Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M.V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M.V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J.P. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėja M.V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir teismo prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2951 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J.P." kaip nepagrįstą, neteisėtą ir neteisingą; 2) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui P.B., gimusiam 1933 m. liepos 20 d., mirusiam 1996 m. sausio 6 d.

Pareiškėja paaiškino, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises į P.B. turėtą žemę Mažųjų Gulbinų kaime, Riešės seniūnijoje, Vilniaus mieste, 1991 m. lapkričio 26 d. kreipėsi jos tėvas P.B., kuris mirė 1996 m. sausio 6 d. Teiraujantis dėl žemės grąžinimo, žemėtvarkos skyriaus darbuotojai telefonu ne kartą sakė, kad reikia laukti apskrities viršininko sprendimo dėl žemės grąžinimo, pristatyti visi reikiami dokumentai ir pareiškėja bus informuota raštu apie žemės grąžinimą. Pareiškėjos teigimu, nesulaukusi atsakymo ji nuvyko į žemėtvarkos skyrių ir paprašė išduoti dokumentų nuorašus dėl žemės gražinimo bei pateikti dokumentus, įrodančius, kokioje stadijoje yra žemės gražinimą byla. Tačiau pareiškėjai buvo atsakyta, kad turi kreiptis į advokatą, nes jai pačiai dokumentai negali būti išduodami. Pareiškėja nurodė, kad atsižvelgiant į 2005 m. spalio 10 d. pateiktą prašymą, ji 2005 m. spalio 21 d. gavo dokumentų nuorašus, iš kurių sužinojo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2951 J.P. yra atkurtos nuosavybės teisės į 7,19 ha žemės sklypą, esantį Mažųjų Gulbinų kaime, Vilniaus mieste. Taip pat sužinojo, kad jos tėvas P.B. iki savo tėvo I.B. mirties neturėjo teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą.

Skunde pareiškėja M.V. paaiškino, kad į P.B. žemę pretendente pripažinta J.P. (P.B. dukra) bei pareiškėjos tėvas P.B. (P.B. vaikaitis). P.B., nespėjęs paduoti visų reikiamų dokumentų, 1996 metais mirė. Anot pareiškėjos, žemėtvarkos skyrius informavo, kad pareiškėja, kaip P.B. dukra, turi pateikti giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus arba kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Pareiškėja pažymėjo, kad Vilniaus miesto 4 - asis apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M.V. pareiškimą ir 2003 m. rugsėjo 4 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad tarp I.B., gim. 1902 m., ir P.B. buvo giminystės santykiai, t. y. I.B. buvo P.B. sūnus. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto l - asis apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos pareiškimą dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ir 2004 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškimą tenkino - paskelbė I.B., gim. 1902 m., gyv. Mažųjų Gulbinų k., Riešės sen., Vilniaus raj., mirusiu. I.B. mirties data laikytina teismo sprendimo įsiteisėjimo data.

