Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-142-554/2017.

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00449-2016-0.

Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.; 18.4.2.; 18.4.3.; 18.6.5.; 18.7.; 18.10.; 18.12.; 55.1.1.

2017 m. sausio 9 d.

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V.M. patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių sprendimų panaikinimo ir įstatymu nustatyto praleisto termino atnaujinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja 2016-10-25 patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti 2016-01-18 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus sprendimą, išdėstytą rašte Nr. 8SD-237-(14.8.94.);

2) panaikinti 2016-03-04 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo sprendimą, išdėstytą rašte Nr. lSS-665-(7.5.);

3) atnaujinti V.M. (E.M.įpėdinei) terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo - atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų;

4) panaikinti 2016-03-24 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016-03-24 pažymą (išvadą) Nr. 5-522 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E.M.“;

5) panaikinti 2016-04-21 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą Nr. 8S-267-(14.8.3) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E.M.“.

Pareiškėja patikslintame skunde (t.2, b.l. 44-48) nurodė, taip pat ji ir jos atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad 1991-11-12 pareiškėjos motina E.M. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio A.N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą 0,2875 ha žemę (duomenys neskelbtini). Senelis iki 1940 metų turėjo nuosavybėje 0,6500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 0,5000 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) - iš viso nuosavybės teise valdė 1,1500 ha žemės valdą. Pareiškėjos motinai priklausė atkurti nuosavybės teises į 0,2875 ha ploto žemės dalį, kadangi buvo ir kiti pretendentai. 1993 metais ir 2009 metais pareiškėjos motinai buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės (grąžinant naudojamą žemės sklypą bei suteikiant naują žemės sklypą Kauno mieste). Liko negrąžinta 0,1036 ha ploto žemės dalis. 2010-12-31 pareiškėjos motina mirė ir jos teisių perėmėja tapo pareiškėja. Pareiškėjai apie tolesnę nuosavybės teisių atkūrimo eigą atsakovas nepranešė, todėl ji 2016-01-12 pateikė prašymą, kuriuo prašė suteikti naują žemės sklypą ekvivalentine natūra Kauno mieste ar Kauno rajone. Kartu su prašymu atsakovui buvo pateikti pareiškėjos motinos mirties liudijimo kopija ir paveldėto turto pasidalijimo sutarties kopija.

Pareiškėja ir jos atstovė taip pat nurodė, kad 2016-01-18 atsakovo raštu Nr. 8SD-237-(14.8.94.) pareiškėja buvo informuota, jog nuo 2012-02-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10, 16, 21 straipsnių pakeitimo įstatymas. Pakeitimo įstatyme numatytas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – piniginė kompensacija. Taip pat buvo nurodyta, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais (iki 2003-04-01) galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą) piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovas paminėtame rašte nurodė, kad pareiškėjos motinos pirminiame 1991-11-12 prašyme nuosavybės teisės atkūrimo būdas buvo pasirinktas - „natūra". Rašte atsakovas taip pat nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius 2013-04-10 raštu „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės plano" informavo, kad turėtos iki 1940 metų žemės ribose laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Šį raštą galimai persiuntė atsakovo Kauno miesto skyriaus 2013-05-06 raštu 8SD-(14.8.7.)-2321 „Dėl informacijos pateikimo" pareiškėjos deklaruotu adresu. Atsakovas pabrėžė, kad už negrąžintą 0,1036 ha žemės dalį bus atlyginta pinigais. Pareiškėja pabrėžė, kad šių raštų nėra gavusi. Nors jos deklaruota gyvenamoji vieta sutapo su motinos gyvenamąja vieta, tačiau faktiškai pareiškėja visą laiką gyveno kitur.

