius per šešių mėnesių laikotarpį turėdamas vienodą vizą arba riboto teritorinio galiojimo vizą; v) yra asmuo, dėl kurio SIS buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; vi) laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma, kai valstybių narių nacionaliniuose registruose buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; arba vii) nepateikia įrodymo, kad turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu, kai to reikalaujama; arba b) jei kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo. Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant VI priede nustatytą standartinę formą. Pažymėtina, jog ESTT yra pabrėžęs, kad kompetentingos institucijos gali atsisakyti išduoti vienodą vizą tik tais atvejais, kai gali remtis vienu iš Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalyje ir 35 straipsnio, kuriame sureguliuotas vizų išdavimas prie išorės sienų, 6 dalyje išvardytų atsisakymo pagrindų (žr. ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12).

Vizų kodekso II priede, kuriame pateiktas neišsamus šio kodekso 14 straipsnyje nurodytų patvirtinamųjų dokumentų, kuriuos turi pateikti prašymą išduoti vizą pateikiantys asmenys, be kita ko nurodyta, kad:

– su kelionės tikslu susijusiais dokumentais, pagrindžiančiais turistines keliones arba keliones dėl asmeninių priežasčių, gali būti: a) dokumentai, susiję su apgyvendinimu (priimančiojo asmens kvietimas, jei bus apsistota pas jį; dokumentas iš apgyvendinimą teikiančios įstaigos arba kitas tinkamas dokumentas, rodantis, kur numatoma apsigyventi); b) dokumentai, susiję su kelionės maršrutu (organizuotos kelionės rezervacijos patvirtinimas arba kitas atitinkamas dokumentas, nurodantis numatomus kelionės planus; tranzito atveju: viza arba kitas leidimas atvykti trečiąją šalį, įkurią vykstama; tolesnės kelionės bilietai);

– dokumentais, kuriais remiantis įvertinamas prašymas išduoti vizą pateikiančio asmens ketinimas išvykti iš valstybių narių teritorijos, gali būti: 1) grįžimo arba kelionės pirmyn ir atgal bilietas arba rezervacija, 2) finansines lėšas gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas, 3) įdarbinimą patvirtinantis dokumentas (banko pažymos), 4) nekilnojamojo turto nuosavybę patvirtinantis dokumentas, 5) integravimąsi gyvenamosios vietos šalyje patvirtinantis dokumentas (giminystės ryšiai, profesinė padėtis);

– dokumentais, susijusiais su prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens šeimine padėtimi, gali būti, inter alia, giminystės ryšio su priimančiu ir (arba) kviečiančiu asmeniu patvirtinimas.

