- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2010-12-31
- Bylos Nr.
- N-662-1971-10
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Stasys Gagys
- Kategorijos
- 50.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutarties A. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriaus (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas A. K. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis, būdamas personalinės firmos „Begin“ savininkas, pažeidė valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo nustatytą tvarką. Įsiskolinimas 2003 m. sausio 1 d. sudarė 9183 Lt, valstybinio socialinio draudimo mokestis nesumokėtas ir už 2003 m. I ketvirtį. Tuo A. K. pažeidė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 34 straipsnio 3 dalį, 36 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 2 dalį, Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo taisyklių 20 punkto reikalavimus. Atsakomybė už tai numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 188⁶ straipsnyje.
Žemesnės instancijos teismas
Institucija 2003 m. balandžio 4 d. nutarimu A. K. už pažeidimo, numatyto ATPK 188⁶ straipsnyje, padarymą paskyrė 500 litų baudą.
II.
A. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas Institucijos nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Teigė, kad įmokas turi mokėti įmonė, o ne jos savininkas. Kadangi įmonė nedirba, negauna jokių pajamų, todėl nemoka mokesčių. Atkreipė dėmesį į Vyriausybės 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1319 3 punktą ir darė išvadą, kad mokesčio dydį ir mokėjimo terminą nutarimu nustatė Vyriausybė. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. birželio 3 d. nutarimu konstatavo, jog mokesčio mokėtojas, objektas, dydžiai, išimtys bei lengvatos, mokėjimo terminai gali būti nustatomi tik įstatymu. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybės 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1319, 2002 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr. 530 negali būti taikomi kaip prieštaraujantys Konstitucijai.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi skundo netenkino ir Institucijos nutarimą paliko nepakeistą.
Nurodė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 34 straipsnio 3 dalį, 36 straipsnio 1 dalį, Vyriausybės 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1319 3 punktą, Įmonių įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir konstatavo, kad A. K. neatitiko Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostatų, suteikiančių teisę nemokėti valstybinio socialinio draudimo įmokų, todėl teismas atmetė skunde nurodytą aplinkybę, kad įmokas turi mokėti įmonė, o ne jos savininkas, o kadangi įmonė nedirba, negauna pajamų, todėl mokesčių mokėti nereikia. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. kovo 15 d., 2002 m. birželio 3 d., 2003 m. lapkričio 17 d., 2004 m. rugsėjo 2 d., 2006 m. sausio 24 d., 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimus ir pažymėjo, kad byloje taikytino teisės akto panaikinimas ar kitoks jo galiojimo pasibaigimas paprastai nereiškia, kad toks panaikinimas daro įtaką nagrinėjamai bylai, kadangi susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomi teisės aktai, galioję tų teisinių santykių susiformavimo metu. Pažymėjo, kad pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalį, Konstitucinio Teismo nutarimas neturi grįžtamosios galios. Pabrėžė, kad neatitinkantis įstatymui Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas tik nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas. Teismas darė išvadą, kad Vyriausybės nutarimai, kurie reguliavo valstybino socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką ir teminus, buvo galiojantys, todėl tokių įmokų nemokėjimas kvalifikuotinas pagal ATPK 188⁶ straipsnį. Tai, kad 1997 m. birželio 16 d. nutarimu A. K. buvo paskirta nuobauda pagal ATPK 188⁶ straipsnį, teismo teigimu, nėra reikšminga, nes nuobauda šiuo nutarimu buvo paskirta už valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimą iki 1997 metų.
III.
A. K. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad administracinėje byloje Nr. 218-413/08 buvo panaikintas Institucijos sprendimas dėl įmokų ir paskelbta, kad galioja Institucijos 2001 m. kovo 26 d. sprendimas Nr. 110. Daro išvadą, kad už 2 metų laikotarpį mokesčiai nėra paskaičiuoti, be to, senaties terminas administracinės nuobaudos skyrimui yra 6 mėnesiai. Atkreipia dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnis pasikeitė ir nuo 2002 m. sausio 1 d. nustato, kad įmokas privalo mokėti įmonė. Pabrėžia, kad individuali įmonė yra juridinis asmuo.