Taip pat nurodė, kad pareiškėja 2016-01-18 atsakovo raštą Nr. 8SD-237-(14.8.94.) apskundė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui. 2016-03-04 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo raštu Nr. lSS-665-(7.5.) pareiškėja buvo informuota, jog Nacionalinė žemės tarnyba neturi pagrindo tenkinti jos prašymo ir pratęsti (ar atnaujinti) terminą pakeisti valią dėl atlyginimo būdo bei prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Pareiškėja ir jos atstovė pabrėžė, kad paminėti raštai turi būti panaikinti, kadangi terminas pakeisti valią dėl atlyginimo būdo buvo praleistas tik dėl atsakovo kaltės. Atsakovas 2013 ir 2014 metų raštus siuntė pareiškėjos ir jos mirusios deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, tačiau pareiškėja šių raštų aš negavo, motina buvo mirusi 2010 metais, todėl įpėdiniai neturėjo galimybės savo teisės įgyvendinti teisės aktų nustatyta tvarka. 2016-03-04 atsakovo rašte Nr. lSS-665-(7.5.) nurodyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos padalinių sprendimai nėra siunčiami registruotais laiškai, be to, Atkūrimo įstatyme nebuvo numatyta pareiga Nacionalinei žemės tarnybai informuoti piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, apie Atkūrimo įstatyme priimtą papildomą nuosavybės teisių atkūrimo būdą - atlyginimą lygiaverčiu miško plotu.

Nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo, įstatymai ir poįstatyminiai aktai taip pat nuolat keitėsi. Atsižvelgiant į tai, Nacionalinė žemės tarnyba turėjo padidintus reikalavimus tinkamai informuoti pretendentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba neigia pareigą tinkamai informuoti pretendentus, neužtikrinamas ir neįgyvendintas teisingumas, pažeidžiami pareiškėjos, kaip silpnesnės nuosavybės atkūrimo santykių šalies, interesai ir taip pat pažeidžiamos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d. nuostatos. Atsakovas neatliko visų būtinų veiksmų tinkamai neinformuoti pareiškėją dėl galimybės pakeisti valią dėl atlyginimo būdo – atlyginti lygiaverčiu mišku. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad informaciniai raštai pareiškėjai buvo įteikti. Dėl formalaus atsakovo požiūrio buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 4 d. reikalavimai, kad kiekvienam asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas turi tiesioginį poveikį, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo šio akto priėmimo raštu pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Pareiškėja negavo atsakovo siųstų pranešimų, tai sukėlė teisinius padarinius, kadangi buvo praleistas įstatyme nustatytas terminas ir iki 2015-03-01 nerealizuota teisė pakeisti valią dėl atkūrimo būdo. Dėl šios priežasties naikintini 2016-01-18 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus raštas Nr. 8SD-237-(14.8.94.) ir 2016-03-04 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo raštas Nr. 1 SS-665-(7.5.). Teismas taip pat turėtų pareiškėjai atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo - atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų.

Pareiškėja ir jos atstovė taip pat pabrėžė, kad nepaisant to, jog teismui buvo pateiktas skundas dėl termino atnaujinimo, atsakovas 2016-03-24 priėmė pažymą (išvadą) Nr. 5-522 dėl atlyginimo pinigais už negrąžintą žemę. Nepaisant ir to, jog pareiškėja nesutiko su tokiu atkūrimo būdu ir pateikė prašymą grąžinti žemę ekvivalentine natūra, 2016-04-21 atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 8S-267-(14.8.3.) atlyginant pinigais už 0,1036 ha žemės (1312 Eur). Nuosavybės teisių atkūrimas kompensuojant pinigais nėra lygiavertis kompensavimo būdas. Kaip minėta, apie tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teises Kauno mieste, pareiškėja sužinojo tik praėjus 25 metams nuo pirminio prašymo pateikimo. Net ir 2013-05-06 raštas 8SD-(14.8.7.)-2321 „Dėl informacijos pateikimo“, kuriame nurodyta, kad laisvos (neužstatytos) žemės Kauno mieste nėra, ir apie kurį sužinojo tik dabar, buvo priimtas praėjus daugiau nei 20 metu nuo procedūros pradžios. Atsižvelgiant į tokį ilgą procedūros laiką buvo pagrįstai tikėtasi, kad nuosavybės teisės į žemę bus atkurtos būtent Kauno mieste. Pareiškėja ir jos atstovė konstatavo, kad valstybė ir jos įstatymai neturi suabsoliutinti valstybės interesų ir teisių, o turi apginti silpnosios šalies - valstybės piliečių interesus. Šiuo atveju institucija netinkamai užtikrino mano procedūrinę garantiją realizuoti teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, kadangi pareiškėjai nebuvo žinoma nei apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, nei apie terminus iki kada galima pateikti prašymą dėl būdo atkurti nuosavybės teises pakeitimo.