Aiškindamas Vizų kodekso II priede nurodytą teisinį reguliavimą, LVAT 2014-09-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-619/2014, yra konstatavęs, kad sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra priimamas kompleksiškai įvertinus atitinkamą konkrečią situaciją ir šiuo atveju nėra numatyta baigtinio sąrašo dokumentų, kurie turėtų būti pateikiami siekiant pagrįsti prašymą išduoti vizą; vizą išduodantis subjektas vertina nustatytų aplinkybių visumą, įskaitant Vizų kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytame pokalbyje su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu pateiktą informaciją, ir daro atitinkamas išvadas dėl vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti. Nurodytoje nutartyje LVAT pabrėžė, kad patvirtinamųjų dokumentų, kuriais gali remtis kompetentingos institucijos ir kurių neišsamus sąrašas pateiktas Vizų kodekso II priede, ir priemonių, kurias gali naudoti šios institucijos, įskaitant minėto kodekso 21 straipsnio 8 dalyje numatytą pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu, įvairovė patvirtina, kad prašymai išduoti vizą nagrinėjami išsamiai. Kompetentingos institucijos šį prašymą juo labiau turi išnagrinėti kruopščiai, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo, jei gaus vizą, galės atvykti į valstybių narių teritoriją, laikydamasis Šengeno sienų kodekse nustatytų apribojimų (žr. ESTT 2013-12-19 sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Kita vertus, Vizų kodekso 4 straipsnio 1–4 dalyse išvardytos kompetentingos institucijos turi didelę diskreciją, susijusią su šio kodekso 32 straipsnio 1 dalies ir 35 straipsnio 6 dalies taikymu ir su svarbių faktinių aplinkybių vertinimu siekiant nustatyti, ar galima neišduoti prašomos vizos remiantis šiose nuostatose išvardytais pagrindais. Sąjungos teisės aktų leidėjo ketinimas suteikti šioms institucijoms didelę diskreciją matyti iš minėto kodekso 21 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 1 dalies teksto; šiose nuostatose kompetentingos institucijos įpareigojamos įvertinti prašymą išduoti vizą pateikusio asmens keliamą „nelegalios imigracijos riziką“, skirti „ypatingą dėmesį“ tam tikriems jo padėties aspektams ir nustatyti, ar kyla „pagrįstų abejonių“ dėl tam tikrų aplinkybių. Iš to matyti, kad kompetentingos institucijos, be kita ko, turi diskreciją vertinti, ar kyla abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikusio asmens ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos, kad galėtų nustatyti, ar yra Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies b punkte numatytas pagrindas atsisakyti išduoti vizą (žr. ESTT 2013-12-19 sprendimą byloje R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). LVAT taip pat yra išaiškinęs, jog Vizų kodekso VI priede nustatyta standartinė forma naudojama ir pranešant apie atsisakymą išduoti vizą (Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalis) ir šiuo atveju galioja pareiga kompetentingai institucijai pagrįsti savo sprendimą objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis. Be to, Bendrosios konsulinės instrukcijos diplomatinėms atstovybėms ir konsulinėms įstaigoms dėl vizų (2005/C 326/01) (toliau – ir Instrukcija) V skirsnyje (,,Prašymų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas“) nurodyta, kad diplomatinė atstovybė ar konsulinė įstaiga pirmiausiai patikrina pateiktus dokumentus, o paskui šiais dokumentais pagrindžia savo sprendimą dėl prašymo išduoti vizą. Taigi bet kokius sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis (žr. LVAT 2014-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-73/2014, 2014-09-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-619/2014).

4. Nurodytą ĮUTP, Apraše, Vizų kodekse įtvirtintą teisinį reguliavimą ir nurodytą ESTT ir LVAT praktiką, vertinant sistemiškai, nagrinėjamos bylos kontekste, darytinos šios išvados:

– Ambasada pareiškėjos prašymą išduoti vizą turėjo išnagrinėti kruopščiai, tai darydama turėjo teisę vertinti pateiktus dokumentus, surinktus duomenis, ir atitinkamai savo nuožiūra spręsti dėl pagrindų neišduoti vizą buvimo konkrečioje situacijoje, tačiau sprendimas neišduoti jai Šengeno vizos (inter alia, Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčio ir b punkto pagrindu) turėjo būti motyvuotas, o jame išdėstyti motyvai turėjo sukelti pagrįstas abejones dėl nurodytų pagrindų buvimo;

– ginčijamas sprendimas turėjo būti pagrįstas objektyviais duomenimis, nustatytais faktais, turima informacija, bei teisės aktų nuostatomis, taip pat turėjo būti atsižvelgta į konkrečią pareiškėjos padėtį. Visų pirma šis sprendimas turėjo būti grindžiamas pateiktų dokumentų (inter alia, dokumentų, susijusių su pareiškėjos kelionės tikslu, jos šeimine padėtimi, pagrindžiančių pareiškėjos ketinimą išvykti iš valstybių narių teritorijos) autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą Ambasados pareigūnas galėjo pakviesti pareiškėją pokalbiui, paprašyti pateikti papildomus dokumentus, taip pat surinkti kitą informaciją, inter alia, galėjo apklausti pareiškėjos sutuoktinį, kuris tuo metu buvo Ambasadoje.