Atsiliepimas
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Vyriausybės nutarimai, kurie reguliavo valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką ir terminus už tą laikotarpį buvo ir yra galiojantys. Pabrėžia, kad A. K. žinojo, jog turi mokėti įmokas, tačiau jų nemokėjo. Atkreipia dėmesį į 1999 m. gruodžio 23 d. (dar iki Konstitucinio Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutarimo) priimtą Valstybinio socialinio draudimo rodiklių įstatymą, nustatantį privalomojo socialinio draudimo įmokų tarifus. Daro išvadą, kad privalomos valstybinio socialinio draudimo įmokos, kurias turėjo sumokėti A. K. personalinė firma „Begin“ už savininką A. K., buvo paskaičiuotos remiantis įstatymais, neprieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pažymi, jog Institucijos 2002 m. gruodžio 13 d. sprendimas Nr. 765 teismo panaikintas tik dėl to, kad į šį sprendimą buvo įtraukta anksčiau priimtame Institucijos 2001 m. kovo 26 d. sprendime Nr. 110 nurodyta suma.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatu o j a:
IV.
ATPK 188⁶ straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų, susidariusių delspinigių apskaičiavimo arba (ir) jų mokėjimo nustatytos tvarkos pažeidimą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 256 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio l dalį, 260 straipsnį, 284 straipsnio 2 dalį yra nurodęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas turi dvejopą reikšmę: jis yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu, taip pat yra dokumentas, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Administracinio teisės pažeidimo protokolu apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos. Teisės mokslo ir teismų praktikos pripažįstama, kad nuo teisingo protokolo surašymo priklauso ir administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis, administracinio teisės pažeidimo protokolas turi lemiamą reikšmę asmens kaltės nustatymui (žr. leidinį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 328-329; leidinį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 7, p. 251-252).
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N756-135/2008). Priešingu atveju negali būti laikoma, kad administracinio teisės pažeidimo protokole yra nurodyta pažeidimo esmė. Protokolas surašomas tam, kad asmuo galėtų gintis nuo kaltinimo. Tačiau gintis nuo pareikšto kaltinimo yra įmanoma tik tada, kai iš administracinio teisės pažeidimo protokolo galima suvokti, už kokią veiką yra norima taikyti administracinę atsakomybę. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog ATPK įvirtintos teisės normos (ATPK 284 str. 2 d.) nesudaro galimybės papildyti administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluotą kaltinimą naujomis esminėmis faktinėmis veikos aplinkybėmis, pripažinti asmenį kaltu padarius administracinį pažeidimą, nurodant naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, t. y. keisti administracinio teisės pažeidimo protokolą ir jame suformuluoto kaltinimo turinį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N3-444/06). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog įgaliotas organas (pareigūnas) nagrinėja bylą tik to asmens atžvilgiu ir tik pagal tokį administracinį kaltinimą, pagal kurį jam perduota medžiaga (ATPK 261 str. 1 d., 284 str. 1 d.).
A. K. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo nustatytos tvarkos pažeidimą, nurodant, kad įsiskolinimas 2003 m. sausio 1 d. sudaro 9183 Lt, mokestis nesumokėtas ir už 2003 m. I ketvirtį. Už tai A. K. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyrius 2003 m. balandžio 4 d. nutarimu paskyrė 500 litų baudą.