Atsakovas ir jo atstovas teismo prašė pareiškėjos patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (t.2, b.l. 54-58) nurodė, taip pat atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad Atkūrimo įstatymo 21 str. 5 d. nurodyta, jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės i nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Visi informaciniai laiškai, buvo išsiųsti pareiškėjos deklaruotu adresu. Prašymo dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje pareiškėja iki 2015-03-01 pateikė, todėl atsakovas pagrįstai priėmė 2016-04-21 sprendimą Nr. 8S-267-(14.8.3.), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1036 ha ploto žemes dalį atlyginant pinigais. Pagal 2008-07-30 įgaliojimo duomenis pareiškėjos motina įgaliojo pareiškėją tvarkyti žemės grąžinimo reikalus, parinkti grąžinimo būda, tvarkyti žemės perkėlimo į kitą vietovę reikalus ir t.t.. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog institucija netinkamai užtikrino jos procedūrinę garantiją realizuoti teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, kadangi jai nebuvo žinoma apie pasikeitusį reglamentavimą. Viešojo administravimo įstatymas nenustato prievolės siųsti atsakymus pareiškėjams į jų skundus ir (arba) informuoti pareiškėjus apie administracinės procedūros priėmimą registruota pašto siunta, todėl atsakovo teritorinių padalinių sprendimai dėl pareiškėjų skundų išnagrinėjimo ir ar informacijos pateikimo nėra siunčiami registruotais laiškais. Atkūrimo įstatyme taip pat nebuvo numatyta pareiga atsakovui informuoti piliečius, turinčius teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, apie Atkūrimo įstatyme priimtą papildomą nuosavybės teisių atkūrimo būdą - atlyginant lygiaverčiu miško plotu. Įstatymų leidėjas, priimdamas Atkūrimo įstatymo 10, 16 ir 21 straipsnio pakeitimo Įstatymą, nenumatė galimybes pratęsti ar atnaujinti terminą pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje - t. y. šis terminas yra naikinamasis, pareiškėja taip pat šią aplinkybę yra pabrėžusi, todėl atnaujinti naikinamąjį terminą nėra juridinio pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. nustatyti administracinių aktų panaikinimo pagrindai. Pareiškėja nenurodo nei vieno šiame straipsnyje nustatyto administracinių aktų panaikinimo pagrindo, dėl kurio turėtų būti panaikintas ginčijami administraciniai aktai. Ginčijami atsakovo administraciniai aktai neprieštarauja jokiems aukštesnę galią turintiems teisės aktams, sprendimai priimti kompetentingo subjekto, turinčio teisę priimti sprendimus, nebuvo pažeistas objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumo kriterijus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika taikoma apskaičiuojant žemės, miško ir vandens telkinių, priskirtų pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, verte. Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nenumatyta už valstybės išperkamą žemę atlyginti rinkos verte, todėl pareiškėjos argumentas, jog kompensacijos suma neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų yra atmestinas, kaip nepagrįstas.

Atsakovas ir jo atstovas taip pat pabrėžė, kad reikalavimai panaikinti administracinius aktus yra išvestiniai iš kito skunde reiškiamo reikalavimo - atnaujinti terminą pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. Toks reikalavimas panaikinti skundžiamus administracinius aktus negali būti tenkinamas pirma nepatenkinus kito pareiškėjos reikalavimo, kurio tenkinti nėra pagrindo. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išreiškęs poziciją, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutini sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ir t.t.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji, galutiniai kompetentingų (įgaliotų) asmenų sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu. Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai suinteresuotiems asmenims jokiu materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Savo ruožtu administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų. taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Dėl to 2016-03-24 pažyma (išvada) Nr. 5-522 materialinių teisiniu pasekmių pareiškėjai nesukelia, ji negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Dalyje dėl 2016-03-24 pažymos Nr. 5-522 panaikinimo administracinė byla nutrauktina.