5. Iš pareiškėjos 2014-10-08 pateikto prašymo išduoti Šengeno vizą turinio matyti, kad, ji nurodė, jog pagrindinis jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas (b. l. 43–45). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad juo atsisakyta išduoti pareiškėjai Šengeno vizą remiantis Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunkčiu (pagal kurį vizą atsisakoma išduoti, jei prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepagrindžia numatomo buvimo tikslo ir sąlygų), ir b punktu (pagal kurį vizą atsisakoma išduoti, jeigu kyla pagrįstų abejonių dėl prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens patvirtinamųjų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, prašymą išduoti vizą pateikiančio asmens pareiškimo dėl ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui patikimumo). Ambasados nuomone, pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens santuoka yra galimai fiktyvi, nes santuokos tikslas galimai nėra šeimyninis gyvenimas, o tik priemonė pareiškėjai teisėtai patekti į ES, kur gyvena jos giminaičiai; pareiškėja ir jos sutuoktinis neveda bendro ūkio, neturi bendro NT ar vaikų; pareiškėjos deklaruojami atvykimo į Lietuvą tikslai galimai neatitinka jos tikrųjų ketinimų; pareiškėja, Ambasados nuomone, galimai kelia aukštą nelegalios migracijos riziką.

Ginčijamame sprendime išdėstytus motyvus įvertinus visų šioje byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių kontekste konstatuotina, kad Ambasada pareiškėjos prašymą išduoti vizą išnagrinėjo nepakankamai kruopščiai, nurodyti motyvai nepakankamai pagrindžia Vizų kodekso 32 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir b punkte nurodytų atsisakymo išduoti Šengeno vizą pagrindų buvimą. Teismo vertinimu, ginčijamo sprendimo motyvai, susiję su pareiškėjos šeimos narių gyvenimu Suomijoje (inter alia, kad: pareiškėjos sesuo, svainis ir pusbrolis gyvena Suomijoje), sutuoktinių susipažinimo aplinkybėmis (inter alia, kad: sutuoktiniai susipažino per pareiškėjos svainį (kuris turimais duomenimis yra jaunojo verslo partneris) prieš pusantrų metų; pirmasis kontaktas įvyko per Facebook, Skype’o nenaudojo intensyviai nebendravo, tačiau praėjus 2–3 mėn. nuo pažinties pradžios būsimas sutuoktinis atvyko pas pareiškėją į namus Etiopijoje, kur susipažino su ja ir jos tėvais; iki santuokos gyveno atskirai, tačiau net ir po santuokos negyveno išvien kartu, t. y. jis gyveno nuomojamame name, o ji pas tėvus, nors, kaip minėjo, pareiškėja, gyvendavo ir pas jį; po vestuvių kartu praleido 1 mėn. jaunoji nepažįstama su jaunojo tėvais; jis jai parodė nuotraukas; gyvai nesimatė, kalbėjo telefonu su jaunojo tėvu, tačiau Skype’o ar kitos interneto telefonijos programos pokalbiams nenaudojo), vyro verslo aplinkybėmis (inter alia, kad: pareiškėjos svainis yra jaunojo verslo partneris) savaime nereiškia, kad pareiškėja nepagrindė numatomo buvimo tikslo ir sąlygų. Šie motyvai savaime negali būti vertinami kaip sukeliantys pagrįstas abejones dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėja 2014-10-08 pateiktame prašyme išduoti Šengeno vizą aiškiai deklaravo, jog pagrindinis jos kelionės tikslas – šeimos ar draugų lankymas. Įvertinus deklaruotą kelionės tikslą, darytina išvada, kad pareiškėja pagrįstai galėjo nežinoti, kokia tiksliai veikla ji planuoja užsiimti Lietuvoje, manyti galinti dirbti bet kokį darbą, o paklausta, kas ją išlaikys, galėjo nurodyti seserį ir vyrą. Taip pat, teismo nuomone, ginčijamame sprendime pateikti motyvai, susiję su pareiškėjos giminaičių gyvenimu Suomijoje, kaip ir tai, kad pareiškėja nurodė, jog skyrybų atveju vyktų pas seserį į Suomiją, o vėliau į Etiopiją, kad Lietuvoje pareiškėja norėtų baigti universitetą, kad jaunieji nuvykę į Lietuvą gyvens nuomojamame bute, nors negalėjo užtikrintai pasakyti, kiek kambarių yra tame bute, kad nežino, koks klimatas žiemą yra Lietuvoje ir pan., nėra pakankami abejonėm dėl numatomo buvimo tikslo ir sąlygų, taip pat dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų autentiškumo arba jų turinio teisingumo, dėl pareiškėjos ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki baigiantis prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpiui, pagrįsti.