Iš administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluoto kaltinimo, nurodytos įsiskolinimo sumos, atrodytų, kad A. K. skirta administracinė nuobauda už pažeidimo darymą laikotarpiu nuo 1995 m. sausio 1 d. Tai patvirtina ir kita byloje esanti medžiaga, pvz.: Institucijos 2002 m. gruodžio 13 d. raštas Nr. 04-27-5892, kuriame nurodyta, kad A. K. priskaičiuota 5755 Lt įmokų ir 3748,67 Lt delspinigių (viso - 9503,67 Lt) už laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 2002 m. spalio 1 d. (b. l. 11-12), šio rašto 1 priedas (b. l. 13-15). Iš pirmosios instancijos teismo nutarties taip pat matyti, kad apygardos administracinis teismas nusistatė ginčo nagrinėjimo ribas, įtraukdamas laikotarpį nuo 1995 m. sausio 1 d. Tai rodo ir ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi Vyriausybės 1994 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1319, kuriuo 1995 metams patvirtinti valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifo dydžiai atskiroms draudimo rūšims. Pažymėtina, kad 1995 metų teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, atsižvelgiant į ATPK 35 straipsnyje įtvirtintus administracinės nuobaudos skyrimo senaties terminus, šio administracinio teisės pažeidimo nagrinėjimui nėra aktualūs. Be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi iki 2002 m. liepos 19 d. galiojusia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio redakcija, Institucija atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat nurodo administracinei nuobaudai skirti, atsižvelgiant į ATPK 35 straipsnį, neaktualaus laikotarpio įstatymo redakciją. Skundžiamoje teismo nutartyje cituojamos Įmonių įstatymo nuostatos vertintos atsietai nuo Civilinio kodekso įsigaliojimo fakto.
Vadovaujantis ATPK 260 straipsnio 1 dalimi, administracinio teisės pažeidimo protokole, be kita ko, turi būti nurodytas pažeidimo padarymo laikas. Protokole nenurodžius galimai padaryto pažeidimo padarymo laiko, sudėtinga nuspręsti, kokios teisės normos byloje turi būti taikomos ir kaip turi būti skaičiuojami ATPK 35 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos skyrimo terminai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis Nr. N502-1762/2010). Nagrinėjamu atveju iš A. K. surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo nėra aišku, už kuriuo laikotarpiu daromą administracinį teisės pažeidimą jis yra traukiamas administracinėn atsakomybėn ir kada daromas pažeidimas institucijos, skyrusios administracinę nuobaudą, yra nustatytas (esant trunkamam administraciniam teisės pažeidimui svarbus jo paaiškėjimo momentas). Be to, iš anksčiau nurodytos bylos medžiagos matyti, kad tai, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nemoka valstybinio socialinio draudimo įmokų, Institucijai paaiškėjo dar 1996 metais. Tai reiškia, jog šiuo atveju iš administracinio teisės pažeidimo protokolo nėra galimybės nustatyti pažeidimo padarymo laiką, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas administracinės nuobaudos skyrimo terminas. Taip pat visiškai neaišku, ar Institucijos nutarimu paskirta administracinė nuobauda apima visą valstybinio socialinio draudimo įmokų nemokėjimo laikotarpį (1995-2002 metus), už kurį protokole nurodyta įsiskolinimo suma, ar tik 2002 m., ar apima ir už 2003 m. I ketvirtį nesumokėtas įmokas (nors protokole įsiskolinimo suma už pastarąjį laikotarpį jau nenurodoma). Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nustatytas administracinio teisės pažeidimo protokolo trūkumas yra esminis, jo pašalinti teisme nėra galimybių, todėl byla turėtų būti grąžinama Institucijai.
Bylos duomenimis, nuo 2003 m. kovo mėnesio, kai administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo galimai padarė teisės pažeidimą, praėjo daugiau kaip 7 metai laiko. Taigi ATPK 35 straipsnio 1 dalyje numatytas ir šiam atvejui taikytinas 6 mėnesių terminas administracinei nuobaudai skirti jau yra pasibaigęs. ATPK 35 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi šiuo atveju yra pasibaigęs ir Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje 1 punkto a papunktyje apibrėžtas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (2 metai), kuriuo vadovaujamasi taikant administracinę atsakomybę, todėl nagrinėjamos administracinio teisės pažeidimo bylos grąžinimas įgaliotai institucijai yra netikslingas, nes naujo nutarimo skirti nuobaudą priimti nebebūtų galima dėl pasibaigusio termino administracinei nuobaudai skirti. Dėl pastarosios aplinkybės teismas nebeanalizuoja ir kitų apeliacinio skundo argumentų.
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos šiuo atveju tęsti nebegalima ir administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta ATPK 250 straipsnio 7 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigia šio kodekso 35 straipsnyje numatyti terminai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 250 straipsnio 1 dalies 7 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.
Nutarimas neskundžiamas.