Teismui pateiktų duomenų visuma patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad A.N. (N. – N. A. N.A.) iki 1940 metų nuosavybės teise valdė 0,65 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 0,50 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) - iš viso valdė 1,15 ha žemės. Kauno miesto apylinkės teismo 1992-11-18 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-5249/1992 buvo nustatytas juridinis faktas, kad N.A., D., yra tas pats asmuo, minimas dokumentuose kaip N.-N.A., D. ir N. A. (TIS Liteko duomenys, NTAB duomenys). Nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentų duomenys patvirtina, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į A.N. turėtą žemę pareiškėjos motina E.M. (mirusi (duomenys neskelbtini)) pateikė 1991-11-12. Prašyme nurodė, jog pageidauja nuosavybės teises atkurti natūra. Vėliau jokių prašymų (iki 2003-04-01) pakeisti pasirinktą kompensavimo būdą nepateikė. Duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjos motina nebuvo vienintelė paveldėtoja, todėl jai priklausė atkurti nuosavybės teises tik į 0,2875 ha žemės valdą (dalį iš bendro ploto). 1993-06-15 potvarkiu Nr. 737-v (pakeistas 1993-10-20 potvarkiu Nr. 1266-v) bei 2009-12-29 KAVA įsakymu Nr. 02-01-12840 ir Sprendimu Nr. 19-10102 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1839 ha žemės ploto dalį. Nuosavybės teisės atkurtos grąžinant natūra naudojamą 0,06 ha žemės sklypą Kaune, (duomenys neskelbtini) taip pat suteikiant naują žemės sklypą 0,0650 ha (ne turėtos žemės ribose) ir grąžinant natūra turėtoje vietoje 0,0589 ha žemės sklypo dalį Kauno mieste (duomenys neskelbtini). Ginčijamu administraciniu aktu pareiškėjai pinigais buvo atkurtos nuosavybės teisės į anksčiau negrąžinta 0,1036 ha žemės ploto dalį. Atsakovas 2014-11-03 raštu Nr. 8SD-(14.8.94.0-6079) „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu", adresuotu pareiškėjos motinai, informavo apie galimybę iki 2015-03-01 pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti už negrąžintą žemės plotą lygiaverčiu miško plotu. Pareiškėja tik kartu su 2016-01-12 prašymu pateikė atsakovui savo motinos mirties liudijimą ir paveldėjimo teisės liudijimą. NTAB ir viešojo registro duomenys patvirtina, kad pareiškėja ir jos motina gyvenamąsias vietas buvo deklaravę tuo pačiu adresu, kuriuo atsakovas siuntė pranešimus. Pareiškėja patvirtino, kad nuo 2010 metų negyveno bute, kuriame teisės aktų nustatyta tvarka buvo deklaravusi savo gyvenamąją vietą. Atsakovas ginčijamu 2016-01-18 raštu Nr. 8SD-237-(14.8.94.) pretendentą informavo, kad atsižvelgiant į Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 2013-04-10 rašte Nr. 70-2-1023 „Dėl laisvos (neužstatytos) žemės plano" pateiktą informaciją, jog laisvos (neužstatytos) žemės nėra, jai už likusią negrąžintą 0,1036 ha žemės dalį bus atlyginta pinigais (NTAB II d., b.l. 470). Minėtame rašte taip pat nurodyta, kad pradiniame prašyme atkūrimo būdas buvo pasirinktas - ,,natūra“, o vėliau teisės aktų nustatyta tvarka pakeistas nebuvo. Pareiškėja šią atsakovo poziciją apskundė NŽT vadovui, taip pat prašė atnaujinti terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeisti (vietoje pinigų gauti miško plotą kaimo vietovėje). NŽT direktorius pareiškėjos skundo nepatenkino ir ginčijame 2016-03-04 sprendime Nr. 1SS-665-(7.5.) konstatavo, kad iki 2015-03-01 nustatytas terminas yra naikinamasis, jo atnaujinti nėra teisinio pagrindo, todėl atkurti nuosavybės teises mišku nėra galimybių (t.2, b.l. 7). Atsakovas ginčijamu 2016-04-21 sprendimu Nr. 8S-267-(14.8.3.) buvo atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais už likusią negrąžintą žemės dalį – už 0,1036 ha žemės plotą atlyginant pinigais (1312 Eur)(t.1, b.l. 8).