Teismo nuomone, ginčijamame sprendime pateikti motyvai yra nepakankami, kad sukeltų pagrįstas abejones pareiškėjos pateiktų dokumentų (jos ir trečiojo suinteresuoto asmens S. N. santuoką patvirtinančiais dokumentais (b. l. 8–10), UAB „Afrikos investicijų grupė“ įregistravimo ir veiklos dokumentais (b. l. 13–15, 76, 77) autentiškumu bei patikimumu ir pareiškėjos padarytų pareiškimų (b. l. 39–41) tikrumu bei patikimumu. Teismas pažymi, kad pareiškėja pateikė tinkamai patvirtintus dokumentus, liudijančius jos santuoką su trečiuoju suinteresuotu asmeniu (b. l. 8–10), todėl tuo atveju, jeigu Ambasados darbuotojui kilo abejonių dėl pareiškėjos santuokos, kurios sudarymo faktas yra pagrįstas tinkamai patvirtintais dokumentais, fiktyvumo, jos turėjo būti pakankamai pagrįstos. Tuo tikslu Ambasados darbuotojas turėjo teisę pareiškėjos ar jos sutuoktinio paprašyti pateikti papildomus dokumentus, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, šia teise jis nepasinaudojo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kad Ambasados darbuotojas būtų pasinaudojęs teise užduoti klausimus trečiajam suinteresuotam asmeniui apie jo vykdomą verslą, susijusį su UAB „Afrikos investicijų grupė“, taip pat paprašyti, kad jis kaip pareiškėjos sutuoktinis pateiktų papildomus dokumentus, susijusius, inter alia, su susipažinimo aplinkybėmis, gyvenamuoju būstu ir pan.

Ginčijamame sprendime nurodoma, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis neveda bendro ūkio, neturi bendro NT ar vaikų. Įvertinus šį argumentą visų nustatytų aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad jis nepakankamai pagrįstas, o teikdama šį argumentą Ambasada neįvertino, teismo nuomone, šiam argumentui pagrįsti svarbių aplinkybių, t. y. santuokos trukmės, sutuoktinius skiriančio atstumo, taip pat fakto, kad UAB „Afrikos investicijų grupė“ vienintelis akcininkas yra pareiškėjos sutuoktinis.

Nustatytos aplinkybės, ypač tai, kad pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo S. N. yra susituokę tai patvirtinta galiojančiais tinkamai patvirtintais dokumentais (b. l. 8–10), pareiškėja ir tretysis suinteresuotas asmuo prieš vedybas bendravo pusantrų metų, susipažino per sutuoktinio verslo partnerį, kuris yra pareiškėjos svainis, savaime neleidžia daryti pagrįstos prielaidos, kad pareiškėjos santuoka yra fiktyvi ir jos tikslas nėra šeimyninis gyvenimas, o tik priemonė pareiškėjai teisėtai patekti į ES, kur gyvena jos giminaičiai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nors ginčijamame sprendime nurodoma, kad šį sprendimą Ambasados konsulas priėmė, be kita ko, atsižvelgdamas į VSD rekomendaciją, tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad Ambasada nebuvo gavusi jokios VSD išvados ar rekomendacijos (b. l. 47, 57).

6. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, Ambasados 2014-10-16 sprendimas Nr. LTU-44-000000000000000000000002815, kuriuo atsisakyta išduoti vizą pareiškėjai, naikintinas, o Ambasada įpareigotina pareiškėjos 2014-10-08 prašymą išduoti Šengeno vizą išnagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Egipte 2014-10-16 sprendimą Nr. LTU-44-000000000000000000000002815 ir įpareigoti pareiškėjos Etiopijos Federacinės Demokratinės Respublikos pilietės Rahel K. K. Lietuvos Respublikos ambasadai Egipte 2014-10-08 pateiktą prašymą išduoti Šengeno vizą išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.