Pareiškėja akcentavo, kad žemėtvarkos skyriui buvo pateikti visi reikiami dokumentai, kuriais remiantis P.B. turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į išlikusią nekilnojamojo turto dalį, t. y. į 7,19 ha žemės sklypą, esantį Mažųjų Gulbinų kaime, Vilniaus mieste. Anot jos, teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra įstatymo numatyta turtinė teisė ir, atsižvelgiant į Civilinio kodekso (toliau - CK) 5.1 str., yra paveldima. Pabrėžė, kad P.B. niekada nebuvo išreiškęs atsisakymo nuo nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į P.B. turėtą žemę Mažųjų Gulbinų kaime pateikė pareiškėjos tėvas P.B., kuris mirė 1996 m. sausio 6 d. Vilniaus miesto 4 - asis apylinkės teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad I.B. buvo P.B. sūnus. Vilniaus miesto l - asis apylinkės teismas 2004 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-194-38-2004 patenkino pareiškėjos prašymą ir paskelbė I.B., gim. 1902 m., mirusiu. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A49-855/2004 priėmė suinteresuoto asmens J.P. atsisakymą nuo apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. sprendimo ir apeliacinį procesą nutraukė. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Civilinio kodekso 2.31 str. 4 d., paskelbto mirusiu asmens mirties data laikoma ta diena, kurią įsiteisėja teismo sprendimas paskelbti jį mirusiu. Tokiu būdu, anot atsakovo, I.B. mirties data laikoma 2004 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. l d. 4 p. nustatyta, kad prašymą atkurti nuosavybės teisę gali pateikti turto savininko vaiko, kuris yra miręs, vaikas. Todėl, atsižvelgiant į I.B. mirties datą pagal Vilniaus miesto l - ojo apylinkės teismo 2004 m. birželio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-194-38-2004, atsakovo manymu, darytina išvada kad P.B. neturėjo teisės pateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas pažymėjo, kad šios aplinkybės pareiškėjai buvo išaiškintos 2005 m. sausio 14 d. raštu Nr. 31/05/22-173.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo J.P. su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str., nuosavybės teisės į nacionalizuotą žemę turėjo būti atkurtos savininko vaikams, t. y. jai ir jos broliui I.B.. Žemėtvarkos skyrius turėjo tik jos prašymą, šio prašymo pagrindu buvo priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises į visą P.B. nuosavybės teise valdytą žemę. Paaiškino, kad pareiškėjos tėvas P.B. pagal minėto įstatymo 2 str. negalėjo būti pretendentu atkurti nuosavybės teises, todėl pareiškėja negalėjo paveldėti neegzistuojančių teisių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju keliamas ginčas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 2.4-01-2951, kuriuo J.P. yra atkurtos nuosavybės teisės į 7,19 ha žemės sklypą, esantį Mažųjų Gulbinų kaime, pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat prašoma įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui P.B. Teismo teigimu, bylos duomenimis nustatyta, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises į P.B. nuosavybės teise turėtą žemę Mažųjų Gulbinų kaime 1991 m. lapkričio 26 d. kreipėsi pareiškėjos tėvas P.B., kuris mirė 1996 m. sausio 6 d. Teismas pabrėžė, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises į P.B. turėtą žemę P.B. kreipėsi tada, kai dar jo tėvas I.B. (buvusio žemės savininko P.B. sūnus) nebuvo paskelbtas mirusiu (šį faktą nustatė Vilniaus miesto l -asis apylinkės teismas 2004 m. birželio 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-194-38/2004). Teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Civilinio kodekso 1.112 str. 2 d. įtvirtintą bendrą taisyklę, turtinės teisės perduodamos ir paveldimos. Civilinio kodekso 5.1 str. 2 d. taip pat nustato, kad paveldimi materialūs ir nematerialūs dalykai, palikėje turtinės reikalavimo teisės, taip pat kitos turtinės teisės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2000; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 29 d. konsultacija) yra pažymėjęs, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė, todėl, mirus šios teisės turėtojui, ji paveldima bendra tvarka. Tokia išvada inter alia grindžiama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d. nuostata, kad mirus piliečiams, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Teismo teigimu, kad teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra turtinė teisė šiuo atveju neginčija ir atsakovas.

Teismas taip pat konstatavo, jog Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. l d. nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Pagal bylos duomenis, pats I.B. įstatymo nustatytais terminais nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises. Teisė P.B. pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsirado tik tada, kai įsiteisėjo bendrosios kompetencijos teismo sprendimas paskelbti I.B. mirusiu, t. y. 2004 m., jau pasibaigus prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavimo terminui. Teismo nuomone, tokiu būdu, kaip pagrįstai pažymėjo atsakovas, iki I.B. paskelbimo mirusiu P.B. neturėjo teisės į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 2.4-01-2951 pripažino teisėtu ir pagrįstu ir pripažino, kad nėra pagrindo jo naikinti pareiškėjos nurodomais motyvais. Dėl šių priežasčių pareiškėjos skundas buvo atmestas ir dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo piliečiui P.B.

III.

Pareiškėja M.V. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia motyvais bei argumentais, išdėstytais pirmosios instancijos teismui.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo J.P. atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 2 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, turto savininko vaikaičiai, kai yra gyvas turto savininko vaikas, neįgyja savarankiškos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Tokia teisė jiems atsiranda po turto savininko vaiko mirties.

Byloje nustatyta, kad P.B., miręs 1996 m., pretendavo atkurti nuosavybės teises į senelio P.B. žemę.

Kaip minėta, tokia teisė jam atsirasti galėjo tik tuo atveju, jei buvo miręs turto savininko (P.B.) vaikas (I.B.), t.y. P.B. tėvas.

Įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 4 d. ir 2004 m. birželio 9 d. sprendimais (b.l. 25; 31; 38) nustatyta, kad I.B. mirties data yra 2004 m. birželio 9 d. teismo sprendimo įsiteisėjimo data (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis), kuri vėlesnė už P.B. mirties datą (1996 m. sausio 6 d.)

Esant šiems byloje surinktiems įrodymams, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo dalyką, bei teisingai nustatė, kad yra neįrodyta, jog P.B., 1991 m. lapkričio 26 d. kreipdamasis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio P.B. žemę, turėjo savarankišką teisę nuosavybę atkurti tokia tvarka ir sąlygomis.

Dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos M.V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.