Administracinėje byloje ginčas pagrinde kilo dėl to, ar atsakovas, priimdamas ginčijamus administracinius aktus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir, ar pagrįstai bei teisėtai parinko atlyginimo už negrąžintą žemę būdą – pinigais. Teismas vertina nuosavybės teisių atkūrimo proceso veiksmus toje dalyje, kiek tai susiję su atsakovo priimtais sprendimais. Administracinėje byloje nekyla ginčas, ar pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises, todėl atsakovo priimti sprendimai pagrinde vertinami tik dėl būdo atkurti nuosavybės teises parinkimo – atlyginimo pinigais. Atsižvelgiant į patikslinto skundo pagrindą ir dalyką nevertinama, ar ginčijamuose sprendimuose teisingai apskaičiuota žemės vertė, kadangi pareiškėja iš esmės neginčija apskaičiuotos žemės vertės, tik pabrėžia, kad atlyginimas pinigais neprilygsta natūriniam žemės grąžinimui arba kito lygiaverčio žemės sklypo suteikimui. Teismas pabrėžia (ABTĮ 10 str.), kad 1999-02-24 LRV nutarimu Nr. 205 buvo patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, kuri taikoma apskaičiuojant žemės, miško ir vandens telkinių, priskirtų pagal Atkūrimo įstatymą valstybės išperkamiems žemei, miškui, vandens telkiniams, vertę. Teismas, atsižvelgdamas į LVAT suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, taip pat į tai, jog Atkūrimo įstatymas nenustato imperatyvo už valstybės išperkamą žemę atlyginti rinkos verte, daro išvadą, kad žemės vertė paskaičiuota nepažeidžiant teisinio reglamentavimo (t.1, b.l. 9). Nei pareiškėja, nei jos atstovė nenurodė jokių paminėtos Metodikos normų pažeidimų.

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą pateikti atsakovui prašymą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkuriant nuosavybės teises lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fondo esančių valstybinių miškų.

Kaip jau buvo paminėta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo. Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą. Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2014-11-01, numatė galimybę iki 2015-03-01 pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (prašant atlyginti mišku), kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Teismo vertinimu šie terminai, kaip ir ankstesnės Įstatymo redakcijose nustatyti terminai – iki 2003-01-01 pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo (2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) bei iki 2012-06-01 pakeisti valią būdo atlyginti pinigais pasirinkimo, yra naikinamieji ir asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2013-07-03 sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-1375/2013, 2014-01-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2501/2013 ir kt.). Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatyta galimybė atnaujinti įstatymu praleistą terminą tik prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimui. Šioje įstatymo nuostatoje nurodyti prašymai suprantami kaip pradiniai prašymai atkurti nuosavybės teises, kurie yra tolimesnė vada Institucijos sprendimų priėmimui atkuriant nuosavybės teises, o ne valios dėl būdo keitimui. Be to, LVAT ir 2015-03-16 nutartyje administracinėje byloje Nr. A348-552/2015 konstatavo, kad Atkūrimo įstatymo 21 str. numatyti apribojimai bei terminai, per kuriuos asmenys galėjo pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, yra skirti operatyvesniam nuosavybės teisių atkūrimui ir taikytini tais atvejais, kai nuosavybės teisės nebuvo atkurtos iš esmės dėl pretendentų nenoro ar nesugebėjimo pasirinkti tinkamą nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą, dėl pavėluoto kreipimosi į nuosavybės teises atkuriančias institucijas ir dėl panašių priežasčių, susijusių su pretendentų valios išraiška ir jų teisių realizavimu. Ginčo situacijoje pareiškėjos motina, 1991 metais teikusi prašymus atsakovui dėl nuosavybės teisių atkūrimo, prašė atkurti nuosavybės teises natūra ir iki savo mirties valios nekeitė. Kad natūrinė žemė šiai dienai nėra laisva ir yra išperkama valstybės, ginčo niekas nekelia. Atkūrimo įstatyme nesant numatytos galimybės atnaujinti praleistą terminą pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo - atlyginant lygiaverčiu miško plotu - pasirinkimo, teismas neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Dėl šios priežasties detaliau nenagrinėtinos pareiškėjos prašyme nurodytos priežastys (pranešimų negavimas, negyvenimas deklaruotojo vietoje ir t.t.).

Ginčo kontekste teismas taip pat pažymi, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (LVAT 2008-12-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014-02-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014). NTAB dokumentų duomenys patvirtina, jog anksčiau pareiškėja aktyviai domėjosi nuosavybės teisių atkūrimo procesu – turėjo motinos išduotą įgaliojimą atstovauti ją nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tačiau po motinos mirties gyveno kitur ir savo naujos gyvenamosios vietos oficialiai nedeklaravo bei nepranešė atsakovui. Atsakovas pranešimus apie galimybę nuosavybės teises atkurti mišku, taip pat duomenis apie natūrinės žemės nebuvimą siuntė pareiškėjos ir jos motinos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu. Be to, terminai buvo nustatyti Seimo priimtu įstatymu, todėl pareiškėja, kaip Lietuvos Respublikos pilietė, privalėjo domėtis įstatymo leidėjo valia, kadangi žinojo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra baigtas. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja yra tik viena iš paveldėtojų grupės. Kitiems giminaičiams nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo tęsiamas. Teismui nebuvo pateikti jokie įrodymai (arba bent deklaratyviai išsakyti argumentai), kad pareiškėja visiškai nebendrauja su giminaičiais. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pagrinde pačios pareiškėjos veiksmai nulėmė situaciją, jog iki įstatyme nustatyto termino nebuvo pateiktas prašymas pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo, atkuriant nuosavybės teises už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginant lygiaverčiu miško plotu (ABTĮ 57 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, jog Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. spalio 11 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimai). Atitinkamai, įstatymų leidėjas, kitaip reguliuodamas šiuos teisinius santykius, paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, todėl turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatyti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Pareiškėja pagal teismo sprendime aptarto teisinio reguliavimo kitimą, neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, jog jai neribotą laiką yra suteikiama teisė pakeisti būdą atkurti nuosavybės teises, jog nėra nustatyti jokie terminai ir pan.. Pareiškėjos teisėtas lūkestis į nuosavybės teisių atkūrimą buvo tinkamai užtikrintas priimant šioje byloje ginčijamą sprendimą, kuriuo jai atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais (ABTĮ 57 str.).

Pagrindinis pareiškėjos motyvas panaikinti šioje byloje ginčijamus administracinius sprendimus yra tas, jog pareiškėjos vertinimu, nuosavybės teisių atkūrimas kompensuojant pinigais nėra lygiavertis kompensavimo būdas, ir ji neišreiškė valios dėl valios būdo pakeitimo - t.y. nepareiškė pageidavimo atkurti nuosavybės teises atlyginant pinigais.

Kaip jau buvo paminėta, tik LVAT, tiek ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne vienoje byloje nurodę, jog Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad žemės grąžinimas natūra ir piniginė kompensacija nelygiaverčiai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdai.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą nuo 1997-07-09 reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas, Atkūrimo įstatymas ir Įstatymas), 1997-09-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) bei kiti teisės aktai. Įstatymo (įsigaliojo nuo 1997-07-09) 5 str. 2 d. nustatė, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Neringos miestą, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, neatlygintinai nuosavybėn perduodamas visas šio prie statinių naudojamo žemės sklypo plotas, nepaisant parengtų tos vietovės teritorijų planavimo dokumentų, bet ne daugiau kaip 1 ha; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Neringos miestą, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūrinių vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami; neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Vėlesnė 2002-04-02 Įstatymo Nr. IX-832 redakcija (5 str. 2 d.) numatė, jog nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos: 1) grąžinant natūra laisvos (neužstatytos) žemės turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja; 2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas; 3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė <...>. Nuo 2012-02-01 įsigaliojo paminėto Įstatymo nuostatos, numatančios papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijoje, būdą – pinigais. Įstatymo 21 str. 2 d. nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012-06-01 gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. Nuo 2014-01-01 pasikeitė Įstatymo 5 str. 2 d. (2013-06-27 įstatymo Nr. XII-420 redakcija), kurios 1 punktas nustatė, jog nuosavybės teisės į žemę iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio <..>. Pareiškėjos motina siekė, kad būtent šiuo pagrindu būtų atkurti nuosavybės teises natūra grąžinant žemės sklypą (1991-11-12 prašymas). Įstatymo 5 str. 2 d. 3 p. nustatė, jog nuosavybės teisės atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją) <..>. Būdai, kuriais valstybė piliečiams atlygina už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius numatyti Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.. Nuo 2014-11-01 (2014-09-25 Įstatymo Nr. XII-1150 redakcija) įsigaliojo Įstatymo pakeitimai, kurie numatė papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą - lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų. Įstatymo 21 str. 4 d. buvo nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka. Pareiškėja, pateikdama teismui skundą, siekia, kad būtent šiuo pagrindu būtų atkurtos jai nuosavybės teisės, tačiau pripažįsta, jog yra praleidusi įstatyme nustatytą terminą prašymui dėl valios pakeitimo pateikti (ABTĮ 57 str.). Pareiškėja taip pat nekelia ginčo dėl to, jog negrąžinta žemės dalis yra valstybės išperkama žemė.

Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjos motina 1991 metais buvo aiškiai išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko nuosavybės teise valdytą žemę natūra. Iki pat savo mirties 2010 metais (t. 2, b.l. 8) pareiškėjos motina valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo nepakeitė. Pirmas prašymas, kuriuo pareiškėja (mirusios motinos įpėdinė) išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir prašė suteikti naują žemės sklypą (ekvivalentine natūra) Kauno mieste arba rajone, atsakovui buvo pateiktas 2016-01-12 (NTAB II dalies b.l. 471). Teismas akcentuoja, kad Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 3 p. nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus. Teismui pateiktais duomenimis nustatyta, kad atsakovas iš esmės tinkamai užtikrino pareiškėjos procedūrinę garantiją realizuoti teises nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes 2014-11-03 raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-6074, kuris buvo siųstas tiek pareiškėjos motinos, tiek ir pačios pareiškėjos viešame registre nurodytos gyvenamosios vietos adresu, informavo apie pasikeitusį teisinį reglamentavimą, kuris numatė papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą – atlyginimas lygiaverčiu miško plotu. Teismas atkreipia dėmesį, kad atsakovas minėtame rašte iš esmės atkartojo įstatymo leidėjo Atkūrimo įstatyme įtvirtintą nuostatą. Teisėje preziumuojama, asmuo privalo žinoti įstatymų reikalavimus, nes įstatymų nežinojimas neatleidžia jo nuo atsiradusių neigiamų pasekmių. Teisės aktai 2014 metais nenumatė atsakovui imperatyvios pareigos informuoti pareiškėją (arba pretendentą) apie įstatymų pakeitimus ir tokio pobūdžio pranešimus siųsti registruotu paštu ar panašiai. Teismas daro išvadą, kad pareiškėja objektyviai turėjo galimybę žinoti apie galimybę nuo 2014-11-01 iki 2015-03-01 atsakovui pateikti prašymą dėl valios apie nuosavybės teisių atkūrimo būdą pakeitimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovas pažeidė Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 d., Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 4 d. nuostatas.

Skundžiamo 2016-04-21 sprendimo priėmimo metu galiojusi Įstatymo 21 str. 5 d. nuostata numatė (redakcija, galiojanti nuo 2014-11-01, galioja ir šiuo metu), jog tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Iš nagrinėjamos teisės normos turinio matyti, jog jos taikymas siejamas su sąlygomis: nustačius, kad asmuo iki 2003-04-01 nebuvo pareiškęs valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, nors prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas Atkūrimo įstatyme nenumatytas, arba nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą. Nustačius egzistuojant bent vieną šių sąlygų, turi būti taikoma minėta įstatymo nuostata. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad natūrinis nuosavybės teisių atkūrimas į likusį neatkurtą žemės plotą yra negalimas tuo pagrindu, jog žemė nėra laisva - t.y. negrąžintos žemės dalis yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir dėl to ginčas nekyla (pareiškėja neginčija Kauno miesto savivaldybės administracijos informacijos apie laisvos valstybinės žemės, kuri gali būti skirta nuosavybės teisių natūra atkūrimui, nebuvimą). Taip pat negalimas ir valstybės atlyginimas už išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn dar vieną lygiavertį turėtam naują žemės sklypą, nes 0,0650 ha ploto naujas žemės sklypas Kauno mieste pareiškėjos motinai buvo suteiktas anksčiau (1993 – 2009 metais). Nuosavybės teisų atkūrimas lygiaverčiu miško plotu taip pat negalimas, nes iki 2015-03-01 pareiškėja nepareiškė tokios valios ir praleido naikinamąjį terminą, kuris negali būti atnaujinamas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog atsakovas tinkamai vertino pretendentės valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo – atkurti nuosavybės teises natūra ir pagal teisinę bei faktinę situaciją tinkamai parinko nuosavybės teisių atkūrimo būdą – pinigais (ABTĮ 57 str.). Teismas pabrėžia, kad įvertinus atsakovo 2016-04-21 sprendimą Nr. 8S-267-(14.8.3.) pagrįstumo ir teisėtumo aspektu, pripažintina, jog jis priimtas atsakovo kompetencijos ribose, minėto akto forma atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nustatytus reikalavimus, akto turinys juridiškai pagrįstas, todėl naikinti ginčijamo administracinio akto nėra teisinio pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.). Iš esmės dėl analogiškų motyvų nėra pagrindo naikinti taip pat ir 2016-01-18 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus sprendimo, išdėstyto rašte Nr. 8SD-237-(14.8.94.) bei 2016-03-04 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo sprendimo, išdėstyto rašte Nr. lSS-665-(7.5.).

Pareiškėja taip pat teismo prašė panaikinti 2016-03-24 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus pažymą (išvadą) Nr. 5-522 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E.M.“.

Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 5 str. (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30). Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr. pvz., LVAT 2008-09-25 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009). Tuo atveju, kai skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu ir administracinė byla turi būti nutraukiama, kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz., LVAT 2010-04-06 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010-10-22 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). ABTĮ 3 str. 1 d. reglamentuoja, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Kaip jau minėta, pagal ABTĮ 5 str., 22 str. nuostatas administracinio ginčo objektu gali būti tik teisines pasekmes sukeliantis aktas, kadangi teisė kreiptis į teismą siejama su asmens pažeistų teisių ir interesų gynimu, realiu ginčų išsprendimu, o ne juridinę reikšmę turinčių faktų ir aplinkybių konstatavimu (ABTĮ 57 str.).

Iš ginčijamos 2016-03-24 pažymos (NTAB II d., b.l. 499) turinio matyti, kad joje konstatuojamos faktinės (taip pat informacinio pobūdžio) aplinkybės, jog atsakovas ruošiasi pareiškėjai nuosavybės teises į likusį neatkurtą žemės plotą atkurti pinigais (,,parengtas sprendimo projektas“). Šioje pažymoje taip pat išdėstyta informacija apie pretendentą, turėtą žemės kiekį, atkurtų nuosavybės teisių dalį ir būdą. Ginčo dėl šių faktinių – informacinių aplinkybių iš esmės nėra.

Teismas konstatuoja, kad šis dokumentas atlieka tik tarpinį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje (nuosavybės teisių atkūrimo procese) ir juo nėra įformintas baigiamasis (galutinis) atsakovo sprendimas tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Minėta pažyma - tai tarpinis procedūrinis veiksmas, tiesiogiai nesusijęs su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu (apimtimi). Dėl šios priežasties šis dokumentas pareiškėjai jokių materialinių teisinių pasekmių nesukėlė. Pareiškėjai realiais teisines pasekmes sukėlė šioje byloje ginčijamas 2016-04-21 sprendimas (I t., b.l. 8). ABTĮ normos nustato, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas individualus administracinis aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. LVAT savo praktikoje taip pat laikosi analogiškos pozicijos, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (2010-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010, 2010-12-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1467/2010, 2011-01-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A575--145/2011, 2011-03-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011-06-03 nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-270/2011, 2011-09-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3478/2011 ir kt.). Apibendrinant teismas daro išvadą, kad ginčijama pažyma jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukėlė, ji negali būti ginčo teisme objektu, nes nepriskirtina nei administracinių teismų, nei bendrosios kompetencijos teismų jurisdikcijai, dėl ko patenkinti skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl administracinė byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 101 str. 1 p.).

Pateikdama pradinius skundus teismui (t.2, b.l. 5-6, 15-16) pareiškėja formaliai nesilaikė ABTĮ nustatytų procesinių terminų dėl atsakovo 2016-01-18 sprendimo Nr. 8SD-237-(14.8.94.) bei 2016-03-04 sprendimo apskundimo. Pirmą kartą reikalavimas panaikinti paminėtus sprendimus nurodytas tik 2016-10-25 patikslintame skunde (t.2, b.l. 44-48). Įvertinus paminėtų skundų turinį, darytina išvada, kad pareiškėja tiek pradiniais skundais, tiek ir patikslintu skundu iš esmės nesutinka su atsakovo argumentais, išdėstytais 2016-01-18 ir 2016-03-24 sprendimuose. Pradiniais skundais pareiškėja iš esmės siekė nuginčyti atsakovo valią atkurti nuosavybės teises pinigais bei nesutiko su argumentais dėl naikinamojo termino pakeisti valiai. Teismas daro išvadą, jog pareiškėja, kreipdamasis į teismą 2016-03-23 skundu ir tik formaliai nenurodžiusi reikalavimo panaikinti paminėtus administracinius aktus, bet iš esmės ginčydama jų turinį, ABTĮ nustatytų terminų sprendimams apskųsti nepraleido (ABTĮ 57 str.).

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir jos atstovės, atsakovo bei jo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos V.M. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti 2016-03-24 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2016-03-24 pažymą (išvadą) Nr. 5-522 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei E.M.“ nutraukti.

Sprendimas per mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.